Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Alberto Milinio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kurioje V. V. pagal LR BK 300 str.1 d.,182 str. 2 d ,222 str.1 d. išteisinta, kadangi nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (LR BPK 3str.1d.,1p., 303str.5d.1p.);

D. M. pagal LR BK 300 str. 1 d.,182 str. 2 d. išteisintas kadangi nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių ( LR BK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nuosprendžiu nutarta, kardomąsias priemones - rašytinius pasižadėjimus neišvykti iš gyvenamosios vietos, panaikinti nuosprendžiu įsiteisėjus.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010-02-26 bei 2010-03-10 nutarimus laikinai apriboti nuosavybės teises: D. M. nuosavybės teisių apribojimą į jam priklausančius automobilius VW Lupo, v.n. BZC433, bei Chrysler Town/Country, v.n./ (duomenys neskelbtini) bei V. V. nuosavybės teisę į jai paskirtas motinystės pašalpas už vaiko iki dviejų metų priežiūros atostogų laikotarpį - panaikinti .

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Daiktinius įrodymus – buhalterinės apskaitos dokumentus, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti UAB “Banginis ir Ko“.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

V. V. pagal LR BK 300 str. 1d. 182 str. 2 d., 222 str.1 d. buvo kaltinama tuo, kad ji 2008-03-31, Kaune, Savanorių pr. 294-54, veikdama bendrininkų grupe su savo sugyventiniu D. M. - vieninteliu uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcininku, pagal 2007-10-01 tarp jo, kaip darbdavio –(duomenys neskelbtini) atstovo, ir jos pasirašytą darbo sutartį Nr. 1, būdama minėtos (duomenys neskelbtini) direktore, iš anksto žinodama, kad yra nėščia, bendrai su D. M. suprasdama, kad darbo teisinį santykį sukuriančiuose ir bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksavus nepagrįstai didelį darbo užmokestį, nuo kurio dirbančiai kūdikio besilaukiančiai moteriai būtų priskaičiuotos nepagrįstai didelės motinystės (tėvystės) pašalpos, ir bendrai su juo siekdama tokiu būdu sukčiaujant valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos( toliau -VSDFV) savo ir D. M. naudai įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, 2008-03-31 priėmė įsakymą Nr. 200803/01, kuriame nurodė, kad ryšium su prasidėjusiu sezonu ir padidėjusia paklausa parduodamų prekių ir paslaugų apimtims ir su tuo atliekamų funkcijų bei atsakomybės padidėjimu keičiamas įmonės direktoriaus darbo laikas ir darbo užmokestis, nustatant, kad nuo 2008-04-01 direktoriaus darbo laikas padidinamas nuo 4 iki 8 valandų per dieną, o darbo užmokestis didinamas nuo 400 litų iki 7000 litų neatskaičius mokesčių, D. M. susipažinus su šiuo įsakymu, bendrai su juo žinodama, kad tokie įsakyme nurodyti duomenys yra melagingi, nes didinti darbo užmokestį direktorei nebuvo ekonominio pagrindo, kadangi bendrovės pajamos nebuvo pastovios ir stabilios, nuo 2008 metų balandžio mėnesio sistemingai mažėjo, be to, suteikiamų paslaugų, parduodamų prekių ar direktorės atliekamų funkcijų apimtys niekaip nepasikeitė, D. M. pakeitus (papildžius) su ja sudarytą darbo sutartį Nr. l (jos 3 ir 5 punktus), joje nurodant šiuos žinomai melagingus duomenis apie tai, kad jai nustatomas 7000 litų darbo užmokestis, 5 dienų darbo savaitė, dirbant po 8 valandas per dieną, šį darbo sutarties pakeitimą, bendrai su D. M. suprasdama, kad jame esantys duomenys melagingi, nes žinojo, kad nustatyti jai tokio dydžio atlyginimą yra ekonomiškai nepagrįsta dėl tokio atlyginimo dydžio neatitinkančių jos vadovaujamos ir jos vyrui D. M. priklausančios bendrovės pardavimų ir suteiktų paslaugų apimčių, bendrai su juo pasirašė ir patvirtino bendrovės „Banginis ir KO“ antspaudu, tokiu būdu suklastojo šį dokumentą.

Be to, V. V. buvo kaltinama tuo, kad 2008 metais būdama uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) direktore ir veikdama bendrininkų grupe su savo sugyventiniu –(duomenys neskelbtini) vieninteliu akcininku D. M., iš anksto žinodama, kad yra nėščia, bendrai su juo suprasdama, kad darbo teisinį santykį sukuriančiuose ir bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksavus nepagrįstai didelį darbo užmokestį, nuo kurio dirbančiai kūdikio besilaukiančiai moteriai būtų priskaičiuotos nepagrįstai didelės motinystės (tėvystės) pašalpos, ir bendrai su juo siekdama tokiu būdu sukčiaujant valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos( toliau -VSDFV) savo ir D. M. naudai įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, apgaule, tai yra bendrai su D. M. žinodama, kad didinti darbo užmokestį direktorei 2008 metais nebuvo ekonominio pagrindo, nes bendrovės pajamos nebuvo pastovios ir stabilios, nuo 2008 metų balandžio mėnesio sistemingai mažėjo, be to, suteikiamų paslaugų, parduodamų prekių ar direktorės atliekamų funkcijų apimtys niekaip nepasikeitė, 2008-03-31 priėmė įsakymą Nr. 200803/01, nustatantį, kad ryšium su prasidėjusiu sezonu ir padidėjusia paklausa parduodamų prekių ir paslaugų apimtims ir su tuo atliekamų funkcijų bei atsakomybės padidėjimu keičiamas jos, kaip įmonės direktoriaus, darbo laikas ir darbo užmokestis, nustatant, kad nuo 2008-04-01 darbo laikas padidinamas nuo 4 iki 8 valandų per dieną, o darbo užmokestis didinamas nuo 400 iki 7000 litų neatskaičius mokesčių, tą pačią dieną, tai yra(duomenys neskelbtini), D. M. su ja pasirašius su ja sudarytos darbo sutarties Nr. 1 3 ir 5 punktų pakeitimą (papildymą) ir jame nurodžius šiuos žinomai melagingus duomenis ir patvirtinus bendrovės (duomenys neskelbtini) antspaudu, tokiu būdu jiems abiems suklastojus šį dokumentą, ko pasėkoje jai laikotarpiu nuo 2008-04-01 iki 2008-06-30 buvo priskaičiuota 21000 Lt darbo užmokesčio, ji suklastojo - įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie priskaičiuotą darbo užmokestį į 2008-07-07 pranešimą apie apdraustuosius ir šio pranešimo priedą SAM3SD už ataskaitinį 2008m. II ketvirtį ir juos perdavė VSDFV Kauno skyriui, po ko 2008-10-01 Kaune, Savanorių pr. 294-54 D. M. priėmus sprendimą Nr. 200810/1 dėl V. V. išleidimo motinystės atostogų nuo 2008m. spalio ld., 2008m. spalio ld. ji pateikė VSDFV Kauno skyriui prašymą jai skirti motinystės pašalpą, o VSDFV Kauno skyriui remiantis šiuo prašymu, UAB „Banginis ir Ko" pranešimu apie apdraustuosius už ataskaitinį 2008 metų II ketvirtį, nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu serija C Nr. 0133838 ir vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin. 2007, Nr. 132-5346) nuostatomis, numatančiomis, kad kompensuojamas uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į apdraustojo pajamas, turėtas už praeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 2008-10-07 priėmus sprendimą Nr. 8.37-3717 „Dėl V. V. teisės į motinystės pašalpą" jai buvo paskaičiuota ir išmokėta 21373,05 Lt motinystės pašalpa, po ko ji suklastojo - įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie priskaičiuotą darbo užmokestį į 2008-10-07 pranešimą apie apdraustuosius ir šio pranešimo priedą SAM3SD už ataskaitinį 2008m. III ketvirtį ir juos perdavė VSDFV Kauno skyriui, po ko D. M. 2009-02-03 priėmus įsakymą Nr. 200902/1 „Dėl vaiko priežiūros atostogų", kuriuo jai nuo 2009-02-04 suteiktos vaiko priežiūros atostogos 2 metams, ji 2009-02-03 pateikė VSDF Kauno skyriui prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, D. M. įsakymą Nr. 200902/1, VSDFV Kauno skyriui remiantis šiuo prašymu, suklastotais (duomenys neskelbtini)pranešimais bei jų priedais apie apdraustuosius už 2008 metų II ir III ketvirčius, D. M. įsakymu ir vadovaujantis LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo( žin. 2008,Nr. 149-499) nuostatomis, numatančiomis, kad kompensuojamas uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, buvusius prieš vaiko priežiūros atostogų pradžią, 2009-02-19 priėmus sprendimą Nr. 8.36-2095 „ Dėl V. V. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą", jai buvo paskaičiuota 109708,11 Lt (atskaičius mokesčius) motinystės(tėvystės) pašalpa, iš kurių jai buvo išmokėta 26781,47 Lt (iki 2009-06-30), tokiu būdu bendrininkaudama su D. M., apgaule savo ir jo naudai įgijo svetimą turtą -VSDFV biudžeto 21373,05 Lt, išmokėtus jai, kaip motinystės pašalpa, taip pat įgijo didelės vertės turtinę teisę į VSDFV biudžeto 109708,11 Lt., mokėtinus jai kaip motinystės (tėvystės) pašalpą, iš kurių 26781,47 Lt išmokėjus, padarė VSDFV biudžetui 48154,52Lt (21373,05 Lt +26781,47Lt) turtinę žalą, tai yra V. V. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 2d.

