Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-05-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-237-519/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2015-03-04Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-05-22Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-22
Bylos Nr.
1A-237-519/2015
Teisminio proceso Nr.
1-40-1-00243-2011-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gražvydas Poškus (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
Nuteistasis
R. A.
Advokatai
Inga Mekienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-234-519/2015Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00243-2011-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.4.; 1.1.8.1.1.; 1.2.29.1.; 2.3.6.4.5.; 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 22 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,sekretoriaujant Irenai Skaringienei,dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Kungiui,gynėjai advokatei Ingai Mekienei,nuteistajai R. A.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 300 str. 1 d. ir nuteista 50 MGL dydžio (1883 EUR) bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteista už tai, kad ji suklastojo tikrą dokumentą ir suklastotą dokumentą panaudojo, o būtent: ji 2010 metais birželio – rugsėjo mėnesiais, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2010-09-13, Šiauliuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, rengdama IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) 2010-06-30 balansą skiltyje ,,Įsipareigojimai“ įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis (11000 Lt), tokiu būdu suklastojo dokumentą – įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ balansą, po ko, tęsdama savo nusikalstamą veiką, šį suklastotą dokumentą, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2010-09-13 (duomenys neskelbtini), pateikė įmonės teisinio statuso keitimo dokumentus rengusiam įgaliotam asmeniui G. Č., kuri minėto suklastoto balanso pagrindu 2010-09-13 parengė IĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ Pertvarkymo aktą, kurio 3.2 punkte buvo nurodyti tikrovės neatitintantys duomenys apie įmonės įsipareigojimus, po ko, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2010-09-30 2-ojo notarų biuro patalpose, (duomenys neskelbtini), minėtą suklastotą IĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ balansą, 2010-09-13 Įmonės pertvarkymo aktą kartu su kitais dokumentais pateikė notarei V. P. ir taip panaudojo suklastotą dokumentą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. A. prašo panaikinti 2015-03-04 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Šiaulių apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas ją kalta padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 300 str. l d., savo išvadas pagrindė neišanalizavęs tinkamai byloje surinktų įrodymų, nepagrįstai atmesdamas jos paaiškinimus, bei liudytojų parodymus, nemotyvuotai jų nevertindamas visos baudžiamosios bylos kontekste. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje sprendžia, kad baudžiamojoje byloje įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad ji rengdama IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. birželio 30 d. balansą, suklastojo šį tikrą dokumentą bei jį panaudojo pateikdama įmonės teisinio statuso keitimo dokumentus rengusiam įgaliotam asmeniui G. Č. ir notarei V. P.. Su šiomis teismo išvadomis nesutinka ir nurodo, kad jos neatitinka ne tik baudžiamojoje byloje surinktų rašytinių įrodymų, jų nepatvirtino ir byloje apklausti liudytojai.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ji niekada ikiteisminio tyrimo metu, susipažinusi su jai pareikštais įtarimais, neneigė, kad 2010-06-30 IĮ „(duomenys neskelbtini)“ balansas neatitinka tikrovės, kad balanse nurodyta skolos suma kreditoriams įrašyta skiltyje įsipareigojimai 11000 Lt yra neteisingai apskaičiuota ir neatitiko realių pertvarkomos įmonės skolų. Taip pat ji niekada neneigė, kad šį balansą pateikė G. Č. ir notarei, tačiau visada teigė, kad tai yra klaida, kuri įvyko nesiekiant suklastoti dokumentus o tiesiog pildant ir skaičiuojant, surašant balansą naujos formos, dėl nepatyrimo. Pažymi, kad šiuo pagrindu ne kartą prokurorams kilo abejonės dėl tyčios buvimo ir ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu buvo nutraukiamas neįrodžius būtinojo nusikalstamos veikos požymio – tyčios jos veikoje.

Teigia, kad šioje byloje, sprendžiant jos baudžiamosios atsakomybės klausimą yra svarbiausiai tinkamai kvalifikuoti jos veiką, išsamiai išanalizuoti įrodymus ir priimti pagrįstą ir teisingą sprendimą dėl jos padarytos ar nepadarytos nusikalstamos veikos, ir būtino jos veiksmų kriminalizavimo, t. y. pritaikant griežčiausias valstybės prievartos priemones – baudžiamąją atsakomybę, ko nebuvo pilnai padaryta pirmos instancijos teisme.

