- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-09
- Bylos Nr.
- A-261-2116-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“
- Pareiškėjas
- Viešosios įstaigos Nacionalinio kraujo centro
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai
- Advokatai
- Gytis Mekionis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Viešosios įstaigos Nacionalinio kraujo centro skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarosios akcinei bendrovei „Kraujo donorystės centras“, dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas viešoji įstaiga Nacionalinis kraujo centras (toliau – ir pareiškėjas, Nacionalinis kraujo centras) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. V-347 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras veiklos pertvarkymo“ ir 2008 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. V-348 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras pavadinimo, įstatų pakeitimo“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (t. I, b. l. 4-8) nurodė, kad skundžiamais įsakymais pažeidžiama Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialo likvidavimo ir viešosios įstaigos reorganizavimo tvarka. Ginčijamu įsakymu dėl pertvarkymo iš esmės yra atliekama Nacionalinio kraujo centro, kaip juridinio asmens, reorganizavimo procedūra, nes dalis pareiškėjo vykdytų funkcijų bei valdomo turto yra perduodama kitam subjektui – privačiam juridiniam asmeniui UAB „Kraujo donorystės centras“.
Viešosios įstaigos reorganizavimas turėjo būti vykdomas vadovaujantis Viešųjų įstaigų įstatymo 15 straipsnio nuostatomis. Tačiau priėmus įsakymą dėl pertvarkymo teisės aktuose nustatyti veiksmai nebuvo atlikti ir tuo pažeistos imperatyvios teisės normos. Tuo pačiu pažeistos Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.98 straipsnio nuostatos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad tokią pareiškėjo poziciją patvirtina ir skundžiamas 2008 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. V-348 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras pavadinimo, įstatų pakeitimo“. Juo sumažinamos Nacionalinio kraujo centro atliekamos funkcijos ir dalis turto neteisėtai perduodama trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Kraujo donorystės centras“, o dėl to reikia keisti pareiškėjo pavadinimą.
Pareiškėjo nuomone, įsakymu dėl pertvarkymo yra itin grubiai pažeidžiamos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo 9 straipsnio 4 dalies, 10 straipsnio, 13 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvios nuostatos, Sveikatos priežiūros įstaigų 14 straipsnio nuostatos.
Pažymėjo, kad pareiškėjas teisėtai valdo valstybės turtą, juo teisėtai naudojasi ir Klaipėdos filialas. Vykdydamas teisėtą veiklą pareiškėjas turi ir savo ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, kuriuo taip pat naudojasi ir Klaipėdos filialas. Perduodant turtą buvo pažeistas Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1663 „Dėl turto perdavimo“ bei galiojančios valstybės turto panaudos sutartys.
Steigiant Klaipėdos filialą ir organizuojant jo darbą, Nacionalinis kraujo centras investavo daug iš privalomojo sveikatos draudimo biudžeto uždirbtų lėšų filialo funkcijoms užtikrinti – patalpų pertvarkymui ir remontui, įrangos modernizavimui, personalo mokymams, logistikos organizavimui ir kt. Vykdant įsakymą dėl pertvarkymo, visos šios pareiškėjo bei valstybės investicijos neteisėtai yra perleidžiamos valdyti ir naudoti privačiam asmeniui, bus padidintas privataus asmens, valdančio didžiausią dalį bendrovės akcijų, kapitalas.
Pareiškėjas ginčija įsakymo preambulėje esančią nuorodą, kad įsakymas priimamas siekiant viešojoje įstaigoje Nacionalinis kraujo centras sumažinti neracionalias transporto ir gamybos išlaidas. Pažymėjo, kad per pastaruosius trejus metus buvo atlikti net du auditai, kurių metu konstatuota, kad centras lėšas naudojo racionaliai, taupiai ir teisingai. Įsakymu dėl pertvarkymo yra bandoma reorganizuoti sveikatos priežiūros įstaigos veiklą neteisėtai ir vengiant viešumo. Įsakymu dėl pertvarkymo privačiam juridiniam asmeniui UAB „Krauju donorystės centras“ sudaromos sąlygos tapti didžiausia kraujo donorystės įstaiga Lietuvoje, kas kelia abejones dėl jo skaidrumo, tikslingumo ir racionalumo, pažeidžia Nacionalinio kraujo centro struktūros ir veiklos vientisumą. Visos Europos Sąjungos šalys siekia įstaigų, dalyvaujančių teikiant kraujo transfuzijos paslaugas, pelno nesiekimo principų (2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/98/EB).
