Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kazio Kailiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies civilinėje byloje Nr. 2-210-34/2008 pagal ieškovų A. T. ir J. A. P. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretieji asmenys D. K. , A. K. , V. J. dėl pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, tačiau dėl šio argumento nieko nepasisakė.CK 6.282 str. numato, kad nustatant atlygintinos žalos dydį, būtina atsižvelgti į nukentėjusiojo (A. T. ir J. A. P. ), taip pat, jei yra ir žalos padariusio asmens (teismo antstolio) kaltės, veiksmų įtaką žalos atsiradimui ir jos padidėjimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotas precedentas pagal kurį teismas privalo ex officio patikrinti nukentėjusiojo asmens veiksmus ribojančių civilinę atsakomybę CK 6.253 str. 5 d. ir CK 6.282 str. 1 d. kontekste. Tai bendroji norma, taikoma visais žalos atlyginimo atvejais, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, tačiau teismas skundžiamame sprendime tokių įstatymų nenurodė. Konstatavus, jog yra nukentėjusiojo didelis neatsargumas, ir turtinės, ir neturtinės žalos atlyginimas galėtų būti atmetamas arba mažinamas. Aplinkybė, teismo konstatuota kaip neteisėtas antstolio veiksmas, pardavus bendrą ieškovų kilnojamąjį turtą, buvo sąlygota tik A. T. neatsargių veiksmų nepranešus teismo antstoliui, kad areštuojamas turtas yra bendras su A. P. , ir teismo antstolis neturėjo galimybių sužinoti iš kitų šaltinių, kad areštuojamas turtas priklauso ne tik skolininkui. A. T. žinojo apie vykdomą jo turto priverstinį išieškojimą, jam buvo pranešta registruotu laišku apie įrenginių areštą, tačiau jis ne tik neskundė arešto akto, bet ir nepranešė antstoliui, kad areštuotas turtas priklauso ne jam vienam. Todėl A. P. turtinės žalos padarė ne tiek teismo antstolis, kiek pats A. T. . Priverstinio vykdymo pagrindas parodo A. T. didelį neatsargumą, taigi šiuo pagrindu galima mažinti ar atmesti ne tik neturtinės, net ir turtinės žalos atlyginimą.

