Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Kiaurakytės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušrelės Mažrimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Ravainė“ dėl 2024 m. vasario 1 d. sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, kad ketindamas dirbti UAB „Ravainė“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą), atvyko į šalį pagal nacionalinę vizą D (galiojo nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2024­ m. birželio 29 d.).

Pažymi, kad kreipdamasis dėl nacionalinės vizos išdavimo turėjo 2022 m. gegužės 24 d. sudarytą darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas, mokamas vieną kartą per mėnesį ir komandiruotpinigiai. Jis turėjo pagrindą kreiptis dėl vizos ir atvykti į šalį Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 17 str. nuostatų pagrindu. Negalėjo pradėti dirbti Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LR) be vairuotojo liudijimo, išduoto krovinių vežimo keliais pagal už atlygį pagal bendrijos licenciją. Jam išduotas liudijimas galioja nuo 2023 m. rugsėjo 11 d.. Tai, kad jis negalės dirbti Europos Sąjungoje neturėdamas šio liudijimo, jis nežinojo. Taip pat jis negalėjo dirbti be tachografo kortelės.

Nurodo, kad dėl nesuderintų teisės aktų nuostatų, užsienietis nors ir gavęs vizą, turėdamas darbo sutartį, negali pradėti dirbti dėl nustatytų kitų reikalavimų, o Migracijos departamentas konstatuoja, kad jis neturi lėšų pragyvenimui. Darbdavys negali mokėti atlyginimo, taip pat mokėti mokesčių, nes darbuotojas negali pradėti dirbti. Pareiškėjas turi lėšų savo asmeninėje banko sąskaitoje, tačiau jų nedeklaravo.

Remiasi Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p., Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 76.5 p. nuostatomis. Akcentuoja, kad Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą nacionalinę vizą.

Pažymi, kad Bendrovė tarpininkavimo rašte Nr. 20230608-105440 nurodė, jog numatomas darbo sutarties laikotarpis neterminuotas, darbo užmokestis 1 386 Eur per mėnesį, t. y. užsieniečiui numatytos pragyvenimo lėšos yra ir darbo užmokestis. Jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi LR, pareiškėjas negauna pagal pateiktą prašymą gauti nacionalinę vizą.

Mano, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d., tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 24S37897, kuriuo pareiškėjui panaikinta nacionalinė viza, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjui, Indijos piliečiui, 2023 m. birželio 14 d. buvo išduota nacionalinė viza Nr. 004530446, kaip asmeniui atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti UAB „Ravainė“ kvietimu. Tarpininkavimo rašte UAB „Ravainė“ pateikė duomenis, jog pareiškėjas neterminuotos darbo sutarties pagrindu dirbs tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, o jo mėnesinio darbo užmokesčio dydis bus 1 386 Eur.

Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros duomenis nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas 2023 m. rugpjūčio 22 d., tačiau darbo užmokestis jam nebuvo mokamas. Sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p., nuspręsta, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, todėl išduota nacionalinė viza panaikinta.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (ginčui aktuali akto redakcija).

Įstatymo 19 str. yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama: kai užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.); kai užsienietis nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (Įstatymo 19 str. 1 d. 13 p.).

Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (EB) Nr. 2016/399 nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso 6 str. 1 d. c p. nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams (t. y. asmenims, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai) nustatomos tokios atvykimo į Šengeno valstybių zoną sąlygos: 1) jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą; 2) jie turi pagrįsti numatomo buvimo sąlygas; 3) jie turi pagrįsti, kad turi pakankamai pragyvenimų lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduota nacionalinė viza, ne tik šios vizos išdavimo metu, bet ir visą jos galiojimo laikotarpį. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduota nacionalinė viza, nėra numatytos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą (panaikinti išduotą vizą) priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016). Yra svarbios aplinkybės, susijusios tiek su pareiškėjo pareiškimų patikimumu, tiek su įmonės, kuri tarpininkauja dėl vizos išdavimo, vykdoma veikla bei užsieniečių įdarbinimo joje praktika (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3733-624/2020).

