Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) D. M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. T. ieškinį atsakovams: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, Sodininkų bendrijai „Riešė“, S. A., Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, tretieji asmenys - J. R., VĮ Registrų centras, Vilniaus rajono 1 – ojo notarų biuro notarės D. S. ir L. Š., dėl žemės sklypo valdymo teisių gynimo, sprendimų panaikinimo, sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

Ieškovė D. M. T. patikslintu ieškiniu prašė: panaikinti sodininkų bendrijos „Riešė“ 2001-05-20 sprendimą (nurodytą ginčijamame Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) įsakyme) dėl leidimo atsakovei S. A. permatuoti natūroje ir privatizuoti 11,51 arų sodo sklypą Nr. 63; panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimus (sprendinius), kuriais remiantis buvo pakeistas S.B. „Riešė“ generalinis planas dalyje dėl 600 kv.m. sodo sklypo Nr. 127 ribų panaikinimo, sklypo dalies 551 kv.m. prijungimo prie sklypo Nr. 63 ir 11,51 arų sklypo Nr. 63 suformavimo bei likusios sklypo Nr. 127 dalies panaikinimo, bei įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją atstatyti buvusias sodo sklypo Nr. 127 ribas natūroje; panaikinti VAVA 2001-11-10 įsakymo Nr. 3591-41 „Dėl žemės sklypų pardavimo Vilnius rajone“ 1.1 ir 2.1 punktus; pripažinti iš dalies negaliojančiu Vilniaus apskrities administracijos ir S. A. 2002-02-12 sudarytos valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties 1.1 ir 2.1 punktus dalyje dėl 551 kv. m. žemės sklypo, kadastro Nr. 4103/0402:63, unikalus Nr., A k.v. G k., Vilniaus r., sodininkų bendrijoje „Riešė“, notarinio registro Nr. 1044, pardavimo S. A.; taikyti restituciją – grąžinti šalis į padėtį, buvusią iki ginčijamų Sodininkų bendrijos „Riešė“ bendrojo plano pakeitimų bei ginčijamų VAVA sprendimo ir pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo, įpareigojant grąžinti viena kitai tai, ką jos yra gavusios pagal panaikintus individualius teisės aktus ir sutartis bei atstatyti D. M. T 600 kv. m. sklypo Avižienių k.v., G. k., V r., sklypo Nr., naudotojos teises visa apimtimi; atnaujinti terminą VAVA 2001-11-10 įsakymo Nr. 3591-41 „Dėl žemės sklypų pardavimo Vilnius rajone“ 1.1 ir 2.1 punktų ginčijimui teisme; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 1991-12-23 buvo priimta į sodininkų bendrijos „Riešė“ narius vietoje šią teisę perleidusio V. J., įgydama teisę naudotis 600 kv.m. ploto sodo sklypu Nr. 127, esančiu sodininkų bendrijoje „Riešė“. Už naudojimąsi šiuo žemės sklypu ieškovė nuolat mokėjo sodo bendrijos nario mokestį. Ieškovė, būdama teisėta žemės sklypo naudotoja, turėjo teisę naudotis šiuo sodo sklypu nuomos teise arba jį privatizuoti, išpirkdama jį iš valstybės. Buvo atlikti pirkėjo ir pardavėjo veiksmai valstybinės žemės sklypui pirkti - parduoti: sudarytas ieškovės skirto naudotis žemės sklypo planas, žemės sklypo ribos pažymėtos natūra, išduoti dokumentai dėl naudojimosi žeme, priimtas sprendimas parduoti jai šį valstybinės žemės sklypą, o 1994 metais buvo sumokėta žemės sklypo kaina ir sudaryta bei notaro patvirtinta ieškovės naudojamo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis. Nors ši pirkimo -pardavimo sutartis nebuvo įregistruota Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje, ieškovė nebuvo ir nėra išstojusi ar pašalinta iš Sodininkų bendrijos „Riešė“, valdė jai suteiktą sklypą. Valdymo teisės įregistravimo tuo metu galiojusio 1964 metų civilinio kodekso (toliau tekste CK) normos nenumatė. Nepaisant to, Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau tekste VAVA) neatliko jai valstybės pavestų funkcijų ir nekontroliavo sodo bendrijai „Riešė“ priskirtos žemės naudojimo sąlygų, be jokio teisinio pagrindo ir be sklypų naudotojų sutikimo leido keisti sodo bendrijos nariams suteiktų jų naudojamų sklypų ribas, taip pat priėmė sprendimus dėl ieškovės naudojamo sklypo pardavimo kitam, jo nenaudojusiam asmeniui – S. A.. Ieškovė apie tai sužinojo 2007 metų rudenį, nuvykusi į sodo bendriją ir pamačiusi, kad jos naudojamo sodo žemės sklypo Nr. 127 ribos yra be jos žinios ir sutikimo pakeistos - sklypas buvo prijungtas prie atsakovei S. A. priklausiusio sodo sklypo ir, kaip paaiškėjo, jai parduotas. Iki bylos iškėlimo teisme ieškovei VAVA sprendimo turinys nebuvo žinomas. Tik pateikus ieškinį VAVA pateikė į bylą 2001-11-10 įsakymą Nr. 3591-41, kurio 2 punktu. nuspręsta parduoti S. A. papildomai 551 kv. m. žemės sklypą, tai yra ieškovės naudojamo 600 kv.m. sklypo Nr. 127 dalį (551 kv.m.) už 278 Lt. Likusi 9 kv.m. sklypo dalis, juos performuojant, buvo priskirta bendrojo naudojimo žemei. Paaiškėjo, kad VAVA 2002-02-13 sudarė su S. A. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1044), pagal kurią pardavė iš viso 1151 kv.m. sodo žemės sklypą, į kurį buvo įjungtas ir ieškovei priklausančio žemės sklypo didžioji dalis. 2002-09-26 šis žemės sklypas įregistruotas nekilnojamojo turto registre Nr. 4103/0402:63 S. A. vardu. Ginčijami sprendimai, administraciniai aktai bei sutartys neteisėti ir priimti pažeidžiant teisėtos žemės sklypo naudotojos – ieškovės teises.

