Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-12-16 · Administracinė byla Nr. A-143-2052-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-12-16
Bylos Nr.
A-143-2052-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
D. A.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 2052/2008Procesinio sprendimo kategorija 6.1; 6.2.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Indrei Mikaitei,dalyvaujant atsakovo atstovei Neringai Jucevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl raginimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. A. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 4 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2004 m. balandžio 26 d. raginimą Nr. 10362 dėl skolos sumokėjimo geruoju ir įpareigoti atsakovą 182 Lt, sumokėtus už 2004 m. I ketvirčio valstybinio socialinio draudimo įmokas, grąžinti pagal paskirtį bei pripažinti šį atsakovo reikalavimą neteisėtu ir nepagrįstu.

Pareiškėja nurodė, kad dėl atsakovo darbuotojų kaltės susidariusio 182 Lt įsiskolinimo neketina padengti. Skundžiamame atsakovo raginime nurodyta 816 Lt suma, tačiau nenurodyta data, už kokį laikotarpį susidarė įsiskolinimas. Neaišku, kokiu pagrindu nustatytas įsiskolinimas, kadangi atsakovui 2003 m. vasario 26 d. atlikus savanoriškai dirbančių asmenų apdraustųjų įskaitos inventorizaciją joks įsiskolinimas nenustatytas. Pažymėjo, kad nepageidauja draustis papildomai pensijos daliai, todėl ir apsidraudusiojo papildomai pensijos daliai įmokos mokėti neturi. Teigė, jog abejoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies konstitucingumu, nes ši nuostata prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 19 – 20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagal pareiškėjos pateiktą 2002 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją jos metinė pajamų suma yra didesnė už 12 minimalių mėnesinių algų, todėl nors pareiškėja ir yra pensininkė, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 34 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 44 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 20 punktu, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2002 metų rodiklių įstatymu patvirtintus įmokų dydžius, ji privalėjo iki 2003 m. spalio 10 d. sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 774 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų papildomai pensijos daliai. Kadangi pareiškėja nustatytu terminu nesumokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų, skundžiamu raginimu įpareigojo ją sumokėti 774 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 42 Lt delspinigių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) atsiliepimu į skundą (b. l. 23 – 24) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja, kuri yra advokatė, privalėjo apsidrausti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Advokatai valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti tik tuo atveju, kai jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 1 – 7 punktų nuostatas priskirtini tam tikrai asmenų kategorijai. Kadangi pareiškėjos 2002 m. apmokestinamosios pajamos viršijo 12 minimalių mėnesinių algų, todėl jai nesumokėjus privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų, VSDFV Vilniaus skyrius 2004 m. balandžio 26 d. raginimu Nr. 10362 paragino pareiškėją per 20 darbo dienų geruoju sumokėti įmokas ir delspinigius. Priimtas raginimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, jog dėl VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojo sąskaitybos klaidos 1998 m. sausio 8 d. kito draudėjo sumokėtos 182 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokos buvo įrašytos į pareiškėjos duomenų bazę. Tai įvyko dėl to, kad draudėjas, mokėdamas įmokas, neteisingai nurodė savo draudėjo kodą. Pateikus banko dokumento originalą, 2001 m. spalio 7 d. suma buvo išbraukta iš pareiškėjos duomenų apie sumokėtas įmokas ir įtraukta į šio draudėjo apskaitą. 2004 m. birželio 17 d. raštu Nr. (9.26)-I-3691 informavo pareiškėją apie permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų koregavimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 6 d. sprendimu (b. l. 70 – 73) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2004 m. balandžio 26 d. raginimo Nr. 10362 teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo pareiškėja raginama sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 774 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 42 Lt delspinigių. Pareiškėja 1997 m. spalio 2 d. registruota VSDFV Vilniaus skyriuje draudėja. Teismas pažymėjo, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyti asmenys, įskaitant ir advokatus, privalomai draudžiami bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai 34 straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 4 dalis (2002 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1029 redakcija) nustato dvi būtinas sąlygas, kurioms esant advokatas gali nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. advokato pajamų metinė suma turi būti mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir jis privalo priklausyti bent vienai iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 1 – 7 punktuose išvardintų asmenų grupių. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 7 dalį, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, valstybinio socialinio draudimo įmokos bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai gauti privalo būti sumokėtos iki metinės pajamų (pelno) mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos. 2003 m. paskutinė metinės pajamų (pelno) mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino diena buvo spalio 10 diena. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnis nustato, kad už pavėluotai pervestas į Valstybinio socialinio draudimo fondą įmokas skaičiuojami delspinigiai pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą, taikomą už pavėluotą mokesčių mokėjimą. Delspinigių mokėjimo tvarką numatė Taisyklių 22, 23 punktai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu dėl byloje taikytino Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija, 2003 m. spalio 7 d. redakcija) 1 punkto, 34 straipsnio 4 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 1, 7 punktų, 34 straipsnio 4 dalies (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 1 punkto konstatavo, kad šios įstatymo nuostatos neprieštaravo Konstitucijai. Pareiškėja skunde kėlė klausimus būtent dėl šių įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Teismas, atsižvelgęs į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, padarė išvadą, kad atsakovas, nustatęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 2 dalies, Taisyklių pažeidimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą raginimą pareiškėjai sumokėti geruoju į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 774 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 42 Lt delspinigių. Teismas pažymėjo, jog VSDFV 2004 m. birželio 17 d. raštu Nr. (9.26)-I-3691 informavo pareiškėją apie permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų koregavimą, pripažino, kad tai įvyko dėl darbuotojo sąskaitybos klaidos, todėl pareiškėjos reikalavimas grąžinti sumokėtas įmokas irgi negali būti tenkintinas.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 77 – 78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimą ir patenkinti skundą, taip pat priteisti iš atsakovo žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies reikalavimų, pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, kadangi taikė ginčo metu dar nepriimtą ir negaliojusį įstatymą.

