- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-1058-302/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-15936-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rita Kisielienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- Viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovo Viešosios įstaigos “Teleradijo kompanija Hansa” ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti sutartį, išvadą teikianti institucija - LR ryšių reguliavimo tarnyba, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Viešoji įstaiga „Teleradijo kompanija Hansa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino ir prašė: įpareigoti atsakovą sudaryti patalpų, unikalus Nr. 1094-0084-0011:0004, esančių Gedimino pr. 34, Vilnius, nuomos sutartį 2011-05-15 data pagal 2006-09-29 tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 2050 sąlygas Nurodė, kad patalpos, esančios Gedimino pr. 34, Vilniuje, nuo 1950 metų naudojamos išimtinai elektroninių ryšių paslaugų teikimui, patalpose esanti elektroninių ryšių infrastruktūra yra neatsiejamai susieta su šiomis patalpomis, yra integruota į patalpas ir viso pastato konstrukcijas. Ieškovas nuo bendrovės įsteigimo teikia elektroninių ryšių paslaugas, 2000-03-16 ieškovas iš AB „TEO LT“ įsigijo elektroninių ryšių infrastruktūrą negyvenamosiose patalpose, Gedimino pr. 32, Vilniuje. Nuo 2001 metų ieškovas patalpas Gedimino pr. 34, Vilniuje nuomojasi iš atsakovo. 2006-09-29 tarp šalių sudaryta savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. 2050, pagal kurią atsakovas perdavė ieškovui 396,47 kv. m. bendro ploto patalpas, esančias Gedimino pr. 34, Vilniuje, pirmame aukšte, naudoti laidinio radijo paslaugoms teikti, o ieškovas įsipareigojo mokėti 3 132,11 Lt per mėnesį nuomos mokestį. 2011-04-22 atsakovas raštu nurodė, kad patalpų nuomos terminas baigiasi 2011-05-14, todėl paprašė patalpas perduoti atsakovui arba kreiptis dėl nuomos sutarties pratęsimo. 2011-04-27 ieškovas pateikė atsakovui prašymą pratęsti nuomos sutarties Nr. 2050 terminą, tačiau atsakovas nusprendė nepratęsti nuomos sutarties. Atsakovas nepagrįstai atsisakė pratęsti patalpų nuomos sutartį, tuo pažeisdamas ieškovo bei jo klientų ir vartotojų interesus, ieškovas savo įsipareigojimus pagal sutartį vykdė tinkamai, todėl pagal 2006-09-29 sutarties 16 p., CK 6.482 str. 1 d. turi teisę į nuomos santykių pratęsimą. Ieškovui priklausančios infrastruktūros iškelti iš patalpų nėra įmanoma, patalpos yra būtinos ieškovo veikloje teikti laidinio radijo paslaugas visoje Lietuvoje. Ieškovas savo reikalavimą taip pat grindė LR Elektroninių ryšių įstatymo bei Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklių nuostatomis, pagal kurias atsakovas kaip elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas privalo ieškovui kaip elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojui išnuomoti ginčo patalpas, kurios laikytinos elektroninių ryšių infrastruktūra.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pradinį ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad patalpų, esančių Gedimino pr. 34, Vilniuje pagrindinė tikslinė paskirtis yra administracinė, tokia patalpų paskirtis nurodyta Nekilnojamojo turto registro duomenų banke ir aplinkybė, kad patalpos buvo išnuomotos ieškovui laidinio radijo paslaugoms teikti, nekeičia ginčo patalpų paskirties, todėl jos negali būti laikomos elektroninių ryšių infrastruktūra pagal LR Elektroninių ryšių įstatymo bei Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklių nuostatas. Atsakovas nėra elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas ar naudotojas, todėl jam netaikytini minėti teisės aktai, o taikytinos LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir jį įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatos. Atsakovas, vadovaudamasis sutarčių laisvės principu, nurodė ieškovui aiškiai ir nedviprasmiškai, jog neketina naudotis sutarties 16 p. numatyta teise pratęsti nuomos sutartį, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį. Be to, ieškovas skolą už patalpų nuomą atsakovui sumokėjo tik po atsakovo ieškinio dėl skolos priteisimo, sutarties nutraukimo ir iškeldinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Išvadą teikianti institucija LR Ryšių reguliavimo tarnyba nurodė, kad šiuo metu galioja 2011-10-14 Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1V-987 patvirtintos Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo, žymėjimo, priežiūros ir naudojimo taisyklės. Ieškovas kaip ūkio subjektas, besiverčiantis laidinio radijo veikla, teikia tarnybai ketvirtines ataskaitas apie vykdytą