A. S. A. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės 1994-06-10 sudaryta Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis nesukūrė teisinių pasekmių, nes sutinkamai su tuo metu galiojusiu įstatymu sandoris nebuvo registruotas įstatyme nustatyta tvarka. 1994-06-10 sutartyje (6 punkte), kurią pasirašė ieškovė, buvo nustatyta sąlyga, kad sutartį per 1 mėnesį būtina registruoti Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyboje. 1994-06-10 sutartis netapo galiojančia ir priėmus 2001 metų CK, taip pat nėra duomenų, kad teismas būtų atnaujinęs terminą ieškovei įregistruoti 1994-06-10 Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį. S. A. yra sodininkų bendrijos „Riešė“ narė nuo 1988 metų. 1993-09-23 sutarties pagrindu iš valstybės nusipirko savo naudojamą 6 arų ploto sklypą Nr. 63. Ginčo sklypo dalis, dėl kurio ieškinį pareiškė ieškovė, buvo apleista, jame nebuvo jokių pastatų ar laikinų statinių. Kadangi šis sklypas buvo nenaudojamas, atsakovė pradėjo domėtis kelio nutiesimo į jos sklypą galimybe. Tuo tikslu 2001 m. kreipėsi į sodininkų bendriją „Riešė“. Tuometinė bendrijos pirmininkė Z. K. informavo, kad neturi jokių žinių nei apie šio sklypo naudotojus, nei apie savininkus, todėl neprieštaravo greta jos sklypo esančios nenaudojamos žemės privatizavimui.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktame atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti vieno mėnesio senaties terminą reikalavimui dėl Vilniaus apskrities viršininko 2001-11-10 įsakymo Nr. 3591-41 panaikinimo.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad šioje byloje taikytinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas. Ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2001-11-10 įsakymas Nr. 3591-41, kurio pagrindu sudaryta ginčijama valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo 2002-02-12 sutartis, buvo pateiktas į Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-987-723/2009, kurioje ieškovė buvo D. M.. Ši civilinė byla buvo nutraukta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-11-17 nutartimi neatvykus nei ieškovei, nei jos atstovei. Ieškovės atstovė galėjo susipažinti su teismui pateiktu ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 2001-11-10 įsakymu Nr. 3591-41 ir laiku pateikti teismui ieškinį dėl jo nuginčijimo. Pagal 1964 metų CK(1983-11-30 redakcija), galiojusio sudarant 1994-06-10 pirkimo-pardavimo sutartį, 149 straipsnio 2 dalį, ieškovei nuosavybės teisė į žemės sklypą galėjo atsirasti tik tuomet, jeigu ji būtų 1994-06-10 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį būtų įregistravusi Vilniaus rajono Žemėtvarkos tarnyboje per tris mėnesius. Ieškovės sudarytas sandoris pagal tuo metu galiojusius įstatymus nesukūrė jokių teisinių pasekmių ir yra negaliojantis, nes ji sudarytos Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties neįregistravo įstatymų nustatyta tvarka ir nesiėmė priemonių realizuoti savo daiktinės teisės (nuosavybės teisės) į žemės sklypą. Nėra ir duomenų, kad ieškovė nuo 1994-06-10 naudojosi šiuo žemės sklypu. Neįregistravusios sandorio, šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, todėl ieškovė negali reikšti pretenzijų suinteresuotam asmeniui S. A..

VĮ Registrų centras pateiktame atsiliepime prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime prašė ieškovės ieškinio (patikslinto) 2 reikalavimą atmesti, nes jis yra neaiškus ir nekonkretus, be to, nepagrįstas įrodymais, o dėl kitų ieškinio reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.

Vilniaus miesto rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovės S. A. naudai 2 300 bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės D. M. T.. Priteisti iš ieškovės D. M. T. 118,18 pašto išlaidų valstybei.