Pirmosios instancijos teismas V. V. pagal LR BK 182 str. 2 d. išteisino nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Be to, ji buvo kaltinama tuo, kad būdama (duomenys neskelbtini) direktore ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 21 straipsnio "Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą" 1 ir 2 dalies nuostatas būdama atsakinga už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, tyčia, tai yra siekdama sukčiaujant valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, kurių dydį lėmė jos darbo užmokesčio, buvusio 2008 metų II ir III ketvirčiuose, dydis, nuo 2008-04-01 iki 2008-10-01(duomenys neskelbtini), apgaulingai tvarkė (duomenys neskelbtini)buhalterinę apskaitą, tai yra pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.DC-574) 4 straipsnio nuostatas („Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi, palyginama"), 6 straipsnio 2 dalies nuostatas(„Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu") bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose nepagrįstai fiksavo sau pačiai padidinta darbo užmokestį, nesant jokių direktorės darbo apimties ar krūvio padidėjimą patvirtinančių dokumentų, taip pat nesant jokio ekonominio pagrįstumo didinti direktorės atlyginimą 17,5 karto, kadangi pardavimų ir suteiktų paslaugų apimtys 2008 metai balandžio mėnesį sumažėjo daugiau nei 50% ir vėliau sistemingai mažėjo kiekvieną sekantį mėnesį. Dėl padarytų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tokiu būdu V. V. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 222 str. 1 d.

D. M. pagal LR BK 300 str.1d., 182str.2d. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008-03-31, (duomenys neskelbtini), būdamas uždarosios akcinės bendrovės(duomenys neskelbtini), Kaune vieninteliu akcininku, veikdamas bendrininkų grupe su savo sugyventine V. V., kuri pagal 2007-10-01 tarp jo, kaip darbdavio –(duomenys neskelbtini) atstovo, ir jos pasirašytą darbo sutartį Nr. 1 buvo priimta į darbą minėtoje bendrovėje, tuo pačiu buvo ir minėtos UAB (duomenys neskelbtini) direktore, iš anksto žinodamas, kad V. V. yra nėščia, bendrai su ja suprasdamas, kad darbo teisinį santykį sukuriančiuose ir bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksavus nepagrįstai didelį darbo užmokestį, nuo kurio dirbančiai kūdikio besilaukiančiai moteriai būtų priskaičiuotos nepagrįstai didelės motinystės (tėvystės) pašalpos, ir bendrai su ja siekdamas tokiu būdu sukčiaujant valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ( toliau -VSDFV) avo ir V. V. naudai įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, V. V. 2008-03-31 priėmus įsakymą Nr. 200803/01, kuriame ji nurodė, kad ryšium su prasidėjusiu sezonu ir padidėjusia paklausa parduodamų prekių ir paslaugų apimtims ir su tuo atliekamų funkcijų bei atsakomybės padidėjimu keičiamas įmonės direktoriaus darbo laikas ir darbo užmokestis, nustatant, kad nuo 2008-04-01 direktoriaus darbo laikas padidinamas nuo 4 iki 8 valandų per dieną, o darbo užmokestis didinamas nuo 400 iki 7000 litų neatskaičius mokesčių, susipažinęs su šiuo įsakymu ir bendrai su ja žinodamas, kad tokie įsakyme nurodyti duomenys yra melagingi, kadangi didinti darbo užmokestį direktorei nebuvo ekonominio pagrindo, nes bendrovės pajamos nebuvo pastovios ir stabilios, nuo 2008 metų balandžio mėnesio sistemingai mažėjo, be to, suteikiamų paslaugų, parduodamų prekių ar direktorės atliekamų funkcijų apimtys niekaip nepasikeitė, pakeitė(papildė) su V. V. sudarytą darbo sutartį Nr. 1 (jos 3 ir 5 punktus), pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, buvusius prieš vaiko priežiūros atostogų pradžią, 2009-02-19 priėmus sprendimą Nr. 8.36-2095 „ Dėl V. V. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą", V. V. buvo paskaičiuota 109708,11 Lt(atskaičius mokesčius) motinystės (tėvystės) pašalpa, iš kurių jai buvo išmokėta 26781,47 Lt(iki 2009-06-30), tokiu būdu D. M. bendrininkaudamas su V. V., apgaule savo ir jos naudai įgijo svetimą turtą - VSDFV biudžeto 21373,05 Lt, išmokėtus jai, kaip motinystės pašalpa, taip pat įgijo didelės vertės turtinę teisę į VSDFV biudžeto 109708,11 Lt., mokėtinus jai kaip motinystės (tėvystės) pašalpą, iš kurių 26781,47 Lt išmokėjus, padarė VSDFV biudžetui 48154,52Lt (21373,05 Lt +26781,47Lt) turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas D. M. pagal LR BK 300 str. 1 d., 182 str. 2 d. išteisino, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimo požymių.

Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad ištyrus byloje esančius įrodymus neginčytinai nustatyta, jog V. V. ir D. M. darbo santykiai nebuvo fiktyvūs, todėl jie nepadarė svetimo turto grobimo sukčiavimo būdu, nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Kaltinamųjų tarpusavio sutartas atlyginimo dydis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, numatytos LR BK 300str. 1d. Kaltinamųjų veiksmuose nenustatyta nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų tikro dokumento klastojimo (BK 300str. 1 d.) požymių.