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad įsakymu dėl pertvarkymo ir įsakymu dėl pavadinimo keitimo yra akivaizdžiai pažeidžiamas viešasis interesas.
Patikslintame skunde (t. I, b.l. 126-130) pareiškėjas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas 2008 m. gegužės 16 d. priėmė įsakymą Nr. N-452 „Dėl įsakymų pripažinimo netekusiais galios“, kuriuo skundžiami įsakymai pripažinti netekusiais galios. Šio ministro įsakymo pagrindu tik nuo jo įsigaliojimo dienos (2008 m. gegužės 16 d.) 2008 m. balandžio 30 d. priimti, įsigalioję ir pradėti vykdyti įsakymai buvo panaikinti, tačiau jie, pareiškėjo manymu, sukėlė teisines pasekmes, kurios nebuvo visiškai pašalintos juos pripažinus netekusiais galios. Dėl to pareiškėjas patikslintu skundu prašė pripažinti ministro įsakymus neteisėtais ir panaikinti juos nuo jų priėmimo momento.
Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 94-95) nurodė, kad sveikatos apsaugos ministras 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-452 „Dėl įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ atšaukė pareiškėjo skunde prašomus panaikinti 2008 m. balandžio 30 d. įsakymus Nr. V-347 ir V-348, todėl ginčo objekto šioje administracinėje byloje neliko ir byla turėtų būti nutraukta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu panaikino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. V-347 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras veiklos pertvarkymo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. V-348 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras pavadinimo, įstatų pakeitimo“.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžia sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. V-347 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras veiklos pertvarkymo ir 2008 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. V-348 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras pavadinimo, įstatų pakeitimo“.
Sveikatos apsaugos ministras 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-452 „Dėl įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ atšaukė pareiškėjo skunde prašomus panaikinti 2008 m. balandžio 30 d. įsakymus Nr. V-347 ir V-348, tačiau šį įsakymą teisme ginčijo tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Kraujo donorystės centras“ (administracinė byla Nr. I-3744-426/2008). Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. vasario 1 d. sprendimu panaikino 2009 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. V-452. Įsakymas buvo panaikintas dėl to, kad įsakymu pažeistos Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos, Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio nuostatos, t. y. dėl to, kad viešojo administravimo institucija pati negali panaikinti savo administracinio sprendimo, kuriuo asmeniui suteikiamos tam tikros teisės. LVAT priėjo išvados, kad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti. LVAT sprendime pažymėta, kad būtent nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas, ar, sveikatos apsaugos ministrui priimant įsakymus Nr. V-347 ir V-348, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, kitų asmenų teisės ir teisėti interesai.