Apeliantas nesutinka su turtinės žalos dydžio nustatymu. Mano, kad prievolės esmė (tai, kad žala atsirado praradus natūra grąžintinus daiktus), reikalauja vadovautis CK 6.147 str. ir CPK 272 str. Be to, būtina vadovautis CK 6.251 str. įtvirtintu visiško nuostolių atlyginimo principu, kuris reiškia, kad žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Mano, kad teismas, nustatydamas 121 000 Lt turtinės žalos dydį, šį principą pažeidė. Vertinant šioje byloje patirtą turtinę žalą, kuomet tiksliai žalos dydžio nustatyti neįmanoma, teismas turi teisę pats nustatyti galutinį žalos dydį (CK 6.249 str. 1 d.).Teismas rėmėsi dvejais rašytiniais įrodymais, kitų į bylą pateiktų įrodymų net nepaminėjo. Įrenginių kainą pagrindžiantys įrodymai yra: 1995 m. lapkričio 19 d. išrašas iš UAB „Media“ akcininkų susirinkimo protokolo dėl UAB „Media“ turto pardavimo, kuriame aptariama tikroji (reali) parduodamo turto vertė; 1996 m. sausio 3 d. ir 1996 m. sausio 12 d. sutartys tarp UAB „Media“ ir A. T. bei J.A. P. , kuriomis už 28 000 Lt jie įsigijo dirbtuves, stogines, kiemo įrengimus ir sandėlį; rašteliai apie pinigų už įsigytus pastatus ir įrenginius, apmokėjimą. 1996 m. sausio 12 d. A. T. ir J.A. P. jungtinės veiklos sutartis, kuria jie lygiomis dalimis įsigijo medžio apdirbimo stakles ir nekilnojamąjį turtą, nėra patikimas įrodymas, nes surašytas paprasta rašytine forma.Teismas vadovavosi korporacijos „Matininkai“ 1996 m. rugpjūčio 14 d. turto įvertinimo ataskaita, tačiau vertinant šio įrodymo patikimumą, neatsižvelgta į tai, jog buvo pažeisti Turto vertinimo metodikos reikalavimai (nenagrinėta vertinamo turto juridinė-techninė charakteristika, nėra išsamaus turto aprašymo, nėra vertinamo turto vertės skaičiavimų ir palyginimų). Todėl iš ataskaitos neaišku, kuo remiantis nustatyta įrengimų vertė. UAB „Litera“ 2007 m. gegužės 24 d. komercinis pasiūlymas, kuriuo vadovavosi teismas, taip pat yra netinkamas įrodymas, nes teismas, neturėdamas techninio išsilavinimo, palygino ne analogiškas stakles. Laikraščio „Alio reklama“ nuorašais su skelbimais atsakovas siekė įrodyti, kad to paties pavadinimo įrengimas gali kainuoti nuo 50 iki 7 000 Lt ir UAB „Litera“ komercinis pasiūlymas šiuo atveju yra netinkamas įrodymas. Atsakovas, nekvestionuodamas konstatuotų neteisėtų teismo antstolio veiksmų, pripažino ieškinio dalį teigdamas, kad įrenginių kainos turėtų būti skaičiuojamos turto neradimo akto surašymo metu – 2000 m. gruodžio 20 dienai, turint mintyje, kad nuo 1996 m. įsigijus įrenginius ir juos naudojant gamyboje, jų kaina nekilo, t. y. ji negalėtų būti didesnė nei įsigijimo dieną. Tiksliausiai įrenginių įsigijimo kainą gali apibrėžti įrodymai apie realius už įrenginius sumokėtus pinigus. Iš 1995 m. lapkričio 19 d. susirinkimo protokolo matyti, kad realiai sutarta parduoti pastatus ir 32 įrenginius už 152 000 Lt, tačiau forminant sutartis, nurodytos kitos kainos – atitinkamai 28 000 Lt ir 12 000 Lt. Sutinka, kad sutartyse nurodytos sumažintos kainos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pastatų kainą pardavėjai įvertino maždaug 2,3 karto didesnę už įrenginių, todėl tikroji kaina galėtų būti pastatų – 106 400 Lt, įrenginių – 45 600 Lt (32 įrenginių). Taigi 11 įrenginių galėtų kainuoti apie 15 200 Lt. Kadangi ieškovai juos pirko lygiomis dalimis, kiekvieno dalis galėtų sudaryti 7 600 Lt. Tokia turtinės žalos dalis galėtų būti atlyginta J.A. P. , o A. T. reikalavimas turėtų būti atmestas vadovaujantis CK 6.282 str. O neturtinę žalą J.A. P. padarė ieškovas A. T. , todėl ji iš valstybės neturėtų būti priteista.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo sprendimo padavė tik viena šalis – atsakovo atstovas Teisingumo ministerija. Apeliantas skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria ieškovų reikalavimas buvo iš dalies patenkintas. Kiti bylos dalyviai apeliacinių skundų, tiek dėl šios, tiek ir dėl kitos sprendimo dalies, kuria ieškinys iš dalies buvo atmestas, nepadavė. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme svarbu yra ir tai, kad nė vienas iš trečiųjų asmenų atsiliepimo į apeliacinį skundą taip pat nepateikė (CPK 324 str. 2 d.). Todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose, nes absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 320 str. 1 d.).

Nagrinėjamos bylos ypatumą sudaro tai, kad tarp šalių kilusį ginčą nagrinėjęs kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad žala ieškovams buvo padaryta neteisėtais antstolio veiksmais. Tokia išvada, be kita ko, paremta įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 14 d. sprendimu. Pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 str. neteisėtais antstolių veiksmais iki 2003 m. sausio 1 d. padarytą žalą atlygina valstybė. Todėl kolegija nepasisako dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovams žalą, bet, vykdydama kasacinės instancijos teismo nurodymą, pasisako dėl ieškovų patirtos žalos dydžio bei aplinkybių, galinčių nulemti atsakovo civilinės atsakomybės ribas (CPK 362 str. 2 d.). Visų šių išvardintų aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas, kuris priskirtas apeliacinės instancijos teismo kompetencijai (CPK 320 str. 1 d.).