Teismas įvertinęs bylos medžiagą, byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgęs į tuo metu galiojusios 1964 m. CK 149 straipsnio, CK 255 straipsnio nuoststas, nustatė, kad ieškovė 1994-06-10 sutarties pagal 1964 m. CK 255 straipsnio normas neįregistravo, todėl padarė išvadą, kad 1994-06-10 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir Vilniaus rajono valdybos yra negaliojanti ir ieškovei nuosavybės teisių į žemės sklypą Nr. 127, esantį SB „Riešė“, nesukūrė. Ieškovės teiginius, kad ginčijamais sprendimais buvo pažeistos jos nuosavybės teisės, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, jog byloje nepateiktas joks bendrijos sprendimas, kuris tvirtintų žemės sklypo naudojimuisi suteikimą ieškovei. Bendrijos nario teisės nustatytos įstatų 7 punkte. Pažymėjo, kad nei šie įstatai, nei Vyriausybės 1991-05-21 nutarimas Nr. 205 „Dėl Sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų patvirtinimo“, nei kiti tuo metu galioję teisės aktai nenumatė galimybės sodininkų bendrijos žemės sklypo naudotojui perleisti bendrijos nario teises ar žemės sklypo naudotojo teises kitam asmeniui. Sodininkų bendrijos narys turėjo teisę disponuoti tik statiniais, įrenginiais ir sodiniais. Pagal Įstatų 7.4 punktą statiniams, įrenginiams, sodiniams nustatytąją tvarka perėjus kitam savininkui, kartu pereina teisė naudotis žemės sklypeliu ir kitos bendrijos nario teisės. Tačiau į bylą teismui nepateikti jokie duomenys, kurie tvirtintų, kad V. J. nustatyta tvarka perleido ieškovei sklype esančius kokius tai statinius, įrenginius ar sodinius, kas leistų padaryti išvadą, jog ieškovei automatiškai perėjo ir naudojimosi žemės sklypu teisė bei kitos bendrijos nario teisės. Teismas atsižvelgęs į išdėstytą, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovei teisėtas naudojimasis ginčo žemės sklypu atsirado 1991-12-23, kai ji, kaip pati teigia, tapo bendrijos nare. Teismo maymu, net ir pripažinus, kad ieškovei valdymas į ginčo žemės sklypą atsirado teisėtai valstybė, jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą savo valia perdavė ieškovei valdyti, vis tiek nebūtų pagrindo ginti ieškovės valdymo teisę, nes ieškovei valdymas yra pasibaigęs, kadangi ieškovės atstovė neneigia, kad ginčo žemės sklypu ieškovė faktiškai nesinaudojo; ieškovė yra išvykusi gyventi į Angliją jau daugiau negu 15 metų. Be to ieškovė nuo 1997 m. nemokėjo kasmetinio nario mokesčio. Taip pat ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad buvo mokamas žemės mokestis ir pan. Ieškovė neatliko ir jokių kitų veiksmų, kurie tvirtintų, kad jos valdymas tęsėsi. Be to, kad ieškovė atsisakė ginčo žemės sklypo valdymo patvirtina ir liudytoja Z. K. paliudijimas, kad ieškovė apie ginčo sklypo privatizavimą žinojo jau 2002 m., tačiau nesiekė, jog jai būtų atstatytos teisės į ginčo žemės sklypą, pageidavo tik turėti sklypą šioje bendrijoje. Nagrinėjamu atveju byloje vyksta ginčas dėl nuosavybės teisės ir valdymo teisės, kaip savarankiškos daiktinės teisės, gynimo, tad visiems ieškinio reikalavimams taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, t.y. dešimt metų. Teismas nurodė, kad šiuo atveju bendrasis ieškinio senaties terminas nėra praleistas, tad ieškinio senatis negali būti taikoma ir ieškinys šiuo pagrindu negali būti atmetamas.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apeliantė (ieškovė) D. M. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 12 30 sprendimą. Nurodė, kad teismas sprendimą priėmė nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjęs pirminių ir esminių dokumentų, patvirtinančių ieškovei suteikto naudotis sodo sklypo ribų pagal atsakovo-Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojų neteisėtus veiksmus, kurių pasėkoje buvo suklastotas sodo bendrijos „Riešė" bendrasis planas, šios esminės aplinkybės teismas nevertino, sprendime dėl jos nepasisakė. Apeliantės teigimu 1994-06-10 sutartis nebuvo įregistruota Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnyboje laikinajame registre dėl Vilniaus rajono savivaldybės aplaidumo. Nors 1994-06-10 pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įregistruota Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje, ieškovė nebuvo ir nėra išstojusi arba pašalinta iš Sodininkų bendrijos Riešė" narių, tačiau žemės sklypo valdymo teisės iš jos buvo atimtos be jos valios ir žinios. Susiklostę tarp ieškovės ir VAVA kaip valstybinės žemės tvarkytojo santykiai yra laikomi santykiais tarp žemės tvarkytojo ir teisėto šios žemės valdytojo ir naudotojo, todėl negalėjo būti vienašališkai nutraukti. Dėl šių priežasčių VAVA sprendimas, kuriuo apeliantei priklausantis nuosavybės teise žemės sklypas buvo parduotas S. A., turi būti pripažintas neteisėtu ir šioje dalyje panaikintas, taip pat turi būti panaikinti ir jo pagrindu sudaryti žemės sklypo perleidimo sandoriai kaip sudaryti neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, ne teisėto administracinio akto pagrindu. Pažymėjo, jog VAVA neatliko jai valstybės pavestų funkcijų - nepatikrino jai perduoto sklypo plano teisėtumo, nesutikrino jo su bendruoju sodininkų bendrijos „Riešė„ planu, todėl priėmė sprendimus dėl ieškovės naudojamo sklypo pardavimo kitam, jo nenaudojusiam asmeniui atsakovei S. A.. Ieškovė savo sodo paskirties žemės sklypo valdymo teisių atsisakyti neketino ir niekada neatsisakė tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai- sodo bendrijos „Riešė" nario bilieto originalas su jame esančiais duomenimis apie nuolatinį sodininkų bendrijos nario mokesčio mokėjimą, sodininkų bendrijos pirmininko pateikta pažyma, kad ieškovė įsiskolinimų bendrijai neturi, taip pat teismui pateiktas ieškovės pareiškimo dėl leidimo sodo namelio statybai, suderintas su sodo bendrijos pirmininku 1991-12-23 nuorašas, kas patvirtina jos tikslą šį sklypą naudoti ir valdyti. Taip pat sklypo valdymą patvirtina ir ieškovės pateikta teismui 1994-06-10 žemės slypo pirkimo - pardavimo sutartis, patvirtinanti, jog ieškovė šį žemės sklypą pirko iš valstybės. Šis rašytinis įrodymas sudarė pagrindą teismui konstatuoti, kad ieškovė jai priklausantį žemės sklypą naudojo, valdė nepertaukiamai iki tol, kol jis buvo iš jos neteisėtai atimtas ir parduotas atsakovei S. A.. Pažymėjo, kad pagal 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas įregistruoti nekilnojamojo turto registre sodo ar kito nekilnojamojo turto valdymo teises nebuvo reikalaujama, todėl ieškovė sodo sklypo naudojimo ir valdymo fakto registruoti nekilnojamojo turto registre negalėjo ir neprivalėjo. Pažymėjo, jog valdytojo nesinaudojimas nekilnojamuoju daiktu nereiškia, kad jis atsisako šio daikto valdymo. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet kai nesiima jokių priemonių šią galimybę sugrąžinti. Ieškovė niekad savo valdymo teisių neatsisakė, jos veiksmai jau beveik 6 metai yra kryptingi, siekiant apginti savo turtines teises, todėl teismo išvados apie valdymo teisės praradimą yra nepagrįstos nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė civilinėje byloje esančius įrodymus bei tinkamai išaiškino ir pritaikė materialines bei procesines teises normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio juridinio pagrindo. Nurodė, kad sandorio sudarymo metu galiojusiu Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr.550 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 10 punkto 2 dalyje buvo reglamentuota, kad žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančią. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad minėta 1994-06-10 sutartis yra negaliojanti ir ieškovei nuosavybės teisių į žemės sklypą Nr. 127, esantį sodininkų bendrijoje „Riešė", nesukūrė. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad paskutiniuosius metus buvo išvykusi nuolat gyventi ir dirbti į Angliją, ji sodo sklype žemės nedirbo. Ieškovė nėra pateikusi jokių duomenų, kad buvo mokamas žemės mokestis, neatliko ir jokių kitų veiksmų, kurie tvirtintų, kad jos valdymas tęsėsi, priešingai, buvo žinoma, jog šis sklypas niekam nepriklauso. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad jeigu ieškovė ir buvo teisėtai įgijusi valdymą į ginčo žemės sklypą, šiuo metu ieškovės valdymas į šį žemės sklypą yra pasibaigęs. Kadangi ieškovė šiuo metu nėra ginčo žemės sklypo valdytoja, tad nėra pagrindo kalbėti ir apie jos valdymo pažeidimą.

