Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės ir Vilijos Mikucienės. Rašytinio apeliacinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 rugsėjo 7 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija Nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

1. Teismas teisingai išaiškino reikšmingas bylai aplinkybes ir tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas.

2. LR CK 4.69 str. 3d. nustatytas imperatyvus draudimas įgyjama senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito valdytojo registruotus daiktus.

3. Neregistruoto daikto valdymas nėra pagrindas įgyti daiktą įgyjamąja senatimi.

4. Šios patalpos įstatymų nustatyta tvarka liko neprivatizuotos.

5. Remiantis LR CK 4.68-4.71 straipsniais, nuosavybės teisės atsiradimui įgyjamosios senaties būdu turi būti užtikrintos visos šiuose normose nustatytos sąlygos. Pagal LR CK 4.69 str. 3 d. įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios patalpos.

1. Pirmos instancijos teismas tinkamai priemė sprendimą vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika.

2. Pareiškėjos minėtos patalpos ankščiau nepriklausė nei jai nei kitiems buvusiems savininkams, o buvo patikėtos Vilniaus miesto savivaldybėn.

3. Pareiškėjai buvo perduotas 37,48 kv.m. plotas, o tai akivaizdžiai yra tik buto plotas, o ne visos patalpos.

4. Pareiškėja neteisėtai valdė daiktą, todėl apie įgyjamąją senatį negali būti kalbos.

5. Pagal LR CK 4.69 str 3d. įgyjamąją senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo ir tai pabrėžė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011.

6. LR CK 4.69 str. 3d. nustatytas draudimas įgyjamąją senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu.

7. Pareiškėja 2010 m. birželio 1 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamentą, prašydama duoti sutikimą dėl 52,03 kv.m. (įskaitant ginčo patalpas) bendrojo ploto adresu (duomenys neskelbtini), dalių pasidalijimo. Pareiškėja prašė nustatyti, kad patalpos priklauso savivaldybei. Pati pareiškėja pripažino jog minėtos patalpos nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, nors priklausančios nuosavybės teise ir nebuvo išviešintas (t.y. patalpos nebuvo registruotos Nekilnojamojo turto registre).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (LR CPK 320 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais ir nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu. Apeliantė skunde nenurodė naujų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad buvo visos sąlygos įgyti patalpas įgyjamosios senaties pagrindu. Atsakovė neįrodė, kad ginčo patalpas sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip dešimt metų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-02-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-67/2011 pažymėjo, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos jos nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas negali būti pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti, todėl ir nagrinėjamu atveju statiniai, kurie buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn (privatizuoti), vertintini kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 str. 3 d. įgyjamąją senatimi negali būti įgyjami.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Atsižvelgiant į šį išaiškinimą, apeliacinio skundo argumentas, kad ginčo patalpos Vilniaus miesto savivaldybės žinion negalėjo būti perduotos 2010-05-21 d. priėmimo-pardavimo akto Nr. (51)-7,2(S)-96 pagrindu, vykdant LR vyriausybės 1998-07-13 d. nutarimą Nr. 870, pripažįstamas nepagrįstu.

Apeliantė nurodė, kad valdomos patalpos plane pažymėtos 15-3, 15-9, 15-10 nuo 1984 metų pavaizduotos buto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byloje, tačiau neįtrauktos į toje pačioje byloje esančią patalpų eksploatacijos lentelę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama buto patalpų planą, pažymi, kad visos apeliantės valdomos buto patalpos funkciškai susijusios tik su apeliantės nuosavybės teise valdomomis gyvenamosiomis patalpomis ir atitinka vieno buto požymius, tačiau formuojant nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), - nebuvo įtrauktos į šio nekilnojamojo daikto sudėtį. Dėl šios priežasties patalpos nebuvo ankstesnių savininkų įgytos nuosavybės teise ir negalėjo būti parduotos apeliantei.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.