elektroninių ryšių veiklą, ieškovas Elektroninių ryšių įstatymo 3 str. 16 d. prasme yra elektroninių ryšių tinklo valdytojas. Ginčo patalpos Elektroninių ryšių įstatymo 39 str. ir Taisyklių 1 p. prasme laikytinos kita tinkama infrastruktūra, todėl išvadą teikiančios institucijos nuomone, byloje ginčas kilęs dėl bendro šios infrastruktūros naudojimo Elektroninių ryšių įstatymo 39 str. prasme, taigi nustačius šiame straipsnyje nurodytas sąlygas infrastruktūros valdytojas (atsakovas) turėtų pareigą sudaryti sutartį su infrastruktūros naudotoju (ieškovu). Be to mano, kad ieškovas neturi galimybės įgyvendinti savo teisę įrengti jai priklausančią elektroninių ryšių infrastruktūrą, įrengdama ją ne ginčo patalpose.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas sprendė, kad atsakovas, kaip turto savininkas, turi teisę spręsti dėl patalpų nuomos sutarties pratęsimo, o jo pareigos sudaryti nuomos sutartį pagal įstatymus ieškovas neįrodė. Ginčo turtas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, pastaroji jį valdyti, naudoti ir juo disponuoti privalo vadovaudamasi, visų pirma Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, kuriuo nustatyta valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka bei sąlygos, numatyti valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimai šioje srityje ir t.t. Be to, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis inter alia viešosios teisės principu, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir (ar) savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybės turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Teismo manymu, aplinkybė, kad patalpose, kuriose yra įrengta ieškovui priklausanti elektroninių ryšių infrastruktūra, pati savaime neįpareigoja atsakovą sudaryti patalpų,nuomos sutartį tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis buvo nuspręsta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu ieškovui išnuomoti patalpas 2006 m. 5 metų laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip objekto įtraukimo į privatizuotinų objektų sąrašą. Be to, pažymėjo tai, kad ieškovui priklausančią elektroninių ryšių infrastruktūrą galima perkelti į kitą vietą, tik, kad tai sąlygotų dideles išlaidas, nors tai patvirtinančių įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad laidinio ryšio paslaugos yra atgyvenusios, maža gyventojų dalis naudojasi tokiomis paslaugomis, tokių paslaugų teikimo klausimas yra laiko klausimas, be to tarnyba gauna nusiskundimų, prašoma nutraukti paslaugos teikimą, dėl to teismas konstatavo, kad šiuo atveju sutarties nesudarymas nepažeidžia viešojo intereso. Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybei yra svarbu jos finansinė turtinė padėtis, taigi ir tinkamai ir valstybės ir (ar) savivaldybės turto naudingas eksploatavimas ir naudos gavimas, ką ji privalo atlikti norminių aktų nustatyta tvarka.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantas Viešoji įstaiga „Teleradijo kompanija Hansa“ pateikė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą-ieškovo ieškinį tenkinti visa apimtimi. Nurodo, kad vienas iš pagrindinių sprendime nurodomų motyvų, kurio pagrindu buvo atsisakyta tenkinti ieškovo reikalavimus šioje byloje, yra, jog neva tokie veiksmai pažeistų CK įtvirtintą sutarčių laisvės principą, t.y., pažeistų CK 6.156 str. 1 d. nuostatas. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir atmestina. Ieškovo reikalavimas įpareigoti sudaryti sutartį šioje byloje yra reiškiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo, o taip pat RRT 2011 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1V-978 patvirtintų Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo, žymėjimo, priežiūros ir naudojimo taisyklių nuostatomis. Dėl to, ieškovo byloje pareikšto reikalavimo patenkinimas vadovaujantis ERĮ bei taisyklių nuostatomis nepažeistų sutarčių laisvės principo. Ieškovo į bylą pateiktų procesinių dokumentų turinys, ieškovo paaiškinimai teismo posėdžio metu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, o taip pat teismo posėdžio metu apklausti liudytojai neginčijamai patvirtina, kad egzistuoja visos ERĮ bei Taisyklėse įtvirtintos sąlygos tam, kad atsakovas būtų įpareigotas ieškovui išnuomoti ginčo patalpas anksčiau tarp šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygomis. Be to, visų ERĮ bei Taisyklėse įtvirtintų sąlygų egzistavimą neginčijamai patvirtina ir byloje išvadą teikusios institucijos RRT išnagrinėjus bylą pateikta išvada, o pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai netinkamai vertina ir aiškina RRT išvadą. Apeliantas