A. S. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Savo atsiliepimą rėmė aplinkybe, kad ieškovė galiojančio teisinio reguliavimo nustatyta tvarka neįregistravo ginčo sklypo 1994 06 10 pirkimo pardavimo sutarties, todėl jai nuosavybės teisė į sklypą neatsirado, jokių pateisinamų priežasčių dėl ko buvo praleistas sutarties registracijos terminas ieškovė nenurodė, todėl teismas pagrįstai laikė pirkimo - pardavimo sandorį negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, kad atsakovė buvo teisėtai įgijusi teisę naudotis ginčo sklypu, įstojus į sodininkų bendriją jos nariu

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė kad Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2001 05 09 iki 2003 05 01) 20 straipsnio 5 dalis numatė jog detaliuosius planus tvirtina atitinkamos savivaldybės taryba arba valdyba tarybai pavedus, Vadovaujantis Vyriausybės 2000 04 10 nutarimu Nr, 404 patvirtintais Tipiniais sodininkų bendrijų įstatatų, galiojusių nuo 2000 04 15 iki 2004 02 29, 6.5. punktu sodininkų bendrija galėjo būti planavimo organizatorė, prireikus parengti ir patikslinti sodininkų bendrijos detalųjį planą, kitus planavimo dokumentus. VAVA bendrijos generalinio plano nekeitė todėl ir Nacionalinė Žemės tarnyba negali būti atsakinga už šio plano pakeitimą ir negali būti atsakinga už jo atstatymą į ankstesnę padėtį

.