Šalies argumentai

Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas taikydamas baudžiamąjį įstatymą ir pripažindamas ją kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. l d., nepagrįstai atmetė jos parodymus, kad 2010-06-30 balansą ji surašė pati, kad siekiant šį balansą surašyti, ji turėjo atlikti skaičiavimus, nes priešingai, nei buvo teigta ikiteisminio tyrimo metu, ji sudarydama šį balansą, negalėjo pasinaudoti 2010-02-28 balanso duomenimis, ir tai patvirtino byloje apklausta specialistė I. S.. Teigia, kad specialistė teisme paaiškino, kad reikėjo skaičiuoti ir dar turėti papildomų duomenų, kad perrašant programoje duomenis, jei įmonė ir nevykdė veiklos vasario iki birželio mėnesio, buvo būtina suskaičiuoti skolas, atlikti balansą, ar sutampa bendras skaičius. Taip pat paaiškino, kad iš 2010-02-28 balanso perrašyti į 2010-06-30 balansą, neskaičiuojant papildomai sumų, nebuvo įmanoma, kad 2010-02-28 ir 2010-06-30 balanso formos yra skirtingos ir kad siekiant užpildyti 2010-06-30 balansą, reikia papildomų skaičiavimų, yra jis platesnis ir daugiau kategorijų. Nurodo, kad šių paaiškinimų Šiaulių apylinkės teismas nevertino, dėl jų įrodomosios galios nepasisakė, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį teismo nuosprendį atmesdamas klaidos tikimybę jos sudarytame 2010-06-30 balanse, kaip siekį išvengti atsakomybės. Pasak apeliantės, dėl prokuroro klaidos jai pareikštame kaltinime, kuriame nurodyta, kad ji 2010-06-30 balanse skiltyje „skolos tiekėjams“ įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis (11000 Lt), kai tuo tarpu iš balanso matyti, kad eilutėje „skolos tiekėjams“ yra įrašas 10174 Lt, tai taip pat yra klaida, tačiau teismas tokioje byloje akivaizdžiai taikydamas skirtingus vertinimo kriterijus, nurodydamas kad toks kaltinime nurodytas netikslumas neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nes bendrai įmonės įsipareigojimai minėtame balanse nurodyti neteisingai. Su tokia teismo pozicija apeliantė nesutinka ir nurodo, kad teismas vykdydamas teisingumą, privalo būti visiems lygus ir teisingas, nuosprendis turi būti pagrįstas objektyviu įrodymų tyrimu, nesuteikiant niekam viršenybės.

Teigia, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu, teismas atmesdamas jos versiją dėl klaidos, nepagrįstai, nesirėmė byloje esančiais įrodymais: liudytojo T. V. parodymais, kurie nekito viso ikiteisminio tyrimo metu, teisme, jo parodymai visiškai sutapo su jos parodymais. Pasak apeliantės, teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad T. V. realiai įmonės nepirko, jis tik prisiėmė atsakomybę už įmonės veiklą. Teismas šių spėlionių nepagrindė leistinais įrodymais, to neįrodė ir valstybinis kaltintojas, kadangi byloje nebuvo paneigtos aplinkybės, kad realiai dėl įmonės pirkimo-pardavimo ji derinosi su kitu asmeniu, vardu Vaidas, kam jam reikėjo įmonės ir kodėl pirkimo-pardavimo dokumentus pasirašė T. V., kodėl jo vardu buvo įforminta įmonė, kad sudariusi sandorį ji daugiau įmonės veikla nesirūpino. Visi šie paaiškinimai iš esmės sutapo su liudytojo T. V. paaiškinimais ir dėl netinkamo įrodymų vertinimo buvo priimtas neteisingas ir neteisėtas teismo nuosprendis.