pabrėžia, jog teismo nurodomos aplinkybės neginčijamai patvirtina ERĮ bei Taisyklėse įtvirtintų sąlygų egzistavimą, o būtent — kad ieškovo infrastruktūra yra įrengta patalpose bei, kad šios infrastruktūros iškėlimas iš patalpų būtų neproporcingai brangus ir netikslingas. Nors ši pavienė aplinkybė ir nepatvirtina visų reikiamų sąlygų, kitos byloje nustatytos aplinkybės, vertinant sistemiškai, neginčijamai patvirtina, kad ieškovas turi pagrįstą teisę reikalauti atsakovą sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai J. V., A. S., V. S., V. Č. patvirtino, kad centrinės laidinio radijo stoties perkėlimas į kitą vietą patiriant protingo dydžio sąnaudas yra neįmanomas. Centrinės laidinio radijo stoties (t.y., visos Patalpose esančios ieškovui nuosavybės teise priklausančios elektroninių ryšių infrastruktūros) perkėlimas nulemtų itin didelių, neproporcingų išlaidų atsiradimą ieškovo bendrovei, kas neabejotinai nulemtų bendrovės veiklos nutraukimą, kadangi tokio dydžio finansinė našta bendrovei būtų nepakeliama. Be to, ginčo patalpų nuomos sutarties sudarymo atveju naudą gautų abi sutarties šalys — ieškovui būtų suteikiama teisė naudotis patalpomis ir vykdyti įstaigos veiklą, tuo tarpu atsakovui būtų mokamas nuomos mokestis. Kadangi atsakovas bylos nagrinėjimo metu niekuomet neginčijo ankstesnių tarp šalių sudarytų bei vykdytų sutarčių sąlygų pagrįstumo ir tinkamumo, todėl apeliantas mano, kad sutartyje nustatytas nuomos mokesčio dydis bei kitos sąlygos yra tinkamos (ERĮ 39 str. 3 d.) ir nuomos sutartis su ieškovu sudarytina būtent šiomis sąlygomis.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti sudaryti sutartį pažeidžia sutarčių laisvės principą, todėl teisėtai tokį reikalavimą atmetė. Apeliantas ieškinio reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 1V-562 patvirtintomis Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklėmis, kuriose, ieškovo vertinimu, įtvirtinta sutarčių laisvės principo išimtis. Su tokia apelianto pozicija atsakovas nesutinka. Nagrinėjamoje byloje šalių teisiniai santykiai susiklostė vadovaujantis terminuota negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi. Atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę ir ieškovą VšĮ „Teleradijo kompanija Hansą" siejo ne elektroninio ryšio infrastruktūros nuomos, panaudos ar kiti teisiniai santykiai, o teisiniai nuomos santykiai, kurie šiuo metu yra pasibaigę pagal Sutarties Nr. 2050 ir CK nuostatas, taip pat, kad ginčo patalpos buvo tik išnuomotos laikinai naudoti laidinio radijo paslaugoms teikti administracinės paskirties plotas, neatliekantis jokių funkcijų, susijusių su elektroninių ryšių paslaugų tiekimu. Šiuo atveju neteisinga teigti, kad ieškovas, valdantis įrangą atsakovui priklausančiose patalpose, įgyja teisę reikalauti, kad ir atsakovo patalpos, prieš paties savininko valią, būtų pripažįstamos elektroninių ryšių infrastruktūra, o pirmos instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad institucijos, teikiančios išvadą byloje, pozicija nereiškia, kad atsakovui tenka pareiga išnuomoti ginčo patalpas. Be to, apeliantas vienašališkai nurodo, kad atsakovui nuomoti ieškovui patalpas yra naudinga, nes už tai jis gautų nuomos mokestį. Atsakovas su tokia apelianto pozicija nesutinka ir pažymi, kad atsakovas nuolat dėl ieškovo netinkamai vykdomos sutarties nuostatų patyrė apsunkinimų — laiku arba išvis nebuvo mokamas nuomos mokestis ir atsakovas buvo priverstas ginti savo teises teismine tvarka. Taip pat, negaudamas maksimalių pajamų iš ginčo administracinės paskirties patalpų, atsakovas patyrė nuostolių, kurie ženkliai sumažino pajamas į miesto biudžetą. Apeliantas nepagrįstai siekia įrodyti, kad apelianto teisinė forma (viešoji įstaiga) lemia, jog apelianto vykdoma ūkinė veikla - atlygintinis radijo paslaugų teikimas - yra viešojo intereso sritis, todėl šioms paslaugoms teikti atsakovas - viešosios nuosavybės savininkas privalo suteikti patalpas. Taigi pirmos instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus pagrįstai pripažino, kad ieškovo reikalavimo patenkinimas pažeistų ne tik sutarties laisvės principą, bet ir disponavimo viešąja nuosavybe imperatyvias nuostatas. Vertinant apeliacinį skundą, svarbia laikytina aplinkybė, kad pats apeliantas, sudarydamas ginčo nuomos sutartį, sutiko, kad nuomos sutartis būtų terminuota, todėl privalėjo prisiimti riziką dėl įrangos iškėlimo, pasibaigus sutarčiai, todėl šios savo rizikos negali perkelti patalpų savininkui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d.), arba tai numato atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai.
Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį motyvus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir faktines aplinkybes, dėl jų padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovą įpareigojus sudaryti patalpų nuomos sutartį būtų pažeistas sutarties laisvės principas, nes ieškovas neįrodė, kad pagal įstatymus, o konkrečiai Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 39 str. 1 dalį ir 2 d. bei Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo, žymėjimo, priežiūros ir naudojimo taisyklių 309 punktą, nustatyta ieškovo pareiga sudaryti tokią sutartį, taip pat teismas tinkamai aiškino minėtas normas, savo išvadas tinkamai argumentavo (CPK 185 str.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nuomoja negyvenamąsias patalpas, esančias Gedimino pr. 34, Vilnius, komerciniu pagrindu. ieškovas su apeliantu 2006-09-29 buvo sudaręs terminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2050, kuri galiojo iki 2010 m. gruodžio 15 d., tačiau papildomais susitarimais sutarties galiojimas pratęstas iki 2011-05-14 (t.1, b.l. 29). 2011 m. kovo 29 d. pranešimu atsakovas informavo apeliantą, kad nebus pratęsta patalpų nuomos sutartis ir pasibaigus terminuotos nuomos sutarties terminui, prašė per 7 dienas perduoti pagal aktą tvarkingas patalpas atsakovui.
CK 6.156, 6.481, 6.496 straipsniai numato, jog pasibaigus terminuotai sutarčiai ir nuomotojui nepageidaujant tęsti sutarties, nuomininkas turi grąžinti nuomojamas patalpas nuomotojui, prieš tai jas atlaisvinęs. Kaip jau minėta atsakovas kaip nuomotojas nagrinėjamoje byloje nepageidauja tęsti nuomos sutarties, ieškovas pageidauja ir toliau nuomotis ginčo patalpas, todėl prašo įpareigoti atsakovą sudaryti patalpų nuomos sutartį pagal prieš tai galiojusios nuomos sutarties tarp šalių sąlygomis.
CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Taigi sutarties turinys yra šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė. Šiuo atveju šalys susitarė dėl 2006-09-29 sudarytos nuomos sutarties laiko. Byloje nėra duomenų, kad šis susitarimas buvo sudarytas prieš kurios nors iš sutarčių valią, todėl šalys jo turi laikytis.
Nėra pagrindo nesutikti su apeliantu, kad CK 6.156 straipsnyje nustatytas sutarčių laisvės principas nėra absoliutus, nes pačiame straipsnyje numatyta, kad sudaromos sutartys negali prieštarauti kitiems įstatymams. Tačiau apelianto tvirtinimas, kad Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatos bei RRT 2011 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1V-978 patvirtintų taisyklių 309 punkto nuostatos yra išimtis numatyta CK 6.156 straipsnyje, kuri įpareigoja atsakovą (nuomotoją) toliau tęsti su ieškovu nuomos santykius, t.y. sudaryti naują patalpų nuomos sutartį aukščiau buvusios sutarties sąlygomis. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad apelianto nurodytos teisinės normos neriboja atsakovo teisės sudaryti ar nesudaryti patalpų nuomos sutartį.