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Byloje yra kilęs ginčas dėl ieškovės teisės į sodo bendrijos sklypą. Apeliantė savo teises į ginčo sklypą įrodinėja akcentuodama savo sklypo valdymo teisę, nurodo jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė remdamasis 1964 metų CK galiojusio, ginčo sklypo privatizavimo metu, 255 straipsnio nuostatomis, kuriose buvo suformuluoti reikalavimai nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties formai, Taigi vienas iš apeliacinio skundo motyvų yra tas jog teismas taikė ne tą teisės normą.

Byloje pateiktų rašytinių įrodymų bei šalių pasisakymų pagrindu nustatytos tokios toliau įvardijamos faktinės aplinkybės. Faktų, kad ieškovė nuo 1991 12 23 tapo sodininkų bendrijos „Riešė“ nare ir kad iki pat ginčo nagrinėjimo teisme ji nebuvo pašalinta iš minėtos sodininkų bendrijos narių, pripažino, tiek buvusi bendrijos pirmininkė Z. K., tiek ginča nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmininku buvęs ir bendrijai atstovavęs E. M.. Taigi laikytina, kad šiuos faktus atsakovas sodininkų bendrija „Riešė“ pripažįsta, todėl šie faktai papildomai neįrodinėtini remiantis CPK 182 straipsnio 5 punkto, 187 straipsnio nuostatomis. Be to minėtą faktą patvirtina ieškovės į bylą pateikta ieškovės pareiškimo dėl leidimo statyti sodo namelį sklype Nr. 127 kopija patvirtinta tuometinio kolektyvinio sodo „Riešė“ pirmininko, sodininkų bendrijos nario bilietas, iš kurio matyti jog ieškovė 1991 12 23 yra sumokėjusi stojamąjį 3 rub. nario mokestį, 294 Lt pirminį įnašą, 300 Lt už elektrą, taip pat įvairiais laikotarpiais mokėjo įvairius įnašus bei nario mokestį. Iš 2008 07 15 sodininkų bendrijos „Riešė“ išduotos pažymos matyti, kad ji neskolinga bendrijai kopija (t.1, b.l. 12-14, 38t.12-14). Pagal nuo 1991 metų galiojusių Vyriausybės 1991 05 21 nutarimu Nr. 205 patvirtintų Sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių nuostatų 6 punktą narius į bendriją priimdavo ir iš jos šalindavo, bei žemės sklypus skirdavo bendrijos valdyba ieškovės pateiktame bendrijos nario biliete yra sodininkų bendrijos „Riešė“ antspaudu ir valdybos pirmininko parašu patvirtintas įrašas, kad ji priimta į narius 1991 12 23, o bilietas jai išduotas 1992 01 01. Į bylą pateikta ginčui spręsti aktuali sodininkų bendrijos „Riešė“ įstatų redakcija (t.3,b.l. 12-17), kuri buvo registruota 1991 12 31 Vilniaus rajono valdybos potvarkiu 515p., parengta pavyzdinių įstatų pagrindu ir galiojusi iki 2002 11 18, naujų įstatų patvirtinimo, šių įstatų 6-12 straipsniai nustatė narystę bendrijoje ir narių teises ir pareigas. 6 įstatų punktas nustatė jog narius į bendriją priima ir iš jos šalina bei žemės sklypelius skiria bendrijos valdyba. Nuostatų 9, 10 straipsniai numatė jog bendrijos narys gali būti pašalinamas už tam tikrų pareigų nevykdymą valdybos nutarimu dalyvaujant šalinamam nariui arba jam nedalyvaujant, jeigu kviečiamas jis be pateisinamų priežasčių neatvyko į valdybos posėdį. Taip pat nuostatai numatė sprendimo dėl pašalinimo iš bendrijos apskundimo tvarką. Sprendimas per 1 mėnesį galėjo būti apskųstas visuotiniam bendrijos narių susirinkimui, o nesutikus su susirinkimo sprendimu, teismui. Pagal tuo metu galiojusius nuostatus bendrijos narys galėjo būti šalinamas iš bendrijos jei per dvejus metus be svarbių priežasčių neįdirbo jam skirto žemės sklypelio. Tačiau tokio sprendimo ieškovės atžvilgiu bendrijos valdyba nėra priėmusi. Tuo tarpu tik tokiam pašalintam iš bendrijos nustatyta tvarka asmeniui galėjo būti nutraukiama teisė naudotis sklypeliu su sąlyga jei toks asmuo sklypelyje neturėjo sodo namelio ar kitų statinių. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada jog byloje neįrodyta, kad ieškovė buvo priimta į sodininkų bendriją „Riešė“ prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams.