Remdamasis Nacionalinio kraujo centro įstatais, kurie patvirtinti sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 12 d. įsakymu, teismas nustatė, kad Nacionalinis kraujo centras yra Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) iš valstybės turto įsteigta viešoji asmens sveikatos priežiūros ne pelno įstaiga, teikianti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, paslaugas, reikalingas asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimui užtikrinti (aprūpina asmens sveikatos priežiūros įstaigas konservuotu krauju, jo komponentais bei kraujo preparatais). Įstaigos savininkas yra Sveikatos apsaugos ministerija. Pakeitus pavadinimą 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-348, minėtos nuostatos nesikeitė. Nacionalinio kraujo centro įstatų 53 punkte buvo numatyta, kad įstaigos reorganizavimas – tai įstaigos, kaip juridinio asmens, pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Įstaiga gali būti reorganizuojama jungiant arba skaidant ją. Nustatyta, kad įstaigai reorganizuoti rengiamas projektas, kurį tvirtina savininkas (šiuo atveju – Sveikatos apsaugos ministerija). Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialo nuostatai, patvirtinti Nacionalinio kraujo centro direktoriaus 2005 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. B-203. Iš šių nuostatų 1 punkto matyti, kad filialas įsteigtas Nacionalinio kraujo centro direktoriaus įsakymu, filialo steigėjas yra Nacionalinis kraujo centras ir filialas nėra juridinis asmuo. Pagal Nuostatų 34 punktą filialas gali būti pertvarkomas (reorganizuojamas, likviduojamas) Nacionalinio kraujo centro direktoriaus įsakymu Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas nurodė, kad ginčo įsakymais iš esmės buvo reorganizuojamas Nacionalinis kraujo centras, šio klausimo sprendimui buvo taikomos CK normos, nepaisant to, kad įsakymas Nr. V-347 pavadintas „dėl veiklos pertvarkymo“. Tokią išvadą patvirtina ir Viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio nuostatos, pagal kurias pertvarkymas yra tik tuo atveju, kai viešoji įstaiga pertvarkoma į biudžetinę įstaigą, taip pat į labdaros ir paramos fondą. Šiuo atveju Nacionalinis kraujo centras reorganizuotas į tokią pačią viešąją įstaigą Vilniaus kraujo centras, tačiau atimant iš buvusios įstaigos Klaipėdos filialą ir perduodant jį (jo funkcijas) privačiam juridiniam asmeniui ir nutraukiant filialo veiklą. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamais įsakymais siekta įstaigos reorganizavimo. Priimant įsakymą dėl pavadinimo pakeitimo, kartu buvo panaikinti anksčiau galioję Nacionalinio kraujo centro įstatai ir patvirtinti nauji naujai po reorganizacijos turinčio atsirasti viešojo juridinio asmens įstatai.
Pareiškėjo pavadinimas buvo pakeistas, vadovaujantis CK 2.43 straipsnio 3 dalimi ir Įstatymo 10 straipsniu.
UAB „Kraujo donorystės centras“ yra uždaroji akcinė bendrovė, t. y. privatus juridinis asmuo, daugiau kaip pusė bendrovės akcijų priklauso privačiam asmeniui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžė, kad abiem skundžiamais įsakymais yra reorganizuojamas Nacionalinis kraujo centras į naują juridinį asmenį viešąją įstaigą Vilniaus kraujo centrą, kurio įstatai patvirtinti ginčijamu įsakymu Nr. V-348.
Teismas, remdamasis CK 2.34 straipsnio nuostatomis, padarė išvadą, kad viešojo juridinio asmens reorganizavimui taikomos VIII skyriaus nuostatos. Juridinių asmenų reorganizavimo būdai yra reglamentuojami CK 2.97 straipsnyje. Šiuo atveju reorganizavimas vyko kombinuotu išdalijimo ir padalijimo būdu – reorganizuojamo Nacionalinio kraujo centro dalis teisių ir pareigų perduoti privačiam juridiniam asmeniui UAB „Kraujo donorystės centras“, o likusios juridinio asmens dalies pagrindu įsteigtas naujas juridinis asmuo – viešoji įstaiga Vilniaus kraujo centras. Teismas nurodė, kad tokio pobūdžio reorganizavimą draudžia CK 2.98 straipsnis. Be to, CK 2.104 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešasis juridinis asmuo negali būti pertvarkomas į privatųjį juridinį asmenį. Nors šiuo atveju ginčijamais įsakymais ši norma apeinama, kadangi keičiama tik juridinio asmens filialo teisinė forma, tačiau tai patvirtina, kad toks viešojo juridinio asmens reorganizavimas prieštarauja įstatymui. Kadangi šiuo atveju nebuvo įstaigos pertvarkymo, kaip jį reglamentuoja Įstatymo 16 straipsnis, tai skundžiamais įsakymais priimti sprendimai gali būti laikomi tik viešosios įstaigos reorganizavimu. Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į CK nuostatas, viešojo juridinio asmens reorganizavimas buvo iš esmės neteisėtas. Viešosios įstaigos reorganizavimas atliktas, pažeidžiant šiai procedūrai CK ir Įstatyme nustatytus reikalavimus.
