- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-25
- Bylos Nr.
- 2A-355/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- M. B.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybės įmonė Registrų centras
- Kategorijos
- 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-588-623/2008 pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybės įmonė Registrų centras, dėl sutarties sudarymo patvirtinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė M. B. kreipėsi į teismą prašydama patvirtinti papildomai prie sklypo (duomenys neskelbtini), priskirtos 280 kv.m. valstybinės žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo už 100 377 Lt dydžio kainą sutarties tarp M. B. ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko, sudarymą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog 2004 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. 30-664 ,,Dėl sklypo Malonioji g. 18A ribų ir ploto nustatymo bei siūlymo parduoti papildomai priskirtą valstybinės žemės sklypo dalį“. Šio įsakymo 2 p. buvo patvirtinta priskirtos 280 kv.m. valstybinės žemės sklypo dalies pardavimo kaina – 100 377 Lt, iš jų vertės priedas dėl inžinerinių statinių – 65,00 Lt, o įsakymo 5 p. nustatė, kad sklypo naudotojas su Miesto plėtros departamento parengtais žemės sklypo dokumentais (duomenimis) kreiptųsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo“. Įsakymo 3.1.p. nustatė, kad 100 377 Lt už papildomai priskirtą sklypo dalį turi būti sumokėti prieš pasirašant žemės pirkimo sutartį. Ieškovė 2005 m. balandžio 25 d., 2005 m. balandžio 28 d. sumokėjo nustatytą kainą bei 2005 m. balandžio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką dėl sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. balandžio 27 d. priėmė įsakymą Nr. 2.3-4163-01 ,,Dėl įsiterpusio žemės sklypo greta sklypo Malonioji g., Vilniuje (duomenys neskelbtini), suformavimo, pardavimo kainos bei naudojimo sąlygų patvirtinimo ir pardavimo M. B.“. Šiuo įsakymu buvo daugiau nei du kartus padidinta 280 kv.m ploto žemės sklypo kaina – 212 290 Lt. Ieškovė pabrėžė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nustatęs 2006 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 2.3-4163-01 100 377 Lt dydžio sklypo dalies kainą, neperžengė savo kompetencijos ribų ir vadovavosi tuo metu galiojusiomis 1999 m. vasario 24 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 205 ,,Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ bei 1999 m. birželio 2 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 692 ,,Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ nuostatomis. Aplinkybė, kad pasikeitė kainos nustatymo teisinis reglamentavimas, neįtakoja ieškovės teisės įsigyti jai priskirtą sklypą už kainą, kuri buvo teisėtai bei pagrįstai nustatyta ir ieškovės sumokėta.
Ieškovė nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija daugiau nei dvejus metus vilkina papildomai prie sklypo Malonioji g. 18A,Vilniuje, priskirtos 280 kv.m. valstybinės žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties įforminimą įstatymų nustatyta tvarka. Savo atsisakymą įforminti žemės sklypo dalies pardavimą atsakovas motyvuoja nepagrįstais prašymais (pateikti pačios Vilniaus apskrities viršininko administracijos turimus/turėtinus dokumentus), ignoruoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 30-664 priėmimo metu galiojusių aktualių teisės aktų nuostatas bei dvigubai padidino sklypo dalies pardavimo kainą. Tokiu būdu šiurkščiai pažeisti LR Konstitucijoje įtvirtinti teisėtų lūkesčių bei teisinės valstybės principai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme nurodytą kainą ieškovė sumokėjo 2005 m. balandžio mėnesį, todėl tada, ieškovės manymu, įvyko 280 kv.m. sklypo dalies pirkimas-pardavimas. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 27 d. įsakymu nėra ir negali būti paneigti ieškovės teisėti lūkesčiai bei teisės ir pareigos, nustatytos 2004 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus priimto įsakymo pagrindu, todėl yra pagrindas patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį pagal CK 6.309 straipsnio trečiąją dalį.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovės 2005 m. balandžio 28 d. prašymo pateikimo metu jau galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 1500 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 692 ,,Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) pakeitimo“. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 2.3-4163-01 „Dėl įsiterpusio žemės sklypo greta sklypo Malonioji g., Vilniuje (duomenys neskelbtini), suformavimo, pardavimo kainos bei naudojimo sąlygų patvirtinimo ir pardavimo M. B.“ suformavo greta M. B. nuosavybės teise priklausančio 704 kv.m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) įsiterpusį 280 kv.m ploto laisvos valstybinės žemės sklypą bei nustatė šio sklypo pardavimo kainą – 212 290 Lt. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė sumokėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 30-664 „Dėl sklypo Malonioji g. 18A ribų ir ploto nustatymo bei siūlymo parduoti papildomai priskirtą valstybinės žemės sklypo dalį“ nustatytą žemės sklypo kainą iki pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą tokią sutartį sudaryti. Tokio sklypo pardavimo kainos nustatymas teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas žemėtvarkos skyriaus, bet ne savivaldybės institucijos, kompetencijai. Ieškovė prašė patvirtinti sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris negali būti civilinių santykių objektu, kadangi neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, be to, ieškovė sumokėjo ne visą sklypo kainą. Atsakovas nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. 2.3-4163, kuriuo nustatyta minėto žemės sklypo pardavimo kaina, yra galiojantis, ieškovė jo neginčijo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, be to, praleido nustatytą 1 mėnesio terminą tokiam skundui paduoti.
