Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. – P. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja R. S.-P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydama priteisti iš atsakovės neteisėtai apskaičiuotą ir neišmokėtą pareiškėjai darbo užmokesčio dalį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30.

Paaiškino, kad ji yra Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautoja. Seimas 2009-04-23 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, kuriais buvo sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Pasak pareiškėjos, toks valstybės tarnautojų darbo užmokesčių (priedų už kvalifikacinę klasę dydžių) mažinimas prieštaravo Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pažeidė Konstitucinio Teismo suformuluotus išaiškinimus, nes atliktas nesilaikant proporcingumo principo bei laikinumo kriterijaus. Pareiškėjos manymu, tai sudaro pagrindą teigti, kad jai darbo užmokesčio (priedas už kvalifikacinę klasę) dalis nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo sumažinta neteisėtai ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis.

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinė atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 11–13) su juo nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos skundą, prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Paaiškino, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra nustatęs, kokiais konkrečiais būdais bus kompensuojamos dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinto konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančio teisinio reguliavimo valstybės tarnautojų negautos pajamos. Kadangi nėra duomenų, kokiais teisės aktų pakeitimais įstatymų leidėjai nustatys šio Konstitucinio Teismo sprendimo įgyvendinimo procedūras, įvykdyti pareiškėjos prašymo dėl negautų pajamų išmokėjimo šiuo metu nėra galimybės. Atsakovės sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė, skaičiuodama darbo užmokestį pareiškėjai, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal tuo metu galiojančius įstatymus.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos bazinį dydį, pareiginės algos koeficientus ir priedus, priteisimo. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisės gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeistos ir turi būti ginamos priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Atsakydamas į pareiškėjos skundo argumentą dėl pareiginės algos bazinio dydžio sumažinimo, teismas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo 1 str. tiek, kiek jame teisėjams nustatytas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2014 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-12-14), minėtame nutarime Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio mažinimas nepažeidė Konstitucijos (susiklosčius itin sunkiai ekonominei-finansinei padėčiai valstybėje įstatymų leidėjas galėjo nuspręsti sumažinti valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį). Šis bazinis dydis buvo mažinamas nuosekliai, t. y. nuo 490 Lt iki 475 Lt, o vėlesne įstatymo redakcija – iki 450 Lt, todėl valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymas ir vėlesnė jo redakcija atitiko objektyvų siekį – garantuoti viešųjų finansų stabilumą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinė, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjai darbo užmokestį, pagrįstai vadovavosi tuo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis pareiginės algos bazinį dydį.

Dėl pareiginės algos koeficientų ir priedų sumažinimo Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime pasisakė, kad toks sumažinimas ginčui aktualiu laikotarpiu prieštaravo Konstitucijos nuostatoms.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, 2014-04-16 sprendimą bei 2015-11-19 nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas įvykdė Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 str. aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos R. S. – P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.