Kaltinamieji išteisintini, nes neapdarė veikų, turinčių nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 182str.2d.,300str.1d.,222str.1d. požymių. (LR BPK 303 str. 5d.1p.).

Civiliniam ieškovui neatimama teisė civilinio ieškinio klausimą spręsti civilinio proceso tvarka, remiantis tuo, kad 2009-02-03 prašyme skirti motinystės /tėvystės/ pašalpą /t.1.b.l.43/ V. V. pasirašytinai patvirtina, kad žino, jog permokėtos pašalpų sumos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmenų, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems pašalpas / ta išieškojimo tvarka nebūtinai turi remtis baudžiamosios atsakomybės priemonių taikymu ( LR BPK 115str. 3d.2p.).

Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010-02-26d. bei 2010-03-10 nutarimai laikinai apriboti nuosavybės teises naikintini.

Teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje konstatavo ir padarė išvadą, kad V. V. ir D. M. darbo santykiai nebuvo fiktyvūs, todėl jie nepadarė svetimo turto grobimo sukčiavimo būdu. Teismas nurodė nustatęs, kad dirbant V. V. jos atliekamo darbo krūvis netgi padidėjo, nes pailgėjo darbo valandų skaičiaus. Tokia išvada yra nepagrįsta ir neteisinga. Darbo valandų skaičiaus padidinimas savaime dar nereiškia darbo krūvio padidėjimo de facto, kas reiškia, kad teismas turėjo išsiaiškinti ne tik duomenis, galimai rodančius darbo krūvio bei apimčių bendrovėje padidėjimus dejure, bet ir išsiaiškinti, ar tuo pagrindu išaugo faktiškai darbuotojų, konkrečiai šiuo atveju V. V. atliekamo darbo krūvis bei apimtys lyginant su laikotarpiais, kuomet šias direktoriaus pareigas einantis asmuo gaudavo mažesnį nei jai buvo nustatytas (7000 litų) atlyginimas. Tokios analizės teismas neatliko, be to visiškai neatsižvelgė ir nevertino prokuroro baigiamojoje kalboje šiuo aspektu išsamiai aptartų bei išanalizuotų duomenų, rodančių V. V. darbo teisinius santykius aukščiau nurodytoje apimtyje esant fiktyvius. Priešingai nei nurodo teismas, būtent dalyvaujant specialistei Z. P. išanalizuoti teisme byloje esantys, o taip pat papildomai teismui kaltinamųjų bei gynybos pateikti dokumentai bei duomenys įrodo, kad paklausa, parduodamų prekių ir paslaugų apimtys, o tuo pagrindu ir V. V. darbo krūvis bei apimtys laikotarpiu nuo 2008-04-01 iki 2008-10-01 nebuvo nei neįprastai dideli nei iš esmės padidėję, lyginant juos su laikotarpiu, kuomet jau V. V. buvo išėjusi atostogų ir bendrovėje nebedirbo, o jos pareigas ėmė eiti D. M.. Tai reiškia, kad V. V. toje apimtyje, kuria buvo grindžiamas išaugęs darbo krūvis bei apimtys ir tuo pagrindu padidintas jos darbo užmokestis, bendrovės direktoriaus funkcijų bei pareigų neatliko, kas rodo ne tik tokį V. V. darbą minėtoje apimtyje, bet ir patį susitarimą bei po to sekusi direktoriaus įsakyma dėl tuo pagrindu didinamo darbo užmokesčio buvus fiktyvius.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, netyrė teismui pateiktų sąskaitų faktūrų, kuriose matyti, kad 2008 metų vasario ir kovo mėnesiais, kuomet bendrovė iš esmės tik pradėjo faktiškai veikti, buvo išrašytos 6 sąskaitos faktūros(kiekvieną mėnesį po 3), tai yra vidutiniškai po 3 per mėnesį. Laikotarpiu nuo 2008-04-01 iki 2008-10-01 buvo išrašyta 41 sąskaita faktūra, kas reiškia vidutiniškai po 6,83 sąskaitas faktūras per mėnesį. Palyginimui, laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2009-07-01 buvo išrašytos 52 sąskaitos faktūros, tai yra vidutiniškai po 5,78 sąskaitas faktūras per mėnesį. Tai reiškia, kad bendrovėje laikotarpiu, kuomet V. V. buvo mokamas 7000 litų darbo užmokestis, darbo krūvis bei apimtys dėl išrašomų sąskaitų faktūrų kiekio, nebuvo nei neįprastai didelis, nei padidėjęs, nustatyti duomenys akivaizdžiai parodo, kad sąskaitų faktūrų išrašymas analogiškai ir darbui su kasos aparatu yra nuolatinio pobūdžio ir ištisai besitęsiantis procesas bendrovės veikloje, kuris iš esmės niekaip nepasikeitė(išrašoma vidutiniškai apie viena sąskaita faktūra mažiau) ir po to, kai V. V. išėjo atostogų, o jos pareigas pradėjo eiti D. M.. Pasikeitė tik vienas dalykas, iš esmės šį tą patį darbą tiek apimtimi, tiek ir turiniu, dirbančio asmens - laikinai direktorės V. V. pareigas pradėjusio eiti D. M. atlyginimas, kuris nuo direktorei V. V. nustatyto 7000 Lt. per du kartus buvo sumažintas iki minimalaus darbo užmokesčio dydžio ir iki dabar toks yra. Būtent ši aplinkybė - tai yra atlyginimo direktoriaus pareigas einančiam asmeniui sumažinimas pasibaigus laikotarpiui, reikšmingams V. V. pašalpai apskaičiuoti, akivaizdžiai parodo susitarimo dėl darbo užmokesčio padidinimo V. V. nuo 2008 m. II ketvirčio, tai yra laikotarpio, reikšmingo pašalpai apskaičiuoti, fiktyvumą.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas nepasisakė nei dėl vieno iš prokuroro baigiamojoje kalboje išsakyto argumento, kas reiškia teismą byloje duomenis vertinus tendencingai, tik iškaitinamiesiems ir gynybai naudingos pusės, visiškai ignoruojant valstybės kaltintojo pateiktą duomenų analizę ir išsakytus argumentus, pagrindžiančius kaltinimą. Tokie duomenys rodo, kad kaltinamųjų nurodytos aplinkybės apie dėl padidėjusių prekių ir paslaugų apimčių ir paklausos išaugusio darbo krūvio bei apimčių ir tuo pagrindu V. V. padidinto darbo užmokesčio neatitinka tikrovei, prieštarauja byloje nustatytiems objektyviems duomenims, vienareikšmiai rodantiems, kad V. V. darbo krūvis bei apimtys laikotarpiu nuo 2008-04-01 iki 2008-10-01 padidėję nebuvo ir jos darbo sutarties nuostata dėl darbo užmokesčio dydžio, yra tikrovės neatitikantys faktai, kas reiškia darbo sutartį esant suklastotą. Teismas nepakankamai įsigilino į kaltinimo esmę, dėl ko negalėjo tinkamai įvertinti ir byloje esančių duomenų, kuriais ir buvo grindžiamas kaltinimas, kurio esmė, iš tiesų, yra būtent fiktyvus darbo teisinis santykis, bet ne visa apimtimi, o tik toje, kuria buvo grindžiamas išaugęs darbo krūvis bei apimtys ir tuo pagrindu padidintas jos darbo užmokestis. Tai yra pakankamas požymis kaltinimui dėl sukčiavimo pagal BK 182str. 2d. kaltinamiesiems pagrįsti, kadangi ir inkriminuojamas turtinės žalos dydis yra apskaičiuotas imant skirtumą tarp pašalpos, apskaičiuotos pagal 7000 litų atlyginimą, ir pašalpos, kuri būtų apskaičiuota pagal iki padidinimo buvusį minimalų darbo užmokestį, tai yra toje pačioje kaip ir fiktyvus darbo teisinis santykis bei to pasėkoje susidariusi fiktyvi teisinė padėtis, kas šiuo konkrečiu atveju ir yra pagrindinė apgaulę sukčiavime įrodanti aplinkybė, apimtyje.