2. Reikalavimas pagal 2004 m. vasario 20 d. raštą Nr. 3-5-2530 dėl 182 Lt įsiskolinimo atsirado dėl atsakovo darbuotojų kaltės. Šią klaidą atsakovo darbuotojas padarė 1998 m. sausio 8 d., o atsakovas klaidą bando ištaisyti informuodamas ją tik 2004 m. vasario 20 d. Teismas neatsižvelgė į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalį, Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnio 3 dalį.

3. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 4 dalis kalba apie visišką valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjimą, o ji šias įmokas mokėjo. Inventorizacijos metu nustatytas 182 Lt įsiskolinimas atsirado dėl atsakovo kaltės. Pačiame raginime tokia suma nenurodyta, nenurodytas ir įsiskolinimo laikotarpis. Ji nėra pensininkė, pensija jai nemokama.

4. Nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies 1 punkte, nei Taisyklių 20 punkto 15 pastraipoje, galiojusiuose ginčo laikotarpiu, nenustatytas privalomumas draustis papildomai pensijos daliai. Tokia nuostata teisės aktuose atsirado vėliau. Tai iš esmės patvirtina ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2002 metų rodiklių įstatymas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84 – 86) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėja netinkamai aiškina ginčo turinį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nes ne pareiškėjos nurodomas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnis reglamentavo valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo advokatams privalomumą ar neprivalomumą, o būtent Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2001 m. lapkričio 20 d. įstatymas Nr. IX-615) 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 4 straipsnio 3 dalies nuostatos. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnis reglamentavo tik tvarką, kokiu būdu turi būti įgyvendinamos paminėtos įstatymo nuostatos. Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2002 m., o į šio įstatymo 34 straipsnio nuostatas atsižvelgė, nustatydamas, ar pareiškėja neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išimčių, kurių pagrindu ji galėtų būti apskritai atleista nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo.

2. Pareiškėja už 2002 m. vykdytą individualią veiklą iki 2003 m. spalio 10 d. privalėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti 2002 m. pajamų (pelno) mokesčio deklaraciją, o taip pat ir sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas valstybinio socialinio draudimo pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti (Taisyklių 20 p.). Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2002 metų rodiklių patvirtinimo įstatyme kalbama apie socialinio draudimo įmokų dydžius, o būtent – valstybinio socialinio draudimo pensijos papildomai daliai – 15 procentų nuo įstatymų nustatyta tvarka deklaruojamų pajamų sumos. Savanoriškumo principas pareiškėjai leido pasirinkti konkrečią sumą, kurią ji deklaruos ir nuo kurios sumokės 15 procentų valstybinio socialinio draudimo įmokų papildomai pensijos daliai gauti, o ne apskritai išvengti prievolės privalomai draustis socialiniu draudimu papildomai pensijos daliai. Skundžiamame raginime nurodytas įsiskolinimas atsirado būtent už pareiškėjos 2002 m. vykdytą savarankišką veiklą.