Argumentuodamas skundžiamo sprendimo neteisėtumą, apeliantas, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė atsakovo prašymo dėl ieškinio senaties taikymo. Iš tikrųjų, bylos nagrinėjimo metu tokius prašymus pateikė kaip apeliantas, taip ir tuo metu atsakovo procesinę padėtį byloje turėjęs V. J. bei tretysis asmuo A. K. . Tačiau vėliau, ieškovams atsisakius ieškinio reikalavimo V. J. bei pirmosios instancijos teismui 2007 m. gegužės 30 d. priėmus atitinkamą nutartį, pasikeitė ne tik V. J. procesinė padėtis – jis tapo trečiuoju asmeniu, bet ir materialiniai teisiniai santykiai su ieškovais, nes tretysis asmuo jau nebuvo skolininkas, o ieškovai kreditoriais.

Todėl, atsižvelgiant į ginčo materialinių teisinių santykių atsiradimo metu galiojančią įstatymo nuostatą (1964 m. CK 85 str.), suteikiančią teisę gintis ieškinio senatimi nuo pareikšto ieškinio skolininkui, skundžiamo sprendimo priėmimo dieną pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo svarstyti trečiųjų asmenų prašymus dėl ieškinio senaties taikymo. Tokia išvada neprieštarauja ir šiuo metu galiojančio CK 1.126 str. 2 d. nuostatoms, nes pagal bylos aplinkybes skundžiamo sprendimo priėmimo dieną nė vienas iš trečiųjų asmenų nebuvo ginčo materialinio teisinio santykio šalimi.

Tuo tarpu kalbant apie atsakovo atstovo pateiktą prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo, tenka pripažinti, kad skundžiamame sprendime nėra įvardinti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismas, sprendžiant šalių ginčą atsisakė taikyti ieškinio senatį. Tačiau tai savaime nereiškia, kad šis prašymas nebuvo sprendžiamas. Vien tai, kad skundžiamu sprendimu ieškinys buvo iš dalies patenkintas rodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą. Kalbant apie tokio sprendimo pagrįstumą, svarbu yra tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, kad senaties terminas praleistas nebuvo. Kolegija tokią išvadą vertina kaip pagrįstą, nes nagrinėjamuoju atveju akivaizdu, kad ieškovams apie pažeistą teisę tapo žinoma ne tada, kada jiems tapo žinoma apie turto pardavimą iš varžytynių ir net ne Vilniaus raj. apylinkės teismui 2000 m. lapkričio 14 d priėmus sprendimą dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis, nes sprendimu jų interesai buvo apsaugoti pritaikius restituciją, bet tada, kai 2000 m. gruodžio 20 d. surašius asmens turto neradimo aktą, tapo aišku, kad sprendimo dėl restitucijos įvykdymas yra neįmanomas. Tačiau nuo nurodytos datos iki 2003 m. lapkričio 28 d. kai buvo paduotas ieškinys, ieškinio senaties terminas suėjęs nebuvo (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d.; CK 1.125 str. 8 d.). Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo. Tuo tarpu tai, kad skundžiamame sprendime nebuvo nurodyti argumentai šiai išvadai pagrįsti, savaime nedaro sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu (CPK 328 str., 329 str. 1 d.).

Savo reikalavimą dėl atlygintinos turtinės žalos dydžio ieškovai grindė turto pardavimo iš varžytynių aktu bei korporacijos ,,Matininkai” ataskaita. Iš dalies tenkindamas ieškovų reikalavimą, pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus vertino bei pagrįstai nustatė, kad po varžytynių buvo parduotas ne visas minėtoje ataskaitoje įvertintas turtas bei konstatavo, kad varžytynėse buvo parduota vienuolika medžio apdirbimo staklių. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde ši teismo išvada nekvestionuojama, argumentai, kad buvo parduotos kitos nei teismas nustatė, staklės, nepateikti.

Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė varžytynėse parduoto turto masę, tačiau, kolegijos nuomone, neteisingai apskaičiavo turtinės žalos dydį. Nustatant žalos dydį, kolegija neturi pagrindo nesivadovauti korporacijos ,,Matininkai” byloje pateikta ataskaita, pagal kurią buvo apskaičiuotas turtinės žalos dydis (t. 1, b. l. 188-198). Ši ataskaita sudaryta vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės normomis. Iš ataskaitos matyti, kad turtas buvo įvertintas jį apžiūrėjus, jį vertinant buvo panaudoti pažymoje nurodyti teisiniai bei metodologiniai šaltiniai. Kartu su ataskaita buvo pateikti vertinamo turto apžiūros ir vertės nustatymo aktas bei medienos apdorojimo cecho įrengimų įvertinimo žiniaraštis. Vien tai, kad kartu su minėta ataskaita į bylą nebuvo pateikti ataskaitos priede 9.1 paminėti turto apžiūrėjimo žiniaraščiai, kurie kaip matyti iš korporacijos ,,Matininkai” 2008 m. balandžio 22 d. rašto Nr. I-2-26 nėra išlikę, šio įrodymo savaime nepatikimu nedaro (t. 2, b. l. 156 ).

Tačiau ši ataskaita buvo sudaryta 1996 m. rugpjūčio 14 d., t. y. daugiau negu prieš tris metus iki ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių, į ką pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs nebuvo. Tiesa, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.249 str. 5 d., vadovavosi ieškovų pateiktais konkrečiais pasiūlymais dėl medžio apdirbimo staklių įsigijimo. Tačiau šiuose dokumentuose kalbama apie kito gamintojo kitų techninių duomenų naujas stakles (t. 2, b. l. 53-64). Taigi, atsižvelgiant į jau išdėstytas aplinkybes ir šie rašytiniai įrodymai negali būti vertinami kaip pakankami sprendžiant šalių ginčą (CPK 178 str.). Todėl, kolegijos nuomone, tinkamam bylos išsprendimui reikia vadovautis CK 6.249 str. 1 d. nuostata, pagal kurią, jeigu šalis nuostolių dydžio tiksliai negali įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Tokia išvada daroma ir todėl, kad kolegijos nuomone, apelianto pateikti argumentai dėl turtinės žalos dydžio nustatymo, kuri jis sieja su ginčo turto įsigijimo dokumentais, nėra tinkami, nes aplinkybės, kuriomis turtas įgyjamas bei jo pirkimo pardavimo sąlygos ne visada atspindi turto realią vertę. Apelianto pateikti skelbimai apie parduodamas stakles taip pat nėra tinkami įrodymai, nes iš jų nematyti kokio gamintojo staklės parduodamos, kokie šių staklių pagaminimo metai, techniniai duomenys (t. 2, b. l. 120-121). Todėl sprendžiant dėl turtinės žalos dydžio, turėtina omenyje, kad, kaip matyti iš korporacijos ,,Matininkai” ataskaitos, varžytynėse parduotos staklės buvo pagamintos 1989-1991 m. Duomenų apie tai, kad išliko šių staklių gamintojas ir, kad tokios pat staklės gaminamos ir dabar, byloje nėra. Be to, nuo minėtos ataskaitos sudarymo iki staklės buvo parduotos iš varžytynių praėjo daugiau negu trys metai. Visa tai liudija, kad ginčo staklės jas parduodant iš varžytynių tiek morališkai, tiek ir fiziškai nusidėvėjo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegijos nuomone, teisingas atlygintinos turtinės žalos dydis kiekvienam iš ieškovų sudarys po 35 000 Lt (CK 1.8 str., 6.249 str. 1 d.).

