Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-32/2007

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2007-01-19
Bylos Nr.: 1A-32/2007
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Rūta Mickevičienė, Linas Šiukšta (pran.), Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis: M. K., N. N.
Nukentėjusysis: S. J.

Kategorijos

1.2.3.2.2Bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas (BK 129 str. 2 d. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-32/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.2.; 1.2.3.2.9.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Agnei Aguonytei,dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,gynėjams Algiui Staškūnui, Artūrui Šukevičiui,nuteistiesiems M. K. , N. N. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir N. N. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo

M. K. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. laisvės atėmimu 9 metams, pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 9 d., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu ir į bausmės laiką įskaičius visiškai atliktą Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

N. N. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. laisvės atėmimu 13 metų, pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 9 d. bei BK 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir Telšių raj. apylinkės teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus apėmimo ir neatliktos bausmės dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų M. K. ir N. N. solidariai priteista 5246,40 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai. Nukentėjusiajam S. J. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. ir N. N. nuteisti už plėšimą įsibrovus į patalpą ir už kvalifikuotą nužudymą.

M. K. ir N. N. , veikdami bendrininkų grupėje ir turėdami tikslą įsibrauti į gyvenamąją patalpą bei užvaldyti svetimą turtą plėšimo būdu, 2005 m. rugpjūčio 17 d., apie 22 val., bendrais veiksmais panaudoję fizinį smurtą prieš dėl senatvės ir invalidumo bejėgiškos būklės A. J. , abu suduodami nukentėjusiajam kumščiais po vieną smūgį į veidą, A. J. nugriuvus, įsibrovė į jo butą, esantį Telšių m. (duomenys neskelbtini). Bute reikalaudami iš A. J. pinigų, jie jam sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 5 smūgius į veidą ir galvą ir ne mažiau kaip 3 smūgius į krūtinę ir pilvą, padarydami nukentėjusiajam stiprius galvos ir krūtinės ląstos sumušimus su daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais, kairio plaučio sumušimą ir, tokiu būdu atimdami nukentėjusiajam galimybę priešintis, iš buto pagrobė A. J. 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia“, 395 Lt vertės televizorių ,,Tauras“ ir 123,75 Lt vertės kraujo spaudimo matuoklį BP 3BTO-H ,,Microlife“, iš viso svetimo turto už 818,75 Lt. Dėl galvos sumušimo įvykusio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudusio galvos smegenis bei sukėlusio cerebralinę komą, ir dėl stipraus krūtinės ląstos sumušimo padaryto kairio plaučio sumušimo, besikomplikavusio trauminiu hipostatiniu plaučių uždegimu ir sukėlusio kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, nukentėjusysis 2005 m. rugsėjo 11 d. ligoninėje mirė. Tokiu būdu M. K. ir N. N. padarė plėšimą įsibrovę į patalpą ir nužudė dėl senatvės ir invalidumo bejėgiškos būklės A. J. dėl savanaudiškų paskatų.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka ir laiko jį nepagrįstu. Ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu jis nuoširdžiai prisipažino dėl savo padarytų nusikalstamų veiksmų ir faktiškai padėjo nustatyti faktines įvykio aplinkybes. Tačiau nuosprendyje jo parodymai buvo iškraipyti arba nutylėti, o jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką, teismas taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismo išvada apie tai, kad jis ir N. N. bendrai veikdami apiplėšė ir dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės A. J. , yra nepagrįsta. Iš dalies prisipažinęs kaltu, visų apklausų metu jis parodė, kad kartu su N. N. tikrai pagrobė A. J. turtą, tačiau tai padarė ne plėšimo, o vagystės būdu. Įsibrauti į A. J. butą ir daryti plėšimą jie su N. N. nesitarė. Į tą namą ėjo kartu įsitikinę, kad ten N. N. ketina pirkti cigarečių. Ir tik po to, kai tarp N. N. ir A. J. kilo konfliktas, N. N. sudavė nukentėjusiajam smūgį ir šis nugriuvo, jis, sekdamas paskui N. N. , irgi įėjo į butą. Mintis pagrobti turtą jam kilo jau bute. Matydamas N. N. veiksmus, jis ir pats paėmė bute buvusį televizorių. Tai padarė jau po to, kai prieš A. J. buvo panaudotas smurtas, jis jau buvo pargriuvęs ir nebereagavo į aplinką.Net ir pats nukentėjusysis neparodė, kad būtų matęs, kaip iš buto buvo išnešamas jo turtas. Pagrobdami nukentėjusiojo turtą, jie su N. N. dėl to nesitarė ir kiekvienas veikė savo nuožiūra. Todėl jis mano, kad padarė ne plėšimą, o vagystę, ir ši jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 178 str. 1 d. Teismo išvada, kad jis padarė nužudymą, irgi pagrįsta ne įrodymais, o tik teismo prielaidomis. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, o po to teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad jau po N. N. ir A. J. konflikto nukentėjusiajam pargriuvus, jis pats gulinčiam A. J. du kartus spyrė koja į klubą ir į šlaunį. Remiantis teismo medicinos specialisto išvadomis, jo padaryti sužalojimai nesukėlė nukentėjusiojo mirties. Tuos smūgius jis sudavė ,,iš solidarumo“ su N. N. , kurį nukentėjusysis išvadino necenzūriniais žodžiais. Tačiau jis nesudavė A. J. smūgių į galvą, nepadarė jam sužalojimų krūtinės srityje ir negalėjo sulaužyti jam šonkaulių. Todėl jo smurtiniai veiksmai su nukentėjusiojo mirtimi yra nesusiję. Jo parodymus patvirtino ir N. N. . Teismas nuosprendyje pasirėmė tik paties A. J. parodymais apie tai, kad du asmenys įsibrovė į jo butą ir jį sumušė. Tačiau šių parodymų jau nebuvo galimybės patikrinti teisme, be to, teismas turėjo įvertinti ir pačią A. J. galimybę objektyviai papasakoti įvykio aplinkybes, nes nukentėjusysis tuo metu buvo sužalotas. Nepagrįstos ir teismo išvados, kad A. J. buvo nužudytas bejėgiškos būklės ir dėl savanaudiškų paskatų. Įvykio metu A. J. stovėdamas ginčijosi su N. N. . Tuo metu jis neturėjo lazdos ir ramentų ir jokios jo negalios nesimatė. To jis negalėjo matyti ir todėl, kad tuo metu stovėjo N. N. už nugaros. Matė tik tai, kad A. J. yra pagyvenusio amžiaus, tačiau amžius negalėjo lemti jo fizinės būklės ir tik dėl to nukentėjusysis negalėjo būti laikomas bejėgišku. Jis pats sudavė smūgius A. J. ,,iš solidarumo“ N. N. , o ne siekdamas užvaldyti turtą, todėl tai buvo padaryta ne dėl savanaudiškų paskatų. Vartojant smurtą prieš nukentėjusįjį, persistengė N. N. ir tai teismas turėjo vertinti kaip vykdytojo ekscesą. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad jis nusikalto būdamas girtas ir kad tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui bei pripažino tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pažymėtina ir tai, kad šios aplinkybės teismas nenurodė nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Nuosprendyje taip pat trūksta išnagrinėtų įrodymų analizės, o pats įrodymų vertinimas atliktas šališkai, buvo remiamasi tik tais įrodymais, kurie sunkina jo padėtį. Prašo nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. panaikinti, šioje dalyje priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti. Kitoje dalyje nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Nuteistasis N. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis iš esmės prisipažino kaltu, todėl su nuosprendžiu nesutinka dėl jam paskirtos aiškiai per griežtos bausmės. Teismas jo prisipažinimo nelaikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau savo parodymuose jis nurodė tikrąsias nusikaltimų aplinkybes, o neprisipažino tik dėl to, ko tikrai nepadarė. Visų apklausų metu jis vienodai parodė, kad tikslo nužudyti A. J. jie su M. K. neturėjo. Į tą namą su M. K. ėjo pirkti cigarečių, nes buvo girdėję, kad ten jomis prekiaujama. Ten nuėję supainiojo butus ir taip pateko pas A. J. . Nukentėjusiojo jis anksčiau nepažinojo, nejautė jam jokio priešiškumo, o konfliktas kilo ir buvo pavartotas smurtas tik po to, kai A. J. pradėjo ant jų su M. K. grubiai šaukti. Kadangi su A. J. anksčiau jis nebuvo pažįstamas, todėl nieko nežinojo ir apie jo negalią, To vizualiai nesimatė, nukentėjusysis tuo metu buvo be lazdos ir ramentų. Todėl teismas iš kaltinimo turėjo pašalinti BK 129 str. 2 d. 2 p. numatytą nužudymą kvalifikuojantį požymį. Jis supranta, kad ankstesni teistumai jį apibūdina neigiamai, Tačiau būdamas suimtas jau suprato, ką padarė, savo veiksmus įvertino ir dėl jų labai gailisi. Be to, nusikalto tik ką sulaukęs pilnametystės ir į tai taip pat turėjo būti atsižvelgta skiriant bausmę. Prašo nuosprendį pakeisti ir jam paskirtą bausmę sušvelninti.

Teismo posėdyje nuteistieji M. K. , N. N. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė prašo nuteistųjų M. K. bei N. N. apeliacinius skundus patenkinti iš dalies ir nuosprendį pakeisti dėl netinkamo baudžiamųjų įstatymų taikymo skiriant ir subendrinant bausmes. Prašo, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 9 d., M. K. šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p., BK 180 str. 2 d. ir Telšių raj. apylinkės teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 9 metams. Į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką ir bausmę, jau atliktą pagal 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendį. N. N. , vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p., BK 180 str. 2 d. paskirtas bausmes, taip pat 2005 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu pagal BK 22 str. 1 d. ir 181 str. 1 d., 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d., 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. bei 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 1 d., BK 178 str. 2 d., BK 178 str. 4 d., BK 180 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 13 metų. Vadovaujantis BK 64 str. ir 65 str., šią bausmę subendrinti su 2005 m. liepos 7 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 13 metų ir 18 dienų. Kitos nuosprendžio dalies prašo nekeisti.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl abiems nuteistiesiems netinkamai pritaikytų bausmės skyrimo taisykles nustatančių baudžiamųjų įstatymų, o taip pat dėl netinkamo kitų nuosprendžio klausimų išsprendimo (BPK 328 str. 1 p., 4 p.).