Šalies argumentai
Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog ginčo teisiniam santykiui CK 6.309 straipsnio trečioji dalis netaikytina, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 30-664 negali būti laikomas Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsipareigojimu sudaryti ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovei nesutinkant su Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 27 d. įsakyme Nr. 2.3-4163-01 nustatyta kaina, šalims nesusitarus dėl esminių sutarties sąlygų, negalima pripažinti, kad įvyko žemės sklypo pirkimas-pardavimas. Pati ieškovė ilgą laiką neatliko tam tikrų veiksmų, kuriuos turėjo atlikti norėdama įgyti teisę pirkti papildomai priskirtą 280 kv. m. valstybinės žemės sklypą, dėl to ir rizika dėl padidėjusios žemės sklypo kainos tenka pačiai ieškovei.
Tretysis asmuo Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas prašė ieškinį spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog 2006 m. gegužės 30 d. atidėjo sprendimo dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymo įrašyti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą priėmimą, o 2006 m. liepos 11 d. sprendimu atsisakė tenkinti pateiktą prašymą, kadangi per nustatytą terminą nebuvo pašalinti 2006 m. gegužės 30 d. sprendime išvardinti trūkumai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 23 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį. Teismas sprendimą pagrindė tuo, kad vadovaujantis CK 6.309 straipsnio trečiosios dalies nuostatomis, pirkimo-pardavimo sutartis teismo tvarka gali būti įforminta, jeigu abi sandorio šalys yra tinkamai įvykdžiusios sandorį ir viena iš jų vengia įforminti jį įstatymu nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad ieškovė nesumokėjo visos žemės sklypo dalies kainos, nustatytos 2006 m. balandžio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakyme Nr. 2.3-4163-01, todėl nėra pagrindo numatyto, CK 6.309 straipsnio trečiojoje dalyje teismo tvarka patvirtinti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, žemės sklypo dalis nebuvo perduota ieškovei ir apskritai negalėjo būti perduota, nes minėta žemės sklypo dalis nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o neidentifikuoto nekilnojamojo daikto perdavimas negalimas. Apygardos teismas konstatavo, kad ieškovė, sumokėdama žemės kainą ne iškarto, o praėjus beveik metams nuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymo priėmimo, žinojo, kad kainos mokėjimo metu jau galiojo naujas kainos nustatymo teisinis reglamentavimas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 23 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, apeliantė prašo priimti naujus rašytinius įrodymus, kurių pateikimo būtinybę argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančiais įrodymais nesugebėjo nustatyti bylai svarbių aplinkybių, atskleisti bylos esmės ir tarp ginčo šalių susiklosčiusių santykių/ketinimų. Apygardos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia tokiais motyvais:
teismas nevisapusiškai ištyrė bylą ir neįvertino, kad ieškovė jau 2005 m. balandžio 28 d. buvo pateikusi atsakovui papildomai perkamo 280 kv.m. ploto žemės sklypo planą, tačiau atsakovas nepagrįstai atsisakė įforminti pirkimo-pardavimo sutartį pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymo Nr. 30-664 sąlygas. Be to, teismas neteisingai nustatė, kad ieškovė nesąžiningai naudojosi savo pirkėjos teisėmis;teismas neteisingai nustatė prašomo prijungti žemės sklypo dalies statusą;aplinkybė, kad pasikeitė žemės sklypo dalies kainos nustatymo teisinis reglamentavimas, negali įtakoti ieškovės teisės įsigyti minėto sklypo dalį už kainą, nustatytą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme Nr. 30-664;atsakovas nepagrįstai užtęsė žemės sklypo dalies pardavimo procedūrą, dėl ko padidėjo minėto sklypo dalies kaina;teismas nepasisakė dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 23 d. sprendimą. Atsiliepimo motyvai:
