- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-11
- Bylos Nr.
- 2-528/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02367-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- UAB ,,Merko statyba“
- Ieškovas
- UAB „Šiaulių vandenys“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB ,,Merko statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-6134-450/2012 pagal ieškovo UAB „Šiaulių vandenys“ ieškinį atsakovui UAB „Merko statyba“ dėl delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 237 453,11 Lt delspinigių, 7,75 procentų dydžio metinių palūkanų. Ieškovas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti ieškinio kainai kilnojamą ir nekilnojamą turtą, turtines teises priklausančius atsakovui ir esančius pas atsakovą ir trečiuosius asmenis, jų nepakakus atsakovo pinigines lėšas, esančias bankuose, leidžiant atsiskaityti su ieškovu, išmokėti su darbo santykiais susijusias išmokas ir mokesčius valstybei. Prašymą grindė tuo, kad ieškinio kaina didelė, atsakovas vengia bendradarbiauti, ilgą laiką vengia vykdyti prievolę, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 12 d. nutartimi ieškovo UAB „Šiaulių vandenys“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Areštavo atsakovui UAB „Merko statyba“ priklausantį kilnojamą ir nekilnojamą turtą, turtines teises priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ir trečiuosius asmenis, jų nepakakus atsakovo pinigines lėšas, esančias bankuose, leidžiant atsiskaityti su ieškovu, išmokėti su darbo santykiais susijusias išmokas ir mokesčius valstybei, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu bei perleisti šio turto valdymo ir naudojimo teises tretiesiems asmenims.
Teismas sutiko su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kad ieškinio kaina yra didelė, ieškovo prašymas atitinka suformuotą teismų praktiką taikyti laikinas apsaugos priemones nurodytu pagrindu. Teismas laikė pagrįstu nurodytą argumentą, kad atsakovas nebendradarbiauja su ieškovu, nesiekia geranoriškai išspręsti susidariusią situaciją, todėl sprendė yra pagrindas teigti, jog atsakovas gali vengti vykdyti priimtą ieškovo atžvilgiu palankų sprendimą. Motyvavo, kad ieškovui nekyla pareiga šioje proceso stadijoje įrodyti atsakovo finansinę būklę, šiuo atveju pagal aukštesnių teismų praktiką galioja prezumpcija, kad didelė ieškinio kaina pati savaime sudaro pagrindą taikyti laikinas apsaugos priemones. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio kaina didelė, todėl esant palankiam ieškovui teismo sprendimui atsakovas nebus pajėgus jį įvykdyti, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui priimto palankaus teismo sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Teismas pažymėjo, kad pagal Civilinio proceso kodekso 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei tikėtinai pagrįstas ieškinio reikalavimas ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomu. Teismas preliminariai įvertino ieškinio pagrįstumo tikėtinumą ir laikė, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, būtų reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Merko statyba“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, t.y. ieškovo UAB „Šiaulių vandenys“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nurodo, kad nėra jokios grėsmės, kad galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. 100 procentų UAB „Merko statyba“ akcijų priklauso didelei užsienio bendrovei, turinčiai daug finansinių ir kitų resursų, tai užtikrina bendrovės mokumą. Be to atsakovas nuolat dalyvauja įvairiuose pelninguose projektuose ir aktyviai vykdo veiklą. Iš pateikto 2012 m. birželio 30 d. balanso matyti, kad bendrovė turi daugiau negu pakankamai (lyginant su taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastu) turto. Todėl konstatuotina, kad ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė, jog ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, nėra teisinio ir faktinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės. Pirmosios instancijos teismas niekaip nemotyvuodamas ir nepagrįsdamas nepranešė apeliantui apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip to reikalauja Civilinio proceso kodekso 148 str. 1 d. ir tuo pažeidė apelianto, kaip proceso šalies, teisę reikšti atsikirtimus, prieštarauti ieškovo prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažeidė šalių rungimosi bei lygiateisiškumo principus. Šių esminių civilinio proceso principų pažeidimas, vienašališkas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimas, nesant tam teisinio pagrindo, lemia teismo nutarties neteisėtumą, todėl ši nutartis turi būti panaikinta ir dėl to, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, pažeidžiant Civilinio proceso kodekso 148 str. 1 d. bei sąžiningo civilinio proceso principus, t.y. padarius grubų procesinės teisės pažeidimą (Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d.)