Skunde aptartos aplinkybės rodo nustatytą fiktyvią teisinę padėti susidarius ne dėl realaus V. V. darbo teisinio santykio su bendrove, o tik V. V. ir D. M. bendrų veiksmų, turint tikslą sukčiaujant valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos savo naudai įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, pasėkoje. V. V. darbo užmokestis buvo padidintas neatsižvelgiant į įmonės veiklos rezultatus ir finansines galimybes mokėti tokį atlyginimą darytina išvada, kad jį padidinant buvo pažeista Darbo kodekso 186 str. 3 d. nuostata, jog darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo įmonės veiklos rezultatų, o tai rodo, kad susitarimas dėl darbo užmokesčio, pagal LR DK 93 str. - fiktyvus, neatspindintis tikrosios sutarties šalių valios.

Darydamas išvadą apie tai, kad kaltinamieji nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 300str. ld., o V. V. dar ir BK 222str. ld., teismas apsiribojo iš viso vien tik formaliu pasakymu, kad kaltinamųjų veiksmuose nenustatyta nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų tikro dokumento klastojimo požymių, o buhalterinės apskaitos dokumentuose fiksuotas padidintas darbo užmokestis, kad dėl to negalima būtų nustatyti UAB"Banginis ir KO" veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nesudaro apgaulingos apskaitos tvarkymo, todėl nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 222str. ld., požymių. Teismas padarydamas tokias išvadas iš esmės neanalizavo byloje nustatytų aplinkybių kontekste nusikalstamų veikų, kurių padarymu buvo kaltinami D. M. ir V. V., sudėties, dėl ko, savaime suprantama, tokių išvadų ir nepagrindę išsamiu bylos aplinkybių nagrinėjimu, kas reiškia teismą nesivadovavus įstatymu ir minėtas išvadas padarius tik pagal savo niekuo nepagrįstą vidinį įsitikinimą kad kaltinamieji nekalti dėl jiems inkriminuojamų nusikaltimų padarymo. Tuo tarpu pagal LR BK 300str. ld. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

BPK 20 str. 5d. numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymai negali būti vertinami atskirai vienas nuo kito. Akivaizdu, kad teismas nuosprendyje padarė išvadas, išsamiai neišanalizavęs ir neištyręs byloje surinktų įrodymų, neatsižvelgęs visiškai į valstybės kaltintojo baigiamojoje kalboje išsakytus argumentus bei pateiktą byloje surinktų duomenų vertinimą jo neanalizuodamas ir nevertindamas bendrame bylos kontekste, vertindamas ir interpretuodamas byloje nustatytas aplinkybes išimtinai tik iš kaltinamiesiems ir gynybai naudingų pozicijų, padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamieji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo .nusižengimo požymių, nes pažeidė LR BPK 20 str. 5d. nuostatas, kadangi įrodymus įvertino tik pagal savo vidinį įsitikinimą kuris akivaizdžiai nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas dėl to, kad teismas padarė išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytu faktiniu aplinkybių, ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis V. V. ir D. M. atžvilgiu, pripažįstant juos kaltais dėl visu nusikalstamu veiku, kurios ir buvo jiems inkriminuojamos, atitinkamai patenkinant visiškai ir VSDFV civilini ieškinį. Tačiau, įvertinus tai, kad dėl aukščiau minėtos ir nustatytos aplinkybės, rodančios nuosprendi priėmusi teismą buvus šališku, kuri, be kitą ko, yra ir esminis BPK pažeidimas BPK 369 str. 3d., kadangi sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei joje priimti teisingą sprendimą, yra pagrindas pirmos instancijos teismą pripažinti buvus šališku, tikslinga šią baudžiamąja bylą, panaikinus joje skundžiamą nuosprendi, grąžinti iš naujo nagrinėti j pirmos instancijos teismą. Tik tokiu būdu bus galima pasiekti, kad visos bylai reikšmingos aplinkybės būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos, o įrodymai, reikalingi sprendimui priimti, bus įvertinti nešališkai ir vadovaujantis tik įstatymu.

Atsikirtimais į Kauno miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą išteisinamieji V. V. ir D. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Nurodoma, kad V. V. ir D. M. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką numatytą LR BK 182 str 1 d. Sukčiavimas -tai kaltininko veiksmai, kai jis apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę prievolę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Tyčios turinį, esant sukčiavimui, sudaro kaltininko suvokimas, jog apgaule suklaidinus nukentėjusįjį, jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, numatė, kad dėl save ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiam atsiras turtinė žala ir norėjo tokių padarinių. Apgaulė sukčiaujant panaudojama, turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas (šiuo atveju Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą), o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti.

BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą gabenimą siuntimą panaudojimą ar realizavimą. Dokumento suklastojimo, suklastoto dokumento panaudojimo arba realizavimo objektu laikoma teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas. Pati teisinė apyvarta suprantama kaip juridinių faktų visuma, dėl kurių atsiranda, keičiasi ir pasibaigia įvairūs teisiniai santykiai, o šie faktai paprastai fiksuojami įvairiuose dokumentuose. Dokumentų klastojimo ar tokių suklastotų dokumentų panaudojimo dalykas yra tik tokie dokumentai, kurie gali būti juridinių faktų įrodymai arba teisių (pareigų) atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu.

Atsikirtimuose nurodoma, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūra netinkamai net surašė kaltinamąjį aktą, nurodant visiškai klaidingas aplinkybes, kaip buvo keičiama darbo sutartis, sudaryta tarp UAB(duomenys neskelbtini) bei jos direktorės V. V.. Būtent galimas įstatymų nežinojimas, kaltintojui leido nustatyti klaidingas aplinkybes, susijusias su darbo užmokesčio pakeitimu. Pasisakant dėl dokumentų klastojimo, kaip nusikalstamos veikos, būtina apibrėžti dokumentus, kurių pagrindu yra keičiamas uždarųjų akcinių bendrovių vadovo, t.y., direktoriaus darbo užmokestis. Akcinių bendrovių vadovų darbo užmokesčio nustatymą ir keitimą reglamentuoja LR Akcinių bendrovių įstatymas. LR Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 3 dalis nustato, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma - stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba -visuotinis akcininkų susirinkimas). Tai reiškia, kad įrodinėjant V. V. kaltę dėl nusikaltimo padarymo, numatyto LR BK 300 str. 1 d. būtina nustatyti dokumentą, kuriuo keičiamas direktoriaus darbo užmokestis, bei analizuoti jo turinį.