Kad ieškovė jau 1992 04 25 buvo išreiškusi valią privatizuoti valstybei priklausiusį ir jai naudoti priskirtą sklypą Nr. 127, galima spręsti iš į bylą pateiktos su sodininkų bendrijos pirmininku 1992 04 25 suderintos sklypo schemos, kuri buvo reikalinga privatizavimo procesui pradėti (t.2, vokas 1, t. 1, b.l.37 ), ieškovės valią privatizuoti ginčo sklypą taip pat patvirtina faktas, kad ieškovė pinigus už privatizuojamą sklypą 756 rub. įnešė dar 1992 07 02 ką patvirtino kvito originalas (t.2, vokas 1). Aplinkybę, kad ieškovė buvo sodų bendrijos „Riešė“ narė, kuriai privatizavimo procesą reguliuojančių norminių aktų tvarka nutarta parduoti sodo sklypą Nr. 127 sodų bendrijoje „Riešė“ patvirtina 1992 07 14 Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkio kopija (t.2, b.l. 137-141). Kad ieškovė išpirko sklypą taip pat patvirtina Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. patvirtinta 1994 06 10 Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis (t.1, b.l. 36) sudaryta tarp Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnybos vadovo S. B., veikiančio pagal Vilniaus raj. Valdybos 1993 08 02 potvarkį Nr. 407 kaip pardavėjo ir ieškovės kaip pirkėjos iš kitos pusės. Sutarties 6 punktas numatė jog sutartis per vieną mėnesį turėjo būti įregistruota Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriuje. Kuri šalis turėtų registruoti sutartį šiame punkte nepaaiškinama. Tuo tarpu ieškovė, nebūdama teisininkė, sudariusi sutartį, kurią iš pardavėjo pusės pasirašė būtent institucijos, kurioje ir turėjo būti registruojama sutartis ir kuriai kaip matyti iš sutarties 7 punkto, buvo išduotas vienas sutarties originalo egzempliorius, o minėtas sutarties 6 punktas neįvardijo ne tik kas, kuri sutarties šalis turi įregistruoti sutartį laikinajame registre, bet nebuvo ir nurodytos tokio neįregistravimo pasekmės, tikėtina, galėjo ir nesuvokti pareigos tokią registraciją atlikti, kolegijos nuomone ši aplinkybė bei ieškovės išvykimo dirbti į užsienį dėl finansinių ekonominių priežasčių galėtų sudaryti faktinį pagrindą ieškovei kreiptis dėl termino sutarčiai registruoti atnaujinimo, tačiau tokio reikalavimo ieškovei nepareiškus ir pasirinkus ginti savo valdymo (naudojimo) teisę šioje byloje būtina nustatyti ar ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo įgijusi ir kokias daiktines teises į ginčo sklypą. Kolegija konstatuoja jog byloje nustačius faktines aplinkybes kad ieškovė iki privatizavimo sutarties sudarymo teisėtai valdė ginčo sklypą, jos kaip valdymo ir naudojimo teisės neįregistravus sutarties ir atitinkamai neįgijus nuosavybės teisių į minėtą sklypą savaime nepasibaigė.

Pagal sklypo privatizavimo metu galiojusio 1964 metų CK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustatė kitokio termino. Minėto straipsnio 2 dalis numatė, kad šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Taip pat buvo numatyta jog dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atstatyti teismas. Taigi, sklypo privatizavimo sutarties pasirašymo metu galiojusio CK 255 straipsnis numatė ir išimtis iš šios taisyklės, kai tokia pareiga registruoti nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo per tris mėnesius galėjo priklausyti nuo kitų įstatymų. Šiuo atveju nuo žemės privatizavimo procesą reguliavusių įstatymų ir poįstatyminių aktų, pagal kuriuos sklypo pirkimo –pardavimo sutartis turėjo būti registruojama atitinkamos savivaldybės žemėtvarkos tarnyboje (skyriuje). Beje, 1964 CK 148 straipsnis numatė ir valdytojo, kuris nėra savininkas, teisių gynimą nurodant, kad teises, numatytas šio kodekso 142, 143, 145–147 straipsniuose, taip pat turi asmuo, kuris nors ir nėra savininkas, bet valdo turtą pagal įstatymus arba sutartį ir yra teisėtas valdytojas. Pagal galiojusį CK teisėtas turto valdytojas turėjo 142 straipsnyje numatytą teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo, jo atžvilgiu taip pat turėjo būti taikomos CK 143,145-146 straipsniuose įvardijamos turto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo taisyklės, bei CK 147 straipsnis numatęs jo teisės gynimą nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu.

Kasacinio teismo išplėstinė civilinių bylų skyriaus kolegija 2011 02 21 nutartyje civilinėje byloje yra konstatavęs, kad teisinė registracija yra išvestinio pobūdžio veiksmas. Jo tikslas ir paskirtis neatitinka įstatymu apibrėžto nekilnojamojo daikto valdymo esmės ir pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas teisinė registracija nenurodyta kaip valdymo sampratos elementas ar valdymo atsiradimo pagrindas. Pagal savo teisinę reikšmę ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. Iš to kas pasakyta kolegija sprendžia jog byloje įrodyta, kad ieškovė iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo teisėta ginčo sklypo valdytoja: bendrijai mokėjo įvairias įmokas, išreiškė valią įsigyti sklypą nuosavybės teisėmis sumokėjo kainą atliko visus su privatizavimo procesu sietinius veiksmus kaip teisėta jo valdytoja, išskyrus sutarties įregistravimą, prieš tai mokėjo įmokas už elektrą, jai neįregistravus sklypo pirkimo pardavimo sutarties, negalioja pirkimo pardavimo sutartis turėjusi sukurti jai nuosavybės teisę, bet šis neįregistravimo faktas niekaip neįtakojo jos valdymo teisių.