Iš paduotų apeliacinių skundų turinio matosi, kad nuteistasis M. K. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nuosprendyje išdėstytomis teismo išvadomis, taip pat su jo nusikalstamų veikų kvalifikavimu. Nurodo, kad nužudymo nepadarė ir prašo jį dėl to išteisinti. Kitą nusikalstamą veiką prašo įvertinti ne plėšimu, o vagyste ir tą veiką perkvalifikuoti į BK 178 str. 1 d. Nuteistasis N. N. , nors ir prašo tik sušvelninti paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde irgi nesutinka su kai kuriomis teismo išvadomis dėl A. J. nužudymo aplinkybių. Visus abiejų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose dėstomus argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir paneigti išnagrinėtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus bei jų visumą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Abiejų nuteistųjų atžvilgiu teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o kvalifikuojant jų nusikalstamas veikas, tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvados apie tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, M. K. ir N. N. nuosprendyje nurodomomis aplinkybėmis padarė plėšimą ir nužudymą, patvirtina liudytojų, o taip pat prieš mirtį duoti paties nukentėjusiojo A. J. parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo ir apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados ir kiti nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys. Pažymėtina, kad M. K. ir N. N. dalyvavimą plėšime bei nužudyme didele dalimi patvirtina ir jų pačių parodymai, ypač tie, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu.

Tai, kad kaltinime nurodomu laiku tikrai įsibrovė į A. J. butą, pavartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir pagrobė jo turtą, iš esmės pripažįsta patys nuteistieji. Jie abu teisme parodė, kad tą dieną kartu išgėrė alaus, o jau vakare, ketindami pigesne kaina nusipirkti kontrabandinių cigarečių, nuėjo į bendrabutį, kuriame, kaip paaiškėjo, gyveno ir A. J. . Nuteistieji parodė, kad nukentėjusiojo anksčiau nepažinojo ir į jo butą pateko atsitiktinai. Nuteistasis N. N. teisme parodė, kad pasibeldus į duris, dar iš buto vidaus A. J. ėmė kažką šaukti. Kai tik jis atidarė duris, jis iš karto smogė A. J. kumščiu į veidą, šis nugriuvo, o jis pats įėjo į butą pažiūrėti, kokių ten yra daiktų. Kambaryje pamatė ir paėmė mobiliojo ryšio telefoną ir kraujo spaudimo matavimo aparatą. Į butą kartu įėjęs M. K. paėmė televizorių. Jie abu su šiais daiktais iš karto išėjo iš buto palikdami praviras duris. Tuo metu A. J. bandė stotis nuo grindų ir kažką kalbėjo. Pagrobtą telefoną jie tą patį vakarą pardavė, nešdamas televizorių, M. K. jį sudaužė ir jie jį išmetė, o kraujo spaudimo matavimo aparatą jis parsinešė ir paslėpė savo namuose. Panašiai apie nusikaltimo įvykio aplinkybes teisme parodė ir kitas nuteistasis M. K. . Nors pačios teismo išvados dėl šio nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų yra teisingos ir tai dar bus aptarta, vis dėlto kai kurie M. K. apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo jo parodymų išdėstymo nuosprendyje iš dalies yra pagrįsti. Nuosprendyje nurodoma, jog pats M. K. neneigia, kad A. J. mirė nuo jo padarytų kūno sužalojimų. Iš tikrųjų būtent dėl to M. K. ir neprisipažino, o teisme tokių parodymų nedavė. Teisme M. K. parodė, kad mintis eiti į bendrabutį kilo jam ir N. N. bendrai. Prie A. J. buto durų jie atsidūrė atsitiktinai. N. N. pabeldus į duris, jas atidarė A. J. , kuris pradėjo šaukti ir juos ,,pasiuntė“ necenzūriniais žodžiais. Tada N. N. stovinčiam tarpduryje A. J. smogė ranka į veidą ir šis nugriuvo ant grindų. Tada N. N. koja spyrė gulinčiam A. J. ir įėjo į butą. Paskui N. N. į butą įėjo ir jis. Jis pats taip pat du kartus spyrė gulinčiam A. J. į šlaunį ir klubo sritį. Į krūtinę, galvą ir kitas kūno vietas smūgių nesudavė. Bute N. N. paėmė telefoną ir kraujo spaudimo matavimo aparatą, o jis paėmė televizorių. Paėmę šiuos daiktus, abu kartu išėjo iš buto palikę ten nukentėjusįjį. Benešant televizorių, jis užmynė ant jo laido, televizorius iškrito, sudužo ir jie jį išmetė.

Visas šias pačių nuteistųjų nurodomas, taip pat ir papildomas nusikaltimų aplinkybes patvirtina kiti įrodymai. Kad M. K. ir N. N. dalyvavo nusikaltimų padaryme, patvirtina jų abiejų parodymų patikrinimo vietoje protokolai. N. N. parodymų patikrinimo vietoje metu dar ir parodė vietą savo namuose, kur baldų komplekto patalynės skyriuje paslėpė pagrobtą kraujo spaudimo matavimo aparatą. Ten šis aparatas ir buvo surastas. Kad prieš A. J. buvo pavartotas smurtas ir jis buvo sumuštas savo bute, prie į laiptinės koridorių vedančių durų, patvirtina įvykio vietos apžiūros metu toje vietoje rasti kraujo pėdsakai. Tą pačią dieną po nusikaltimo padarymo parašytame protokole-pareiškime, jau būdamas ligoninėje, A. J. nurodė, kad apie 22 val. į jo buto duris kažkas pasibeldė. Atidarius duris, iš karto pajuto smūgius į įvairias kūno vietas ir prarado sąmonę. Atsipeikėjęs bute nerado savo daiktų. Iš perskaityto ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. rugpjūčio 17 d. vykusios apklausos protokolo matosi, kad ligoninėje, nors ir būdamas sunkiai sužalotas, A. J. nusikaltimo aplinkybes nurodė gana konkrečiai ir tiksliai. Jis parodė, kad jam būnant savo namuose, apie 22 val., kažkas pasibeldė į duris. Jas atidaręs, jis pamatė du žmones. Jų išvaizdos net nespėjo įsidėmėti, nes jam iš karto buvo suduota daugybė smūgių, jis neteko sąmonės ir kas vyko po to, nežino. Kai atsipeikėjo, pamatė, kad ,,iš buto dingo jo telefonas ,,Nokia“. Kas buvo pagrobta dar, tuo metu netikrino. Nors patys ir nematę nusikaltimo įvykio, A. J. nurodytas aplinkybes patvirtino jį ligoninėje lankę ir su juo kalbėjęsi nukentėjusiojo giminaičiai. Nužudytojo sūnus liudytojas A. J. ir jo žmona liudytoja R. J. parodė, kad su A. J. kalbėjosi ligoninėje. A. J. parodė, kad tėvas pasakojo, jog atidaręs duris pamatė du jaunus vaikinus ir iš karto pajuto smūgį į galvą. Praradęs sąmonę nugriuvo, o atsipeikėjęs iššliaužė į koridorių ir kažkas iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Liudytoja R. J. parodė, jog jai A. J. irgi papasakojo, kad į jo butą įsibrovė dviese, iš karto smogė jam į galvą ir jis prarado sąmonę. Nukentėjusysis dar minėjo, kad tie asmenys iš jo reikalavo pinigų, sakė, kad iš buto buvo pagrobtas telefonas ir televizorius. Po to ji pati bute nerado dar ir kraujo spaudimo matavimo aparato. Liudytojai A. ir R. J. , o taip pat kitas nužudytojo sūnus nukentėjusysis S. J. dar parodė, kad A. J. jau daug metų buvo invalidas, nevaldė vienos kojos, jam buvo pakeistas kitos kojos sąnarys, todėl jis pastebimai raišavo, naudojosi lazda ir ramentais. Nepilnametis liudytojas M. V. parodė, kad 2005 m. rugpjūčio mėn., tai galėjo būti ir 17-a diena, vakare mieste matė gatve einančius iš matymo pažįstamus vaikinus. Žinojo, kad jų pravardės ,,Mačas“ ir ,,Piligrimas“. Vienas iš jų nešėsi televizorių, o iš jų eisenos matėsi, kad jie girti. Apie tai liudytojas M. V. parodė apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, apklausoje dalyvaujant ir tuo metu įtariamiesiems M. K. bei N. N. . Liudytojas patvirtino, kad tie jo matyti gatve ėję ir televizorių nešę vaikinai kaip tik ir yra apklausoje dalyvavę M. K. ir N. N. . Teismo medicinos specialisto išvadose nurodoma, kad A. J. mirė nuo stiprių galvos ir krūtinės ląstos sumušimų. Dėl galvos sumušimo įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų suspaudimas ir kilo cerebralinė koma. Tuo pačiu metu dėl krūtinės ląstos sumušimo su daugybiniais šonkaulių lūžiais buvo padarytas kairio plaučio sumušimas, kuris komplikavosi hipostatiniu plaučių uždegimu ir sukėlė ūmų kvėpavimo funkcijos nepakankamumą. Specialisto išvadose taip pat nurodoma, kad A. J. mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti suduodant ne mažiau kaip 8 smūgius kietais bukais daiktais. Visi sužalojimai priešmirtiniai ir galėjo būti padaryti kaltinime nurodytu laiku. Teisme patvirtinęs šias išvadas, teismo medicinos ekspertas taip pat nurodė, kad A. J. mirė ne nuo kurio nors vieno ar kelių atskirų sužalojimų, o nuo visų padarytų kūno sužalojimų visumos.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde be pagrindo nurodo, kad teismas negalėjo remtis prieš mirtį duotais A. J. parodymais. Šie ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai iš tikrųjų nelaikomi įrodymu, tačiau, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, tokie parodymai galėjo būti perskaityti teisme kitų byloje esančių įrodymų patikrinimui. Šioje byloje perskaityti A. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai kaip tik ir patvirtina kitus įrodymus ir pačias teismo išvadas. Taip pat pažymėtina, kad A. J. parodymus visiškai patvirtino jau nurodyti jo giminaičiai. Šių liudytojų parodymais teismas abejoti neturėjo jokio pagrindo.

Aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad nuteistieji M. K. ir N. N. tikrai vartojo prieš A. J. fizinį smurtą, padarė jam kūno sužalojimus, įsibrovė į nukentėjusiojo butą ir pagrobė iš ten jo turtą. Taip pat įrodyta, kad tą vakarą A. J. padaryti kūno sužalojimai ir jų komplikacijos sukėlė nukentėjusiojo mirtį.

Viso to faktiškai neginčija ir patys apeliantai. Tuo tarpu su kitomis teismo išvadomis abu nuteistieji visiškai arba iš dalies nesutinka. Į daugelį apeliacinių skundų argumentų faktiškai jau atsakyta pirmosios instancijos teisme nuosprendyje. Pažymėtina, kad šio nuosprendžio aprašomoji dalis turi kai kurių trūkumų ir surašyta ne visai tinkamai. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje dėstant įrodymus, o ypač jų analizę, ir motyvuojant teismo išvadas, pasigendama nuoseklumo, įrodymų tarpusavio ryšio atskleidimo. Vis dėlto tie trūkumai nėra esminiai, jie ištaisomi ir, svarbiausia, dėl jų nekyla jokių abejonių dėl nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytų teismo pripažintų įrodytomis faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Abiejų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo, teismo išvadų atitikimo bylos aplinkybėms ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir paneigti byloje išnagrinėtais įrodymais.

Teisme abu nuteistieji parodė, kad dėl jokių nusikaltimų padarymo jie iš anksto nesitarė, į bendrabutį ėjo ketindami nusipirkti cigarečių, o į anksčiau nepažinoto A. J. butą pateko atsitiktinai. Tą patį jie nurodo ir savo apeliaciniuose skunduose. Taip pat nurodo, kad smurtą prieš A. J. panaudojo ne ketindami įsibrauti į butą ir užvaldyti svetimą turtą, o kad tai padarė dėl tariamai tarp jų ir A. J. kilusio konflikto. Nuteistais M. K. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad mintis pagrobti A. J. turtą jam kilo jau esant nukentėjusiojo bute. Be to, jis ir N. N. savo veiksmų nederino ir kiekvienas veikė savo nuožiūra. Šiuos apeliantų argumentus kolegija atmeta pirmiausia jau vien dėl jų nerealumo bei neįtikinamumo, nes nuteistųjų nurodomos aplinkybės tiesiog faktiškai neįmanomos. Be to, tas jų nurodytas aplinkybes paneigia ir išnagrinėti įrodymai. Nors M. K. ir N. N. parodė, kad ėjo į bendrabutį pirkti cigarečių, tačiau taip ir nesugebėjo nurodyti, pas ką ir į kurį butą ketino eiti, nenurodė nei to tariamo cigarečių pardavėjo vardo ir pavardės, nei jokių kitų duomenų. Jie taip pat parodė, kad neradę ieškoto buto, laiptais nusileido į žemesnį aukštą ir ten atsitiktinai pasibeldė į A. J. buto duris. Tokia galimybė irgi atmestina. Iš įvykio vietos apžiūros bei nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolų ir prie jų pridėtų fotolentelių matosi, kad A. J. butas yra ne prie pastato aukštus jungiančių laiptų. Kiekviename pastato aukšte yra ilgi bendrabučio tipo koridoriai, kurio abiejose pusėse išsidėstę po keletą butų. 205-uoju numeriu pažymėtas A. J. butas yra toliau nuo laiptų. Patys nuteistieji parodė, kad bendras koridorius tame aukšte nebuvo apšviestas, ten buvo tamsu, tačiau jie net nebandė ko nors ieškoti kituose butuose, o iš karto pasibeldė būtent į A. J. buto duris. Atkreiptinas dėmesys ir į dar vieną aplinkybę. Nors nuteistieji tvirtina, kas su A. J. anksčiau nebuvo pažįstami, tačiau tai faktiškai paneigia paties N. N. parodymai. Teisme jis pripažino, kad A. J. iš matymo galėjo pažinoti. Faktiškai tą patį N. N. patvirtino ir papildomai apklaustas apeliacinio proceso metu, parodė, kad galėjo pažinoti A. J. , nes pats gyvena visai netoliese. Visos aptartos aplinkybės paneigia nuteistųjų versijas ir patvirtina, kad į A. J. butą jie pateko ne atsitiktinai, o žinojo, kur šis nukentėjusysis gyvena, specialiai ieškojo ir turėjo tikslą patekti būtent į A. J. butą. Tokią išvadą patvirtina ir byloje nustatytos tolesnių įvykių aplinkybės. Abu nuteistieji nurodo, kad sumušė nukentėjusįjį tik dėl tarp jų ir A. J. kilusio konflikto, o ne siekiant įsibrauti į jo butą. Be to, mintis pagrobti svetimą turtą jiems kilo jau esant tame bute. Nuosprendyje tokią nuteistųjų versiją atmetęs, teismas tai motyvavo tuo, kad nuteistieji niekaip nesugebėjo paaiškinti taip staiga kilusio jų nurodomo pykčio jausmo A. J. priežasčių. Taip pat nuosprendyje gana plačiai išdėstyti ir teismo motyvai, dėl kurių M. K. bei N. N. veikos negali būti vertinamos padarytomis esant būtinosios ginties situacijai, peržengiant jos ribas arba veikiant staiga labai susijaudinus dėl paties A. J. neteisėtų ar itin įžeidžiančių veiksmų. Tokios teismo išvados teisingos ir pagrįstos, juo labiau, kad apie nurodytų aplinkybių buvimą neparodė net ir patys nuteistieji. O kad smurtas prieš A. J. buvo pavartotas ne dėl asmeninių tarpusavio santykių ar kokio nors asmeninio pobūdžio konflikto, patvirtina ne tik nuteistųjų nesugebėjimas paaiškinti savo pykčio priežasčių, bet ir kitos bylos aplinkybės. Abu nuteistieji parodė, kad pasibeldus į duris, jie išgirdo, kad už jų kažkas šūkauja. Net ir darant prielaidą, kad A. J. savo bute kažką šūkavo, tai vertintina natūralia ir paaiškinama nukentėjusiojo reakcija į nekviestų asmenų beldimąsi į jo buto duris vėlai vakare. Tokie A. J. veiksmai negalėtų būti laikomi nei neteisėtais, nei ką nors įžeidžiančiais. Tuo tarpu jau atidaręs savo buto duris, A. J. ne tik nebandė prieš nuteistuosius vartoti smurto, nekėlė jiems jokios grėsmės, bet net ir nespėjo jiems nieko pasakyti, nes iš karto buvo sumuštas ir pargriuvo netekęs sąmonės. Tai matosi iš jau aptartų perskaitytų paties A. J. parodymų. Nors abu nuteistieji mini kažkokį tariamą konfliktą, tačiau tai paneigia net ir jų pačių parodymai. Nuteistasis M. K. teisme parodė, kad A. J. juos sutiko necenzūriniais žodžiais ir juos ,,pasiuntė“, tačiau tos pačios apklausos metu jis jau nurodė, kad nukentėjusysis tik kažką pasakė ir kad jis net nepamena, kas buvo pasakyta. Tuo tarpu nuteistais N. N. , tarp kurio ir A. J. , kaip nurodo M. K. , ir prasidėjo konfliktas, nei vienos apklausos metu smurto prieš nukentėjusįjį pavartojimo priežasčių konkrečiai taip ir nenurodė. Teisme jis parodė, kad nežino, ką A. J. šaukė, o smūgį jam sudavė iš viso apie nieką negalvodamas. Abu nuteistieji pripažino, kad smurtą prieš A. J. pavartojo šiam vos pravėrus buto duris. N. N. parodė, kad iš karto stipriai sudavė A. J. kumščiu į veidą ir šis nugriuvo ant grindų. Iš karto po to jis įėjo į nukentėjusiojo butą. M. K. irgi parodė, kad matė, kaip nuo N. N. smūgio A. J. pargriuvo, kad irgi įėjo į butą paskui N. N. , o įėjęs gulinčiam A. J. du kartus spyrė koja. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji sumušė nukentėjusįjį ne dėl kokio nors tarp jų kilusio konflikto, o turėdami tikslą įsibrauti į nukentėjusiojo butą. Tai jie ir padarė sumušę tarpduryje stovėjusį nukentėjusįjį. Visiškai neįtikėtina vertintina ir atmestina nuteistųjų versija, kad mintis užvaldyti svetimą turtą jiems kilo tik jau būnant A. J. bute. Tą versiją paneigia ir konkretūs nuteistųjų veiksmai. Jie ir patys negali paaiškinti, kokiu kitokiu tikslu, sumušę A. J. tarpduryje, jie įėjo į jo butą. Tačiau ir N. N. , ir M. K. abu parodė, kad greitai įėjo į tą butą, net nebandė jame ieškoti cigarečių, o iš karto surinko kiek įmanoma vertingesnį bute buvusį turtą: N. N. paėmė mobiliojo ryšio telefoną ir kraujo spaudimo matavimo aparatą, o M. K. – televizorių. Iš karto po to abu kartu išėjo iš buto išsinešdami pagrobtą turtą, telefoną jie dar tą patį vakarą pardavė nenustatytam asmeniui. Teisme pats N. N. parodė, kad A. J. nuo jo smūgio pargriuvus, jis iš karto įėjo į butą ir nuėjo į kambarį ,,žiūrėti, kokių ten yra daiktų“. Nuteistųjų versiją, kad jie ėjo pirkti cigarečių, paneigia jų pačių parodymai apie tai, kad jokių cigarečių net nebuvo ieškoma, o buvo pagrobtas visai kitas turtas. Bylos aplinkybių neatitinka ir nuteistojo M. K. aiškinimai, kad jo ir N. N. veiksmai nebuvo bendri ir kiekvienas iš jų veikė savo nuožiūra. Abu nuteistieji tikrai pagrobė skirtingus bute buvusius daiktus. Tačiau jie veikė kartu, matė vienas kito veiksmus ir jiems pritarė, abu pagrobė A. J. turtą ir jį užvaldė bendrais veiksmais, t. y. buvo nusikaltimo bendravykdytojais. Visos išdėstytos ir aptartos bylos aplinkybės paneigia nuteistųjų parodymus bei jų apeliacinių skundų argumentus ir patvirtina teismo išvadas apie tai, kad M. K. ir N. N. iš anksto turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą plėšimo būdu įsibraunant į patalpą. Veikdami bendrininkų grupėje, būtent tuo tikslu jie panaudojo prieš A. J. fizinį smurtą, įsibrovė į jo butą ir pagrobė ten buvusį nukentėjusiojo turtą plėšimo būdu.