CK 1.109 straipsnis numato, kad civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, o ginčo sklypas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre;Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymas Nr. 30-664 negali būti vertinamas kaip įsipareigojimas parduoti ginčo žemės sklypą, kadangi valstybinės žemės sklypus parduoda, pirkimo-pardavimo sutartis pasirašo atitinkamos apskrities viršininkas arba jo įgaliotas asmuo;ieškovė kreipėsi su prašymu į Vilniaus apskrities viršininką dėl žemės sklypo pardavimo 2005 m. balandžio 30 d., todėl ir kaina buvo nustatyta pagal naują kainos nustatymo metodiką;įsipareigojimu sudaryti ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pripažintinas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. 4163-01, tačiau ieškovei nesutikus su minėtame įsakyme nurodyta kaina spręstina, kad pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta;rizika dėl padidėjusios žemės sklypo kainos tenka pačiai ieškovei, kuri neprotingai ilgą laiką nesikreipė su prašymu parduoti ginčo žemės sklypą. Ieškovės nurodyti pagrindai, dėl kurių nebuvo kreiptasi iš karto po Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymo gavimo, negali būti pagrįsti, nes nebuvo priežasčių, kurios neleido pateikti prašymo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, dėl žemės sklypo pardavimo;nebuvo pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai, kadangi teisę nusipirkti ginčo žemės sklypą ieškovė įgijo tik 2005 m. balandžio 28 d., kai kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai, pagal CPK taisykles įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus (CPK 178 str., 185 str.), teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas bei neturėjo pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimų.
Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl sudarymo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovei siekiant įsigyti žemės sklypo dalį už 2005 m. balandžio 28 d. sumokėtą kainą, nurodytą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. metų balandžio 30 d. įsakyme Nr. 30-664 (toliau – savivaldybės įsakymas), o ne visą kainą, nustatytą Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 27 d. įsakyme Nr. 2.3-4163-01 (toliau – apskrities viršininko įsakymas), kad nėra pagrindo teismo tvarka patvirtinti ginčo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį.
Neturi pagrindo apeliacinio skundo argumentai, kad apygardos teismas nepagrįstai atsisakė patvirtinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą už kainą, numatytą savivaldybės įsakyme, kadangi ieškovė jau 2005 m. balandžio 28 d. buvo pateikusi atsakovui papildomai perkamo 280 kv.m. ploto žemės sklypo planą, kad sutartis buvo sudaryta 2005 m. balandžio 28 d., kuomet ieškovė sumokėjo pinigų sumą, numatytą savivaldybės įsakyme.
CK 6.162 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Pagal CK 6.167 straipsnio pirmąją dalį, oferta – pasiūlymas sudaryti sutartį, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju, o CK 6.168 straipsnio pirmoji dalis numato, kad oferta įsigalioja, kai ją gauna akceptantas. CK 6.305 straipsnio trečiosios dalies nuostatomis, atskirų rūšių daiktų (prekių) pirkimo-pardavimo ypatumus gali nustatyti kiti įstatymai. LR Žemės įstatymo 10 straipsnio pirmoji dalis numato, kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtus privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Be to, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad valstybinės žemės sklypo, įsiterpusio tarp privačių žemės sklypų ir parduodamo ne aukciono tvarka, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pagrindas yra apskrities viršininko sprendimas (įsakymas), kuris turi būti priimtas laikantis imperatyvių teisės normų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2008). Taigi nesant apskrities administracijos viršininko įsakymo dėl valstybinės žemės pardavimo, nėra ir būtinos sąlygos, reikalingos sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. ofertos (pasiūlymo).
Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo padaryti išvadą, jog negalima patvirtinti ginčo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, teisingai nurodęs, kad ieškovė nesumokėjo nurodytos žemės sklypo dalies kainos, o atsakovas neperdavė ieškovei žemės sklypo, kuris nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre bei neidentifikuotas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirkimo-pardavimo sutartis apskritai nebuvo sudaryta nei 2005 m. balandžio 28 d. (pinigų sumokėjimo metu, nes nebuvo būtinos sąlygos sutarties sudarymui – apskrities viršininko įsakymo (ofertos)), nei 2006 m. balandžio 27 d. – kada buvo priimtas apskrities viršininko įsakymas, kadangi ieškovė nesutiko su minėtame įsakyme nustatyta kaina, t. y. nebuvo suderinta sutarties šalių bendra valia (CK 6.162 str. 1, 2 d., CPK 263 str. 1 d.). Todėl neturi reikšmės valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui aplinkybė, kad apeliantė 2005 m. balandžio 28 d. buvo pateikusi atsakovui papildomai perkamo 280 kv.m. ploto žemės sklypo planą, kuri negali paneigti įstatymuose nustatytos tvarkos dėl valstybinės žemės perleidimo privačion nuosavybėn.