Teismas nurodė, kad Viešųjų įstaigų reorganizavimą detaliai reglamentuoja Įstatymas. Šio įstatymo 15 straipsnyje numatyta viešųjų įstaigų reorganizavimo tvarka atitinka CK 2.99 straipsnio reikalavimus, tačiau Įstatyme detaliau nurodoma, kas turi būti numatyta viešosios įstaigos reorganizavimo sąlygose. Įstatymo 15 straipsnyje taip pat detaliau reglamentuojamas reorganizavimo sąlygų paskelbimas. Šiuo atveju nebuvo parengtos viešosios įstaigos reorganizavimo sąlygos, apie tokias sąlygas nebuvo paskelbta, šios sąlygos nebuvo pateiktos juridinių asmenų registrui, kaip tai numatė Įstatymo 15 straipsnio 4 dalis.
Teismas pažymėjo, kad skundžiamais įsakymais dalis pareiškėjo funkcijų (kartu su darbuotojais) perduota privačiam juridiniam asmeniui, tuo pačiu įsakyme Nr. 347 numatytos pareigos privačiam juridiniam asmeniui, kurių šis asmuo neprivalės laikytis, nes įsakymai skirti viešojo juridinio asmens reorganizavimui. Įsakymo Nr. 347 3, 4 punktų įgyvendinimas galimas būtų tik tuo atveju, jeigu tokios funkcijos privačiam juridiniam asmeniui būtų perduotos norminio teisės akto pagrindu. Sveikatos apsaugos ministerija negali priimti individualaus teisės akto, privalomo uždarajai akcinei bendrovei. Valstybė (atstovaujama Sveikatos apsaugos ministerijos), kaip uždarosios akcinės bendrovės akcijų dalies savininkas, tokius klausimus, kurie sprendžiami skundžiamame įsakyme, galėtų spręsti tik Akcinių bendrovių įstatymo numatyta tvarka priimant akcininkų susirinkimo sprendimus. Tačiau šioje dalyje skundžiamus įsakymus gali ginčyti tik subjektai, kurie įstatymo įpareigoti ginti viešąjį interesą.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nėra tas subjektas, kuris savo skundą gali grįsti viešojo intereso gynimu.
Teismas nurodė, kad ginčijamas yra viešojo administravimo subjekto sprendimas, t. y. individualus teisės aktas, kuris pareiškėjui sukelia teisinius padarinius (yra numatyti įpareigojimai). Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti šioje byloje 2010 m. gegužės 20 d. nutartimi pasisakė, kad byla teisminga administraciniam teismui, ir nurodė, kad skundžiamais įsakymais sprendžiami ir viešojo administravimo klausimai, kad pareiškėjo, kaip juridinio asmens, veiklos pertvarkymo klausimų išsprendimas iš esmės yra sąlygotas būtent Sveikatos apsaugos ministerijos viešojo administravimo funkcijų sveikatos priežiūros srityje vykdymo. Ginčijamais ministerijos sprendimais pažeidžiamos viešojo juridinio asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai, kadangi šis juridinis asmuo reorganizuojamas, pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, o pareiškėjas įpareigojamas įregistruoti tokio reorganizavimo rezultatą. Nustatyta, kad reorganizavimas pradėtas ir vykdomas (jis neužbaigtas, kadangi juridinis asmuo nebuvo išregistruotas), pažeidžiant pirmiau nurodytas CK ir Įstatymo nuostatas.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju panaikinus skundžiamus įsakymus, susidaro padėtis, kai lieka galioti teisės aktai, kuriais įsteigtas viešas juridinis asmuo, patvirtinti jo įstatai (2003 m. gruodžio 12 d. įsakymu), įsteigtas filialas ir patvirtinti jo įstatai (Nacionalinio kraujo centro direktoriaus 2005 m. birželio 13 d. įsakymas Nr. B-203), nes šių aktų galiojimo panaikinimas teismo yra panaikinamas. Dėl to nėra pagrindo sprendime nurodyti, kad aktai panaikinami nuo jų priėmimo momento. VĮ Registrų centro juridinių asmenų registre iki šiol yra įregistruotas juridinis asmuo viešoji įstaiga Nacionalinis kraujo centras, kodas 126413338, reorganizavimas nebuvo užbaigtas, reorganizuotas naujas juridinis asmuo nebuvo įregistruotas, todėl panaikinus skundžiamus aktus, liks iki jų priėmimo buvusi padėtis.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kraujo donorystės centras“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 22-26) grindžiamas šiais argumentais:
