- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-11
- Bylos Nr.
- eAS-227-756/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00334-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- Biržų rajono žemės ūkio bendrovės „Šilas“
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Biržų rajono žemės ūkio bendrovės „Šilas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Biržų rajono žemės ūkio bendrovės „Šilas“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas žemės ūkio bendrovė (toliau – ir ŽŪB) „Šilas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2018 m. sausio 26 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. BR6-214 (toliau – ir Sprendimas Nr. BR6-214) ir 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. BR6-213 (toliau – ir Sprendimas Nr. BR6-213); 2) įpareigoti Agentūrą pakartotinai įvertinti Bendrovės 2012 m. gegužės 9 d. ir 2013 m. gegužės 14 d. teiktas paramos paraiškas, nevertinant jų pagal kriterijus, nurodytus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-151 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natura 2000 išmokos“ įgyvendinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. 3D-151 redakcija) 5.7 papunktyje ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu 3D-152 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“ „Ekologinis ūkininkavimas“, „Tausojanti aplinką vaisių ir daržovių auginimo sistema“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 3D-152 redakcija) 7.6 papunktyje; 3) atnaujinti terminą skundui pateikti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 6 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundžiami sprendimai registruota pašto siunta (duomenys neskelbtini) išsiųsti pareiškėjui adresu: (duomenys neskelbtini). Registruota pašto siunta pareiškėjo darbuotojui įteikta 2017 m. gruodžio 19 d. Vadinasi, paskutinė diena pateikti teismui skundą dėl Sprendimų Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214 panaikinimo buvo 2018 m. sausio 19 d. Pareiškėjas teismui skundą dėl šių sprendimų panaikinimo elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2018 m. sausio 26 d., t. y. 7 dienomis praleidęs terminą skundui paduoti. Aplinkybės, jog praleido terminą skundui pateikti, pareiškėjas neginčija.
Teismas pažymėjo, jog vertinant pareiškėjo pateikto prašymo atnaujinti skundo pateikimo terminą pagrįstumą nagrinėjamoje byloje aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-668/2012 pateikti išaiškinimai, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos, nustatančios šaukimų įteikimo tvarką, pritaikius analogiją, gali būti prilyginamos ir kitų dokumentų nuorašų įteikimo tvarkai. ABTĮ 74 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad šaukimas, adresuotas įmonei, įstaigai, organizacijai, įteikiamas vadovui ar kitam darbuotojui. Gavęs šaukimą asmuo pasirašo. Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teismas sprendė, jog registruotos pašto siuntos įteikimas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui, laikomas tinkamu įteikimu ir sužinojimo apie jį data. Įmonė savo administracinę struktūrą turi organizuoti taip, kad jai skirta korespondencija būtų įteikiama tinkamai. Šiuo konkrečiu atveju tai, kad Bendrovės darbuotojas 2017 m. gruodžio 19 d. priėmė registruotą pašto korespondenciją, laikytina aplinkybe, patvirtinančia tinkamą skundžiamų Agentūros sprendimų įteikimo faktą pareiškėjui ir sužinojimo apie šiuos sprendimus datą. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog Bendrovės darbuotojas nebuvo įgaliotas priimti registruotą pašto siuntą bei negalėjo suprasti įteiktos registruotos pašto korespondencijos turinio, yra nepagrįsti. Vadovaujantis ne tik pirmiau nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-668/2012 pateiktais išaiškinimais, bet ir 2009 m. balandžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS63-212-09 pateiktais išaiškinimais, jog pareiškėjo (jo darbuotojo) nurodomas nežinojimas apie priimtus sprendimus, nesuvokimas, ar priimti administraciniai aktai pažeidžia jų teises, vertintinas kaip subjektyvus veiksnys, priklausantis tik nuo paties pareiškėjo valios.
Teismas taip pat pažymėjo, kad net jeigu būtų vertinama aplinkybė, jog pareiškėjo darbuotojas, priėmęs registruotą pašto siuntą, kitą dieną išėjo atostogų niekam nepranešęs apie gautą pašto siuntą, ji, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, negalėtų būti laikoma svarbia aplinkybe, nepriklausiusia nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio. Kita vertus, byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog registruota pašto siunta 2017 m. gruodžio 19 d. nebuvo įteikta Bendrovės administracijai. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo teismui pateiktų dokumentų, pareiškėjas nepagrįstai klaidina teismą, teigdamas, jog nuo 2017 m. gruodžio 19–20 d. iki 2018 m. sausio 31 d. Bendrovės administracija (kaip ir likę įmonės darbuotojai) atostogavo. Iš byloje pateikto 2017 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. A-2 „Dėl R. P. kasmetinių atostogų“ matyti, kad, nors Bendrovės buhalterė išleista kasmetinių atostogų nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. sausio 31 d., ji 2018 m. sausio 23 d. skambino į Agentūrą, o tai leidžia abejoti 2017 m. gruodžio 14 d. priimto įsakymo Nr. A-2 „Dėl R. P. kasmetinių atostogų“ teisėtumu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino atnaujinimą sąlygojančias aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, bet dėl paties laisva valia pasirinkto elgesio modelio – pasyviai dalyvauti savo galbūt pažeistų teisių gynimo procese. Kitų objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo lemti skundo padavimo termino praleidimą, byloje nenustatyta. Pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti skundo padavimo terminą nėra, todėl teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.
II.
Pareiškėjas Biržų rajono ŽŪB „Šilas“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartį panaikinti, išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti skundo padavimo terminą ir administracinę bylą perduoti iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, pateiktus įrodymus ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo sąžiningas, atidus ir rūpestingas proceso dalyvis. Pažymi, kad voką priėmęs darbuotojas Bendrovės direktoriaus nebuvo įgaliotas atplėšti jam įteiktą voką bei analizuoti jame esančius dokumentus, tuo labiau spręsti dėl Sprendimų Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214 apskundimo. Bendrovė terminą praleido dėl objektyvių priežasčių – visi administracijos darbuotojai termino metu atostogavo, todėl negalėjo laiku pasinaudoti ABTĮ 29 straipsnyje įtvirtinta teise apskųsti atsakovo priimtus sprendimus. Pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus, nes, nors Bendrovė nebuvo informuota apie gautą voką, ji kreipėsi į Agentūrą, kadangi tai buvo vienintelis būdas sužinoti, ar vykdomos teismų nustatytos pareigos. Pasak pareiškėjo, Agentūra jį suklaidino dėl sprendimų nepriėmimo. Aplinkybę, kad yra priimti Sprendimai Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214 Bendrovė sužinojo tik tuomet, kai į atsakovą kreipėsi profesionalūs teisininkai. Pareiškėjas nesutinka su teiginiu, kad jis klaidina teismą, nurodo, kad faktas, jog darbuotoja atostogų metu telefonu susisiekė su Agentūra, negali būti traktuojamas kaip pagrįsta priežastis laikyti, jog Bendrovė teismui pateikė realybės neatitinkančius įrodymus, siekdama suklaidinti teismą. Priešingai, tai, kad Bendrovės buhalterė kasmetinių atostogų metu pasiteiravo dėl 2012 m. ir 2013 m. Bendrovės teiktų paraiškų vertinimo, rodo, kad pareiškėjas buvo aktyvus, atidus ir sąžiningas proceso dalyvis. Be to, toks darbuotojos elgesys įrodo, kad pareiškėjo administracija nežinojo apie įteiktą voką. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai neįvertino ypatingų neigiamų pasekmių, kurios atsirastų atsisakius atnaujinti terminą skundui paduoti. Vadovaudamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi, Agentūra turėjo pareigą ištaisyti pirminio 2012 m. ir 2013 m. teiktų paraiškų vertinimo metu padarytas klaidas. Pakartotiniu vertinimu atsakovas rėmėsi 2012–2013 m. dėl jo neteisėtų veiksmų susiklosčiusia situacija ir dėl to buvo dar kartą pažeistas teisingumas pareiškėjo atžvilgiu. Taigi nepanaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties 2018 m. vasario 6 d., kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą, būtų pažeista ne tik aktyvaus ir rūpestingo pareiškėjo, kuris dėl objektyvių priežasčių praleido terminą apskundimui, teisė ginti savo teises, tačiau ir palikti galioti Sprendimai Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214, kuriuose neatsižvelgta į teismų sprendimuose pateiktą situacijos išaiškinimą ir dėl to pakartotinai netinkamai įvertintos 2012 m. ir 2013 m. teiktos paraiškos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo Biržų rajono ŽŪB „Šilas“ skundą dėl to, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą jo padavimo terminą (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmiausia akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. ABTĮ nustatyta, kad, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (29 str. 1 d.). Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (30 str. 1 d.). Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas) (30 str. 2 d.). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).
Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens visiškas pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas. Termino atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas vertina, kada suinteresuotas asmuo faktiškai susipažino su atitinkamais sprendimais ir ar jis neturėjo galimybių su jais susipažinti anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-4/2012). Be to, operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).
Nagrinėjamu atveju remiantis byloje surinktais dokumentais nustatyta, kad Agentūra 2017 m. gruodžio 12 d. priėmė Sprendimą Nr. BR6-213, o 2017 m. gruodžio 13 d. – Sprendimą Nr. BR6-214, kuriuos pareiškėjui 2017 m. gruodžio 15 d. išsiuntė registruotu laišku. Siunta gavėjui įteikta 2017 m. gruodžio 19 d. Skundą dėl minėtų Agentūros sprendimų pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2018 m. sausio 26 d., kartu prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde neginčija aplinkybės, kad jis į teismą kreipėsi praleidęs skundo padavimo terminą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis ir atsisakė priimti skundą.
Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka, atskirajame skunde nurodo, kad skundas teismui buvo pateiktas pavėluotai, kadangi Bendrovės administracija (buhalterė ir direktorius), galėjusi tinkamai įvertinti gautus Agentūros sprendimus bei spręsti dėl jų apskundimo, 2017 m. gruodžio 19 d. – 2018 m. sausio 31 d. atostogavo. Darbuotojas R. K., priėmęs registruotą siuntą, išėjo atostogų kitą dieną (t. y. 2017 m. gruodžio 20 d.) ir atostogavo iki 2018 m. sausio 31 d., todėl siuntos administracijai perduoti negalėjo. Be to, R. K. neturi teisinio išsilavinimo, nedirba administracinio darbo Bendrovėje ir nėra susipažinęs su nuo 2012 m. trunkančiais procesais dėl 2012 m. bei 2013 m. teiktų paraiškų vertinimo, jis taip pat nebuvo įgaliotas atplėšti voką. Pareiškėjas teigia, kad buvo sąžiningas, atidus ir rūpestingas, nes Bendrovės buhalterė dar nepasibaigus atostogoms skambino į Agentūrą, tačiau jai buvo suteikta klaidinga informacija, kad 2012 m. ir 2013 m. paraiškų vertinimas nėra pradėtas. Tik įsikišus kvalifikuotiems teisininkams, 2018 m. sausio 23 d. pareiškėjui tapo žinoma apie Sprendimų Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214 priėmimą. Skundas teismui buvo pateiktas dar nepasibaigus Bendrovės administracijos atostogoms – 2018 m. sausio 26 d. Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino ypatingų neigiamų pasekmių, kurios atsirastų atsisakius atnaujinti terminą skundui paduoti – esą neatnaujinus Sprendimų Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214 apskundimo terminų, būtų palikti galioti Agentūros sprendimai, kuriuose neatsižvelgta į teismų spendimuose pateiktą išaiškinimą, o paraiškos pakartotinai įvertintos netinkamai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, su kuriomis jis sieja termino paduoti skundą praleidimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, kai skundą teikia juridinis asmuo, jis veikdamas operatyviai ir tinkamai parinkęs organizacines bei technines priemones, turi geras galimybes laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-194/2011). Įmonė savo administracinę struktūrą bei darbus viduje turi organizuoti taip, kad būtų užtikrinama nepertraukiama įprastinė jos veikla. Pažymėtina, jog teismų praktikoje atostogos (juo labiau juridinio asmens darbuotojų) nėra laikomos aplinkybe, pateisinančia termino praleidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA442-73/2011). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra įmonė, veikianti per savo atstovus. Byloje nepateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog Bendrovės teisės, net ir jos administracijai atostogaujant, negalėjo būti tinkamai įgyvendintos per kitus darbuotojus ar asmenis, teikiančius teisines paslaugas. Juo labiau, kad iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas visą laiką turėjo atstovus – kvalifikuotus teisininkus, be kita ko, įgaliotus atstovauti Bendrovei nagrinėjant administracines bylas (žr. 2016 m. gruodžio 9 d. atstovavimo sutartį (b. l. 13)).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovės darbuotojų kasmetinės atostogos tęsėsi nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. sausio 31 d. (išskyrus R. K., kuris atostogavo nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 n. sausio 31 d.), t. y. tada, kai skundžiami Agentūros Sprendimai Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214 jau buvo priimti ir išsiųsti pareiškėjui. Pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, žinodamas, jog Agentūra, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. procesinius sprendimus, turėjo priimti naujus sprendimus dėl 2012 m. ir 2013 m. teiktų paraiškų vertinimo, įvertinęs aplinkybę, kad visi Bendrovės darbuotojai atostogaus pakankamai ilgą laikotarpį, galėjo iš anksto (t. y. iki suplanuotų administracijos kasmetinių atostogų) pasidomėti, ar Agentūra sprendimų dar nėra priėmusi bei atitinkamai pasirūpinti šių sprendimų apskundimu teisės aktų nustatytais terminais.