Atkreipia dėmesį, kad siekiant parduoti Individualią įmonę, jai nereikėjo jos reorganizuoti, šį juridinį asmenį ji taip pat būtų galėjusi parduoti ir likti atsakinga pagal juridinio asmens prievoles trejus metus, kas iš tiesų bankroto administratoriaus teisme ir buvo paaiškinta, kad siekiant padengti įmonės skolas yra realizuojamas ir asmeninsis jos bei jos sutuoktinio turtas. Šių aplinkybių teismas nevertino ir nepagrįstai atmetė jos nurodytas sąlygas, kad įmonės pirkėjui V. reikėjo įmonės pavadinimo „(duomenys neskelbtini)“ , kadangi ši įmonė rinkoje jau ilgą laiką ir jam tiko šios sąlygos, tačiau viena iš pirkimo sąlygų buvo, kad ji būtų reorganizuota į UAB, tačiau pirkime-pardavime galėjo dalyvauti ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir galėjo būti parduodama. Teismui neįvertinus šių aplinkybių, buvo priimtas neteisėtas ir neteisingas nuosprendis.

Nurodo, kad jos padaryta techninė klaida negali būti laikoma tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis, dėl kurių būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad buvo sudarytas kreditorių sąrašas, buvo išsiųsti pranešimai kreditoriams dėl įmonės reorganizavimo ir negavus jokių pretenzijų dėl įmonės reorganizavimo, negali būti laikoma, kad dėl jos veiksmų, t. y. Šiaulių apylinkės teismo nustatytų pasekmių – kad negalima visiškai nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2001-2010 metus, dėl ko būtų galima spręsti apie veikos pavojingumą, juolab kad už šią veiką yra nuteistas T. V., šis nuosprendis yra įsiteisėjęs, todėl jo pagrįstumo klausimas priimant 2015-03-04 nuosprendį jau nebeturėjo būti kvestionuojamas ir ji teisiama už tas pasekmes, už kurias yra nuteistas T. V..

Taip pat nurodo, kad nepagrįstos teismo išvados, kuriomis atmetami jos paaiškinimai, kurie buvo nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, kad ji sudarydama 2010-06-30 IĮ „(duomenys neskelbtini)“ balansą, galėjo padaryti skaičiavimo klaidą dėl buhalterinių žinių stokos. Teismas nepagrįstai remiasi aplinkybėmis ir paaiškinimais, kad ji IĮ „(duomenys neskelbtini)“ valdė nuo 1992 ir buvo šios įmonės vadovė, bei iki 2009 metų liepos mėnesio įmonėje dirbo buhalterė R. S.. Teismas nepagrįstai padarė išvadas, kad ji turėjo pakankamai buhalterinių žinių, nes ilgą laiką buvo įmonės savininkė ir vadovė, todėl žinojo įmonės finansinę padėtį, nes neįvertino jos paaiškinimų, kad ji buvo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkė ir kol nebuvo sudėtinga tvarkyti įmonės dokumentų, juos tvarkė, balansų nereikėdavo sudarinėti Individualiai įmonei, o tik teikti metinę deklaraciją, įmonėje dirbo keletas buhalterių, paskutiniu metu dirbo R. S., kuri tvarkė įmonės buhalteriją bei teikdavo deklaracijas, turėjo prieigą prie bankų jos vardu. Teigia, kad ji teismo posėdžio metu paaiškino, jog yra baigusi Individualios Įmonės buhalterinius kursus, kurie iš esmės skiriasi nuo Uždaros akcinės bendrovės buhalterijos ir IĮ balansų sudarinėti nereikia, taigi teismas nepagrįstai šias aplinkybes įvertino kaip pakankamą jos kompetenciją vedant UAB buhalteriją.

Nurodo, kad teismas savo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nepagrįstai nurodo, kad jos parodymai dėl esminių veikai kvalifikuoti faktinių aplinkybių nebuvo nuoseklūs, todėl vertintini kritiškai. Pasak apeliantės, teismas jos parodymų neanalizuoja ir nepasisako, kuriuos parodymus vertina kritiškai ir kodėl, o tai negali būti vertinama kaip pagrįstas teismo nuosprendis. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu, pirmiausiai ji buvo apklausiama dėl automobilių, apie balansus nebuvo kalbama ir tik praėjus pakankamai laiko, po įmonės pardavimo, jos jau buvo klausiama apie balansą, kas jos manymu, galėjo sąlygoti ir kai kuriuos netikslumus parodymuose, nes ji galėjo būti daug ką užmiršusi, todėl šios aplinkybės jokių būdų negali būti vertinamos kaip siekis išvengti atsakomybės ir kaip įrodymas, kad balanso duomenys tyčia suklastoti. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jos kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, bei aiškia, neginčijama šių įrodymų analize, kas skundžiamu nuosprendžiu nebuvo padaryta.