1. Kraujo donorystė – tai specifinė sveikatos sistemos dalis, kurioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija dalyvauja tiek kaip kraujo donorystės įstaigų (asmens sveikatos priežiūros įstaigos, turinčios atitinkamas licencijas) dalininkas arba akcininkas, tiek kaip viešojo administravimo subjektas, turintis administracinių įgaliojimų priimti privalomus sprendimus kraujo donorystės įstaigoms. Tokias ministerijos galias įtvirtina Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymo 10 straipsnis. Šią išvadą pagrindžia eilė ministerijos išleistų teisės aktų (pvz., Lietuvos medicinos norma MN 13:2001 „Kraujo donorystės įstaigos“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 458 (Žin., 2001, Nr. 76-2676), Šviežiai šaldytos plazmos panaudojimo, apskaitos, stebėsenos ir lėšų, gautų už parduotą nepanaudotą gydymui plazmą, paruoštą iš konservuoto kraujo, ir (ar) iš jos pagamintus ar įsigytus ir parduotus kraujo vaistinius preparatus, panaudojimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-491 (Žin., 2010, Nr. 67-3356), Plazmos panaudojimo 2011-2015 metais strateginės kryptys, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-490 (Žin., 2010, Nr. 67-3355)), kuriuose reglamentuojama ne tik kraujo donorystės įstaigų veiklą, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, bet ir šių įstaigų administravimo klausimai – kraujo donorystės įstaigos, nepriklausomai nuo jos teisinės formos, lėšų, gaunamų iš vykdomos veiklos, panaudojimas, tam tikri darbo santykių elementai, ataskaitų teikimas atsakovui ir pan.
2. Atsakovas įsakymus priėmė, įgyvendindamas jam pavestas viešojo administravimo funkcijas, planuodamas ir koordinuodamas Klaipėdos krašto gydymo įstaigų aprūpinimą kraujo produktais. Įsakymu Nr. 347 buvo perduotos pareiškėjo kraujo donorystės įstaigos funkcijos, kurios buvo atliekamas Klaipėdos krašte, apeliantui. Šiuo įsakymu atsakovas nereorganizavo pareiškėjo.
3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi bei 8 straipsniu, individualus administracinis aktas suprantamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, kuriame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Įsakymas Nr. 347 taikomas ne tik apeliantui ir pareiškėjui. Šiuo įsakymu buvo padarytas poveikis daliai pareiškėjo darbuotojų, taip pat kompetentingoms valstybės įstaigoms, vykdančioms kraujo donorystės įstaigų veiklos kontrolę bei priežiūrą, Klaipėdos krašte veiklą vykdančioms gydymo įstaigoms bei pacientams.
4. Pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ir negali ginčyti atsakovo, kaip steigėjo ir savininko, sprendimų.
5. Atsakovas, priėmęs įsakymus, įgyvendino savo kaip viešojo administravimo subjekto teises ir vykdydamas jam priskirtas funkcijas kraujo donorystės srityje. Atsakovas yra įgaliota ir kompetentinga valstybės institucija administruoti ir užtikrinti Lietuvos gydymo įstaigų aprūpinimą kraujo produktais. Šią teisę ir funkciją atsakovui nustato eilė teisės aktų. Taigi aprūpinimo planavimas ir kraujo donorystės įstaigų veiklos reguliavimas, nustatant joms veiklos teritorijas – atsakovo kompetencija ir prerogatyva. Teisės aktai nenumato kraujo donorystės įstaigoms galimybės (teisės) nevykdyti atsakovo nurodymų kraujo donorystės srityje.
