Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „L.“ ieškinį atsakovui G. S. dėl išmokų, susijusių su daro santykiais, išieškojimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ieškinys atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2017-12-06 tarp šalių ieškovės MB „L.“ ir atsakovo G. S. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 01, kurios sąlygomis darbdavys MB „L.“ priėmė į darbą vairuotojo – ekspeditoriaus pareigoms G. S., mokant jam kas mėnesį 500,00 Eur darbo užmokestį. Darbo sutartis su atsakovu sudaryta neterminuotam laikotarpiui, darbdavio iniciatyva nustatant vieno mėnesio bandomąjį laikotarpį, nustatyta 40 valandų per savaitę darbo laiko norma. Darbo pradžia darbo sutartyje nurodyta 2017-12-11. Atsakovas iš darbo atleistas 2018-04-13 jo paties prašymu. Po atleidimo iš darbo G. S. 2018-04-19 kreipėsi į Komisiją dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo iš MB „L.“. Komisija 2018-06-06 sprendimu darbo byloje Nr. APS-1123-8100/20182016-03-29 nusprendė G. S. prašymą tenkinti, išieškoti iš MB „L.“ 2789,07 Eur išmokų, susijusių su darbo santykiais, sprendimo dalį dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio 500,00 Eur neatskaičius mokesčių leido vykdyti skubiai.

Byloje kilo ginčas dėl vairuotojo – ekspeditoriaus darbo pradžios - darbuotojas darbo pradžią nurodo 2017-12-11, darbdavys nurodo 2018-01-02, taip pat dėl darbuotojui priklausančių išmokėti išmokų atleidus asmenį iš darbo bei nedarbo laikotarpių kvalifikavimo.

Vertindamas tarp šalių kilusį ginčą, kurį kaip ikiteisminė institucija išsprendė Komisija 2018-06-06 darbo byloje Nr. APS-1123-8100/20182016-03-29, teismas reikšmingomis bylai aplinkybėmis pripažįsta tai, kad Komisijos sprendime Nr. APS-1123-8100/20182016-03-29 išsamiai išanalizuota ir remiantis surinktais įrodymais tinkamai nustatyta, koks laikotarpis laikytinas darbuotojo darbo laikotarpiu, kaip kvalifikuojami laikotarpiai, kai darbuotojui nebuvo suteiktas darbas ir kokie mokėjimai kaip galutinis atsiskaitymas jam išmokėtini.

Nors ieškovė teigia, kad darbo pradžia pagal šalių žodinį susitarimą buvo sulygta pirmoji vairuotojo – ekspeditoriaus išvykimo į reisą diena, o tokia diena buvo 2018-01-02, tačiau toks teiginys nepatvirtintas byloje surinktais įrodymais. Iš byloje pateiktos rašytinės darbo sutarties, atsakovo paaiškinimo atsiliepime į ieškinį matyti, kad darbo pradžią šalys apsprendė darbo sutarties 7 punkte padarytu įrašu, kur aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė datą - 2017-12-11, tokį susitarimą šalys patvirtino parašais darbo sutartyje. Įrodymų apie kitokią darbo laikotarpio pradžios datą byloje nepateikta ir todėl ši data teismo vertinama kaip atsakovo darbo pradžios atsakovo įmonėje diena. Ta aplinkybė, kad šalys susitarė dėl darbuotojo atvykimo į darbą tik tuo atveju, kai bus poreikis, t. y. kai jam bus numatyta išvykti į komandiruotę, o kitu laiku jis neturėjo pareigos nuolat būti įmonėje, nesuteikia ieškovei teisės vienasmeniškai savo sprendimu nukelti darbuotojo darbo laiko pradžios į faktinio išvykimo į pirmąją komandiruotę dieną.

Laikotarpis, kada darbuotojui ne nuo jo valios priklausančių priežasčių nebuvo parūpintas darbo sutartyje sulygtas darbas, ar kitas jo sutikimu pasiūlytas darbas, pripažįstamas kaip prastova. Šį laikotarpį, kada darbdavys neiškvietė darbuotojo darbui, o pastarasis laukė iškvietimo namuose, Komisija teisingai įvertino kaip situaciją, numatytą DK 47 straipsnyje – prastovą ne dėl darbuotojo kaltės. Nustatyta, kad nuo 2017-12-11 iki 2018-01-02 atsakovui nebuvo pasiūlytas joks konkretus darbas ar kitas nei darbo sutartyje aptartas darbas, kurio pasiūlymą atsakovas būtų priėmęs, todėl šis laikotarpis vertintinas kaip prastova ne dėl darbuotojo kaltės.

