Teisora
Registruotis

Šiaulių apygardos teismo nutartis

2009-10-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-343-309-2009

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-15
Bylos Nr.
1A-343-309-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Vaclovas Iždonas, Virginija Žindulienė
Kaltinamasis
Z. Š.
Nukentėjusysis
T. K.
Advokatai
Rolandas Tamašauskas, Algimantas Pileckis
Kategorijos

Pranešėjas Zigmas Kavaliauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-343-309/2009

Teisėjas Mindaugas Klemenis Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8., 2.4.7.

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. spalio 15 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Vaclovo Iždono, Virginijos Žindulienės,sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,dalyvaujant privačiam kaltintojui T. K.,privataus kaltinamojo atstovui advokatui Rolandui Tamašauskui,išteisintajam Z. Š.,gynėjui advokatui Algimantui Pileckiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją privataus kaltinimo bylą pagal privataus kaltintojo – nukentėjusiojo T. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-07-27 nuosprendžio, kuriuo:

Z. Š. išteisintas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. Š. privataus kaltinimo byloje buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008-02-08 apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, atėjęs į UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus T. K. darbo kabinetą neteisėtai pareikalavo, kad T. K. vadovaujamos bendrovės darbuotojai neatlygintinai nuplautų UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį. T. K. atsisakius suteikti Z. Š. reikalaujamą paslaugą, tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu, kitų UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų G. D. ir Č. Š. akivaizdoje, Z. Š. smogė nukentėjusiajam T. K. kumščiu į veidą, tuo nežymiai sutrikdė jo sveikatą, bei tęsdamas nusikalstamą veiką ir po kelių minučių grįžęs į nukentėjusiojo T. K. darbo kabinetą, kumščiais sudavė keletą kartų į krūtinę, tuo sukeldamas nukentėjusiajam T. K. fizinį skausmą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis T. K. prašo: panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-07-27 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - Z. Š. pripažinti kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. ir paskirti jam 6 mėnesių laisvės apribojimą, tenkinti civilinį ieškinį, nukentėjusiojo atstovavimo išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti T. K. iš Z. Š..

Skunde nurodo, jog teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nurodo, kad teismas nuosprendyje padarė bylos aplinkybėms neatitinkančias išvadas ir to pasėkoje išvadą, kad veika, kurios padarymu buvo kaltinamas Z. Š., neįrodyta. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 str. 3 d. 3 p., nes nemotyvavo, kodėl atmeta nuoseklius liudytojų G. D. ir Č. Š. parodymus dalyje dėl Z. Š. pavartoto fizinio ir psichinio smurto pradžios momento, taip pat L. B., G. D. ir Č. Š. parodymus apie Z. Š. patekimo į kabinetą ir išėjimo aplinkybes, ir kodėl nevertina šių liudytojų parodymų visumoje su nukentėjusiojo bei paties Z. Š. parodymais. Taip, apelianto nuomone, teismas padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nurodo, jog liudytojų G. D. ir Č. Š. parodymų prieštaravimas yra tik dėl dalies neesminių aplinkybių ir teigia, kad teismas neišnaudojo visų galimybių prieštaravimams pašalinti. Taip pat nurodo, kad teismas nevertino įrodymų visumos, ko pasėkoje nebuvo įvertinta, kad nukentėjusiojo parodymus dėl smurtinių veiksmų iš Z. Š. pusės pradžios, veiksmų eiliškumo nuosekliai patvirtina liudytojų G. D. ir Č. Š. parodymai, taip pat tai, kad paties Z. Š. parodymai dėl esminių aplinkybių nenuoseklūs ir netiesiogiai patvirtina jo parodymus. Teigia, jog teismo padarytas išvadas, kad liudytojų L. B., G. D. ir Č. Š. parodymai prieštaringi, nenuoseklūs ir nekonkretūs, paneigia teismo ištirti 2008-05-21 ir 2009-01-12 teismo posėdžių protokolai. Nurodo, kad teismas šių prieštaravimų, tarp skirtinguose teismo posėdžiuose Z. Š. duotų parodymų ir šių parodymų santykio su kitų byloje esančių įrodymų visuma niekaip neįvertino, taigi apeliantas daro išvadą, jog teismo nuosprendis šioje dalyje yra nemotyvuotas ir neatitinka BPK 305 str. 3 d. reikalavimų. Taip pat nurodo, kad vertindamas įrodymus teismas neatsižvelgė, jog Z. Š. parodymai turi būti vertinami neatsiejant Z. Š. nurodytų, tiesiogiai su smurto vartojimu susijusių aplinkybių nuo Z. Š. elgesio betarpiškai prieš įvykį ir po įvykio. Teigia, kad Z. Š. veiksmai vartojant fizinį ir psichinį smurtą turi aiškiai išreikštą pradžią, Z. Š. neteisėtų veiksmų intensyvumas didėjo, o šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad nukentėjusysis, stumdamas nuo savęs Z. Š., Z. Š. toliau intensyviai besipriešinant ir laisva valia nepasišalinant iš kabineto, veikė būtinosios ginties sąlygomis, t. y. gynėsi nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str.). Apeliantas pažymi, jog nepaisant dalinių prieštaravimų G. D. ir Č. Š. parodymuose dėl Z. Š. smūgio nukentėjusiajam momento, nukentėjusiojo parodymus dėl esminių aplinkybių šių liudytojų parodymai patvirtina. Be to, pasak nukentėjusiojo, G. D. ir Č. Š. nuoseklūs parodymai paneigia Z. Š. prieštaringus parodymus, dėl smurtinių veiksmų eiliškumo ir įvykių eigos. Apeliantas daro išvadą, kad G. D. parodymai neprieštarauja jo ir liudytojo Č. Š. parodymams, o dalyje dėl Z. Š. daryto fizinio poveikio nukentėjusiajam įspiriant į koją ir spaudžiant j kėdę- G. D. parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Taip pat jo ir liudytojo G. D. parodymus patvirtina specialisto išvada, dalyje, kad nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas kojoje. Nurodo, kad jo parodymus dalyje, jog smūgis kumščiu buvo suduotas būtent nukentėjusiajam sėdint, netiesiogiai patvirtina nuoseklūs Č. Š. parodymai dalyje, kad Š. spaudė nukentėjusįjį į kėdę ir grasindamas laikė nukentėjusiajam prie veido kumštį, t. y., apelianto nuomone, galėjo būti smūgis, kurio liudytojas galėjo nepastebėti arba nebūti įsitikinęs dėl jo pobūdžio - ar tai stūmimas ar tyčinis smūgis. Č. Š. parodymų nuoseklumą šioje dalyje pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad vertinant liudytojų parodymus, būtina atsižvelgti, kad Z. Š. stovėjo nugara liudytojų atžvilgiu, todėl liudytojai kai kurių Z. Š. veiksmų galėjo nepastebėti ir atitinkamai skirtingai tuos veiksmus vertinti - kaip smūgio sudavimą ar kaip spaudimą, „murdymą". Be kita ko nukentėjusysis nurodo, jog nėra pagrindo prielaidai, kad liudytojai Č. Š. ir G. D. galėtų apkalbėti Z. Š., kadangi, pasak apelianto, liudytojų Č. Š. ir G. D. bendravimo su Z. Š. ir juo pobūdis yra iš esmės panašus - tiek Z. Š., tiek jis yra arba buvo liudytojų darbdaviai. Liudytojai abiejų bylos šalių atžvilgiu turi seniai susiformavusį požiūrį, todėl, nukentėjusysis mano, kad šio požiūrio negali pakeisti vien ta aplinkybė, jog jis buvo liudytojų darbdavys ir bylos nagrinėjimo metu. Mano, kad atmesti Č. Š. ir G. D. parodymus teismas neturėjo pagrindo, nes nėra aplinkybių, kurios rodytų, kad liudytojai davė žinomai neteisingus parodymus arba darė tai šališkai. Nurodo, jog Z. Š. parodymai dalyje, kad jis buvo užpultas tuoj po to, kai įėjo į kabinetą ir paprašė patraukti automobilį, prieštarauja nuosekliems jo bei liudytojų Č. Š. ir G. D. parodymams, kad fizinį ir psichinį smurtą pirmas panaudojo prieš nukentėjusįjį būtent Z. Š.. Be to, nukentėjusysis nurodo, kad Z. Š. parodymai neatitinka įvykio aplinkybių - iš liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų ir paties Z. Š. parodymų matyti, kad nukentėjusysis savo kabinete buvo užimtas darbine veikla ir, atitinkamai, neturėjo jokių akivaizdžių motyvų staiga vartoti smurtą Z. Š. atžvilgiu, o Z. Š. elgesys rodo, kad Z. Š. automobilio klausimas buvo labai svarbus ir keliantis jo susierzinimą, nes Z. Š. ėjo į jo kabinetą keletą kartų, agresija Z. Š. veiksmuose ir kalboje nuosekliai didėjo. Nurodo, jog nors teismas pateikė argumentus, kad L. B. parodymai prieštaringi, nenuoseklūs ir šališki, tačiau aplinkybę, kad L. B. galėjo matyti Z. Š. atėjimą į T. K. kabinetą patvirtino visi kabinete buvę asmenys- tame tarpe ir pats Z. Š.. Taigi, apeliantas daro išvadą, jog L. B. negalėjo nepastebėti konflikto, jei toks buvo ir į jį nereaguoti. Nurodo, jog neatskleista, kuo pasireiškė liudytojos L. B. šališkumas. Teigia, kad teismas nedetalizavo, kurie konkrečiai liudytojų G. D. ir Č. Š. parodymai rodo jų šališkumą, o priešingai, liudytojų G. D. ir Č. Š. parodymai yra nuoseklūs dalyje dėl esminių aplinkybių, t. y., kad Z. Š. pavartojo fizinį smurtą T. K. atžvilgiu, skiriasi tik liudytojų nurodytas veiksmo apibūdinimas - ar tai buvo smūgis, ar stūmimas, spaudimas į kėdę. Nukentėjusysis nurodo, kad teismas nuosprendyje padarė išvadą neatitinkančią bylos aplinkybių, jog darant prielaidą, suduotą vieną nestiprų smūgį nuo vienkartinio fizinio kontakto privačiam kaltintojui - nukentėjusiajam T. K. (smūgis toks kaip prilietimas, spaudimas ir nustūmimas) nežymiai sveikata negalėtų ir negalėjo būti sutrikdyta, viršijo savo kompetencijos ribas ir nemotyvavo savo išvadų. Nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog nespręstinas privataus kaltintojo - nukentėjusiojo T. K. teiginys dėl jo gynybos, nes tai ne šios privataus kaltinimo bylos dalykas, kadangi iš bylos aplinkybių matyti, kad tiek T. K., tiek Z. Š., kaip pats teigia, patyrė sužalojimų. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad T. K. nustatytas sužalojimas atitinka įvykio aplinkybes. Iš to, nukentėjusysis daro išvadą, kad atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, T. K. sužalojimas buvo padarytas kontakto su Z. Š. metu, tačiau teismas šių faktinių aplinkybių niekaip teisiškai nekvalifikavo. Teigia, kad nuosprendyje nevertinti įrodymai ir nepadaryta išvadų dėl nukentėjusiojo veiksmų teisėtumo ir teisėto veikimo trukmės, taigi nurodo, jog šiuo aspektu nuosprendis yra be motyvų, pažeisti BPK 305 str. 3 d. 3 p, reikalavimai. Nuosprendžio motyvų nebuvimas dėl šios esminės aplinkybės, apelianto nuomone, laikytinas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, nes tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Apeliacinio proceso metu išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, privatus kaltintojas ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai Z. Š. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Nagrinėjamoje byloje kaip įrodymai vertinti kaltinamojo ir liudytojų parodymai, tyrimo veiksmų protokolai bei panaudojant specialias žinias gauti duomenys.

Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė išteisinančius Z. Š. bylos duomenis, motyvuotai atmetė nukentėjusiojo – privataus kaltintojo T. K. ir liudytojų G. D., Č. Š. ir L. B. parodymus ir visiškai pagrįstai, būnant prieštaravimams, juos vertino Z. Š. naudai. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, dėl ko apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad esant prieštaravimams dėl faktinių aplinkybių, įrodymų tyrimo prasme, jie turi būti traktuojami Z. Š. naudai, dėl ko apylinkės teismas pagrįstai atmetė nukentėjusiojo T. K. ir liudytojų G. D., Č. Š. ir L. B. parodymus kaltinančius Z. Š. ir išteisino jį, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 str. 3 d. 3 p., nes nemotyvavo, kodėl atmeta nuoseklius liudytojų G. D. ir Č. Š. parodymus dalyje dėl Z. Š. pavartoto fizinio ir psichinio smurto pradžios momento, taip pat L. B., G. D. ir Č. Š. parodymus apie Z. Š. patekimo į kabinetą ir išėjimo aplinkybes, ir kodėl nevertina šių liudytojų parodymų visumoje su nukentėjusiojo bei paties Z. Š. parodymais, atmestini. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas įvertino minėtus duomenis ne atskirai, o visumoje, gretindamas juos su visa bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas vertino esmines minėtų liudytojų parodymų aplinkybes tiesiogiai susijusias su šios bylos nagrinėjimo dalyku.

Privataus kaltintojo skunde nurodytas teiginys, kad teismas nevertino prieštaravimų tarp skirtinguose teismo posėdžiuose Z. Š. duotų parodymų ir šių parodymų santykio su kitų byloje esančių įrodymų visuma, dėl ko apelianto nuomone, teismo nuosprendis šioje dalyje yra nemotyvuotas ir neatitinka BPK 305 str. 3 d. reikalavimų, atmestinas. Kaip matyti iš bylos duomenų, Z. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo ir jo paaiškinimai dėl esminių bylos aplinkybių minėtose proceso stadijose nesikeitė.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad vertinant liudytojų parodymus, būtina atsižvelgti, kad Z. Š. stovėjo nugara liudytojų atžvilgiu, todėl liudytojai kai kurių Z. Š. veiksmų galėjo nepastebėti ir atitinkamai skirtingai tuos veiksmus vertinti - kaip smūgio sudavimą ar kaip spaudimą, „murdymą", atmestinas. Apeliantas teisus teigdamas, kad Z. Š. stovėjo nugara liudytojų atžvilgiu, todėl liudytojai kai kurių Z. Š. veiksmų galėjo nepastebėti ir atitinkamai skirtingai tuos veiksmus vertinti, tačiau nesuprantama tai, kaip minėti liudytojai 2008-05-21 ir 2009-01-12 teisiamųjų posėdžio metu nurodė visiškai skirtingas ir viena kitai prieštaraujančias šio įvykio versijas – 2008-05-21 teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. D. teigė, jog nematė, kaip Z. Š. trenkė į veidą T. K. (1 t. b. l. 57), o 2009-01-12 teisiamojo posėdžio metu jau nurodė, kad Z. Š. trenkė T. K. į veidą (1 t. b. l. 128), liudytojas Č. Š. 2008-05-21 teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino, kad Z. Š. sudavė T. K. į veidą (1 t. b. l. 57), o 2009-01-12 teisiamojo posėdžio metu jau parodė, kad Z. Š. užsimojo ir smogė T. K. (1 t. b. l. 128). Minėti duomenys tik dar kartą patvirtina šių liudytojų parodymų nenuoseklumą, jų kaitą, prieštaringumą, dėl ko jie visiškai nepatvirtina privataus kaltinamojo parodymų ir pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai atmesti.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad nepagrįsta teismo išvada, jog nespręstinas privataus kaltintojo - nukentėjusiojo T. K. teiginys dėl jo gynybos, nes tai ne šios privataus kaltinimo bylos dalykas, kadangi iš bylos aplinkybių matyti, kad tiek T. K., tiek Z. Š., kaip pats teigia, patyrė sužalojimų, atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka pagal privataus kaltintojo – nukentėjusiojo T. K. skundą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. padarymo, taigi, šios bylos dalykas yra nežymus sveikatos sutrikdymas ir fizinio skausmo sukėlimas privačiam kaltintojui T. K., dėl ko apylinkės teismas visiškai pagrįstai nenagrinėjo apelianto teiginio dėl jo gynybos.

Kitas apelianto skunde nurodytas teiginys, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad T. K. nustatytas sužalojimas atitinka įvykio aplinkybes ir kad atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, T. K. sužalojimas buvo padarytas kontakto su Z. Š. metu, tačiau teismas šių faktinių aplinkybių niekaip teisiškai nekvalifikavo, atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo medicinos specialisto išvados (1 t. b. l. 3-4), joje nurodyta, jog sužalojimai galėjo būti padaryti T. K. nurodytu laiku, kietais bukais daiktais. Taigi, specialistas padarė tikėtiną, o ne kategorišką išvadą, kaip teigia apeliantas, dėl ko vien ta aplinkybė, kad teismo medicinos specialistas padarė tikėtiną išvadą dėl T. K. sužalojimo laiko ir įvykio aplinkybių, negali būti pagrindas keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar abejoti jo objektyvumu ir teisingumu.

Teismas pasikartoja ir pažymi, kad vertinti nukentėjusiojo, kaltininko, liudytojų, kitų proceso dalyvių parodymus yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str.), todėl tik teismo prerogatyva yra spręsti, kuriais parodymais remtis, kurie parodymai yra reikšmingi teisingam ir objektyviam bylos išsprendimui. Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas nurodė, kodėl nukentėjusiojo T. K. ir liudytojų G. D., Č. Š. ir L. B. parodymus vertina kritiškai. Paminėtina ir tai, jog kaip matyti iš bylos duomenų, minėtų liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, taigi, esant prieštaravimams šioje situacijoje būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pagal vieną iš nekaltumo prezumpcijos postulatų visos abejonės, kurių jokiais būdais pašalinti neįmanoma, turi būti vertintinos kaltinamojo naudai, ką pirmos instancijos teismas ir padarė. Principas in dubio pro reo įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju.

Kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, išteisinantis Z. Š. dėl jam pareikšto kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, todėl apeliacinį skundą atmeta.

2009-09-24 teisiamojo posėdžio metu išteisintojo Z. Š. gynėjas A. Pileckis prašė Z. Š. priteisti 1000 Lt, advokato pagalbai apmokėti už gynybą iš T. K.. Buvo pateiktas advokato Algimanto Pileckio pinigų priėmimo kvitas ir advokato orderis. Ryšium su tuo, jog byloje yra duomenų apie tai, kokias išlaidas teisinėms paslaugoms apmokėti turėjo išteisintasis Z. Š., todėl šis prašymas tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 str.,

nutaria:

Privataus kaltintojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš T. K. Z. Š. 1000 Lt atstovavimo išlaidų.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Vaclovas IždonasVirginija Žindulienė