LR Elektroninių ryšių įstatymas reglamentuoja visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis, tinklais ir su jais susijusiomis priemonėmis bei paslaugomis, elektroninių ryšių išteklių naudojimu, taip pat visuomeninius santykius, susijusius su radijo įrenginiais, galiniais įrenginiais ir elektromagnetiniu suderinamumu. RRT 2011 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1V-978 patvirtintos „Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo, žymėjimo, priežiūros ir naudojimo taisyklės“ nustato pagrindinius statinio saugos ir paskirties reikalavimus projektuojant, statant, įrengiant naujus ar rekonstruojant, remontuojant esamus statinius, kiek šie darbai yra susiję su elektroninių ryšių inžinerinių sistemų statiniuose įrengimu, taip pat elektroninių ryšių infrastruktūros bendro naudojimo tvarką ir sąlygas (taisyklių 1 p.). Tarp bylos šalių teisiniai santykiai susiklostė ne šių teisinių aktų pagrindu, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad juos sietų kokie nors santykiai susiję su elektroninių ryšių tiekimu. Atsakovas nėra elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas ar naudotojas.
Pagal buvusią patalpų nuomos sutartį atsakovas buvo terminuotai išnuomojęs ieškovui tik patalpas, be jokių kitų juose esančių įrenginių, tame tarpe ir susijusių su elektroniniais ryšiais. Nors apeliantas nurodo, kad atsakovo jam nuomotos patalpos yra elektroninių ryšių infrastruktūros dalis, tačiau su tokiu apelianto argumentu nėra pagrindo sutikti. Ginčo patalpos Nekilnojamojo turto registre yra registruotos kaip negyvenamosios patalpos – administracinės patalpos, jos yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėje (t. 1, b.l. 100-101), jokių kitų nuorodų, kad šios patalpos būtų kokios nors infrastruktūros dalis arba bent jų paskirtis būtų, kaip nors susieta su tokia infrastruktūra, nėra. Ta aplinkybė, jog šiose patalpose jau daugelį metų, pagal ieškovo nurodytas aplinkybes nuo pastato pastatymo laiko, yra sumontuoti inžineriniai tinklai elektroninių ryšių paslaugoms teikti, šių patalpų, kaip negyvenamųjų patalpų paskirtis nepasikeitė. Apeliantas taip pat neįrodė to fakto, kad elektroninių ryšių infrastruktūra negali būti perkelta į kitą pastatą ir be šio pastato apskritai negalėtų veikti, t.y. būtų susieta su pastatu galutinai ir neišskiriamai. Jis tik nurodė, kad perkėlimas visų priemonių būtų apeliantui per brangus, kad jis galėtų tokius veiksmus atlikti, nors šios aplinkybės neįrodinėjo kitais patvirtinančiais įrodymais. Tokiu būdu net ir iš paties apelianto nurodymo, nėra pagrindo išvadai, kad tiek pastatas, tiek elektroninių ryšių visos priemonės esančios patalpoje negali egzistuoti atskirai.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nesivadovavo Reguliavimo ryšių tarnybos pateikta išvada. Pažymėtina tai, kad pagal CPK 252 str. nuostatas Valstybės ir savivaldybių institucijos, įtrauktos dalyvauti procese vienu ar kitu klausimu, duoda išvadas, kurių tikslas palengvinti teismo darbą pasitelkiant nurodytų institucijų pareigūnus, galinčius padėti teismui įvertinti faktinius ir (arba) teisinius aspektus, taip pat pasiūlyti galimą bylos sprendimo variantą, padėti teismui analizuoti, vertinti įrodymus ir panašiai, tačiau tokios išvados nėra įrodymas, todėl teismas išvados ir nevertino kaip įrodymo, o įstatymo ir poįstatyminio akto aiškinimą atliko pats ir šį aiškinimą pritaikė bylos šalių teisiniams santykiams, padarydamas pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui netaikomos ieškovo nurodytos Elektroninių ryšių įstatymo ir Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo, žymėjimo, priežiūros ir naudojimo taisyklių nuostatos, nes atsakovas šiame įstatyme ir taisyklėse nurodyta veikla neužsiima ir šiuose teisiniuose aktuose numatyta veikla nesieja su ieškovu.
Apelianto argumentai, kad jis tinkamai vykdė nuomos sutarties sąlygas, todėl su juo atsakovas turi sudaryti nuomos sutartį nėra teisiškai reikšmingos ta prasme, kad atsakovas ginčo objektą įtraukė į privatizuojamų objektų sąrašą ir apie tai paskelbė 2012 m. balandžio mėn. informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 4, todėl ir dėl šios aplinkybės teismas neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovą išnuomoti patalpas. Ši sąlyga kaip nuomos termino pabaiga ieškovui yra žinoma, nes ji buvo numatyta 2006 m. gegužės 29 d. patalpų nuomos sutartyje (sutarties 6 p.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.