Jau aptartos bylos aplinkybės paneigia ir nuteistojo M. K. apeliacinio skundo argumentus dėl jo nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 178 str. 1 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Taip pat išaiškinta, kad kaltininko veiksmai kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos – kaip sveikatos sutrikdymas ir vagystė – kvalifikuojami tik tuomet, kai fizinis smurtas naudojamas dar neturint tikslo pagrobti svetimo turto ir kai toks sumanymas kaltininkui kyla jau po smurto panaudojimo. Tačiau net ir tais atvejais, kai asmens sumanymas pagrobti turtą kyla smurto panaudojimo metu, ir tada veika kvalifikuojama pagal BK 180 str. Nuteistojo M. K. argumentai apie tai, kad sumuštas ir galbūt sąmonę praradęs A. J. negalėjo matyti, kaip iš jo buto išnešamas pagrobtas turtas, nusikalstamų veikų kvalifikavimui jokios reikšmės neturi. Jau buvo aptarta tai, kad šioje byloje įrodyta, jog nuteistieji iš anksto turėjo tikslą užvaldyti A. J. turtą, o fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį buvo priemonė įsibrovimui į jo butą ir jo turto užvaldymui. Todėl ir nuteistojo M. K. , ir N. N. nusikalstamas veikas teismas tinkamai įvertino kaip plėšimą įsibraunant į patalpą ir tas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 180 str. 2 d.

Šalies argumentai

Nuteistųjų argumentus dėl jų dalyvavimo A. J. nužudyme ir šios nusikalstamos veikos aplinkybių irgi paneigia daugelis jau aptartų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių. Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad du kartus įspyrė gulinčiam A. J. į šlaunį ir į klubo sritį, daugiau smurto nevartojo, todėl jo suduoti smūgiai, apelianto nuomone, negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties ir dėl to jis yra nekaltas. Tuo tarpu kitas nuteistasis N. N. , nors formaliai ir prisipažino kaltu, nurodo, kad A. J. sudavė tik vieną smūgį ranka į veidą. Šiuos abiejų apeliantų argumentus kolegija irgi atmeta, nes juos visiškai paneigia teismo medicinos specialisto išvados, eksperto paaiškinimai teisiamajame posėdyje ir pačių nuteistųjų parodymai. Teismo medicinos specialisto išvadose nurodoma, kad A. J. mirė nuo stipraus galvos ir krūtinės ląstos sumušimo ir kad mirtį sukėlę kūno sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip aštuoniais smūgiais kietais bukais daiktais. Lavono tyrimo metu sužalojimai, t. y. kraujosruvos, nubrozdinimai ir muštinės žaizdos A. J. kūne buvo rasti tik galvos ir veido srityse. Jam taip pat nustatytas pilvo sumušimas ir net devynių kairės pusės šonkaulių lūžiai. Specialisto išvadose taip pat nurodoma, kad visi sužalojimai galėjo būti padaryti būtent kaltinime nurodytu laiku. Tokią išvadą patvirtina ir kiti įrodymai. Nors M. K. nurodo, kad nukentėjusiajam tik du kartus įspyrė, o N. N. – kad sudavė nukentėjusiajam tik vieną smūgį į veidą, abu nuteistieji taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl nužudytojo kūne buvo rasta žymiai daugiau sužalojimų. Tačiau jie abu parodė, kad kai A. J. atidarė buto duris, jie jokių jo sužalojimų nematė. Pažymėtina, kad daugiausia išorinių sužalojimų buvo nustatyta būtent A. J. veido srityje, todėl jeigu jie būtų padaryti anksčiau, nuteistieji nebūtų galėję jų nepastebėti. Tuo tarpu nukentėjusiojo pomirtinių sužalojimų galimybę kategoriškai paneigia specialisto išvados. Atmetama ir galimybė, kad dalį sužalojimų A. J. galėjo padaryti kiti nenustatyti asmenys jau po to, kai nuteistieji išėjo iš buto. Pirmiausia, apie jokius kitus asmenis nieko neparodė pats ligoninėje apklaustas A. J. . Be to, nuteistasis N. N. parodė, kad jam su M. K. išeinant iš buto ir išsinešant pagrobtą turtą, A. J. jau bandė keltis nuo grindų ir kažką šnekėjo. Tai reiškia, kad nukentėjusysis jau buvo atgavęs sąmonę, o netrukus po to, kaip jis pats parodė, atvyko greitoji medicininė pagalba. A. J. kūne rastų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija paneigia ir galimybę, kad bent dalis sužalojimų nukentėjusiajam galėjo būti padaryta jam griūnant ar atsitrenkiant į kokius nors daiktus. Nuteistasis M. K. teisme parodė, kad matė, kaip po N. N. suduoto smūgio A. J. nugriuvo ant nugaros ir griūdamas į jokius daiktus neatsitrenkė. Po to nuo grindų jis nesikėlė ir daugiau negriuvinėjo. Tokią galimybę teisme paneigė ir teismo medicinos ekspertas. Jis paaiškino, kad šonkaulių lūžiai A. J. galėjo būti padaryti tik spardant, trypiant ar užšokus ant nukentėjusiojo kūno. Aptartos bylos aplinkybės paneigia bet kokią kitokio nukentėjusiojo sužalojimų padarymo galimybę, todėl akivaizdu, kad visus sužalojimus A. J. plėšimo metu padarė M. K. ir N. N. . Tuo tarpu pačių nuteistųjų parodymus, kuriuose jie nurodo daug mažesnį suduotų smūgių skaičių, teismas pagrįstai įvertino mėginimu išvengti atsakomybės ar bent sušvelninti savo padėtį. Jau aptartos teismo medicinos specialisto išvados visiškai paneigia ir nuteistojo M. K. versiją, kad jis du kartus įspyrė A. J. tik į šlaunį ir į klubo sritį. Nuo smūgių spiriant batais apauta koja nukentėjusiojo kūne turėjo likti išoriškai matomi kūno sužalojimai. Tuo tarpu nei A. J. kojose, nei kitose apatinės kūno dalies srityse jokių sužalojimų pėdsakų nebuvo nustatyta. Tai reiškia, kad ir tuos du smūgius, dėl kurių M. K. pats prisipažįsta, jis sudavė nukentėjusiajam arba į krūtinės, arba į galvos ar veido sritis. Būtent šiose kūno srityse padaryti sužalojimai ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį. M. K. apeliaciniame skunde taip pat be pagrindo nurodo, kad jo parodymus patvirtino kitas nuteistasis N. N. . Iš bylos matosi, kad teisme N. N. M. K. parodymų nei patvirtino, nei paneigė. Jis parodė, kad sudavęs smūgį A. J. į veidą, įsibrovė į butą ir kaip nukentėjusįjį mušė M. K. nežiūrėjo. Tuo pačiu pažymėtina, kad būtent nuteistojo M. K. parodymai teisme iš dalies paneigė paties N. N. versiją, kad jis sudavė tik vieną smūgį. Teisme M. K. parodė, kad N. N. sudavė A. J. smūgį ranką į veidą, o kai šis nugriuvo, N. N. jam dar ir įspyrė koja. Kad abu nuteistieji sudavė A. J. žymiai daugiau smūgių, patvirtina ir teisme perskaityti jų ankstesni parodymai. Parodymų patikrinimo vietoje metu N. N. parodė, kad A. J. atidarius duris, jis su M. K. iš karto puolė jį mušti. Jis sudavė A. J. į veidą ranka, o nukentėjusiajam nugriuvus, jį kartu su M. K. abu spardė į įvairias kūno vietas. Jis pats spyrė 3-4 kartus. 2005 m. rugsėjo 9 d. teisme sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą, N. N. , dalyvaujant gynėjui, dėl pareikštų įtarimų, taip pat ir dėl smūgių sudavimo A. J. , visiškai prisipažino kaltu. 2005 m. rugsėjo 1 d. apklaustas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui, M. K. irgi prisipažino kaltu ir parodė, kad sudavė A. J. ranka į veidą, o nugriuvusiam dar 2-3 kartus spyrė į juosmens sritį. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo M. K. jau nurodė, kad įspyrė nukentėjusiajam tik į klubą ir į šlaunį, tačiau parodė, kad gulintį A. J. spardė N. N. . Tačiau prieš tai vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu M. K. pats vietoje parodė, kaip sudavė A. J. ranka į veidą, o po to jį spardė, kaip pats parodė, ,,į įvairias kūno vietas, daugiausia į juosmenį“. Kolegijos nuomone, jau pats dažnas nuteistųjų parodymų keitimas parodo, kad tokiu būdu jie bando nuslėpti tikrąsias nusikaltimo aplinkybes ir sušvelninti savo padėtį. Be to, neįtikinamos ir N. N. bei M. K. nurodomos tų parodymų keitimo priežastys. Visų M. K. apklausų metu dalyvavo jo gynėjas, todėl šio apelianto aiškinimai, kad tose apklausose jam buvo daromas poveikis, niekuo nepagrįsti. Darytina išvada, kad nors M. K. ir N. N. nei vienos apklausos metu visiškai tiksliai nusikaltimo padarymo aplinkybių taip ir neišdėstė, tačiau teisme perskaityti jų ankstesni parodymai, taip pat ir apie kiekvieno jų suduotų smūgių skaičių, yra daug labiau atitinkantys kitas nustatytas ir abejonių nekeliančias bylos aplinkybes. Iš viso to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad visus kaltinime nurodytus ir A. J. mirtį sukėlusius kūno sužalojimus, bendrai veikdami ir suduodami po keletą smūgių rankomis ir kojomis, padarė abu nuteistieji. Jau buvo paminėta, jog nustatyta, kad A. J. mirė nuo jam padarytų kūno sužalojimų visumos, todėl tarp abiejų nuteistųjų veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir teismas juos abu pagrįstai pripažino nužudymo bendravykdytojais. Abu nuteistieji nurodo, kad nužudyti A. J. neturėjo tikslo ir to nenorėjo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Tačiau nuosprendyje teisingai nurodoma, kad mušdami nukentėjusįjį, suduodami jam smūgius rankomis ir spardydami jį į gyvybiškai svarbias kūno sritis kojomis, nuteistieji neabejotinai suprato, kad savo veikomis kėsinasi į A. J. gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Teismas padarė teisingą išvadą, kad veikdami bendrininkų grupėje, M. K. ir N. N. nužudė A. J. netiesiogine tyčia.