3. 2004 m. vasario 20 d. raštu Nr. 3-5-2530 informuodamas pareiškėją apie 182 Lt įsiskolinimą nei apskaičiavo, nei perskaičiavo Valstybinio socialinio draudimo fondui priklausančių įmokų, nurodyta 5 222,50 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų suma nebuvo nauja, todėl šiuo atveju netaikytina Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalis. Nuo 1998 m. iki 2004 m. pareiškėja, būdama elementariai atidi ir rūpestinga, pildydama ir pateikdama finansines ataskaitas ir mokėdama jai priklausančias socialinio draudimo įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, negalėjo nesuprasti, kad dalis įmokų – 182 Lt – buvo sumokėti ne jos, tačiau sąmoningai slėpė šį faktą, pažeisdama draudėjo prievolę teisingai ir laiku atlikti valstybinio socialinio draudimo įmokų priskaičiavimą ir mokėjimą, teikė netikslias finansines ataskaitas (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. VIII-384, 2003 m. lapkričio 18 d. įstatymas Nr. IX-1831) 44 str. 2 d.). CK 6.242 straipsnio 3 dalis taip pat netaikytina, nes 182 Lt pareiškėjai buvo įskaityti ne dėl jo didelio neatsargumo ar nerūpestingumo, t. y. kaltės, o suvedant banko dokumentų duomenis, kurie netiksliai buvo pateikti kito draudėjo, kuris pateikė dokumento originalą, patvirtinantį, kad būtent jis sumokėjo 182 Lt. Pareiškėja tokio dokumento negalėjo pateikti. Ši suma pareiškėjai buvo įskaityta dėl darbuotojo sąskaitybos klaidos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82 – 83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantė, remdamasi pažodiniu atskirų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normų interpretavimu, nepagrįstai teigia, jog neprivalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų papildomai pensijos daliai. Pareiškėja neatitiko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gruodžio 31 d.) 34 straipsnio 4 dalies 1 – 7 punktų nuostatų, kadangi jos 2002 m. apmokestinamosios pajamos viršijo 12 minimalių mėnesinių algų, todėl ji privalėjo sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ne tik bazinei pensijai, tačiau ir papildomai pensijos daliai.

Šalies argumentai

2. Apeliantės nurodytu atveju VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais buvo tik ištaisyta sąskaitybos klaida, dėl kurios nepagrįstai į jos duomenis apie sumokėtas įmokas buvo įrašytos kito draudėjo sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Tai nebuvo šių įmokų apskaičiavimas ar perskaičiavimas, kuriam taikomas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalyje numatytas senaties terminas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl reikalavimo sumokėti socialinio draudimo įmoką

Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė – pareiškėjos teisė nemokėti už 2002 m. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytų draudimo įmokų papildomai pensijos daliai. Kolegija pažymi, kad bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: tai, kad nurodytu laiku pareiškėja buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkė, kad ji vertėsi advokatės praktika ir kad jos (kaip advokatės) pajamų metinė suma viršijo 12 minimalių mėnesinių algų, nėra ginčijamos. Šias faktines bylos aplinkybes patvirtina byloje esantys atitinkami įrodymai. Todėl ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu jos laikytinos nustatytomis šioje administracinėje byloje. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės yra reikšmingos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 ir 34 straipsnių taikymo prasme, nes jos sąlygojo pareiškėjos teisę nemokėti nurodytos draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 ir 4 dalis (2001-11-20 įstatymo Nr. IX-615 redakcija, įsigaliojusi nuo 2002-01-01) bei šios teisės praradimą pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 ir 4 dalis (2002-07-04 įstatymo Nr. IX-1029 redakcija, įsigaliojusi nuo 2002-07-19). Nurodytas pakeitimas buvo sąlygojamas (bylai aktualiu aspektu) minėto teisinio reguliavimo pasikeitimo, kuris pasireiškė tuo, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai vien dėl šio savo statuso galėjo nemokėti nurodytų draudimo įmokų (pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 str. 4 d. (2001-11-20 įstatymo Nr. IX-615 redakciją)), o Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 4 dalimi (2002-07-04 redakcija) buvo įvestas papildomas (dar vienas) galimybės nemokėti šių įmokų kriterijus, sietinas su (advokatų) pajamų metinės sumos dydžio lyginimu su 12 minimalių mėnesinių algų dydžiu.