6. Specialioji teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 20 d. nutartyje nurodė, kad atsakovo sprendimas dėl veiklos pertvarkymo (funkcijos perdavimo) „iš esmės yra sąlygotas būtent Sveikatos apsaugos ministerijos viešojo administravimo funkcijų sveikatos priežiūros srityje vykdymo“. Darytina išvada, kad atsakovas, priėmęs įsakymą Nr. 347, vykdė savo funkcijas kaip viešojo administravimo subjektas, o ne kaip pareiškėjo steigėjas.
Šalies argumentai
Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 43-45) nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsakovas pažymėjo, kad:
1. Kraujo donorystės įstatymo 10 straipsnis suteikia teisę atsakovui kontroliuoti ir koordinuoti kraujo donorystės veiklą Lietuvoje. Tačiau ši Kraujo donorystės įstatymo 10 straipsnio nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti atsakovui teisę nesilaikyti kitų teisės aktų reikalavimų, pvz., reglamentuojančių atskirų teisinių formų juridinių asmenų veiklą. Dėl to atsakovas ginčijamais įsakymais, iš esmės atlikdamas Nacionalinio kraujo centro, kaip juridinio asmens, reorganizavimo procedūrą, privalėjo laikytis tiek CK, tiek Įstatymo reikalavimų.
2. Aplinkybę, kad atsakovas vadovavosi juridinio asmens reorganizavimą reglamentuojančiomis specialiosiomis teisės normomis, patvirtina ginčijamuose įsakymuose nurodytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis buvo priimti šie įsakymai.
3. Pareiškėjas neginčijo atsakovo, kaip pareiškėjo savininko, teisės nuspręsti ir pavesti pareiškėjo valdymo organams likviduoti Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialą, tačiau pats viešosios įstaigos savininkas negalėjo to padaryti ginčijamais įsakymais.
4. Įsakymas Nr. V-347 yra individualus administracinis aktas, kuris buvo adresuotas tik pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Nacionalinis kraujo centras su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 40-42) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. V-347 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras veiklos pertvarkymo“ ir 2008 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. V-348 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras pavadinimo, įstatų pakeitimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad skųsdamas atsakovo įsakymus pareiškėjas savo poziciją iš esmės grindė tuo, jog minėtais įsakymais pažeidžiama viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras reorganizavimo ir Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialo likvidavimo tvarka. Manė, kad ginčijamu įsakymu dėl pertvarkymo iš esmės yra atliekamas ne Nacionalinio kraujo centro, kaip juridinio asmens, pertvarkymas, o pareiškėjo reorganizavimo procedūra, kadangi dalis pareiškėjo vykdytų funkcijų bei valdomo turto yra perduodama kitam subjektui – privačiam juridiniam asmeniui UAB „Kraujo donorystės centrui“.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo įsakymai yra neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja įstatymams, todėl pareiškėjo skundą patenkino ir ginčijamus atsakovo įsakumus panaikino. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčijamais Sveikatos apsaugos ministro įsakymais viešoji įstaiga Nacionalinis kraujo centras iš esmės buvo pertvarkytas į naują juridinį asmenį viešąją įstaigą Vilniaus kraujo centras, kartu iš Nacionalinio kraujo centro atimant Klaipėdos filialą, jo funkcijas perduodant privačiam juridiniam asmeniui UAB „Kraujo donorystės centras“ ir filialo veiklą nutraukiant, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamais Sveikatos apsaugos ministro įsakymais iš esmės buvo siekta viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras reorganizavimo. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reorganizavimas vyko pažeidžiant Civilinio kodekso ir Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatas.