Pažymėtina, kad vizos pareiškėjui išdavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 76.5 p., taip pat aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1V-401 patvirtinto Nacionalinės vizos išdavimo tvarkos aprašo 8.3 p. numato, jog pakankamas pragyvenimo lėšų dydis užsieniečiui (išskyrus nepilnamečius ir studentus) yra viena minimali mėnesinė alga vienam mėnesiui, o pakankamas grįžimo lėšų dydis mėnesiui taip pat yra viena minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1014 2023 metais patvirtinta 840 Eur minimalioji mėnesinė alga, o nuo 2024 m. sausio 1 d., remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 516, minimali mėnesinė alga padidėjo iki 924 Eur.

Remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjui, kuris Bendrovėje įdarbintas 2023 m. rugpjūčio 22 d., nuo 2023 m. rugpjūčio 22 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. nebuvo mokamas joks darbo užmokestis. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija.

Iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos išrašo nustatyta, kad Bendrovė pareiškėjui atliko pavedimus: 2023 m. lapkričio 7 d. pervedė 100 Eur, 2023 m. lapkričio 10 d. – 150 Eur, 2023 m. lapkričio 23 d. – 50 Eur, 2023 m. gruodžio 11 d. – 50 Eur, 2023 m. gruodžio 22 d. – 50 Eur.

Nustatytos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamos išvadai, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių (ne mažesnių nei minimali mėnesinė alga vienam mėnesiui) pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl nacionalinės vizos išdavimo.

Pareiškėjas skunde neneigia, kad jam nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis atlyginimas. Nurodo, jog sudarė darbo sutartį, tačiau negali pradėti dirbti dėl nustatytų kitų reikalavimų (neturi vairuotojo liudijimo ir tachografo kortelės).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas prašyme išduoti vizą nurodė, kad jo kelionės tikslas darbas. Nacionalinė viza jam buvo išduota 2023 m. birželio 14 d., todėl pareiškėjas dar iki jam įsidarbinant Bendrovėje (2023 m. rugpjūčio 22 d.) turėjo ir privalėjo gauti vairuotojo liudijimą, t. y. pažymėjimą leidžianti vairuoti ir dirbti Europos Sąjungoje bei skaitmeninę tachografo kortelę, kurią jis privalo naudoti dirbdamas. Pareiškėjas neturėdamas šių dokumentų, negali pradėti dirbti tolimųjų reisų vairuotoju Bendrovėje, dėl ko tuo pačiu ir nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų.

Pažymėtina, kad iš prie skundo pridėto Europos bendrijos vairuotojo liudijimo Nr. E60724 matyti, jog šis dokumentas pareiškėjui buvo išduotas ir galioja nuo 2023 m. rugsėjo 11 d.. Tačiau nurodyto liudijimo išdavimas niekaip neįtakojo pareiškėjo darbo užmokesčio mokėjimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėjas skunde nurodo, kad turi lėšų savo asmeninėje banko sąskaitoje, bet jų nedeklaravo, tačiau nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų šiuos jo teiginius.

Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nepaneigia to, jog jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų (nepateikia įrodymų), tam, kad jų užtektų gyvenant Lietuvos Respublikoje.

Nustačius, kad pareiškėjui nacionalinė viza buvo išduota tikslu dirbti pagal darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, šiai profesijai esant įtrauktai į trūkstamų profesijų sąrašą, tačiau daugiau nei keturis mėnesius faktiškai nedirbant ir negaunant darbo sutartimi nustatyto pastovaus darbo užmokesčio, pripažintina, jog pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslas nėra pagrįstas.

Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo pakankamai oficialių (Sodros) duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi LR, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl nacionalinės vizos išdavimo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas nepagrindžia numatomo buvimo LR tikslo ir sąlygų (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.).

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 19 str. 1 d. nacionalinės vizos panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą nacionalinę vizą. Šiuo atveju pareiškėjui nacionalinė viza pagrįstai panaikinta vienu iš pagrindų.

Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.

ABTĮ 40 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Netenkinus pareiškėjo skundą, vadovaujantis ABTĮ 70 str. 9 d., 2024 m. vasario 12 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 24S37897 vykdymo sustabdymas, paliktina galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. vasario 12 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 24S37897 vykdymo sustabdymas, įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.