1964 metų CK 58 straipsnio 4 dalis, bei CK 47 straipsnis numatė sandorio negaliojimo, nesilaikius įstatymo reikalaujamos formos pasekmes joje nurodant, kad jeigu sandoris negalioja dėl įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymo, tai atsiranda pasekmės, numatytos šio Kodekso 47 straipsnio antrojoje dalyje numačiusioje kad kai sandoris negalioja, kiekviena iš jo šalių privalo grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatyme nenumatytos kitokios sandorio negaliojimo pasekmės. Taigi pripažinus kad privatizavimo sutartis negalioja dėl formos nesilaikymo ieškovei turėjo būti gražinti sumokėti pinigai, o valstybei atitinkamai žemės sklypo nuosavybės teisė, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Taip pat pažymėtina jog šiuo atveju jei šalys ir būtų gražintos į pradinę padėtį, ieškovei gražinus pinigus, o valstybei nuosavybėn žemės sklypą ieškovės valdymo teisė išliktų. Šiuo gi atveju šalims nepritaikius restitucijos ir negražinus ieškovei pinigų (sumokėtos kainos), o valstybei nuosavybės teisų į sklypą, 2001 11 10 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 3591-41 (t. 1, b.l. 132,133), įsakyta parduoti atsakovei S. A. papildomai 551 kv.m. žemės sklypą už 278 Lt, įsakymas priimtas, remiantis sodininkų bendrijos „Riešė“ valdybos posėdžio protokolo išrašu, kaip matyti iš šio išrašo (t.1,b.l. 139) valdyba nutarė leisti S. A. permatuoti natūroje ir privatizuoti 11, 51 arų ploto bendrijos sklypą Nr. 63, bet ne prisijungti ir privatizuoti didesniąją ieškovės sklypo dalį, kurios atsakovė pripažino iki privatizavimo nenaudojusi. Todėl pagal tokią valdybos nutarimo formuluotę galėjo būti patikslintas nebent atsakovės valdyto sklypelio plotas, bet ne prijungtas ir ieškovei paskirtas sklypelis, kuris nebuvo paimtas iš ieškovės valdymo ir naudojimo nustatyta tvarka ir priskirtas atsakovei naudoti. Šiuo valdybos nutarimu atsakovei nebuvo leista ir privatizuoti sklypą Nr. 127. Todėl neteisėtai perbraižytas ir pakoreguotas sodininkų bendrijos planas taip, kad ieškovės sklypo neliko visai, nes 551 kv.m. buvo prijungta prie atsakovės sklypo, o likusi dalis pažymėta kaip žalia zona. Todėl reikalavimas panaikinti neteisėtus administracinius aktus bei sandorius tenkintinas, gražinant atsakovei S. už 551 kv.m. sklypo dalį sumokėtus 278 Lt (t.1,135,136).

Ieškovės valdymo teisė buvo pažeista minėtais neteisėtais administraciniais aktais ir privatizavimo sandoriu, kuriais tiek nuosavybės tiek teisė valdymo teisė į ginčo sklypą neteisėtai buvo perduota atsakovei, todėl akivaizdu jog po šių sandorių sudarymo ieškovė savo valdymo teisės nebegalėjo įgyvendinti ne dėl savo kaltės, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada neva ieškovė yra atsisakiusi sklypo valdymo teisių. Tai, kad tarp ieškovės ir sodininkų bendrijos jau po neteisėtų sandorių vyko, buvo svarstoma galimybė suteikti ieškovei analogišką sklypą kitoje vietoje laikytina derybomis dėl taikaus ginčo išsprendimo atstatant ieškovei pažeistas teises į kitą analogišką sklypą, taip pat faktas, kad tokios derybos buvo vedamos iš bendrijos valdymo organų pusės gali būti traktuojamas kaip veiksmų neteisėtumo pripažinimas, bet ne kaip ieškovės valdymo teisės atsisakyma.s

Atsakovė teigė esanti sąžininga sklypo įgijėja, nes esą ginčo sklypo ieškovei eilę metų nedirbant jai susidaręs įspūdis, kad sklypas yra niekieno ir kad tuometinė sodininkų bendrijos pirmininkė Z. K. neva nežinojus, neturėjusi duomenų kam sklypas priklauso. Su šiais atsakovės teiginiais negalima sutikti. Sąžiningo įgijėjo sąvoka siejama su reikalavimais visiems civilinėje apyvartoje dalyvaujantiems asmenims elgtis sąžiningai, apdairai ir rūpestingai siekiant nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų. Šiuo atveju vertinant atsakovės S. A. ir Sodininkų bendrijos pirmininkės Z. K. elgesį per sąžiningo apdairaus ir rūpestingo asmens prizmę, akivaizdu, kad sklypas buvo išviešintas bendrijos plane, o žinios apie jo priskyrimą bendrijos narei ieškovei turėjo būti sodininkų bendrijos žinioje, nes sodininkų bendrijos ir jų valdymo organai pagal galiojusį teisinį reguliavimą aktyviai dalyvavo, jiems priskirtų sklypų valdyme ir privatizavimo procese.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrindinis ieškovės reikalavimas yra dėl pažeistų daiktinių teisių atstatymo, o reikalavimai naikinti ginčijamus aktus yra išvestiniai iš šio reikalavimo, todėl ieškovės reikalavimams taikytinas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovė nėra praleidusi.