Nužudymą kvalifikuojančius požymius teismas irgi nustatė teisingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas, padarytas plėšimo ar turto prievartavimo metu, kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir atitinkamas BK 180 ar 181 straipsnių dalis. Šioje byloje įrodyta, kad M. K. ir N. N. nužudė A. J. būtent plėšimo metu. Abi nusikalstamos veikos buvo padarytos siekiant iš to turėti turtinę naudą ir užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Tai reiškia, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų. Abu nuteistieji nesutinka ir su teismo išvada, kad jie nužudė žmogų, buvusį bejėgiškos būklės. Apeliantai nurodo, kad su A. J. nebuvo pažįstami, nieko nežinojo apie jo negalią, o įvykio metu nukentėjusysis nesinaudojo nei lazda, nei ramentais, todėl jo raišumo ir neįgalumo jie negalėjo pastebėti. Be to, pats nukentėjusiojo amžius dar nereiškia, kad dėl to jis buvo bejėgiškas. Kolegija atmeta ir šiuos nuteistųjų argumentus. To paties AT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. (bejėgiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ir psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą ir tada, kai nužudomas nukentėjęs asmuo, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko ar jo bendrininkų panaudoto fizinio smurto ar kitokių veiksmų, jei sumanymas nužudyti kilo po to, kai nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės po tokio smurto ar kitokių veiksmų panaudojimo. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę.

A. J. , gimęs 1934 m. spalio 7 d., buvo nužudytas būdamas 70 metų amžiaus. Kolegija atmeta apeliantų argumentus, jog ši aplinkybė nereiškia, kad nukentėjusysis buvo bejėgiškas, nes toks nukentėjusiojo amžius šiuo atveju neabejotinai jau ribojo A. J. galimybes gintis nuo prieš jį vartojamo fizinio smurto ir aktyviai pasipriešinti kaltininkams. Be to, byloje nustatyta, kad šis senyvo amžiaus nukentėjusysis dar ir sirgo daugeliu lėtinių ligų. Teismo medicinos specialisto išvadose nurodoma, kad A. J. kūne tyrimo metu buvo rasti įvairūs patologiniai pakitimai: išreikšti aterosklerotiniai pakitimai galvos smegenų arterijose, abipusis pleuritas, plaučių antrakozė, lėtinis bronchitas, lėtinė išeminė širdies liga su išemine kardiomiopatija, nefrosklerozė, kasos fibrozė ir kiti susirgimai. Daugelis jų būdingi būtent pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenims. Nors šie lėtiniai susirgimai ir nebuvo A. J. mirties priežastimi, tačiau jie tikrai turėjo įtakos jo fizinei būklei. Taip pat nustatyta, kad buvo protezuotas nužudytojo kairio kelio sąnarys ir tai trukdė nukentėjusiajam savarankiškai judėti. Iš byloje esančios pažymos matosi, kad nuo 1978 m. iki mirties A. J. buvo nustatytas 2-os grupės invalidumas. Visi aptarti duomenys apie nužudytojo amžių, invalidumą ir daugybę jo sunkių lėtinių ligų neabejotinai patvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu A. J. dėl savo fizinės būklės negalėjo pasipriešinti ir gintis nuo prieš jį vartojamo fizinio smurto ir tai reiškia, kad tuo metu jis buvo bejėgiškos būklės. Tuo tarpu kiti duomenys patvirtina ir tai, kad nuteistieji M. K. ir N. N. , atimdami nukentėjusiajam gyvybę, suvokė jo bejėgišką būklę ir ja pasinaudojo tiek pagrobdami A. J. turtą, tiek ir jį nužudydami. Jau paminėti apklausti nužudytojo artimi giminaičiai nukentėjusysis ir liudytojai J. parodė, kad A. J. ne tik buvo protezuotas vienos kojos kelio sąnarys, tačiau jis nevaldė ir kitos kojos, todėl negalėjo vaikščioti be lazdos ar ramentų ir jo raišumas buvo gerai matomas. Apeliantai nurodo, kad atidaręs duris A. J. neturėjo nei lazdos, nei ramentų ir jo neįgalumo jie nepastebėjo. Tačiau abu nuteistieji parodė, kad gerai matė duris jiems atidariusį A. J. ir tikrai matė, kad jis senyvo amžiaus. Apklausų metu davę parodymus nuteistieji patys A. J. vadino ,,senuku“. Jau vien ši aplinkybė leidžia padaryti išvadą, kad dar iki fizinio smurto panaudojimo nuteistieji suprato, kad nukentėjusysis jiems aktyviau pasipriešinti negalės. Šiame nuosprendyje kolegija jau buvo aptarusi dar ir kitas aplinkybes, patvirtinančias, kad nuteistieji į A. J. butą įsibrovė ne atsitiktinai, o specialiai ieškojo šio buto. Nuteistasis N. N. kelių apklausų metu nepaneigė, kad, gyvendamas netoliese, iš matymo pažinojo A. J. . Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme N. N. dar kartą pripažino, kad bent vieną kartą anksčiau A. J. buvo matęs. Taigi šis nuteistasis negalėjo nepastebėti ir A. J. aiškiai išreikštos jo fizinės negalios, bent jau jo raišumo. Atkreiptinas dėmesys ir į pačias A. J. apiplėšimo ir nužudymo aplinkybes. Patys nuteistieji parodė, kad jau po N. N. suduoto smūgio nukentėjusysis pargriuvo net nemėgindamas gintis, net nebandė priešintis ir tada, kai nuteistieji jį gulintį spardė kojomis. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad ir iki nusikalstamų veikų padarymo, ir jų padarymo metu nuteistieji suvokė apie A. J. bejėgišką būklę, suprato, kad jis dėl fizinės būklės negalės gintis ar pasipriešinti ir, pasinaudodami tokia nukentėjusiojo būkle, jį nužudė. Todėl šį nužudymą kvalifikuojantį požymį teismas irgi nustatė pagrįstai. Nuteistųjų nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 129 str. 2 dalies 2 ir 9 punktus.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde dar nurodo, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis nusikaltimus padarė būdamas girtas ir kad tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, be to, šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apelianto nuomone, tokios išvados padarymui negalėjo pakakti vien tik subjektyvių jį tik iš matymo pažinojusio liudytojo M. V. parodymų. Šiuos apelianto argumentus kolegija taip pat atmeta. Teismas iš tikrųjų rėmėsi perskaitytais ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausto nepilnamečio liudytojo M. V. parodymais. M. V. parodymai šiame nuosprendyje jau buvo aptarti. Jis parodė, kad matė gatve einančius du iš matymo pažįstamus vaikinus, nešusius televizorių. Tuomet liudytojas žinojo tik tų vaikinų pravardes, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtino, kad tie jo matyti vaikinai yra būtent apklausoje dalyvaujantys M. K. ir N. N. . Apklausos metu M. V. negalėjo tiksliai pasakyti, kurios 2005 m. rugpjūčio dienos vakare matė nuteistuosius. Tačiau jis parodė, kad apie A. J. apiplėšimą ir jo turto, taip pat ir televizoriaus, pagrobimą, sužinojo kartu su motina perskaitęs pranešimą apie tai vietiniame laikraštyje. Tuomet ir prisiminė, kad jo matyti vaikinai nešėsi būtent televizorių ir suprato, kad jis galėjo būti pagrobtas iš A. J. . Todėl dėl to, kad šis liudytojas M. K. ir N. N. matė būtent 2005 m. rugpjūčio 17 d. vakarą, abejonių nekyla. M. V. parodė, kad tuo metu gatve kartu ėję M. K. ir N. N. buvo girti ir tai jis suprato iš jų eisenos. Kolegijos nuomone, abejoti tokiais liudytojo parodymais teismas tikrai neturėjo pagrindo. Tuo tarpu nuteistojo M. K. argumentai apie M. V. parodymų subjektyvumą niekuo nepagrįsti. Tai, kad šis liudytojas nuteistuosius pažinojo tik iš matymo, šiuo atveju kaip tik ir leidžia padaryti išvadą apie jo nesuinteresuotumą bylos baigtimi bei jo parodymų objektyvumą. Kita vertus, liudytojo M. V. nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina ir pačių nuteistųjų parodymai. Teisme M. K. ir N. N. parodė, kad 2005 m. rugpjūčio 17 d. susitiko ryte, tada išgėrė po butelį alaus, tačiau po to visą dieną ir vakare alkoholio daugiau nevartojo ir nusikaltimų padarymo metu buvo blaivūs. Tačiau iš perskaitytų nuteistojo M. K. ankstesnių, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad tuo metu jis buvo nurodęs kitokias aplinkybes. Apklaustas įtariamuoju 2005 m. rugsėjo 1 d., M. K. parodė, kad N. N. pas jį atėjo ne ryte, o jau po pietų. Po to jie prie mokyklos gėrė alų, o apie 21³⁰ val. nuėjo į namą, kur, kaip paaiškėjo, gyveno A. J. . 2006 m. kovo 15 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, M. K. vėl parodė, kad išgėrus alų, jis su N. N. nuėjo į nurodytą namą pirkti cigarečių. Net ir pakeitęs parodymus, jau teisminio nagrinėjimo metu pats M. K. parodė, kad jei ryte nebūtų gėręs alaus, tai nežino, ar būtų spardęs nukentėjusįjį. Taigi net ir teisme nuteistasis, nors ir netiesiogiai, pats pripažino alkoholio poveikį nusikalstamų veikų padarymui. Į klausimą, kodėl ankstesnių apklausų metu, taip pat ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nurodė kitokias aplinkybes, M. K. įtikinančiai atsakyti ir paaiškinti nesugebėjo. Kolegijos nuomone, šiuo atveju kaip tik tie ankstesni M. K. parodymai apie alkoholio vartojimą yra teisingi, nes būtent juos patvirtina jau aptarti liudytojo M. V. parodymai. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abu nuteistieji nusikaltimus padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio. Įvertinus nuteistųjų amžių ir jų padarytų nusikaltimų pobūdį, nekyla abejonių, kad jų apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

Nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde taip pat neteisingai nurodoma, kad apie jo girtumą nenurodyta nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Apie tai, kas turi būti išdėstyta šioje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje, konkrečiai išvardinta BPK 305 str. 1 dalyje. Pati nuosprendžio aprašomoji dalis savo ruožtu susideda dar iš dviejų dalių: iš teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo (nustatomosios dalies) ir įrodymų išdėstymo bei analizės, teismo priimamų sprendimų motyvavimo (motyvuojamosios dalies). Pagal BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje visada privalo būti nurodomos pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tuo tarpu atsakomybę sunkinančių, lengvinančių aplinkybių ir kitokių duomenų išdėstymas šioje nuosprendžio dalyje nėra būtinas. To nereikalauja proceso įstatymai, taip pat apie tai išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Teismo išvados dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių bei šio klausimo išsprendimo motyvai išdėstomi nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Būtent šioje nuosprendžio dalyje teismas kaip tik ir išdėstė išvadas dėl nuteistųjų M. K. bei N. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimo ir sunkinančių aplinkybių nustatymo – čia nurodytas ir nuteistųjų girtumas, turėjęs įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Dėl šios aplinkybės nustatymo pagrįstumo papildomi motyvai jau išdėstyti šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Todėl daroma išvada, kad aprašomoji nuosprendžio dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. reikalavimų.

Skirdamas M. K. ir N. N. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. 9 p. ir pagal BK 180 str. 2 d., teismas jokių bausmės skyrimo taisykles nustatančių BK bendrosios dalies normų reikalavimų nepažeidė. Skiriant bausmes buvo laikomasi BK 54 str. 2 d., o skiriant bausmes M. K. – ir BK XI skyriaus normų, nustatančių nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, reikalavimų. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių M. K. ir N. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tokia teismo išvada pagrįsta, o apeliantų dėl to dėstomi argumentai neatitinka bylos aplinkybių. Nuteistasis N. N. nurodo, kad iš esmės prisipažino kaltu ir teismas tai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. M. K. nurodo, kad iš dalies pripažinęs savo kaltę, dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, o jo parodymai netgi padėjo nustatyti tikrąsias nusikaltimų aplinkybes ir tiesą šioje byloje. Tačiau visi šie apeliantų teiginiai neatitinka tikrovės. Nors nuteistasis N. N. nurodo, kad kaltu prisipažįsta, tačiau šis jo prisipažinimas formalus. Savo parodymuose ir net apeliaciniame skunde jis nepripažįsta netgi esminių teismo nustatytų bylos aplinkybių. Tas pats pasakytina ir apie M. K. , kuris iki šiol tebetvirtina, kad padarė ne plėšimą, o tik vagystę, tuo tarpu dalyvavimą nužudyme iš viso neigia ir prašo jį išteisinti, visą savo kaltę verčia savo bendrininkui. Visa tai negali būti laikoma nei nuteistųjų prisipažinimu, nei jų nuoširdžiu gailėjimusi. Abu nuteistieji ir nepadėjo išaiškinti pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų. Jie patys neatvyko ir apie padarytus nusikaltimus teisėsaugos įstaigoms nepranešė, o ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nuteistųjų versijas teko paneiginėti kitais įrodymais. Todėl nustatyti kokias nors nuteistųjų atsakomybę lengvinančias aplinkybes nebuvo pagrindo. Tuo pat metu teismas pagrįstai nustatė po dvi abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes: nusikaltimų padarymą bendrininkų grupėje ir apsvaigus nuo alkoholio, nes tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Abi šios BK 60 str. 1 d. 1 p. ir 9 p. numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatytos teisingai ir tai kolegija jau yra aptarusi šiame nuosprendyje. Skirdamas bausmes, teismas atsižvelgė ir į padarytų nusikaltimų pobūdį bei pavojingumo laipsnį. Buvo padaryti du tyčiniai smurtiniai nusikaltimai, priskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms, vieno iš jų metu buvo atimta žmogaus gyvybė ir dėl to kilo itin sunkios neatstatomos pasekmės. Taip pat atsižvelgta ir į nuteistųjų asmenybes, į tai, kad jie yra jauno amžiaus, o M. K. nusikaltimus padarė dar būdamas nepilnametis. Tačiau kiti bylos duomenys abu nuteistuosius apibūdina tik neigiamai. Nuteistasis N. N. niekur nedirbo ir nesimokė, buvo baudžiamas administracinėmis nuobaudomis. Nors jis jauno amžiaus, tačiau iki šio nuosprendžio priėmimo jau buvo teistas dar šešis kartus. Dar du kartus nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas taikant auklėjamojo poveikio priemones. Nuteistasis M. K. gimnazijoje, kurioje mokėsi, charakterizuojamas neigiamai. Byloje apklaustas jo tėvas P. K. pripažino, kad sūnus ilgam nežinia kur išeidavo iš namų, į jo pastabas iš viso nereaguodavo, jį ignoravo ir jis sūnaus elgesio kontroliuoti jau neturėjo galimybės. M. K. irgi baustas administracinėmis nuobaudomis pagal ATPK 178 str., 2005 m. balandžio 5 d. prieš jį nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės ir skirta auklėjamojo poveikio priemonė. Tačiau iš to nepadaręs jokių išvadų, nuteistasis padarė plėšimą ir nužudymą. Paskyrus jam šioje byloje švelnesnę kardomąją priemonę, jis padarė dar ir vagystę, už kurią buvo nuteistas 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu. Visa tai leidžia padaryti išvadą ir apie M. K. jau susiformavusias nuostatas elgtis antiįstatymiškai ir daryti vis naujus nusikaltimus. BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 30 p. išaiškinta, kad jeigu byloje yra vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 str., arba nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 str. 2 d. punktus, tai skiriant kaltinamajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Šioje byloje nustatytos tik nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jokių lengvinančių aplinkybių nėra. Be to, abu nuteistieji pripažinti kaltais pagal kelis BK 129 str. 2 d. punktus ir buvo abiejų padarytų nusikaltimų bendravykdytojais. Pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. teismas N. N. paskyrė bausmę, tik nežymiai viršijančią šio baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį, o M. K. paskyrė bausmę, nesiekiančią BK 90 str. 5 d. nepilnamečiams nustatytos 10 metų laisvės atėmimo bausmės ribos. Pagal BK 180 str. 2 d. N. N. paskirta atitinkanti sankcijos vidurkį, o M. K. dar švelnesnė bausmė. Įvertinus visas išdėstytas bei aptartas aplinkybes, abiems nuteistiesiems šios paskirtos bausmės negali būti laikomos per griežtomis. Šios bausmės atitinka nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas, kaltininkų asmenybes, todėl bausmes švelninti jokio pagrindo nėra.

Tačiau paskyręs teisingas bausmes už kiekvieną atskirą nusikalstamą veiką, teismas padarė klaidų skirdamas subendrintas bausmes už kelias nusikalstamas veikas, taip pat nesilaikė bausmės skyrimo, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, taisyklių. Iš dalies tenkinant abu apeliacinius skundus, nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamųjų įstatymų, numatytų BK 63 ir 64 straipsniuose, taikymo.