Rezoliucinė dalis

Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai išėmė buhalterinius ir kitus dokumentus. Byloje esantis UAB( duomenys neskelbtini ) akcininko D. M. 2008 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 200803/01 patvirtina, kad UAB( duomenys neskelbtini) direktorei buvo nuspręsta:

Sezono metu nuo balandžio mėn 1 d. iki spalio 1 d. didinti darbo užmokestį iki 7000 Lt ant popieriaus. Taigi, vertinant kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 300 str., nurodytą padarymo laiką ir būdą galima teigti, kad net teoriškai, negalime būti apkaltinti dokumentų klastojimu, kadangi darbo užmokestį buvo nuspręsta padidinti ne 2008-03-31, o 2008-03-27, ir ne priimant UAB"(duomenys neskelbtini)" direktorei 2008-03-31 įsakymą Nr. 200803/01, o ir UAB (duomenys neskelbtini) akcininkui D. M. vienašališkai priimant 2008 m. kovo 27 d. akcininko sprendimą Nr. 200803/01. UAB( duomenys neskelbtini) direktorės V. V. 2008-03-31 įsakymas Nr. 200803/01 yra tik įmonės vadovo įsakymas, kuriuo įvykdomas akcininko sprendimas ir yra įmonės vidaus dokumentas, nesukeliantis teisinių pasekmių. Darbo sutartis keičiama tik atsižvelgiant į LR Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. nuostatas, t.y., esant nurodytų subjektų atitinkantiems sprendimams, susijusiems su darbo apmokėjimo sąlygų keitimu bendrovės vadovui.

Todėl tiek V. V., tiek D. M., negali būti nuteisti Kauno miesto prokuratūros surašyto kaltinamojo aktose ribose jau vien dėl to, kadangi kaltinamajame akte nurodomos klaidingos aplinkybės susijusios su galimos nusikalstamos veikos padarymo laiku ir būdu.

Be to, V. V. ir D. M. buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 182 str. 2 d. V. V., buvo kaltinama tuo, kad 2008 metais būdama uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) direktore bendrininkaudama su D. M., apgaule savo ir jo naudai įgijo svetimą turtą -VSDFV biudžeto 21373,05 Lt, V. V., kaip motinystės pašalpa, taip pat įgijo didelės vertės turtinę teisę į VSDFV biudžeto 109708,11 Lt, mokėtinus jai, kaip motinystės (tėvystės) pašalpą iš kurių 26781,47 Lt išmokėjus, padarė VSDFV biudžetui 48154,52 Lt turtinę žalą.

D. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad bendrininkaudamas su V. V., apgaule savo ir jos naudai įgijo svetimą turtą -VSDFV biudžeto 21373,05 Lt, išmokėtus V. V. kaip motinystės pašalpa, taip pat įgijo didelės vertės turtinę teisę į VSDFV biudžeto 109708,11 Lt, mokėtinus jai, kaip motinystės (tėvystės) pašalpą iš kurių 26781,47 Lt išmokėjus, padarė VSDFV biudžetui 48154,52 Lt turtinę žalą.

Kauno miesto prokuratūra nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl jų nekaltumo netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kurie anot kaltintojo, turėjo būti vertinami vienu aspektu, t.y., uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) ekonomiškai buvo nenaudinga keisti direktorei V. V. darbo apmokėjimą todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Kaltintojas laiko, kad neteisingai vertinant įrodymus, buvo padarytas LR BPK 369 str. 3 d. pažeidimas, kas sutrukdė teismui nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą.

Mano, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras, pareiškęs įtarimus ir palaikęs kaltinimus teisme yra šališkas. Viso pateikto skundo esmė yra tokia, kad teismas privalėjo pripažinti, kad UAB(duomenys neskelbtini) be jokio ekonominio pagrindo padidino V. V. darbo užmokestį todėl V. V. ir D. M. padarė nusikalstamas veikas, kaltintojo išvardintas kaltinamajame akte.

Kaltintojo manymu, darbo užmokesčio nustatymas išimtinai turi būti siejamas tik su bendrovės ekonominiais rezultatais, todėl pasisako dėl teisės aktų, kurie, įtvirtina kitokias nuostatas, kurios skiriasi nuo kaltintojo supratimo ir mes sutinkame su pirmosios instancijos teismo nuomone dėl darbo užmokesčio nustatymo kriterijų.

Taigi, akivaizdu, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros argumentas, kad V. V. darbo užmokestis turėjo būti siejamas išimtinai su įmonės veiklos rezultatais, negali būti laikomas pagrįstu, pripažįstant, kad ir pirmosios instancijos teismas nebuvo šališkas, nurodydamas, kad darbo užmokestis priklauso nuo eilės kriterijų ir tai yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas. Ir nėra pagrindo teigti, kad kitoks vertinimas nei yra išsakyta kaltintojo, yra pagrindas teigti, kad teismas buvo šališkas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstama veika numatyta LR BK 182 str. 2 d. gali būti padaryta tiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiasis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 str. ir 275 str.) // Teismų praktika, Vilnius, 1998, Nr. 10. Tyčios turinį esant sukčiavimui sudaro kaltininko suvokimas, jog apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, numatė, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiam atsiras žala ir norėjo tokių padarinių.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir tyčios V. V. ir D. M. veiksmuose, bei kaltintojas nesiėmė net įrodinėti tyčios šioje baudžiamojoje byloje, kaip vieno būtino sukčiavimo, kaip nusikaltimo, subjektyviosios pusės sudėties elemento. Nurodyta pirmosios instancijos teisme, kad susitarimas tarp D. M., vienintelio UAB (duomenys neskelbtini) akcininko, ir V. V., kaip darbuotojos, ieškančios darbo, dėl darbo buvo pasiektas dar iki tampant jai direktore ir net keliems mėnesiams iki jai tapo žinoma, kad laukiasi vaiko. Net ištyrus visus šioje baudžiamojoje byloje įrodymus, liko nepaneigti V. V. parodymai, kad jai pradėjus dirbti įmonėje 2007-10-01 direktorės pareigose, dar prieš pradedant dirbti, ji susitarė su UAB(duomenys neskelbtini) vieninteliu akcininku D. M., kad gaus diferencijuotą darbo užmokestį, kurio dydis priklausys nuo metų sezono, kadangi įmonė rengėsi prekiauti sezoninėmis prekėmis, kurios paklausios pavasario-vasaros-rudens sezonu. Sutarto užmokesčio dydis buvo - ne sezono metu 400Lt, o sezono metu -7000 Lt (iš tos sumos atskaitomi mokesčiai valstybei). 2008 m. kovo mėnesį padidėjus darbo krūviui, ji paprašė padidinti darbo užmokestį iki sutartų 7000 Lt, kadangi jau tą mėnesį jos iniciatyva ir darbu buvo atrenkami tiekėjai, užsakomos prekės iš viso pasaulio, atidaroma parduotuvė, analizuojami konkurentai ir partneriai, priimamos prekės, atliekamos prekių išmuitinimo procedūros ir t.t. - t.y., darbo krūvis padidėjo labai ženkliai. Buvo atliekamas toks darbas, kurio nebuvo nuo pat įmonės veikos pradžios, kas iš esmės, nėra ginčijama.

Nėra nuginčyti ir V. V. bei D. M. parodymai, kad apie V. V. nėštumą, V. V. ir D. M., sužinojo tik 2008 m. balandžio mėn, kai tuo tarpu, su V. V. susitarta dėl, diferencijuoto darbo užmokesčio, kurio dydis priklauso nuo įmonės veiklos sezoniškumo ir ne sezono metu mokamas 400Lt, o sezono metu 7000 Lt iki ją priėmė direktorės pareigoms, t.y., 2007 m. rugsėjo mėn.

Mano, kad šios aplinkybės patvirtina, kad V. V. ir D. M. nesiekė ko nors apgauti, juo labiau VSDFV, kadangi susitarimas dėl darbo užmokesčio tarp UAB(duomenys neskelbtini) " ir V. V. buvo pasiektas net prieš 6 mėnesius, todėl pripažintina, kad nėra vieno iš būtino sukčiavimo, kaip nusikaltimo, subjektyvinės pusės elemento-tyčios buvimo.