Nurodyto teisinio reguliavimo pakeitimo konstitucingumo aspektu kolegija pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 ir 4 dalių (2002-07-04 įstatymo Nr. IX-1029 redakcija) nuostatos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl pareiškėjos šiuo klausimu pateikti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Pasisakydama dėl iš pareiškėjos reikalaujamos įmokos dydžio, kolegija pažymi, kad nurodytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio pakeitimas buvo priimtas 2002 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1029, kuris įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 19 d. Šio įstatymo (Nr. IX-1029) 2 straipsnyje yra nurodyta, kad „Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnyje nustatyta tvarka taikoma mokant valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo pajamų, gautų nuo 2002 m. sausio 1 d.“. Todėl esant nurodytų įstatymo nuostatų taikymo (galiojimo) laike skirtumui, kolegijos manymu, galima įžvelgti paminėto įstatymo negaliojimo atgal principo pažeidimo požymius. Tam, kad nurodytos abejonės būtų išsklaidytos, būtina pateikti įstatymo Nr. IX-1029 2 straipsnio aiškinimą, taikant teisės aiškinimo metodus.

Aiškindama svarstomą teisės normą įstatymų leidėjo ketinimo metodu, kolegija pažymi, kad turi būti preziumuojama, jog įstatymų leidėjas ketino priimti Konstitucijai neprieštaraujantį įstatymą (šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 70 str. 1 dalį Lietuvos Respublikos Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena). Taip pat preziumuojama, jog įstatymų leidėjas neketino nustatyti, kad įstatymas veiks atgal – nova constitutio futuris formam imponere debet, non praeteritis.

Aiškindama šią teisės normą sisteminiu teisės aiškinimo metodu, kolegija pripažįsta būtina ją palyginti (aiškinti ją kartu) su Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, kurio 4 straipsnio 1 dalyje (nagrinėjamai bylai aktuali 2000-06-08 įstatymo Nr. VIII-1722 redakcija) nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena, t. y. iš esmės atkartotas Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įstatymo negaliojimo atgal principas. Toks nurodytos teisės normos aiškinimas taip pat leidžia daryti išvadą, jog ši teisės norma neturi būti suprantama (aiškinama) kaip pažeidžianti minėtą principą.

Aiškindama svarstomą teisės normą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, kolegija pažymi, kad joje kalbama apie (naujai) nustatytos tvarkos siejimą su nuo 2002 m. sausio 1 d. gautomis pajamomis, o ne nurodyta, kad draudimo įmokos pagal naujai nustatytą tvarką pradedamos apskaičiuoti nuo 2002 m. sausio 1 d. Todėl nuoroda į nuo 2002 m. sausio 1 d. gautas pajamas gali būti suprantama (aiškinama) tik kaip būtinumas atsižvelgti į nuo 2002 m. sausio 1 d. gautas pajamas (remtis jomis), apskaičiuojant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnyje nurodytos metinės pajamų sumos dydį, siekiant jį palyginti su 12 minimalių mėnesinių algų dydžiu. Pažymėtina, kad kitaip (be pajamų, gautų nuo mokestinių metų pradžios) toks palyginimas būtų iš viso neįmanomas.

Taigi, aiškindama 2002 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1029 2 straipsnio nuorodą į pajamas, gautas nuo 2002 m. sausio 1 d., kolegija daro išvadą ir konstatuoja, jog ji yra skirta tik tam, kad būtų galima nustatyti (apskaičiuoti) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnyje nurodytos metinės pajamų sumos dydį, siekiant jį palyginti su 12 minimalių mėnesinių algų dydžiu, ir tuo pačiu nustatyti, ar asmuo, kuriam taikytinos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio nuostatos, turi ar neturi pareigą mokėti minėtas socialinio draudimo įmokas. Ši nuoroda negali būti taikoma apskaičiuojant pačių nurodytų įmokų dydžius, nes priešingu atveju būtų pažeistas įstatymo negaliojimo atgal principas.

Nagrinėjamuoju atveju tai reiškia, kad pareiškėjos nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 liepos 19 d. (įstatymo Nr. IX-1029 įsigaliojimo dienos) gautos pajamos atsakovo teisingai buvo apskaičiuotos nustatant jos pajamų metinės (už 2002 m.) sumos dydį ir tuo pačiu nustatant jos pareigą sumokėti socialinio draudimo įmoką už 2002 mokestinius (kalendorinius) metus. Tačiau, apskaičiuodamas šios įmokos dydį (774 Lt papildomai pensijos daliai), atsakovas nepagrįstai ir neteisingai įtraukė į apmokestinamąjį laikotarpį laiką nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. liepos 19 d. Todėl iš pareiškėjos reikalaujama sumokėti šios įmokos suma turi būti atitinkamai sumažinta: iki 350 Lt (774-(64,5x6)-(64,5x18 : 31)). Atitinkamai, iki 19 Lt turi būti sumažinta pareiškėjai apskaičiuotų delspinigių suma.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė galiojimo laike aspektu 2002 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1029 (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo) 2 straipsnį. Todėl teismo priimtas sprendimas ir skundžiamas atsakovo raginimas pakeistini, sumažinant iš pareiškėjos reikalaujamą sumokėti sumą iki 367 Lt.