Atmestinas ir apeliantės motyvas, jog pasikeitęs žemės sklypų kainos nustatymo teisinis reglamentavimas negali įtakoti ieškovės teisės įsigyti ginčo žemės sklypo dalį už kainą, nustatytą 2004 m. balandžio 30 d. savivaldybės įsakyme. Aukščiau minėta, jog nesant apskrities viršininko įsakymo dėl valstybinės žemės pardavimo privačion nuosavybėn, nėra ir būtinosios sąlygos, reikalingos sudaryti sutartį. Todėl iki apskrities viršininko įsakymo priėmimo apeliantė apskritai neįgijo subjektinės teisės pirkti ginčo žemės sklypo dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pasibaigus įstatymo, kaip teisės įgijimo pagrindui, galiojimo terminui, pasibaigia taip pat ir galimybės tam tikromis įstatyme numatytomis sąlygomis įgyti tame įstatyme numatytas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1025/2000). Dėl to neturi pagrindo ir apeliantės argumentas, kad buvo pažeisti apeliantės teisėti lūkesčiai. Juolab kad apeliantei neįgijus subjektinės teisės įsigyti žemės sklypo dalies, jai neatsirado ir teisėtų lūkesčių, kuriuos ji kildina iš teisės įsigyti žemės sklypo dalį pagal savivaldybės įsakymą Nr. 30-664.
Neturi pagrindo ir apeliantės argumentas, kad atsakovas nepagrįstai užtęsė minėto žemės sklypo dalies pardavimo procedūrą, dėl ko padidėjo minėto sklypo dalies kaina. Kolegijos nuomone, atsakovo veiksmai negalėjo įtakoti žemės sklypo dalies kainos padidėjimo. Atsakovas minėto žemės sklypo dalies kainą apskaičiavo pagal teisės aktus, kurie galiojo ieškovei kreipiantis su prašymu dėl valstybinės žemės įsigijimo. Žemės sklypų kainų nustatymo reglamentavimas pasikeitė dar iki 2005 m. balandžio 28 d. (apeliantės kreipimosi su prašymu į atsakovą įsigyti nurodytą žemės sklypo dalį), t. y. iki atlikimo būtinų veiksmų, siekiant įsigyti subjektinę teisę pirkti valstybinę žemę. Todėl atsakovas pagrįstai laikėsi teisės principo, kad pasibaigus įstatymo, kaip teisės įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia taip pat ir galimybės tam tikromis įstatyme numatytomis sąlygomis įgyti tame įstatyme numatytas teises.
Apeliantė be pagrindo teigia, kad teismas neteisingai nustatė 280 kv. m. papildomai priskirtos žemės sklypo dalies statusą, kad prašė įsigyti ne atskirą turto objektu neįregistruotą 280 kv. m. atskirą žemės sklypą, o žemės sklypo papildomą dalį. CK 1.109 straipsnis nustato, kad civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmuo gali įgyti teises į žemės sklypą, kuris yra suformuotas pagal žemėtvarkos ar teritorijų planavimo dokumentus ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008). Vadovaujantis CK 1.98 straipsnio antrąja dalimi, žemė priskiriama prie nekilnojamųjų daiktų, o CK 4.253 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad nekilnojamieji daiktai turi būti registruojami viešame registre. Atsižvelgiant į tai, kad įregistruoti galima tik identifikuotą daiktą, darytina išvada, jog žemės sklypas visų pirma turi būti suformuotas. Todėl siekiant, kad žemės sklypas būtų civilinių teisių objektu, jis turi būti teisės aktų nustatyta tvarka suformuotas ir įregistruotas viešame registre (CK 1.109 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad 280 kv.m. papildomai priskirtos prie žemės sklypo dalis buvo suformuota kaip atskiras žemės sklypas tik 2006 m. balandžio 26 d. apskrities viršininko įsakymu (b. l. 26). Be to, iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pažymų (b. l. 31, 51, 52) matyti, kad 2005 m. balandžio 28 d. dar nebuvo įregistruotas apeliantės prašomas įsigyti 280 kv. m. žemės sklypas. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad minėtas sklypas 2005 m. balandžio 28 d. ir negalėjo būti pirkimo-pardavimo objektu (CK 1.109 str.).
Dėl nurodytų motyvų, apygardos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, ir nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 263 str. 1 d., 329, 330 str.). Nepatenkinus ieškovės apeliacinio skundo, iš jos priteistina 20,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d., 302 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 23 d. sprendimą.
Priteisti iš M. B. (duomenys neskelbtini) 20,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje, valstybės naudai.