BK 63 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. To paties BK 63 str. 9 d. nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Šioje nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. K. už 2006 m. sausio 27 d. padarytą vagystę dar buvo nuteistas Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. 30 parų arešto. Tuo tarpu nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. ir BK 180 str. 2 d., M. K. padarė dar iki 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo. Todėl teismas turėjo subendrinti ne tik pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. bei BK 180 str. 2 d. paskirtas bausmes, bet ir, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., subendrinti ankstesniu nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. paskirtą bausmę. Tuo tarpu teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 9 ., apėmimo būdu subendrino tik bausmes, paskirtas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. ir BK 180 str. 2 d., į bausmės laiką įskaitė bausmę, atliktą pagal 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendį ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 9 metams. Taip subendrinęs bausmes, teismas netinkamai taikė BK 63 straipsnį. Pažymėtina, kad įskaityti pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės iš viso nebuvo įmanoma prieš tai bausmių nesubendrinus. Be to, skirdamas subendrintą bausmę apėmimo būdu, teismas nepagrįstai vadovavosi tik BK 63 str. 5 d. 1 p., t. y. nurodė tik vieną bausmių bendrinimo apėmimo būdu pagrindą. M. K. padarytas plėšimas ir nužudymas tikrai sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. ir pagal BK 180 str. 2 d. paskirtos bausmės tikrai turėjo būti subendrintos vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. Tuo tarpu 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. M. K. buvo nuteistas už kitą atskirą ir savarankišką nusikalstamą veiką, todėl tai yra jau reali nusikalstamų veikų sutaptis. Ši nusikalstama veika labai skiriasi nuo BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. ir BK 180 str. 2 d. numatytų veikų pagal pavojingumą, be to tos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Todėl pagal BK 178 str. 2 d. paskirta bausmė irgi turėjo būti subendrinta apėmimo būdu, tačiau vadovaujantis ne BK 63 str. 5 d. 1-jame, o 2-jame punkte numatytu pagrindu. Išvardintas teismo klaidas būtina ištaisyti. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., 9 d., pirmiausia apėmimo būdu subendrinamos M. K. 2006 m. rugpjūčio 29 d. ir 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir paskiriama galutinė subendrinta bausmė. Ir tik po to į šios subendrintos bausmės laiką įskaitomas ne tik šioje byloje nuteistojo suėmime išbūtas laikas, bet ir pagal 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendį jo jau visiškai atlikta arešto bausmė. Vadovaujantis BK 65 str. 1 d. nuostatomis, atlikta bausmė į subendrintos bausmės laiką įskaitoma vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Iš bylos taip pat matosi, kad nuosprendyje teismas į M. K. paskirtą bausmę neteisingai įskaitė laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2006 m. kovo 14 d. Bylos dokumentais nustatyta, kad, vadovaujantis BPK 140 str., M. K. nei 2006 m. kovo 14 d., nei iš viso laikinai sulaikytas nebuvo. Jam buvo paskirta švelnesnė kardomoji priemonė, kuri po to buvo pakeista ir tik 2006 m. kovo 16 d. teismo nutartimi paskirtas suėmimas (t. 2, b. l. 107-108). Todėl suėmimo laikas turėjo būti įskaitytas tik nuo tos dienos. Šis nuosprendžio netikslumas atsirado ne dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, o tik dėl teismo padarytos techninės klaidos. Ji bet kuriuo atveju turėtų būti ištaisyta net ir įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo metu BPK 361 str. nustatyta tvarka. Todėl šios klaidos ištaisymas apeliacinio proceso metu, ir nesant dėl to paduoto atitinkamo skundo, negali būti laikomas nuteistojo padėties pabloginimu ir tai neprieštaraus BPK 320 str. 3 d., 4 d. nuostatoms.

Skirdamas bausmes nuteistajam N. N. , teismas netinkamai taikė ne tik BK 63, bet ir BK 64 straipsnį. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas N. N. pirmiausia paskyrė bausmes už atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. ir pagal BK 180 str. 2 d. Toliau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 9 p. ir BK 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirtąją bausmę subendrinus su Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu apėmimo ir neatliktos bausmės dalinio sudėjimo būdu, N. N. skiriama galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 13 metų ir 6 mėn.

Pirmiausia kolegija pažymi, kad toks nuosprendžio rezoliucinės dalies išdėstymas yra visiškai netinkamas ir ydingas, nes iš to, kas išdėstyta, beveik neįmanoma suprasti, kokios bausmės, kokiu būdu ir kokiu įstatymu vadovaujantis, buvo subendrintos. Be to, skiriant subendrintą bausmę N. N. , teismas netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus pažeidžiant principinius BK 63 ir 64 straipsnių reikalavimus. Skirtingai negu BK 63 str., kurio taikymas jau buvo aptartas, BK 64 str. nustato bausmės skyrimo, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, taisykles. BK 64 str. 1 d. nurodoma, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, arba naują nusikalstamą veiką neatliktos bausmės laikotarpiu padaro asmuo, lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti.

Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad teismas subendrino šiuo nuosprendžiu paskirtąją bausmę su Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme apėmimo ir neatliktos bausmės dalinio sudėjimo būdu. Tačiau pirmiausia yra neaišku, kas yra ta šiuo nuosprendžiu paskirtoji bausmė, nes pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. ir BK 180 str. 2 d. N. N. paskirtų bausmių teismas iš viso nesubendrino. Neaišku, kokiu įstatymu vadovaujantis, buvo subendrinta ir 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu N. N. paskirta bausmė, nes teismas tik išvardino BK 63 ir 64 straipsnius, o bausmių subendrinimo pagal kiekvieną iš šių straipsnių neišskyrė. Be to, teismas subendrino tik vienu, 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu, paskirtą subendrintą bausmę, o iš bylos matosi, kad turėjo būti bendrinamos bausmės, paskirtos dar ir kitais ankstesniais nuosprendžiais.

Iš bylos matosi, kad iki skundžiamo 2006 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio priėmimo N. N. buvo teistas dar šešis kartus. 2003 m. sausio 20 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 271 str. 2 d., tačiau taikant amnestijos įstatymą, nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atleistas. N. N. šio teistumo jau neturi, o tuo pačiu ir nėra pagrindo bausmių bendrinimui. Tačiau po to N. N. už įvairias nusikalstamas veikas buvo nuteistas dar penkiais to paties Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiais: 2005 m. liepos 7 d. pagal BK 178 str. 1 d., 2005 m. rugsėjo 9 d. pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., 2005 m. rugsėjo 30 d. pagal BK 284 str. 1 d., 2005 m. lapkričio 7 d. pagal BK 180 str. 1 d., 2006 m. balandžio 27 d. pagal BK 178 str. 1 d., BK 178 str. 2 d., BK 178 str. 4 d. (už dvi nusikalstamas veikas), BK 180 str. 1 d. (t. 2, b. l. 70, 71-72, 73-76, 77, 225). Pirmuoju 2005 m. liepos 7 d. nuosprendžiu N. N. buvo paskirta bausmė 4 mėn. viešųjų darbų, įpareigojant nuteistąjį neatlygtinai dirbti po 26 valandas per mėnesį visuomenės labui. Papildomai apklaustas apeliacinio proceso metu N. N. paaiškino, kad, jo nuomone, pagal šį nuosprendį jis dirbo viešuosius darbus tik vieną dieną, o kokios bausmę vykdančios institucijos sprendimu dirbo tą vienintelę dieną, nurodyti nesugebėjo. Tuo tarpu byloje jokių duomenų apie tai, kad nurodytos bausmės vykdymas būtų bent pradėtas, nėra. Tai reiškia, kad šis N. N. teistumas neišnykęs ir nuteistasis 2005 m. liepos 7 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliko. Nusikalstamas veikas, už kurias skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 129 str. 2 d., 2 p., 9 p. ir BK 180 str. 2 d., N. N. padarė jau po 2005 m. liepos 7 d. nuosprendžio priėmimo ir būdamas neatlikęs tuo nuosprendžiu paskirtos bausmės. Todėl skiriant subendrintą bausmę, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės turėjo būti pridėta visa neatlikta bausmė arba tos bausmės dalis vadovaujantis BK 64 str. 1 dalies ir 2 arba 3 dalies nuostatomis. Tuo tarpu kitais nuosprendžiais paskirtos bausmės jau turėjo būti bendrinamos pagal kitas taisykles. BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. ir BK 180 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas N. N. padarė dar iki 2005 m. rugsėjo 9 d., 2005 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. lapkričio 7 d. ir 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžių kitose bylose priėmimo. Todėl visais šiais nuosprendžiais paskirtos bausmės skiriant galutinę subendrintą bausmę turėjo būti subendrintos vadovaujantis BK 63 str. 9 d.

Iš Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžio matosi, kad juo N. N. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas ne už vieną, o už keletą nusikalstamų veikų. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu teismas subendrino ne 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirtas bausmes, o tuo nuosprendžiu paskirtą jau subendrintą bausmę, nors apie tai nei nuosprendžio rezoliucinėje, nei motyvuojamojoje dalyse ir nenurodyta. Nors tai nuosprendyje ir neaptarta, tačiau galima manyti, kad dėl tos pačios priežasties teismas nesubendrino ir ankstesniais 2005 m. rugsėjo 9 d., 2005 m. rugsėjo 30 d. ir 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiais paskirtų bausmių, nes kiekvienu iš jų buvo subendrinamos ir atitinkamai prieš tai priimtais nuosprendžiais paskirtos bausmės. Taip subendrindamas bausmes, teismas vėl netinkamai taikė BK 63 str. 9 d. nuostatas. Ne už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų, o jau subendrintų bausmių bendrinimas prieštarauja ne tik paties BK 63 str. reikalavimams, bet ir šiuo metu jau susiformavusiai teisminei praktikai, todėl skirdamas subendrintas bausmes šioje byloje, teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92/2005 (Teismų praktika, 2005, Nr. 23). Šioje nutartyje išaiškinta, kad BK 63 str. reglamentuoja bausmių, paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas, bendrinimo tvarką, o ne jau subendrintų bausmių bendrinimo tvarką. Išimtį sudaro tik BK 63 str. 6 d. (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) nustatytos taisyklės. Todėl tuo atveju, kai nuosprendžiu atskirai už kelias nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., reikia bendrinti su kitu nuosprendžiu taip pat už kelias nusikalstamas veikas paskirtomis bausmėmis, tai bendrinamos ne šiais nuosprendžiais jau subendrintos bausmės (išskyrus BK 63 str. 6 d. numatytą atvejį), o abiem nuosprendžiais už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės.