Dėl reikalavimo grąžinti 182 Lt dydžio permoką

Iš bylos matyti, kad atsakovo 2004 m. vasario 20 d. raštu pareiškėja buvo informuota apie 1998 m. atsakovo darbuotojų klaidingai atliktą kito draudėjo (kito asmens) sumokėtos 182 Lt sumos įskaitymą į pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo įmokas (b. l. 7). Atsakovo 2004 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 3-5-7107 pareiškėja buvo informuota apie neteisingą 2004 m. pirmo ketvirčio finansinės ataskaitos (F-4) užpildymą ta prasme, kad pareiškėja neteisingai nurodė jos permokėtos minėtų įmokų sumos dydį (rašte nurodyta, kad minėtos permokos suma yra 46 Lt, o ne pareiškėjos deklaruoti 228 Lt). Pažymėtina, kad šiame rašte nurodytos sumos skiriasi 182 Lt, t.y. pareiškėjos ginčijama suma. Kaip matyti iš nurodyto 2004 m. vasario 20 d. rašto, ginčijama įmoka (kito draudėjo) buvo atlikta 1998 m. sausio 8 d., rašte nurodyta klaida buvo nustatyta 2003 m. vasario 26 d. įsakymu paskirtos savanoriškai dirbančių asmenų apdraustųjų įskaitos inventorizacijos metu.

Pasisakydama dėl šios ginčo dalies, kolegija pažymi, kad pagal minėtos (2003-02-26 paskirtos) inventorizacijos metu galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio (2001-10-11 d. įstatymo Nr. IX-546 redakcija) 8 dalį, apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino; pirmiausia sumokamos privalomosios įmokos, po to - baudos, o vėliausiai – delspinigiai; apskaičiuoti arba perskaičiuoti galima ne daugiau kaip penkerių praėjusių kalendorinių metų valstybinio socialinio draudimo fondui priklausančias įmokas.

Iš nurodyto atsakovo 2004 m. vasario 20 d. rašto matyti, kad tarp jame nurodytų 1998 m. sausio 8 d. įmokos ir inventorizacijos praėjo daugiau negu penkeri metai. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad minėta, atsakovo nurodyta jo darbuotojų klaida buvo nustatyta per trumpesnį negu penkeri metai terminą. Todėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio (2001-10-11 d. įstatymo Nr. IX-546 redakcija) 8 dalies nuostatos dėl ribojimo laike apskaičiuoti arba perskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo fondui priklausančias įmokas taikymo požiūriu atsakovo atliktas pareiškėjos įmokų perskaičiavimas (kurio metu buvo pastebėta minėta klaida) negali būti pripažintas teisėtu. Kolegija pažymi, kad nurodyta teisės norma taikytina šioje byloje todėl, kad ji tuomet reglamentavo iš esmės panašius teisinius santykius. Pažymėtina, kad, atsikirsdami į pareiškėjos šios skundo dalies argumentus, nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodė jokios teisės normos, kurios pagrindu sumažintas pareiškėjos permokos dydis. Taigi konstatuotina, kad, spręsdamas šią pareiškėjos skundo dalį, pirmosios instancijos teismas ABTĮ taikymo požiūriu netinkamai pritaikė materialinės teisės normą. Todėl teismo priimto sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl 182 Lt permokos grąžinimo, naikintina, o šis pareiškėjos reikalavimas tenkintinas (ABTĮ 143 str., 88 str. 2 p.),

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2004 m. balandžio 26 d. raginimą Nr. 10362 pakeisti.

Sumažinti iš pareiškėjos D. A. reikalaujamą sumokėti 816 Lt sumą iki 367 Lt.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių pareiškėjos sumokėtus už 2004 m. I ketvirčio valstybinio socialinio draudimo įmokas182 Lt grąžinti pagal paskirtį.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRoma Sabina AlimienėAnatolijus BaranovasStasys Gagys