Analogiškai kaip prastova ne dėl darbuotojo kaltės vertintina darbinė situacija dėl darbuotojo neatvykimo į darbą 2018 metų balandžio mėnesį. Nors ieškovė teigia, kad nuo 2018-03-29 iki 2018-04-13 darbuotojas be pateisinamos priežasties neatliko darbinių funkcijų, tačiau kaip matyti iš įrašų darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tokia neatvykimo į darbą priežastis pažymėta tik nuo balandžio 3 d. iki 6 d. ir nuo 9 d. iki 13d, o balandžio 1,2,7 ir 8 dienos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra žymėtos indeksais P ir S., kas reiškia poilsio dienos ir švenčių dienos. Ieškovė neįrodė, kad laikotarpiais nuo balandžio 3 d. iki 6 d. ir nuo 9 d. iki 13 d. atsakovui buvo siūlomas darbas ir kad jis buvo kviečiamas atvykti į įmonę. Įmonėje esant darbinei praktikai, kai darbuotojas į komandiruotę siunčiamas neišleidžiant atitinkamo įsakymo dėl komandiruotės ir esant tarp šalių nusistovėjusiai praktikai darbuotojui atvykti į darbą pagal poreikį gavus telefoninį iškvietimą, labiau tikėtina, kad kaip teigia atsakovas, jis šiomis dienomis iškvietimo į darbą negavo. Tačiau pastebėtina, kad atsakovas pripažino, jog įmonės vadybininkas jam skambino dėl darbo balandžio 7 d. (darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraštyje ji pažymėta kaip poilsio diena) ir šio pokalbio metu atsakovas pareiškė išeinąs iš darbo, nes tokį apsisprendimą anot jo lėmė nuolatinis reisų atidėliojimas, gyvenimas komandiruotės laukime neapibrėžtą laiką, taip pat nesavalaikis darbo užmokesčio mokėjimas ir kiti finansiniai aspektai, susiję su darbu užsienyje. Pastebėtina, kad ieškovė pripažino, jog pokalbio su G. S. metu jam nurodė, jog atleidimo klausimas bus išspręstas tik tuomet, kai į įmonę iš reiso grįš vadybininkas (darbo bylos 19 lapas), kas rodo, kad pačios ieškovės nurodymu atsiskaitymas su darbuotoju, t. y. jo atleidimas iš darbo buvo atidėtas darbdavio sprendimu. Ta aplinkybė, kad darbuotojas buvo atleistas iš darbo tik 2018-04-13, bet ne dėl pravaikštų, o savo paties prašymu, nors anot ieškovės pravaikštų laikotarpis tęsėsi nuo kovo 29 dienos, tik sustiprina įsitikinimą, kad pravaikštų nebuvo, o darbdavys tiesiog neturėjo darbo pasiūlymų atsakovui.

Ieškovė patvirtino, kad skaičiuodama vidutinį darbo užmokestį, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 650, kuris 2014-11-19 nutarimu Nr. 1288 pakeistas nauja redakcija. Apmokėjimo už prastovą tvarka reglamentuota DK 47 straipsnio 2 ir 3 dalyse, todėl nustačius, kad darbuotojo darbo pradžia 2017-12-11 ir iki 2018-01-02 tęsėsi prastova, darbuotojui už 2017 m. gruodžio mėnesį turėjo būti apskaičiuotas darbo apmokėjimas už prastovą už 13 darbo dienų, kas sudaro 260,00 Eur. Ta pati situacija susidarė 2018 m. balandžio mėnesį, kai darbuotojas dėl prastovos įmonėje ne dėl nuo darbuotojų priklausančių priežasčių nedirbo 9 darbo dienas, už ką jam turi būti sumokėta 180,00 Eur.

Iš valstybinio socialinio draudimo duomenų matyti, kad ieškovo draudžiamos pajamos 2018 m. vasario mėnesį sudarė 500,00 Eur, kovo mėnesį 500,00 Eur, balandžio mėnesį 100,50 Eur. Iš viso laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki balandžio 13 d. deklaruota 1100,50 Eur darbo užmokesčio. Ieškovė nurodė, kad bylos nagrinėjimo teisme dienai atsakovui nėra sumokėjusi už 2018 m. vasario mėn. 26,90 Eur, už kovo mėnesį – 1292,13 Eur ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas 91,46 Eur, iš viso neišmokėjusi 1420,49 Eur. Šios sumos neišmokėjimo faktą ieškovė pripažino. Prastovos apmokėjimas iš viso sudaro 440 Eur (260,00+180,00=440).

Pavėluoto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo taisyklės reglamentuotos DK 147 straipsnyje. DK 147 straipsnio 2 dalis numato, kad pasibaigus darbo santykiams, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Šios bylos atveju atsakovo darbo santykiai su darbdaviu pasibaigė 2018-04-13 ir pagal DK 146 straipsnio 2 dalies reikalavimus tą dieną su darbuotoju turėjo būti galutinai atsiskaityta. Kadangi darbdavys uždelsė atsiskaityti nuo 2018-04-13 iki bylos išnagrinėjimo dienos (byla išnagrinėta 2018-11-05), atsakovas turi teisę reikalauti sumokėti jam netesybas už 6 mėnesius. Tačiau teismo vertinimu, atsižvelgus gana trumpą darbuotojo darbo trukmę ieškovės įmonėje, į tai, kad darbuotojas procesiniuose savo dokumentuose neprašo didinti Komisijos jam priteistų netesybų, vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nedidintina ir paliktina 928,58 Eur kaip nusprendė Komisija, nes priešingu atveju šios kompensacijos didinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp atsakovui priklausančių darbo pajamų už jo išdirbtą laikotarpį ir priskaičiuotos kompensacijos.

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal taisykles, numatytas CPK 93 straipsnyje. Atsakovas nepateikė duomenų apie jo turėtas išlaidas, todėl ieškinį atmetus, iš ieškovės valstybės naudai priteistinos procesinės išlaidos – 3,36 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsniu, 270 straipsniu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 230 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Palikti galioti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus darbo ginčų komisijos 2018-06-06 sprendimą Nr. DGKS-3021 darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)8100/2018, kuriuo nuspręsta išieškoti iš MB „L.“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), G. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2789,07 Eur išmokų, susijusių su darbo santykiais. Sprendimo dalį dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio – 500,00 Eur neatskaičius mokesčių išieškojimo vykdyti skubiai.

Priteisti iš ieškovo MB „L.“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 3,36 Eur (tris eurus 36 ct)procesinių išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų siuntimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismą.