Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas vadovavosi nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Atsižvelgęs į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimas 2012–2013 m. neprieštaravo Konstitucijai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta teisėtai. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjo nuomone, sąvokai „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ taikytinas vertinamasis kriterijus, t.y. kiekvienas valstybinės pensijos gavėjas privalo pats nuspręsti, ar jam taikytas pensijos sumažinimas, pritaikius 0,8 koeficientą, turėjo didelį mastą, ar ne. Taikant tokią taisyklę ir būtent taip suprantant sąvoką „valstybinių pensijų sumažinimas dideliu mastu“, būtų įgyvendintas socialinio teisingumo principas ne tik plačiąja prasme visų pensininkų (tiek senatvės, tiek valstybines pensijas gaunančių) atžvilgiu, bet ir siaurąja prasme, atskirai vertinant buvusius pareigūnus, gavusius ir gaunančius pareigūnų valstybinę pensiją. Asmeniui, kuris, gaudamas valstybinę pensiją dirbo, buvo lengviau iškęsti ekonominės krizės padarinius, nes be darbo užmokesčio, jis dar papildomai gaudavo valstybinės pensijos dalį, nors ir stipriai sumažintą.

Pareiškėjo manymu, buvusiems pareigūnams, kurie krizės laikotarpiu nedirbo ir gyveno tik gaudami valstybinę pensiją ( kaip ir jis) , turėtų būti taikoma sąvoka „valstybinių pensijų mažinimas dideliu mastu“ ir ši pensijos dalis jiems turėtų būti kompensuota. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas nurodytu aspektu (valstybinių pensijų mažinimas dideliu mastu) situacijos neanalizavo ir nenagrinėjo skirtumų tarp pareigūnų, kurie, gaudami valstybinę pensiją, dirbo ir kurie niekur nedirbo ir negavo draudžiamųjų pajamų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstitucinio teismo nutarimus bei neatsižvelgė į tai, kad pagal jo finansinę būklę, valstybinė pensija buvo sumažinta dideliu mastu, todėl turėtų būti kompensuota. Atsakovų veiksmais pažeisti asmenų lygybės prieš įstatymą ir socialinio teisingumo principai.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552–519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis.

Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI–1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII–92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms < ...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui taikė visų minėtų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, nustačiusį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymą iki paskutinio nustatyto termino – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja atitinkamai iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos sumažinimas taikant 0,8 koeficientą, žvelgiant objektyviai, nebuvo didelio masto, todėl su tuo susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A–257–520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A–848–143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A–1194–520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A–316–552/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A–1368–525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą ir socialinio teisingumo principų pažeidimu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Kitokia, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtis ir pobūdis lemia objektyviai pateisinamą skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingą traktavimą, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą.

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.