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Šiaulių vandenys“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Pažymi, kad nepaisant to, kad apeliantas nurodė, jog turi turto, kuris žymiai viršija pareikšto reikalavimo dydį, tačiau jo pateikti duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog nėra pagrindo taikyti laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto arešto. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui tik dalį finansinės atskaitomybės dokumentų (2012 m. birželio 30 d. balansą ir bendrųjų pajamų ataskaitą), tačiau nepateikė įmonės pinigų srautų ataskaitos, išsamių duomenų apie debitorines ir kreditorines skolas, turimo turto sudėties bei konkrečiam turtui nustatytus apsunkinimus, išsamių duomenų apie turimas lėšas įmonės sąskaitose, vadovo aiškinamojo rašto, duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie jo dabartinę turinę padėtį, turimą darbuotojų skaičių, vykdomą veiklą, apyvartas, veikos perspektyvas, t.y. duomenų, kurie leistų įvertinti tikrąją bendrovės finansinę padėtį. Nurodo, kad atsakovo pateiktas balansas neaudituotas, nepateitas Valstybinei mokesčių inspekcijai, sudarytas ne nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienai, todėl spręsti apie šios dienos bendrovės finansinę padėtį, vertinant beveik prieš pusmetį sudaryto balanso duomenis, negalima. Tuo labiau, jog lyginant pusmečio (2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. birželio 30 d.) rezultatus matyti, jog per tokį laikotarpį bendrovės veiklos rodikliai pasikeitė ženkliai (turto sumažėjo nuo 38 mln. iki 14 mln. Lt, finansinės skolos išaugo iki 1,5 mln.). Atsakovo pateikti duomenys, atsižvelgiant į jo turto sudėtį bei šio turto vertės ir įsipareigojimų sumos santykį, nesudaro pagrindo teigti, kad šioje byloje pareikšto ieškinio suma atsakovui nėra didelė ir jo finansinė galimybės leis bet kada ją sumokėti, jeigu ieškinys bus patenkintas, t.y. kad nėra pagrindo laikinąja apsaugos priemone užtikrinti teismo sprendimo įvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagal Civilinio proceso kodekso 144 str. 1 d. nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė.
Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 237 453,11 Lt delspinigių ir 7,75 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Kaip jau minėta, vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar atsakovų turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Pagal proceso įstatymą kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nėra dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir todėl nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu su atskiruoju skundu turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Tai gali būti duomenys iš viešų registrų apie registruotino turto sudėtį, jam nustatytus apsunkinimus, turto likvidumą, kredito įstaigų duomenys bei duomenys iš įmonės sąskaitų apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir įsiskolinimus, finansinės atskaitomybės dokumentai ir kiti. Jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikia tik įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų dalį, tačiau neteikia kitų aukščiau paminėtų duomenų, daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima.
Apeliantas, bandydamas paneigti šią prezumpciją, su atskiruoju skundu teismui pateikė 2012 m. birželio 30 d. balansą, iš kurio matyti, kad jis 2012 m. pirmąjį pusmetį turėjo 14 405 691 Lt vertės turto, iš kurio ilgalaikio turo vertė buvo 197 112 Lt, o trumpalaikio – 14 208 579 Lt. Pagal 2012 m. birželio 30 d. bendrovės balansą bendrovės įsipareigojimai sudarė 11 441 348 Lt, iš jų net 11 275 674 Lt trumpalaikiai įsipareigojimai (b.l. 23). Taip pat pateikė 2012 m. birželio 30 d. bendrųjų pajamų ataskaitą, iš kurios matyti, kad apeliantas per pirmąjį 2012 m. pusmetį turėjo 8 930 523 Lt pelno (b.l. 24). Kitų finansinės atskaitomybės dokumentų teismui nepateikė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šie apelianto pateikti įrodymai ir patvirtina, kad jis turi nemažos vertės turto, tačiau šių įrodymų nepakanka norint nustatyti tikrąją apelianto finansinę padėtį bei įvertinti jo tikruosius pajėgumus įvykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą. Todėl atskirojo skundo argumentai, kuriais apeliantas įrodinėja, kad ieškinio suma nėra laikytina didele, atmestini kaip nepakankamai įrodyti ir apskritai paneigiantys galimybę jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12, 144 str. 1 d., 178 str.).
Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.). Tokia nuostata yra teisės būti išklausytam principo tam tikra išimtis. Kartais būtent dėl pranešimo apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui gali iškilti grėsmė. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos operatyviai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, t.y. kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, o vien tik nepranešimas jam apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą šiuo atveju neturi esminės įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 148 str. 1 d., 329 str. 1 d.).
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismas nutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.