Teigia, kad nepagrįstai Šiaulių apylinkės teismas nuosprendyje daro išvadas, kad ji žinodama dėl gresiančio įmonės bankroto, inicijavo įmonės pertvarkymą ir pardavimą, ir nepagrindę savo išvadų, kodėl atmeta jos paaiškinimus, kad kilus visuotinei ekonominei krizei 2009 metais (pripažinta aplinkybė ir teismų praktikos todėl jos nereikia įrodinėti), brangstant kurui, daugelio įmonių tuo pačiu ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ekonominė situacija pasikeitė, iš tiesų įmonės veikla prisistabdė, įmonė turėjo kreditorių, jos sveikata sušlubavo (byloje pateikta pažyma), todėl ir buvo priimtas sprendimas parduoti įmonę. Tai, kad įmonei buvo reiškiami reikalavimai, kad buvo siekiama iškelti bankroto bylą, nereiškia, kad juridinio asmens teisių ir pareigų negalima parduoti, tokių draudimų nebuvo ir viešame registre, ką patvirtino byloje apklausta notarė. Priešingai nei teigia teismas, šios aplinkybės tik patvirtina, kad iš tiesų ekonominė įmonės situacija buvo prasta, o ji dėl sveikatos sutrikimų ir ekonominės krizės, tiesiog nebeturėjo noro tęsti verslo, ir nutarė įmonę parduoti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai grindžia nuosprendį spėlionėmis, kurios nėra patvirtintos leistinais įrodymais byloje, kad neva ji pasikreipusi į specialistą žinojo, kad esant tokiai ekonominei įmonės būklei, reorganizavimas neįmanomas, todėl tai patvirtina jos kaltę ir atmeta jos nuoseklius parodymus – kad kreipėsi į specialistą dėl įmonės reorganizavimo, nes pati tokių žinių reorganizuoti įmonę neturėjo. Taigi, Šiaulių apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 str., reikalavimus, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Šalies argumentai

Taip pat apeliaciniame skunde R. A. nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, jokie civiliniai ieškiniai nebuvo pareikšti, jokios žalos nėra nustatyta. Priešingai, iš byloje pateiktų dokumentų, bankroto administratoriaus pažymos ir duotų paaiškinimų teisme, matyti, kad teisiniai padariniai, reorganizavus IĮ „(duomenys neskelbtini)“ į UAB, jos atžvilgiu nekito. Ji pagal individualios įmonės prievoles visais atvejais lieka tris metus atsakinga, kas šiuo atveju ir vyksta, nes bankroto byloje ji su sutuoktiniu yra įtraukti atsakovais, ir kreditorių reikalavimai yra tenkinami ir iš jų asmeninio turto, taigi žalos atsiradimo ir atlyginimo klausimai valstybei, ar kreditoriams, dėl neteisingų duomenų įrašymo balanse ir reorganizavus individualią įmonę išliko tie patys. Pasak apeliantės, jokios žalos niekam nėra padaryta, civiliniai ieškiniai, ar kitokio pobūdžio reikalavimai dėl žalos nėra pareikšti.