Atsikertant į prokuroro samprotavimus, kad parduodamų prekių ir paslaugų apimtys, o tuo pagrindu ir V. V. darbo krūvis ir apimtys laikotarpiu nuo 2008.04.01 iki 2008.10.01 nebuvo nei neįprastai dideli nei iš esmės padidėjo lyginant juos su periodu, kuomet V. V. buvo išėjusi atostogų ir iš jo sekanti išvada yra klaidinanti, nes lyginami visiškai ne tie laikotarpiai. Juk norėdami nustatyti, kada V. V. buvo mokamas 400 Lt darbo užmokestis ir kokiu laikotarpiu buvo mokamas 7000 Lt darbo užmokestis, nėra kito pasirinkimo kaip tik lyginti laikotarpius ir jų trukmę, kada V. V. dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini) t.y laikotarpius nuo 2007.10.01 iki 2008.03.31, kada ji gavo 400 Lt darbo užmokestį su laikotarpiu nuo 2008.04.01 iki 2008.10.01 kada ji gavo 7000 Lt darbo užmokestį. Tai pat norėdami nustatyti ar padidėjo suteikiamų paslaugų ir parduodamų prekių apimtys, o kartu ir V. V. atliekamo darbo krūvis reikia lyginti tuos pačius laikotarpius. Sulyginus būtent šiuos esminius periodus nesunkiai įsitikinsime, kad laikotarpiu nuo 2008.04.01 iki 2008.10.01 darbo apimtis ir parduodamų paslaugų ir prekių apimtis išaugo 8-10 kartų. Tas neginčijamai nustatyta teismo metu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo padidintas darbo užmokestis, nuo kurio tiesiogiai priklauso motinystės išmokos dydis. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje tie patys duomenys net nevienareikšmiškai vertinami, kaip ir nevienareikšmiškai vertinami išimti įmonės dokumentai. Pažymėtina, kad nuo mokamo darbuotojui darbo užmokesčio yra mokami mokesčiai ne tik VSDFV, bet ir valstybinei mokesčių inspekcijai. Iš UAB(duomenys neskelbtini) buvo išimti dokumentai, kurie buvo teikiami VSDFV, bei deklaracijos teikiamos VMI apie priskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, mokamą valstybinei mokesčių inspekcijai.

Taigi, tie patys duomenys, kurie buvo įrašyti VSDFV ir kurie teikiami valstybinei mokesčių inspekcijai vertinami skirtingai bei tie dokumentai yra vertinami taip pat skirtingai. Jeigu duomenys apie V. V. priskaičiuotą darbo užmokestį pateikti VSDFV teikiamuose dokumentuose laikomi suklastotais, tai dokumentuose (deklaracijos apie priskaičiuotą fizinių asmenų pajamų mokestį), kurie teikiami VMI laikomi teisingais ir patys dokumentai nelaikomi suklastotais. Todėl mes prašome laikyti šias deklaracijas įrodymais, kurie patvirtina, kad duomenys apie priskaičiuotą V. V., yra teisingi, kadangi valstybinė mokesčių inspekcija nenustatė įstatymų pažeidimų tikrinimo metu.

Be to, V. V., buvo kaltinama ir pagal LR BK 222 str. 1 d., kadangi pasak prokuroro, bendrovės buhalteriniuose dokumentuose nepagrįstai fiksavo sau pačiai padidintą darbo užmokestį, nesant jokių direktorės darbo apimties ir krūvio padidėjimą patvirtinančių dokumentų. Šis kaltinimas remiasi iš esmės FNTT prie VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialistės Z. P. išvada Nr. 5-2/9. Minėta specialistė pripažino, kad bendrovės direktoriaus darbo krūvį patvirtina ne tik buhalteriniai dokumentai, tačiau ir kiti dokumentai, kaip susirašinėjimas su prekių tiekėjais, logistikos įmonėmis, kurie buvo pateikti į bylą. Minėta specialistė pripažino, kad V. V. atsirinko prekių tiekėjus tarptautiniu mastu, prekės buvo gautos į bendrovę, jos apskaitytos buhalterinėje apskaitoje bei parduotos. Pagrindinis prieštaravimas Z. P. išvadoje yra tas kad ji jau iš turimų byloje dokumentų, galėjo nustatyti, kad V. V. darbo krūvis sezono metu padidėjo ženkliai, tačiau tyrimo metu to nepadarė, o padare teismo posėdžių metu, kada paprašyta teisėjos suskaičiavo, PVM sąskaitas faktūras, kasos dokumentus ir šie nauji duomenys yra aiškūs įrodymai, kad sezono metu, t.y 2008.04.01 - 2008.09.31, tada kada V. V. buvo mokamas 7000Lt DU, darbo krūvis buvo padidėjęs dešimteriopai.

Atkreiptinas dėmesys į 2009 m. birelio 5 d operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. AU12-163, kurią surašė valstybinė mokesčių inspekcija. Šios pažymos tikrinimo tiksle yra nurodyta, kad buvo atliekamas operatyvus patikrinimas su tikslu patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuose aktuose ir kitose srityse nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymą už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2009-05-31. Būtent šioje pažymoje yra išdėstyta detaliai UAB ( duomenys neskelbtini) vykdyta veikla, išrašyti dokumentai, išvardinti prekių tiekėjai, jų buveinės, su kuriomis įmonė palaikė ryšius, gavo prekės, nustatyta tvarka, kad V. V. darbo metu buvo atidaryta parduotuvė, surastos išnuomotos patalpos, pripažinta, kad bendrovės veikla sezoniška, pripažinta, kad įmonės veikla buvo atliekama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Tai reiškia, kad būtent specialistės Z. P. išvada, neanalizuojant tų dokumentų, kuriuos vertino VMI specialistas, iš esmės ir nulėmė klaidingas išvadas bei baudžiamosios bylos perdavimą į teismą. Mano, kad specialistės išvada nėra objektyvi, ką ji pripažino teismo posėdžio metu duotais parodymais, kurie dažnai buvo iš esmės priešingi jos pačios surašytai išvadai, bei dėl ko, teismas buvo įpareigojęs Z. P. atlikti papildomą tyrimą bei dokumentų įvertinimą.

Taigi, mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad V. V. nepadarė nusikalstamos veikos numatytos LR BPK 222 str. ir pagrįstai išteisino.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė Kauno miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistųjų V. V. ir D. M. gynėjas advokatas Dalius Mecelica prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2010-10-27 nuosprendį palikti nepakeistą.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 p.). Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas BPK 305 str. 3 d. nuostatų nepažeidė – išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl V. V. ir D. M. išteisinimo. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme palaikęs prokuroras nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl asmenų nekaltumo, t. y. dėl įrodymų vertinimo. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadą dėl V. V. ir D. M. nekaltumo. Kadangi prokuroras skundžia, jo nuomone nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., patikrino bylą išteisintųjų išteisinimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad V. V. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų LR BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., 222 str. 1 d. ir D. M. nepadarė veikų turinčių nusikaltimų, numatytų LR BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., požymių, yra teisinga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime ,, Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ sukčiavimas apibrėžiamas kaip nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teises į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką, apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. V. ir D. M. veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo sudėčiai požymio – apgaulės. Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad jie suklastojo kaltinamajame akte nurodytus dokumentus, kurių pagrindu V. V. buvo paskirta motinystės pašalpa. Be to, nėra pagrindo teigti, kad V. V. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, kur nepagrįstai fiksavo sau pačiai padidintą darbo užmokestį.

