- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-10
- Bylos Nr.
- 1S-203-334/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-60911-2015-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Danutė Švitinienė
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
- Kategorijos
asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė M. J. nedalyvaujant.
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, M. J. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl M. J. priverčiamosios medicinos priemonės-stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi M. J., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kurioje gydymas tęsiamas iki šiol, paskutinį kartą pratęsiant Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi.
Šalies argumentai
2. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė 2020 m. spalio 23 d. teikimu kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmus, prašydama M. J. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pratęsti.
3. Skundžiama nutartimi buvo tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl M. J. stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo.
Šalies argumentai
4. Skundu M. J. nesutinka su skundžiama nutartimi ir prašo pakeisti taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teigia, kad nusikaltimo nepadarė ir jis nubaustas nepagrįstai. Nurodo, kad psichologinį smurtą patyrė nuo 19 m., šiuo metu taip pat jį patiria, negali išeiti į lauką kada nori, ir nors jis pripažįsta, kad turi atminties problemų, mąstymo stokos, tačiau nemano, kad dėl to, jis turėtų būti uždarytas psichiatrinėje ligoninėje. Taip pat nurodo, kad jis yra ne M., o M., jo mama serga skleroze ir jis turi pasirūpinti vaistais.
5. Teismo posėdyje M. J. gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Skundas atmetamas.
7. Išnagrinėjęs teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pagrįstai pratęsta M. J. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, todėl tenkinti M. J. skundą nėra pagrindo.
8. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Įstatyme numatyti du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
9. Asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju svarbią reikšmę įgyja M. J. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo M. J., pagrįstai rėmėsi Komisijos 2020 m. spalio 15 d. medicininės apžiūros išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad M. J. psichinė būsena nepakankamai stabili, išlieka kliedesinė simptomatika, jis visiškai nekritiškas savo būklei. Agresijos, konfliktų, režimo pažeidimų nebuvo, užimtumo veiklas lankė minimaliai. Komisijos metu nusiskundimų neišsako, mąstymas nenuoseklus, epizodais padrikas, paralogiškas, su rezonavimo elementais, emocijos blankios, stokoja adekvatumo, išsako įvairias kliedėjimo idėjas, vyrauja didybės, išradingumo kliedesinės idėjos, psichomotorinio sujaudinimo nestebima, suicidines mintis ir ketinimus neigia. Komisija rekomendavo tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis (b. l. 3-4). Pirmosios instancijos teismo posėdyje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė gydytoja A. P. pritarė Komisijos išvadai ir papildomai paaiškino, kad M. J. gydytis ambulatoriškai buvo išleistas motinos priežiūrai, tačiau ambulatorinio gydymo motina neužtikrino. Šiuo metu M. J. dar koreguojamas gydymas, skiriami leidžiami vaistai, tabletės.
10. Vertinant M. J. socialinį pavojingumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ligoninėje agresijos, konfliktų nestebėta, tačiau jo psichinė būsena vis dar nėra stabili, jis nenuoseklus, paralogiškas, išlieka įvairi kliedesinė simptomatika, visiškai nekritiškas savo būsenai. Tai be kita ko patvirtina ir M. J. skundo turinys, kuriame jis ne tik pripažįsta turintis mąstymo, atminties problemų, bet ir nurodo vėl girdintis balsus, kas tik dar kartą patvirtina Komisijos išvadą, jog M. J. psichinė būklė yra nepakankamai stabili. Pažymėtina ir tai, kad iš Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 9 d. nutarties žinoma, jog M. J. ambulatoriškai nesigydė, nesilankė pas gydytoją psichiatrą, nevartojo vaistų, o šeimos nariai taip pat nebuvo pajėgūs to užtikrinti. Taigi minėtos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad M. J. sveikatos būklė ir jo pavojingumas pasikeitė į gerąją pusę tiek, kad galima būtų jį stebėti ambulatorinėmis sąlygomis. Aukštesniojo teismo vertinimu, visuma pirmiau aptartų aplinkybių pagrindžia būtinumą M. J.ir toliau taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, o skunde išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti esant išnykusioms ar iš esmės pasikeitusioms aplinkybėms, dėl kurių asmeniui ir buvo taikyta minėto pobūdžio priverčiamoji medicinos priemonė.
11. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi M. J. pagrįstai pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendrojo stebėjimo sąlygomis taikymas, todėl M. J. skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi
nutaria:
atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – M. J. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. lapkričio 12 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.