Mano, kad Šiaulių apylinkės teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą teismo nuosprendį, kuris naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti – R. A. dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., išteisinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. A. apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai R. A. nuteisė pagal BK 300 str. 1 d., todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistoji R. A. neigia padariusi nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažinta kalta ir nuteista pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Ginčydama savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, apeliantė iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus ir teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą. R. A. teigia, kad skundžiamas nuosprendis priimtas tinkamai neįvertinus jos parodymų ir tai, kad ji neneigė, kad 2010-06-30 IĮ „(duomenys neskelbtini)“ balansas neatitinka tikrovės, kad balanse nurodyta skolos suma kreditoriams įrašyta skiltyje įsipareigojimai 11000 Lt yra neteisingai apskaičiuota ir neatitiko realių pertvarkomos įmonės skolų, kad neneigė, jog šį balansą pateikė G. Č. ir notarei, tačiau visada teigė, kad tai yra klaida, kuri įvyko nesiekiant suklastoti dokumentus o tiesiog pildant ir skaičiuojant, surašant balansą naujos formos, dėl nepatyrimo. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant R. A. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. R. A. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus – pačios R. A., liudytojų V. P., T. V., R. V. parodymus, specialistės I. S. paaiškinimus bei byloje esančius rašytinius įrodymus – ir padarė teisingą išvadą, kad R. A. rengdama IĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ 2010-06-30 balansą skiltyje ,,Įsipareigojimai“ įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu suklastojo dokumentą – įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“ balansą, po ko, tęsdama savo nusikalstamą veiką, šį suklastotą dokumentą pateikė įmonės teisinio statuso keitimo dokumentus rengusiam įgaliotam asmeniui G. Č., kuri minėto suklastoto balanso pagrindu 2010-09-13 parengė IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ Pertvarkymo aktą, kurio 3.2 punkte buvo nurodyti tikrovės neatitintantys duomenys apie įmonės įsipareigojimus, po ko, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2010-09-30 minėtą suklastotą IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ balansą, 2010-09-13 Įmonės pertvarkymo aktą kartu su kitais dokumentais pateikė notarei V. P. ir taip panaudojo suklastotą dokumentą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d. Pati apeliantė savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistosios kaltės, nurodė, kokiais įrodymais ir kodėl jais remiasi, o kitus atmeta. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išvadas ir motyvus apie R. A. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikaciją, BPK 20 str., 301 str. nuostatų nepažeidė, skundžiamas nuosprendis savo turiniu ir forma atitinka nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus (BPK 304, 305, 307 str. str.). Dėl to nepagrįstai apeliantė skunde teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neparemtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Kadangi pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, nuteistosios R. A. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai. Visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina R. A. kaltę padarius BK 300 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, todėl skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistosios kaltės yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir R. A. išteisinti pagal BK 300 str. 1 d.

BK 300 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro, ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Nusikaltimas, numatytas BK 300 str. yra padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Dokumento pagrindinė funkcija yra visuomenei ar jos atskiriems nariams svarbių, teisinę reikšmę turinčių, aplinkybių ar faktų įvertinimas, įvairių teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo fiksavimas bei visų kitų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įtvirtinimas.

Nuteistoji R. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji neneigė, kad 2010-06-30 IĮ „(duomenys neskelbtini)“ balansas neatitinka tikrovės, kad balanse nurodyta skolos suma kreditoriams įrašyta skiltyje įsipareigojimai 11000 Lt yra neteisingai apskaičiuota ir neatitiko realių pertvarkomos įmonės skolų, neneigė, kad šį balansą pateikė G. Č. ir notarei, tačiau visada teigė, kad tai yra klaida, kuri įvyko nesiekiant suklastoti dokumentus, o tiesiog pildant ir skaičiuojant, surašant balansą naujos formos, dėl nepatyrimo. Tačiau šias nuteistosios nurodytas aplinkybes paneigia byloje surinkti įrodymai. Teisme apklausta specialistė I. S. paaiškino, kad individualios įmonės balansas pagal statusą yra pildomas sutrumpinta forma, tačiau tapus Uždara akcine bendrove – reikalinga išplėstinė forma. Išplėstinę formą su „Rivilės“ programa turi susikurti pats vartotojas, o tai padaryti paprastam „Rivilės“ naudotojui, nesudėtinga – jeigu buvo susikūrę paprastą balanso formą, tai techniškai, tas pats asmuo galėjo susikurti ir išplėstinę formą. Taip pat specialistė paaiškino, kad šiuo konkrečiu atveju, vertinant balansus, ne vienas skaičius buvo pakeistas, todėl skaičiavimas perrašant duomenis buvo būtinas, nes perrašant buvo naudojami papildomi duomenys, reikėjo skaičiuoti ir dar turėti papildomų duomenų. Pasak specialistės, žmogus perrašydamas turėjo skaičiuoti, todėl klaidą turėjo pastebėti. Byloje nustatyta, kad R. A. nuo 1992 m. iki 2010 m. buvo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkė ir vadovė, lankė buhalterinius kursus, su buhalterinės apskaitos programa „Rivilė“ dirbo nuo 2003 m. Įvertinus R. A. darbo patirtį, kvalifikaciją, susijusią su įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu, specialistės paaiškinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia abejoti R. A. keliama versija, kad jai nebuvo žinoma reali įmonės turtinė padėtis ir 2010-06-30 balanse nurodyta skolos suma kreditoriams paskaičiuota neteisingai dėl jos nepatyrimo.