Viešųjų įstaigų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešoji įstaiga gali būti pertvarkoma į biudžetinę įstaigą, taip pat paramos ir labdaros fondą Civilinio kodekso, Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamais Sveikatos apsaugos ministro įsakymais dalis Nacionalinio kraujo centro funkcijų ir turto buvo perduota privačiam juridiniam asmeniui, nagrinėjamu atveju, sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, skundžiamais įsakymais priimti sprendimai laikytini ne Įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintu viešosios įstaigos pertvarkymu, o jos reorganizavimu. Pabrėžtina, kad Viešųjų įstaigų įstatymo 15 straipsnyje numatyta viešųjų įstaigų reorganizavimo tvarka, kur yra įtvirtinta, kas turi būti numatyta viešosios įstaigos reorganizavimo sąlygose. Viešųjų įstaigų įstatymo 15 straipsnyje detaliai reglamentuojamas reorganizavimo sąlygų paskelbimas. Nagrinėjamu atveju viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras reorganizavimo sąlygos nebuvo parengtos, apie tokias sąlygas nebuvo paskelbta, šios sąlygos taip pat nebuvo pateiktos juridinių asmenų registrui, kaip tai numatė Įstatyno15 straipsnio 4 dalis. Atsižvelgiant į tai, buvo pažeisti Įstatymo reikalavimai, keliami viešosios įstaigos reorganizavimo procedūrai.
CK 2.34 straipsnyje inter alia nustatyta, kad juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Viešųjų juridinių asmenų tikslas yra tenkinti viešuosius interesus, tuo tarpu privačių juridinių asmenų tikslas tenkinti privačius interesus. Viešųjų įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešosios įstaigos gali būti reorganizuojamos Civilinio kodekso nustatytais jungimo ir skaidymo būdais. Vertinant bylos medžiagą ir atsižvelgiant į CK 2.97 straipsnyje nustatytus juridinių asmenų reorganizavimo būdus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reorganizavimas vyko kombinuotu, t. y. išdalijimo ir padalijimo būdu, kadangi viena dalis reorganizuojamo Nacionalinio kraujo centro teisių ir pareigų buvo perduota privačiam juridiniam asmeniui UAB „Kraujo donorystės centras“, o kitos dalies pagrindu įsteigtas naujas juridinis asmuo – viešoji įstaiga Vilniaus kraujo centras. Pažymėtina, kad, remiantis CK 2.98 straipsniu, reorganizavime gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos juridiniai asmenys, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių atskiras juridinių asmenų teisines formas, nustatytas išimtis. Kadangi reorganizavimo proceso metu dalis viešojo juridinio asmens funkcijų ir turto buvo skirta privačiam juridiniam asmeniui, konstatuotina, jog buvo pažeisti su šia procedūra susiję reikalavimai, numatyti CK ir Viešųjų įstaigų įstatyme.
Pažymėtina, kad Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialo nuostatuose, patvirtintuose Nacionalinio kraujo centro direktoriaus 2005 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. B-203 (t. I, b. l. 26-30) nustatyta, kad filialas įsteigtas Nacionalinio kraujo centro direktoriaus įsakymu, filialo steigėjas yra Nacionalinis kraujo centras ir filialas nėra juridinis asmuo. Pagal nuostatų 34 punktą filialas gali būti pertvarkomas (reorganizuojamas, likviduojamas) Nacionalinio kraujo centro direktoriaus įsakymu Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi filialo veikla buvo nutraukta ne Nacionalinio kraujo centro direktoriaus įsakymu, o ginčijamais Sveikatos apsaugos ministro įsakymais, tokiu būdu buvo pažeisti filialo nuostatai.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto priimti įsakymai, t. y. individualūs teisės aktai, pažeidė Nacionalinio kraujo centro teises ir įstatymų saugomus interesus, kadangi pareiškėjas buvo reorganizuojamas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, o pareiškėjas įpareigojamas įregistruoti tokio reorganizavimo rezultatą, pareiškėjas pagrįstai turėjo teisę reikalauti, kad jo pažeistos teisės ir teisėti interesai būtų apginti.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.