Kaip jau buvo konstatuota, Vilniaus raj. apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimas dėl abišalės restitucijos įvykdytas nebuvo, o jo įvykdymas yra neįmanomas. Taigi per varžytynes gauta 1802,5 Lt suma buvo panaudota priverstiniam išieškojimui iš ieškovo A. T. kreditoriaus AB ,,Lietuvos taupomasis bankas” naudai. Todėl ši suma turi būti minusuota iš A. T. priteisiamos turtinės žalos dydžio (35 000 Lt – 1 802,50 Lt = 33 197,5 Lt)(CK 1.5 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamo sprendimo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo keistina, atitinkamai mažinant ir advokato pagalbos išlaidas (CK 326 str. 1 d. 3 p.).

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo asmens veiksmus ribojančius civilinę atsakomybę (CK 6.253 str. 5 d., 6.282 str. 1 d.). Tokiais veiksmais apeliantas laiko paties A. T. neatsargius veiksmus nepranešant teismo antstoliui, kad areštuojamas turtas yra bendras su A. P. bei tai, kad A. T. neskundė įrenginių arešto akto. Tačiau tokie apelianto argumentai akivaizdžiai prieštarauja Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimui, kuriuo buvo konstatuota, kad A. T. , kaip skolininko teisės buvo pažeistos, nes teismo antstolis, pradėdamas priverstinį vykdymą, neišaiškino jam procesinių teisių, tame tarpe galimybės ginčyti turto priklausomybę, įkainojimą (1964 m. CPK 393 str.) bei nepranešė A. T. apie turto areštavimą, kuris buvo įkainuotas A. T. nedalyvaujant. Dėl nurodytų aplinkybių sutikti su apelianto teiginiu, kad žalos atsiradimą sąlygojo paties ieškovo veiksmai, negalima.

Nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad įsiteisėjus teismo sprendimui dėl nustatytų neteisėtų veiksmų, ieškovai patyrė papildomų nepatogumų, kurie lėmė išgyvenimus dėl asmens teisių ir pareigų tikrumo, taip pat ieškovai patyrė turtinę žalą, neteko verslo, turėjo kreiptis teisminės gynybos, kuri užtruko ilgai, todėl suprantama, dėl to patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Be to, atsakovas yra Lietuvos Respublika, todėl teismas atsižvelgė ir į valstybės ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį bendrą lygį. Nurodytos aplinkybės sudarė teisinį pagrindą iš dalies patenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo (CK 6.250 str. 2 d.). Apeliaciniame skunde kokie nors argumentai, paneigiantys nurodytus skundžiamo sprendimo motyvus, pateikti nebuvo. Apelianto prašymas atmesti ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas, kaip jau buvo nustatyta anksčiau, klaidingu bei įsiteisėjusiam Vilniaus raj. apylinkės teismo sprendimui prieštaraujančiu teiginiu, kad žala atsirado dėl paties A. T. veiksmų. Remiantis išdėstytais argumentais, naikinti ar keisti teismo sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą iš dalies, nėra pagrindo ieškovams atlyginti visas turėtas atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas, todėl jiems priteistina po 300 Lt advokato pagalbos išlaidoms apmokėti (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą pakeisti.

Ieškovui A. T. turtinės žalos atlyginimą, priteistą iš atsakovo Lietuvos valstybės, sumažinti iki 33 197,5 Lt (trisdešimt trijų tūkstančių vieno šimto devyniasdešimt septynių litų ir penkiasdešimties centų), advokato pagalbos išlaidas iki 2 000 Lt (dviejų tūkstančių litų).

Ieškovei A. J. P. turtinės žalos atlyginimą, priteistą iš atsakovo Lietuvos valstybės, sumažinti iki 35 000 Lt (trisdešimt penkių tūkstančių litų), advokato pagalbos išlaidas iki 500 Lt (penkių šimtų litų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Lietuvos valstybės ieškovui A. T. 300 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidoms apmokėti.

Priteisti iš Lietuvos valstybės ieškovei A. J. P. 300 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidoms apmokėti.

Priteisti valstybei iš ieškovų A. T. ir A. J. P. po 4 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.