Priešingai nei teigia apeliaciniame skunde nuteistoji R. A., pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus rašytinius duomenis, liudytojų parodymus, specialistės paaiškinimus, pačios R. A. duotus parodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog R. A. pagrindinis tikslas buvo parduoti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ , o ji tai galėjo padaryti tik pakeitusi įmonės teisinį statusą. Kaip matyti iš 2010-02-28 balanso kopijos, jog R. A. savo parašu patvirtino minėtą balansą, kuriame mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 1330031 Lt. Kad įmonės skola buvo didelė, patvirtina ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašo pagal 2010-02-28 balansą kopijos, skola kreditoriams sudarė 1330031,15 Lt. Taip pat Šiaulių apygardos teismo 2011-04-11 nutartimi patvirtinti bankrutuojančios IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriniai reikalavimai 1012299,12 Lt sumai. Taigi, šie faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad R. A. žinojo, kokios realiai yra įmonės skolos ir suprato, jog su esamomis įmonės skolomis negali pertvarkyti individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ į uždarą akcinę bendrovę. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad tuo metu, kai R. A. norėdama reorganizuoti įmonę kreipėsi į G. Č. ir jai pateikė visus dokumentus: įmonės balansą, skolų sąrašą, nuostatus, o G. Č. parengė Pertvarkymo aktą, kurį ji 2010-09-13 pasirašė kaip įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkė ir pateikė notarei V. P., Šiaulių apygardos teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ . 2010 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių apygardos teismas priėmė nutartį, kuria pripažino, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ yra nemoki ir jai iškėlė bankroto bylą. Dėl šios nutarties R. A. pateikė skundą. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad R. A. gerai buvo žinomos įmonės skolos. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. A. siekdama, kad notaras patvirtintų IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pertvarkymą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir žinodama realią įmonės turtinę padėtį, žinodama, kad esant neigiamam įmonės turtui ar mažesniam nei 10000 Lt, įmonės pertvarkymas į uždarąją akcinę bendrovę nebuvo galimas, tyčia suklastojo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2010-06-30 balansą, ir šį tikrą suklastotą dokumentą panaudojo pateikdama įmonės teisinio statuso keitimo dokumentus rengusiam įgaliotam asmeniui G. Č. ir notarei V. P.. Aplinkybės, kad po įmonės reorganizavimo R. A. iš karto pardavė asmeniui, kuris jos realiai neįsigijo, taip pat parodo, kokių tikslų nuteistoji siekė.

Pirmosios instancijos teismas gana išsamiai pasisakė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimas T. V. nebuvo realus. Nors nuteistoji R. A. nurodo, kad T. V. parodymai patvirtina jos parodymus apie įmonės pardavimą, tačiau iš liudytojo T. V. parodymų matyti, kad įmonę jis pirko neturėdamas jokio supratimo apie tokio sandorio pasekmes, dokumentus pasirašinėjo dėl gaunamo atlygio, IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo-pardavimo dokumentus jam padavė pasirašyti R. A.. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas R. V. taip pat patvirtino, kad T. V. nelabai suvokė ką įsigijo. Tai rodo, kad T. V. realiai bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ nepirko, jis tik prisiėmė atsakomybę už įmonės veiklą.

Įvertinus byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. A. pagrindinis tikslas buvo parduoti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ , o ji tai galėjo padaryti tik pakeitusi įmonės teisinį statusą, su realiomis įmonės skolomis to ji to nebūtų galėjusi padaryti, todėl R. A. siekdama reorganizuoti įmonę ir ją parduoti, 2010-06-30 balanse įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis ir šį balansą panaudojo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Gražvydas PoškusTeisėjai Nijolė MatuzevičienėVirginija Žindulienė