Bylos medžiagoje nustatyta, kad V. V. su kaltinamuoju D. M. pažįstami nuo 2004 metų. D. M. yra vienintelis UAB ( duomenys neskelbtini) akcininkas. V. V. įmonėje dirbti pradėjo nuo 2007-10-01. Įmonė įkurta 2007-09-24.

2007-10-01 darbo sutartis Nr.1, patvirtina, kad V. V. buvo priimta į UAB (duomenys neskelbtini) direktorės pareigoms, neterminuotam laikui, nustatant jai 400 litų darbo užmokestį per mėnesį 4 valandų per dieną ir 5 darbo dienų per savaitę darbo trukmę. (t 1., b.l.10).

Pagal direktorės V. V. priimtą įsakymą Nr. 200803/01 ir akcininko D. M. sutikimą, judviejų bendru sutarimu 2007-10-01 darbo sutartis, 2008 m. kovo 31 d. pakeista (papildyta). Joje nurodoma, kad šia sutartimi V. V. nustatomas 7000 litų atlyginimas ir 8 valandų, 5 darbo dienų per savaitę darbo dienų (lt. b.l. 10).

2008-03-31 UAB ( duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymas Nr. 200803/01 patvirtina, kad nuo 2008 m. balandžio 1 d. ryšium su prasidėjusiu sezonu ir padidėjusia paklausa parduodamų prekių ir paslaugų apimtims ir su tuo atliekamų funkcijų bei atsakomybės ir t.t. padidėjimu keičiamas įmonės direktoriaus darbo laikas nuo 4 val. iki 8 val. per dieną ir darbo užmokestis didinamas iki 7000,00 Lt dokumentuose, (lt. b.l. 11) įrodo, jog įmonėje atlyginimas buvo keliamas nustatyta tvarka, priimto įsakymo pagrindu. Įsakymas priimtas akcininko sprendimu. Taip numatyta pagal akcinių bendrovių įstatymą. UAB ( duomenys neskelbtini) direktoriaus pareiginė instrukcija Nr. 1, patvirtinta 2007-10-01 direktoriaus įsakymu Nr. 200710/1 ir direktoriaus pareiginė instrukcija Nr. 1 (papildyta), patvirtinta 2008-02-27 direktoriaus Įsakymu Nr. 200802/1.( t. 1, b.l. 18-20).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės apie padidėjusį darbo krūvį ir apimtį yra patvirtinti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. V., D. M. parodymais, liudytojo V. A. parodymais, kuomet teismo posėdžio metu jis patvirtino, kad direktorės V. V. dėka situacija įmonėje buvo pagerėjusi. Visą buhalteriją tvarkė V. V.. Jis lankėsi įmonės atidarytoje parduotuvėje, kur pardavėje-konsultante dirbo V. V. (t 3., b.l. 41). Specialistė Z. P. teismo posėdyje patvirtino, jog pagal pateiktas PVM sąskaitas – faktūras nuo 2008-01-01 padidinus darbo užmokestį, išrašyta 41 sąskaita- faktūra, 17-oje V. V. parašas. Susirašinėjimas vyko su firmomis „A“, „A“. Pateikti buhalteriniai dokumentai rodo, kad V. V. su firmomis bendravo.

Nors byloje ir nustatyta, kad per visą veiklos laikotarpį atlyginimas buvo keliamas tik V. V., teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad toks darbo užmokesčio pakėlimas tik V. V., būtų buvęs neteisėtas ar neteisingas. Kadangi bylos faktiniais duomenimis nėra paneigta, kad V. V. darbo krūvis padidėjo, nėra pagrindo konstatuoti, kad jai nepagrįstai buvo padidintas darbo užmokestis. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio dydis, kaip pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 12 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K– 448/2010, yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas. Darbo užmokestis – tai atlygis darbuotojui už jo atliktą darbą, už tai kiek jis vertas, dėl jo kvalifikacijos, sugebėjimų ir pan. Draudžiant darbdaviui mokėti darbuotojui jų sutartą darbo užmokestį būtų pažeidžiami demokratinės valstybės principai. Kaip jau minėta, darbo užmokesčio mokėjimas už realiai atliktą darbą nėra kriminalizuotas ir pats savaime nesudaro sukčiavimo sudėties. Tam, kad tokia veika buvo kvalifikuojama kaip sukčiavimas, būtinos tam tikros aplinkybės: darbo užmokestis už realiai neatliekamą darbą; fiktyvios įmonės įsteigimas; kai sumokami tik mokesčiai, o darbo užmokestis nemokamas; kai klastojami buhalterinės apskaitos ir kitokie dokumentai ir už tai asmuo, teisėtai gavęs jam priklausantį atlyginimą už realiai atliekamą darbą, už kurį sumokėti visi mokesčiai, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintas principas – nėra bausmės be įstatymo – kuris draudžia nuteisti už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V. V. ir D. M. nebuvo inkriminuota nusikalstama veika dėl bendrovės piniginių lėšų pasisavinimo. V. V. darbo užmokestis buvo padidintas šalių susitarimu. Nustatyta, kad V. V. dirbo UAB „Banginis ir Co“ nuo jai padidinto darbo užmokesčio mokėjo atitinkamas didesnes įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, taip ji įgijo teisę į didesnę motinystės pašalpą, todėl V. V. ir išmokėta didesnė motinystės pašalpa priklauso objektyviai egzistuojančiu pagrindu. Jai teisėtai priklausančios teisės ir piniginių lėšų įgijimas nesudaro sukčiavimo sudėties. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad V. V. gavo didesnę motinystės pašalpą apgaulės būdu, tai yra nepagrįstai padidinant jai darbo užmokestį, sumokant didesnes įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą bei iš jo atitinkamai gaunant didesnę motinystės pašalpą

Įstatymas nedraudžia akcininkams kredituoti savo įmonę. Be to, šiuo konkrečiu atveju įmonė vykdė savo veiklą, joje dirbo darbuotojų, t. y. įmonė vykdė realią veiklą, o ne buvo fiktyviai sukurta. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai apie bendrovės veiklą ( t 1., b.l. 18-23; 112-145).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. O tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama iš VSDFV biudžeto, o ne iš darbdavio, teisėtai mokėjusio darbo užmokestį darbuotojui, lėšų, įstatymų leidėjo valia.

Nėra pagrindo tvirtinti, jog buvo suklastoti dokumentai, kurių pagrindu V. V. buvo apskaičiuota motinystės pašalpa. Jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nenustatyta.

Sukčiavimu šioje baudžiamojoje byloje V. V. ir D. M. veiksmai galėjo būti pripažinti nusikalstamais tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog V. V. UAB (duomenys neskelbtini) nedirbo jokio darbo, bet atlyginimą gavo. Tačiau bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad V. V. bendrovėje realiai dirbo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad jai už darbą sumokėta per daug.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. V. ir D. M. veika, kuomet įmonės vienintelis akcininkas D. M. padidino V. V. darbo užmokestį, o ji gavo pagal įstatymą jai priklausančias išmokas, nelaikytina nusikalstama ir negali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas neįvertino, ir iš esmės neanalizavo tikrosios bendrovės finansinės būklės bei ekonominių rodiklių (bendrovė nuo pat įmonės įkūrimo pradžios dirbo nuostolingai, trūkstant apyvartinių lėšų), ir dėl to bendrovė pagrindo ir realių finansinių galimybių V. V. atlyginimą padidinti iki 7000 Lt neturėjo. Be to, skunde nurodoma, kad įmonė 2008 m. pajamų turėjo, tačiau pajamų vykdyti pirkimus, ir pakelti atlyginimus neužteko, ką patvirtina ir bendrovės didelės pasiskolintos lėšos. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad atlyginimas V. V. buvo padidintas neatsižvelgiant į įmonės veiklos rezultatus ir finansines galimybes mokėti tokį atlyginimą. Tai rodo, jog susitarimas buvo fiktyvus, neatspindintis tikrosios šalių valios.

Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) tam tikru periodu dirbo nuostolingai, nereiškia, jog V. V. negalėjo būti mokamas darbo sutartyje nurodytas 7000 Lt darbo užmokestis. Teisėjų kolegija pažymi, kad juridinio asmens valdymo organo teisė nustatyti juridinio asmens darbuotojams darbo užmokestį negali būti ribojama. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad darbo kodekso normos, reglamentuojančios apmokėjimą už darbą, darbo užmokestį sieja su atlikto darbo kiekiu, kokybe, dirbtu laiku, darbo sąlygomis, darbo paklausos ir pasiūlos rinka, kitais darbo kainą lemiančiais faktoriais, o konkretaus už darbą atlygio dydžio nustatymą laiko darbdavio ir darbuotojo derybų objektu, atsispindinčiu kolektyvinėse ar darbo sutartyse. Faktas, kad V. V. darbo užmokestis UAB ( duomenys neskelbtini) buvo didesnis, nei kitų darbuotojų, pats savaime nesudaro sukčiavimo sudėties, aplinkybių, kad šis darbo užmokestis būtų mokamas už realiai neatliekamą darbą, kad buvo sumokėti mokesčiai, o darbo užmokestis nebuvo gautas, byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad veikla, kuomet V. V. darbo užmokestis buvo padidintas nuo 400 Lt iki 7000 Lt, tuo pačiu mokant didesnes įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, iš kurio, atskaičius pajamų mokestį 2009-02-19 priėmus sprendimą Nr. 8.36-2095 „ Dėl V. V. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą", jai buvo paskaičiuota 109708,11 Lt (atskaičius mokesčius) motinystės (tėvystės) pašalpa, iš kurių jai buvo išmokėta 26781,47 Lt (iki 2009-06-30), būtų buvusi neteisėta. V. V. ir D. M. veiksmai padidinant V. V. darbo užmokestį, negali būti vertintini, kaip neteisėti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. V. ir D. M. darbo santykiai nebuvo fiktyvūs, kadangi bylos faktiniais duomenimis nėra paneigta, jog V. V. darbo apimtis padidėjo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Darbo Kodekse nenumatyta, už kokį konkrečiai darbą turi būti mokamas atlyginimas. Darbo kodeksu reguliuojami darbo užmokesčio minimumas, vidutinis darbo užmokestis, minimalus valandinis atlygis, minimalioji mėnesinė alga ( DK 204 str. ,187 str.), bet nereguliuojami maksimalūs darbo užmokesčio dydžiai.

Įstatymų leidėjas nustatydamas Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo tokią motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimo tvarką, kuria V. V., kai kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, buvo apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas už praeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), suponavo galimybę gauti didesnes pašalpas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos priklausomai nuo asmens uždirbtų pajamų atitinkamą ketvirtį. Ši tvarka vėliau ne kartą buvo keičiama ir pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies redakciją, kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, buvo apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, o pastebėjus įstatymo spragą ir galimybę ją naudotis nusikalstamoms veikos daryti, nuo 2009 m. liepos 1 d. – per 12 kalendorinių mėnesių, buvusių prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį.

Pagal BK 300 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Teismų praktikoje dokumentas yra laikomas netikru tuomet, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu visiško materialaus klastojimo būdu, o tikras suklastotas dokumentas - tuomet, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba kaltininkas savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tuo tokio dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti, kad tokio dydžio atlyginimas objektyviai buvo neįmanomas ir jis buvo fiksuojamas dokumentuose fiktyviai. Tai pagrįstai konstatavo ir apylinkės teismas, kuris nustatė, kad V. V. ir D. M. darbo santykiai nebuvo fiktyvūs.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. M. kaip asmuo būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vieninteliu akcininku, ir V. V. būdama minėtos bendrovės direktore, pateikiant VSDFV Kauno skyriui dokumentus apie darbuotojos V. V. darbą nesuklastojo dokumentų. Todėl jų veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių. V. V. ir D. M. tokiais savo veiksmais nesiekė suklaidinti kitų asmenų ar institucijų dėl V. V. darbo santykių ir nesikėsino pažeisti BK 300 straipsniu saugomos vertybės – teisinės apyvartos funkcionalumo bei jos patikimumo. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. V. ir D. M. veiksmuose nebuvo nustatyta nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų tikro dokumento klastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis) požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta už apgaulingą apskaitos tvarkymą. V. V. buvo pareikštas kaltinimas, kad ji bendrovės buhalteriniuose dokumentuose nepagrįstai fiksavo sau pačiai padidintą darbo užmokestį. Apylinkės teismas nustatė, jog įmonės „Banginis ir Ko“ ūkinė veikla, turtas bei kapitalas buvo tikrinami. Buhalterinė apskaita vedama, pajamos deklaruotos, mokesčiai sumokėti, dėl apskaitos tvarkymo pažeidimų nenustatyta, todėl pagrįstai konstatavo, kad buhalteriniuose dokumentuose fiksuotas padidintas darbo užmokestis V. V. nesudaro apgaulingos apskaitos tvarkymo.

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo padaryta išvada, jog V. V. veikoje nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių, yra pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegijos manymu, byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų pagrindžiančių kaltinamųjų kaltę padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl jie pagrįstai išteisinti.

Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad byloje būtų visapusiškai, objektyviai ištirtos bylos aplinkybės, teismo nuosprendis būtų ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas byloje surinktais įrodymais. O bet kurios byloje nepašalintos abejonės, prieštaravimai turi būti vertinami ir aiškinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Europos žmogaus teisių teismas byloje Barberas Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją nekaltumo prezumpciją sukonkretino nurodydamas, kad kaltintojas privalo pateikti kaltumo įrodymus, o abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Apibendrinant aptartus įrodymus, akivaizdu, kad kaltinimo pateikti įrodymai visiškai neatlaiko konkurencijos prieš kitas objektyvias byloje nustatytas kaltinamuosius teisinančias aplinkybes, todėl darytina išvada, kad kaltinamieji V. V. ir D. M. yra nekalti, kad jie, jiems inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ši nuostata konkretinama įtvirtinant prioritetinę ir išimtinę teismo teisę įstatymo nustatyta tvarka išspręsti asmens kaltumo ir nekaltumo klausimą ir įvykdyti teisingumą baudžiamosiose bylose. Kaltinimai negali būti grindžiami prielaidomis, o turi būti pagrįsti įrodymais.

Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (LR BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), todėl VSDFV Kauno skyriaus pareikštas civilinis ieškinys pagrįstai paliktinas nenagrinėtu.

Taigi, įvertinus visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadai, kad buvo suklastoti kaltinime nurodyti dokumentai, kurių pagrindu V. V. įgijo didesnę teisę į motinystės pašalpą iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. V. V. ir D. M. veiksmuose nebuvo nustatyta nei objektyvių, nei subjektyviųjų dokumentų klastojimo ar sukčiavimo požymių, o V. V. veiksmuose dar ir apgaulingos apskaitos tvarkymo požymių. Todėl apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1d., 1 p.,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.