Tauragės apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės Turto bankas (toliau – pareiškėja) prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Nurodo, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atmestas A. S. pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Sprendime konstatuojama, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog 1/2 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1/2 dalį šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjas įgijo faktiniu valdymu. Minėtą teismo sprendimą 2016 m. spalio 4 d. nutartimi paliko galioti Klaipėdos apygardos teismas. Teismo sprendimo aiškinamojoje dalyje Tauragės rajono apylinkės teismas pasisakė, kad minėtas turtas laikytinas valstybės nuosavybė, kuris priklausė (duomenys neskelbtini) sodininkystės tarybiniam ūkiui. Nors teismas pasisakė tik dėl minėtų gyvenamojo namo bei šulinio, tačiau pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), priklauso ir toliau nurodyti statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini): svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad toliau nurodyti pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė: gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – turtas). Apibendrinat pažymėtina, jog šiuo atveju turtas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Teismo sprendimas pripažinti ginčo turtą valstybės nuosavybe leis valstybės įmonei Turto bankas įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.

Byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjai apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį paskelbta specialiame interneto tinklalapyje (CPK 133 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atmestas A. S. pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, motyvuojant tuo, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad 1/2 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1/2 dalį šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėja įgijo faktiniu valdymu, sprendimo aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad minėtas turtas laikytinas valstybės nuosavybė, kuris priklausė (duomenys neskelbtini) sodininkystės tarybiniam ūkiui. 2016 m. spalio 4 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas paliko galioti minėtą sprendimą. Be to, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), priklauso ir toliau nurodyti statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini): svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad toliau nurodyti pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė: gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes.

Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

Pareiškėja, siekia įrodyti, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Pažymėtina, jog 1991 m. balandžio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 1-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“, kuriame buvo nustatyta, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Kolūkio (tarybinio ūkio), kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos.

Vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsniu privatizavimo metu nenupirktu žemės ūkio įmonių turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010 padarė išvadą, kad „kolūkio turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio nuosavybė“. Taigi, šiuo atveju nėra duomenų, kad turtas buvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis yra valstybės nuosavybė. Valstybė nebuvo perdavusi turto savivaldybei ir šis turtas nebuvo privatizuotas. Be to, pagal 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos, kurios, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000 „Vilniaus m. Valdyba vs. Vilniaus knygų draugija ir kt.“). Duomenų apie tai, kad turtas būtų perduotas savivaldybei negauta. Taip pat pareiškėja neturi duomenų, kad ir kiti asmenys būtų privatizavę turtą. Kadangi pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti turto nuosavybės teises valstybei patvirtinančių dokumentų, todėl pagal tuo metu galiojusius teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-856/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-3 8/2008).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti.

Valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka minimas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn. Taip pat nėra duomenų, kad minėtas turtas būtų buvęs perduotas (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad iš bylos duomenų yra pakankamas pagrindas teigti, jog nagrinėjamu atveju gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų žiniai (nuosavybėn), todėl jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais, 442 straipsnio 1 punktu, 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 445-448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); svirnas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas dėl daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.