Pareiškėjo argumentai, kad siuntą priėmęs darbuotojas nebuvo įgaliotas atplėšti voko, yra susiję su įmonės vidaus (darbo) santykiais ir savaime nėra pagrindas atnaujinti praleistą skundo pateikimo terminą. Juo labiau, kad pagal ABTĮ siuntos įteikimo juridiniam asmeniui tinkamumas yra siejamas su vienintele aplinkybe – siuntos įteikimu juridinio asmens vadovui ar bet kuriam kitam jo darbuotojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-668/2012). Taigi darbuotojo, priėmusio siuntą, žinojimas apie tokios siuntos turinį, su ja susijusias aplinkybes bei jų suvokimas apskundimo termino praleidimui reikšmės neturi. Šioje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad R. K. yra Bendrovės darbuotojas.
Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino neigiamų pasekmių, kurios atsirastų atsisakius atnaujinti terminą skundui paduoti, taip pat nelaikytina svarbia termino paduoti skundą praleidimo priežastimi. Pažymėtina, jog visas su Agentūros Sprendimų Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214 apskundimu susijusias teigiamas bei neigiamas pasekmes privalėjo įvertinti pats pareiškėjas, todėl jos niekaip nėra susiję su termino praleidimo faktu ir aplinkybių vertinimu. Be to, minėtas neigiamas pasekmes Bendrovė sieja su Agentūros Sprendimais Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214 esą pakartotinai atliktu paraiškų netinkamu vertinimu, t. y. su šių sprendimų vertinimu bei ginčo nagrinėjimu iš esmės, o tai nėra šios administracinės bylos dalykas.
Pareiškėjo argumentus, jog Agentūra 2018 m. sausio 23 d. telefonu Bendrovės buhalterei pateikė klaidinančią informaciją apie tai, kad ginčo sprendimai dar nėra priimti, teisėjų kolegija vertina kaip teisiškai nereikšmingus, kadangi ši aplinkybė atsirado jau pasibaigus terminui kreiptis į teismą dėl Agentūros Sprendimų Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214 apskundimo ir tam įtakos neturėjo. Juo labiau, kad, kaip nurodo pats pareiškėjas, nepaisant suklaidinimo, aplinkybė, jog Agentūra visgi yra priėmusi Sprendimus Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214, Bendrovei tapo žinoma tą pačią dieną, t. y. 2018 m. sausio 23 d.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2018 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjo skunde nurodytų termino skundui dėl Agentūros Sprendimų Nr. BR6-213 ir Nr. BR6-214 paduoti praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis ir ekstraordinariomis, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą šių Agentūros sprendimų apskundimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Iš kartu su atskiruoju skundu pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas yra sumokėjęs 11,25 Eur žyminį mokestį (b. l. 125). Pagal ABTĮ nuostatas proceso šalių atskirieji skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami (36 str. 3 d.), o kai žyminis mokestis yra sumokamas už tokiu mokesčiu neapmokestinamą skundą – jis yra grąžinamas (38 str. 1 d. 8 p.). Todėl pareiškėjo už atskirąjį skundą sumokėtas 11,25 Eur žyminis mokestis jam grąžintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Biržų rajono žemės ūkio bendrovės „Šilas“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti pareiškėjui 11,25 Eur (vienuoliką eurų ir dvidešimt penkis centus) jo sumokėto žyminio mokesčio.
Nutartis neskundžiama.