Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. K. ir V. N. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo supaprastinto proceso tvarka, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai V. K. ir V. N. kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXIX skyriaus tvarka, prašydami patvirtinti tarp pareiškėjų 2016 m. lapkričio 11 d. sudarytą taikos sutartį, užkertant kelią kilti teisminiam ginčui ateityje.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Pagal CK 6.983 straipsnio 1 dalį taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią teisminiam ginčui kilti ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Taigi taikos sutartimi gali būti sprendžiamas jau kilęs teisminis ginčas arba užkertamas kelias teisminiam ginčui kilti ateityje. Tokia taikos sutarties samprata nukreipia į tai, kad ginčo, ar ateityje galinčio kilti ginčo šalys aptaria konkrečiai kokį ginčą (esamą, ar galintį kilti ateityje) šalys siekia išspręsti taikos sutartimi, aptaria galimai ginčytiną situaciją ir išsprendžia abipusių nuolaidų pagrindu šiame galimai kilsiančiame ginče dalyvaujančių šalių teises bei pareigas. Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, jeigu yra kitų sandorių negaliojimo pagrindų, taip pat kitų aplinkybių, dėl kurių pateikta taikos sutartis negali būti tvirtinama.

Nagrinėjamu atveju taikos sutartimi šalys susitarė, jog V. N. (toliau – skolininkas) pripažįsta savo įsipareigojimus V. K. (toliau – kreditorius) dalyje dėl 28 375,20 EUR skolos, kurią kreditorius yra išsiieškojęs per antstolius. Nurodė, jog kreditorius atsisako likusių reikalavimų į skolininko neišmokėtas sumas, kurios sudaro 41 248,84 EUR. Pažymėtina, kad ginčo esmę sudaro skolos pagal skolininko 2008-04-10 kreditoriui išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 54 000 LT sumai; 2009-05-10 skolininko kreditoriui išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 4 400 LT sumai; 2008-08-29 skolininko kreditoriui išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 23 000 LT sumai; 2013-04-02 Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria kreditorius iš bankrutavusios UAB „Vitstata“ įgijo reikalavimo teisę į skolininko 158 997,88 LT skolą.

Teismo vertinimu, pateiktos tvirtinti šalių sudaryta taikos sutarties turinys neatitinka imperatyvių įstatymo nuostatų (CK 6.984 straipsnis, CPK 42 straipsnio 2 dalis). Įstatyme teismui nustatyta pareiga – prieš tvirtinant šalių sudarytą taikos sutartį patikrinti, ar ji neprieštarauja viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Taigi, kai yra pažeidžiamas viešasis interesas, teismas jį gina – netvirtina šalių sudarytos taikos sutarties.

Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, bankroto procesui būdingas viešasis interesas, užtikrinantis vienodą visų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2008). Tokiu būdu, sprendžiant taikos sutarties teisėtumo klausimą, atsižvelgtina į bankrutavusios UAB „Vitstata“ ir jos kreditorių teises bei turtinius interesus bei poreikį juos maksimaliai apginti. Iš pateiktos taikos sutarties turinio matyti, jog pareiškėjai susitarė dėl 158 997,88 LT skolos pagal 2013-04-02 Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pareiškėjas V. K. iš bankrutavusios UAB „Vitstata“ įgijo reikalavimo teisę į pareiškėją V. N., tačiau minėtos sutarties teismui nepateikė. Be to, tvirtinant tokio pobūdžio susitarimą būtinas bankroto administratoriaus ir bankrutavusios įmonės kreditorių sutikimas, kurių pareiškėjai teismui taip pat nepateikė.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis, CK 1.2 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 3 dalis draudžia įgyvendinti savo teises tokiais būdais ir priemonėmis, kurie pažeistų viešąjį interesą ar kitų asmenų teises, ar prieštarautų subjektinės teisės prigimčiai. Įvertintina ir tai, jog 158 997,88 LT reikalavimo teisė į pareiškėją V. N. yra pakankamai didelė. Taigi akivaizdu, jog patvirtinus 2016 m. lapkričio 11 d. taikos sutartį, būtų pažeisti bankrutavusios įmonės UAB „Vitstata“ kreditorių teisėti interesai, kurie susiję su viešuoju interesu.

Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad pareiškėjų pateikta taikos sutartis, kuria pareiškėjas V. K. įsipareigoja nereikšti ateityje pretenzijų ar reikalavimų, susijusių su įmonės UAB „Vitstata“ kreditiniais įsipareigojimais, akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatoms, suformuotai kasacinio teismo praktikai bei viešajam interesui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas atsisako tvirtinti 2016 m. lapkričio 11 d. taikos sutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, teismas

nutarė:

atsisakyti patvirtinti pareiškėjų V. K. ir V. N. prašymą dėl 2016 m. lapkričio 11 d. sudarytos taikos sutarties patvirtinimo supaprastinto proceso tvarka.

Nutartis per 7 dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.