Ieškovė buvo pareiškusi ieškinį ir J. R., kuriam atsakovė S. A. 2002 09 10 yra pardavusi savo sklypo dalį. Tačiau vėliau išsiaiškinusi jog parduotoji J. R. sklypo dalis neįeina į ginčijamą atsakovės sklypo dalį, 2013 01 15 vykusio posėdžio metu šį reikalavimą teigė atsiimanti ir teismas protokoline nutartimi šį atsisakymą priėmė (t.3,b.l. 35). Vėliau, 2013 10 10 ieškovė buvo pateikusi patikslintą ieškinį, kurio priėmimo klausimą teismas turėjo spręsti posėdyje ir buvo įpareigojęs šalis pateikti atsiliepimus, tačiau artimiausiame 2013 12 13 posėdyje (t.4,b.l 90) šis klausimas nebebuvo sprendžiamas, o prieš posėdį teismas į bylą yra į bylą priėmęs Vilniaus savivaldybės administracijos atsiliepimą į patikslintą ieškin,į kuriame J. R. nei atsakovu nei trečiuoju asmeniu nebetraukiamas. Teismo sprendime J. R. įvardijamas trečiuoju asmeniu, todėl laikytina, kad teismas atsisakymą nuo ieškinio priėmė, bet J. R. paliko byloje trečiuoju asmeniu, o patikslintą ieškinį priėmė kartu su atsiliepimu.

Ieškovė 1186,37 Lt žyminio mokesčio paduodama ieškinį (t.1,b.l. 1), patyrė 21 Lt kitų išlaidų (t.1,b.l. 29) 2000 Lt advokatės pagalbai apmokėti (t.2b.l.40), sumokėjo 750 Lt žyminį mokestį paduodama apeliacinį skundą (t.2,b.l. 63), 3000 Lt už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą apeliacinėje instancijoje (t.2,b.l. 73), paduodama apeliacinį skundą antrą kartą ieškovė yra sumokėjusi (t.4,b.l. 108) 717,81 Lt. Viso ieškovės bylinėjimosi išlaidos sudaro: 2654,18 Lt arba 768,70 EUR žyminio mokesčio, 5000 Lt arba 1448,10 EUR advokato pagalbos bei 21 Lt arba 6,08 EUR kitų išlaidų. Viso bylinėjimosi išlaidos sudaro: 2171,98 EUR. Pašto išlaidos sudaro 104 Lt arba 30,12 EUR, kurios priteistino valstybės naudai Kadangi, kolegijos nuomone, ginčo kilimą iš esmės lėmė būtent atsakovo sodininkų bendrijos „Riešė“ ir atsakovės S. A. neteisėti veiksmai minėtos išlaidos priteisiamos iš šių atsakovų lygiomis dalimis po 1085,99 Lt ieškovės naudai ir po 15,06 EUR valstybės naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

panaikinti sodininkų bendrijos „Riešė“ 2001-05-20 nutarimą, dėl leidimo atsakovei S. A. permatuoti natūroje ir privatizuoti 11,51 arų sodo sklypą Nr. 63; panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimus (sprendinius), kuriais remiantis buvo pakeistas sodininkų bendrijos „Riešė“ generalinis planas dalyje dėl 600 kv.m. sodo sklypo Nr. 127 ribų panaikinimo, sklypo dalies 551 kv.m. prijungimo prie sklypo Nr. 63 ir 11,51 arų sklypo Nr. 63 suformavimo bei likusios sklypo Nr. 127 dalies panaikinimo. Įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją atstatyti buvusias sodo sklypo Nr. 127 ribas natūroje; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001-11-10 įsakymo Nr. 3591-41 „Dėl žemės sklypų pardavimo Vilnius rajone“ 1.1 ir 2.1 punktus; pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities administracijos ir S. A. 2002-02-12 sudarytos valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties dėl žemės sklypo, kadastro Nr., unikalus Nr., A k.v. G k., V r., sodininkų bendrijoje „Riešė“, pardavimo S. A. dalį dėl 551 kv. m sklypo , dalies, kuri neteisėtai prijungta prie sklypo, pirkimo – pardavimo; taikyti restituciją – grąžinti šalis į pradinę padėtį įpareigoti sandorio šalis grąžinti viena kitai tai, ką jos yra gavusios pagal panaikintus individualius teisės aktus ir sutartis, įpareigoti atsakovus Vilniaus rajono savivaldybę bei Sodininkų bendriją „Riešė atstatyti D. M. T. 600 kv. m. sklypo A. k.v., G. k., Vilniaus r., sklypo Nr. 127, valdymo (naudojimo) teises.

Priteisti ieškovės D. M. T. naudai iš atsakovų: S. A. gyv., Vilniuje ir Sodininkų bendrijos „R“ po 1085,99 EUR (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt penkis eurus) iš kiekvieno.

Priteisti valstybės naudai pašto išlaidas iš atsakovų: S. A. gyv. D Vilniuje ir Sodininkų bendrijos „Riešė“ po 15,06 EUR (penkiolika eurų 6 centus) iš kiekvieno.