Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Miliuvienės, Veslavos Ruskan, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant atsakovo atstovei Vaidai Klimaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę byla pagal pareiškėjos A. Ž. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl turto arešto panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O nesant mokestinės prievolės atsakovas neturi teisės imtis represinių priemonių šios prievolės įvykdymo užtikrinimui, kadangi LR mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 3 d. numatyta, kad „mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų“. Įstatymų nustatyta tvarka mokėti mokesčio aš neturi, nes dėl jo sumokėjimo vyksta ginčas su mokesčių administratoriumi. Ginčijamame akte atsakovas nenurodė, kur yra pavojus dėl kurio turėtų būti areštuojamas pareiškėjai priklausantis turtas. A. Ž. dirba, niekur nesislapsto, neslepia savo turto, kurio turi daug daugiau nei sudaro ginčijama prievolė ir ji neturi tikslo tai daryti, nes mokestinė prievolė gali būti išieškota iš atlyginimo. Ginčas su mokesčių administratoriumi dėl šios prievolės tęsiasi jau porą metų, tačiau pareiškėja niekada jokiais savo veiksmais nedavė pagrindo net įtarti, kad bandys išvengti prievolės. Pareiškėja sumokės visas priklausančias mokestines prievoles, kai išnaudos visas teisines galimybes jų išvengti. Atsakovas nemotyvavo savo nutarimo areštuoti turtą, o perrašė LR mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 3 d., visiškai nesigilindamas ar šiam veiksmui yra nors kokios objektyvios priežastys, be to remiasi neegzistuojančiais dokumentais.

Skundas atmestinas. Pareiškėja A. Ž. skundžia atsakovės Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. sausio 12 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-249, kuriuo buvo areštuotas jai priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Skundą motyvuoja tuo, kad nepasibaigus mokestiniam ginčui pareiškėja neturi mokestinės prievolės, o nesant mokestinės prievolės atsakovas neturi teisės imtis priemonių nesančios prievolės vykdymui užtikrinti, be to, ji neslepianti savo turto, prievolė gali būti išieškota iš atlyginimo, taip pat nurodoma, kad skundžiamas turto arešto aktas nemotyvuotas, be to, priimtas jai nežinomo dokumento pagrindu. Bylos duomenimis, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008-12-04 sprendimu Nr. (21.26)-256-309 priėmė sprendimą „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (b.l. 4-6), kuriuo patvirtino 2008-10-20 patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-93 (b.l. 45-49) ir A. Ž. apskaičiuotus 54778 Lt, iš jų: 40313 Lt GPM, 14465 Lt GPM delspinigių, papildomai skyrė 12094 Lt baudą. Atsakovas, užtikrindamas patikrinimo metu priskaičiuotų sumų išieškojimą bei vadovaudamasis MAĮ 33 str. 15 p., 34 str., 95 str. 1 d, 2 p., 101 str., 2009-01-12 turto arešto aktu Nr. 14-28-249 areštavo pareiškėjai priklausantį turtą (b.l. 2-3). Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išnaginėjusi pareiškėjos 2008-12-29 skundą dėl Inspekcijos 2008-12-04 sprendimo Nr. (21.26)256-309, nustatė, kad atsakovas priėmė pagrįstą sprendimą, todėl jį 2009-02-12 sprendimu Nr. 68-35 patvirtino (b.l. 53-57). 2009-01-12 turto arešto akte Nr. 14-28-249 dokumentu, kuriuo remiantis buvo nustatyta mokestinė nepriemoka nurodomas 2008-12-04 sprendimas dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. 83-62. Atsakovas 2008-12-04 priėmė sprendimą „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ Nr. (21.26)-256-309. Kitokio sprendimo dėl patikrinimo akto patvirtinimo byloje nėra. Vertintina, kad atsakovas, nurodydamas dokumentą, kuriuo remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka, turėjo mintyje atsakovo 2008-12-04 sprendimą Nr. (21.26)-256-309, tačiau klaidingai nurodė jo numerį, įrašydamas „Nr. 83-62“. Vertintina, kad tai yra rašymo apsirikimas, neturintis įtakos skundžiamo turto arešto akto teisėtumui. Pažymėtina, kad LR CPK 678 str. nereikalaujama turto arešto akte nurodinėti aplinkybių, kuriomis remiantis areštuojamas turtas.

MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 15 punktas suteikia mokesčių administratoriui teisę, atliekant jam pavestas funkcijas, taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Turto areštas yra vienas iš tokių būdų (MAĮ 95 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjos turtas buvo areštuotas vadovaujantis LR MAĮ 101 str. 3 d. Pagal MAĮ 101 str. 3 d. mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas esant vienai iš dviejų sąlygų: 1) jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba 2) jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Tokiu būdu, mokesčių administratoriui palikta teisė nuspręsti, ar yra pavojus, kad turtas gali būti paslėptas, perleistas, ar mokesčių mokėtojas gali kitu būdu jo netekti. Užtenka, kad tokios pasekmės yra tikėtinos. Įstatymas nereikalauja turėti jokių tokią tikimybę patvirtinančių įrodymų. Pareiškėja tvirtina, kad mokestinė prievolė galėtų būti išieškota iš jos atlyginimo, tačiau atsakovui tokių įrodymų nepateikė. LR CPK 663 str. 1d. nustatyta, kad pinigų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko turtą, jeigu skolininkas pateikia įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius, darant LR CPK 736 str. nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas

nusprend ė:

A. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.