Pagal tokias pačias taisykles turi būti bendrinamos ir šioje byloje nuteistajam N. N. paskirtos bausmės. Skirdamas jam subendrintą bausmę, teismas vėl vadovavosi tik BK 63 str. 5 d. 1 p. Idealią nusikalstamų veikų sutaptį sudaro tik šiuo nuosprendžiu pripažintos įrodytomis N. N. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. ir BK 180 str. 2 d. Tuo tarpu kitais nuosprendžiais N. N. nuteistas už nusikalstamas veikas, sudarančias realią sutaptį. Tos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, o taip pat priskiriamos kitoms nusikalstamų veikų kategorijoms lyginant jas su nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 180 str. 2 d. ir ypač su BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. Todėl N. N. paskirtos bausmės, kaip ir nuteistajam M. K. , bendrinamos vadovaujantis ne tik BK 63 str. 5 d. 1 p., bet ir 2-uoju punktu. Keičiant nuosprendį, N. N. , vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., 9 d., 2006 m. rugpjūčio 29 d., 2005 m. rugsėjo 9 d., 2005 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. lapkričio 7 d. ir 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiais už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu, griežčiausia pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. paskirta bausme apimant už kitas nusikalstamas veikas paskirtas švelnesnes bausmes, ir nuteistajam paskiriama subendrinta bausmė. Po to, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės pridedama dalis neatliktos bausmės, paskirtos 2005 m. liepos 7 d. nuosprendžiu, ir paskiriama galutinė subendrinta bausmė. Pridedama tik dalis tuo nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės, nes tokį bendrinimo būdą jau buvo pasirinkęs teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodęs BK 64 str. 3 dalį, o nuosprendį keičiant, nuteistojo padėtis negali būti pabloginta.

Naujas nusikalstamas veikas N. N. padarė neatlikęs 2005 m. liepos 7 d. nuosprendžiu jam paskirtos viešųjų darbų bausmės. BK 65 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, subendrindamas bausmes BK 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Tačiau yra draudžiamas dvigubas bausmių keitimas. BK 65 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad į laisvės atėmimą gali būti keičiamas tik areštas ir laisvės apribojimas, tuo tarpu viešųjų darbų keitimo į laisvės atėmimo bausmę galimybė ir taisyklės nenumatytos. Kadangi dvigubas bausmių keitimas draudžiamas, todėl nuteistajam N. N. bendrinant bausmes vadovaujantis BK 64 str., jam turi būti skiriamos abiejų rūšių (laisvės atėmimo ir viešųjų darbų) bausmės kartu. Tokią galimybę numato ir BK 42 str. 4 d. Kolegija pripažįsta, kad šiuo konkrečiu atveju ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės ir viešųjų darbų, kurie atliekami po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, paskyrimas nėra visiškai tinkamas bausmių tarpusavio suderinamumo požiūriu, tačiau paskirti kitokią galutinę subendrintą bausmę N. N. galiojantys įstatymai galimybės nenumato.

Į paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės laiką N. N. , vadovaujantis BK 63 str. 9 d., 65 str. 1 d., 66 str. 1 d., 2 d., įskaitomas jo suėmimo laikas šioje byloje, o taip pat pagal ankstesnius nuosprendžius jau iš dalies ir visiškai atliktos laisvės atėmimo ir arešto bausmės. Įskaitant atliktą arešto bausmę, viena para arešto prilyginama vienai laisvės atėmimo dienai. Šioje dalyje būtina ištaisyti dar vieną teismo klaidą. Iš nuosprendžio matosi, kad jame nenurodytas konkretus įskaitomos atliktos bausmės laikas, o tik paminėta, kad įskaitoma pagal 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendį jau atlikta bausmė. Nurodytu nuosprendžiu N. N. atitinkamai į bausmės laiką buvo įskaitytas jo sulaikymo laikas nuo 2005 m. rugsėjo 8 d. iki 2005 m. rugsėjo 9 d., taip pat bausmė, jau atlikta pagal BK 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendį. Keisdama nuosprendį, kolegija į galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės laiką N. N. įskaito pagal visus keturis ankstesnius (išskyrus 2005 m. liepos 7 d.) nuosprendžius atliktas bausmes, taip pat ir teismo neįskaitytą laikino sulaikymo laiką nuo 2005 m. birželio 21 d. iki 2005 m. birželio 23 d. byloje, kurioje priimtas 2005 m. rugsėjo 9 d. nuosprendis.

Nors nuteistieji M. K. ir N. N. savo apeliaciniuose skunduose pakeisti nuosprendį dėl netinkamo paskirtų bausmių subendrinimo nereikalavo, tačiau toks nuosprendžio pakeitimas jų paduotų skundų turiniui neprieštarauja ir apeliantų padėtį švelnina. Todėl laikoma, kad abu apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Ištaisius teismo klaidas ir tinkamai subendrinus paskirtas bausmes, nuteistajam N. N. sumažėja paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės laikas. Tuo tarpu nuteistajam M. K. , nors jam paskirtos galutinės subendrintos bausmės laikas nepasikeičia, tačiau tinkamas bausmių subendrinimas sudaro teisinį pagrindą ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir jau atliktos bausmės įskaitymui.

Kadangi nuteistasis M. K. savo apeliaciniame skunde su nuosprendžio dalimi dėl pripažinimo kaltu pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. nesutinka visa apimtimi, nepažeidžiant BPK 320 str. 3 d., 4 d. nuostatų, ištaisoma ir dar viena teismo klaida, padaryta išsprendžiant prokuroro civilinio ieškinio klausimą. Iš nuosprendžio matosi, kad patenkinęs prokuroro civilinį ieškinį, teismas iš nuteistųjų M. K. ir N. N. solidariai priteisė 5246,40 Lt A. J. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai. Nurodytą ieškinį teismas patenkino pagrįstai, o A. J. gydymo išlaidos bei ieškinio suma taip pat nekelia abejonių. Tačiau tenkindamas šį ieškinį, teismas nepagrįstai nusprendė išieškoti gydymo išlaidas iš abiejų nuteistųjų solidariai. Toks teismo sprendimas nuosprendyje iš viso nemotyvuotas, o teismo nurodyti CK 6.280 ir ypač BPK 66 bei 70 straipsniai su šio civilinio ieškinio išsprendimu neturi nieko bendro. Šioje byloje nustatyta, kad dėl abiejų nuteistųjų M. K. ir N. N. nusikaltimo metu A. J. padarytų kūno sužalojimų šis nukentėjusysis buvo gydomas ligoninėje ir tas gydymo išlaidas ligoninei apmokėjo Valstybinė ligonių kasa. CK 6.263 str. 2 d. nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Tuo trapu CK 6.279 str. 1 d. nurodyta, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Šiuo atveju bendrais veiksmais nuteistieji padarė žalą pačiam nukentėjusiajam A. J. , tuo tarpu Valstybinės ligoninės kasos turėti nuostoliai dėl A. J. gydymo išlaidų nuteistųjų bendrais veiksmais padaryta žala negali būti laikomi. Todėl teismas nepagrįstai taikė solidarinės atsakomybės principą, nes A. J. gydymo išlaidas privalo atlyginti kiekvienas už jas atsakingas asmuo atskirai. Vadovaujantis CK 6.263 str. 2 d., tas išlaidas turi atlyginti atskirai M. K. ir N. N. , o įvertinus tai, kad jie abu buvo nusikaltimų bendravykdytojai, gydymo išlaidos iš abiejų nuteistųjų priteisiamos lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 4 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio dalį dėl subendrintų bausmių nuteistiesiems M. K. bei N. N. paskyrimo ir dėl prokuroro civilinio ieškinio išsprendimo pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., 9 d., nuteistajam M. K. Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p., BK 180 str. 2 d. paskirtas bausmes ir Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Bausmės atlikimo pradžią nuteistajam M. K. pradėti skaičiuoti nuo 2007 m. sausio 19 d. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., BK 65 str. 1 d., BK 66 str. 1 d., 2 d., į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką ir pagal ankstesnį Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendį visiškai atliktą arešto, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, bausmės laiką nuo 2006 m. vasario 6 d. iki 2006 m. vasario 7 d. ir nuo 2006 m. kovo 16 d. iki 2007 m. sausio 19 d.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., 9 d., nuteistajam N. N. Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p., BK 180 str. 2 d. paskirtas bausmes, Telšių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. paskirtą bausmę, Telšių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. paskirtą bausmę, Telšių rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. paskirtą bausmę bei Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 1 d., BK 178 str. 2 d., BK 178 str. 4 d. (už dvi nusikalstamas veikas) bei pagal BK 180 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., BK 42 str. 4 d., prie šios subendrintos bausmės pridėti dalį neatliktos bausmės, t. y. 3 (tris) mėnesius viešųjų darbų, paskirtų Telšių rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nuosprendžiu, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 13 (trylika) metų laisvės atėmimo ir 3 (tris) mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant nuteistąjį neatlygintinai dirbti po 20 (dvidešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuteistajam N. N. pradėti skaičiuoti nuo 2007 m. sausio 19 d. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., BK 65 str. 1 d., BK 66 str. 1 d., 2 d., į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką ir pagal ankstesnius Telšių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 9 d., 2005 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. lapkričio 7 d. ir 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžius iš dalies ir visiškai atliktų laisvės atėmimo ir arešto, vieną parą arešto prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, bausmių laiką nuo 2005 m. birželio 21 d. iki 2005 m. birželio 23 d. ir nuo 2005 m. rugsėjo 8 d. iki 2007 m. sausio 19 d.

Iš nuteistųjų M. K. ir N. N. priteisti po 2623,20 Lt A. J. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas: Linas ŠiukštaTeisėjai: Rūta MickevičienėVioleta Ražinskaitė