- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-17
- Bylos Nr.
- A-858-833-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- V. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Jurga Šakienė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. T. (V. T.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2009 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. (15/6-9)15PR-39 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) 1 ir 2 punktus bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš esmės.
Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas 2009 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)15PR-39 „Dėl Baltarusijos Respublikos piliečio V. T. prašymo suteikti Lietuvos Respublikoje prieglobstį nenagrinėjimo iš esmės, laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo bei Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo“, kuriuo nusprendė nenagrinėti jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės. Paaiškino, kad Migracijos departamentas sprendimą nenagrinėti prašymo suteikti Lietuvos Respublikoje prieglobstį motyvuoja 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, 9 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad jeigu prieglobsčio prašytojas turi vieną ar daugiau vizų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip šešis mėnesius ir kurios leido jam faktiškai atvykti į valstybės narės teritoriją ir kol prieglobsčio prašytojas nėra išvykęs iš valstybių narių teritorijos taikomos šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalys. Reglamento 9 straipsnio 3(b) dalis nustato, kad atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą prisiima tais atvejais, kai skirtingų valstybių išduotos vizos yra vienodos rūšies, – valstybė narė, išdavusi vizą, kurios galiojimo laikas baigiasi paskiausiai. Pažymėjo, kad jo atveju paskiausiai baigė galioti Švedijos valstybės viza. Pareiškėjas su Migracijos departamento skundžiamo sprendimo 1 ir 2 punktais nesutiko ir manė, kad šios dalys yra neteisėtos, nepagrįstos ir naikintinos. Teigė, jog Migracijos departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į visas nurodytas aplinkybes ir nemotyvavo, kodėl jos nėra pakankamos priimti sprendimą nagrinėti prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas visiškai neanalizavo ir netyrė tokių nurodytų aplinkybių kaip artimųjų Lietuvos Respublikos piliečių gyvenimas Lietuvoje, Švedijoje jokie šeimos artimieji negyvena, gyvendamas Lietuvoje aktyviai dalyvauja Viešosios įstaigos „Žmogaus teisių namai“ veikloje, taip pat iki išvykimo iš Baltarusijos aktyviai dalyvaudavo visuomeninėje veikloje dėl Baltarusijos demokratizavimo, prašymą nagrinėjant Lietuvoje galėtų ir toliau aktyviai dalyvauti minėtoje veikloje, palaikyti ryšius su Baltarusijoje likusiais bendraminčiais ir partneriais, taip pat Lietuvoje jam būtų paprasčiau adaptuotis nei Švedijoje dėl rusų kalbos mokėjimo, dėl baltarusių tautybės žmonių gyvenimo Lietuvoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 11 – 13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas remiasi subjektyviais argumentais: žmonos giminėmis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; būsimu darbu, būsima adaptacija, t. y. pareiškėjas bando įsijausti į situaciją, kuri galbūt gali įvykti. Atsakovas nurodė, kad atliko tyrimą ir nustatė, jog pareiškėjui 2007 m. Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske buvo išduota C tipo daugkartinė 90 dienų viza, galiojusi iki 2008 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. tokio paties C tipo daugkartinė 90 dienų Šengeno valstybių viza, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d., buvo išduota Švedijos ambasadoje Maskvoje. Pažymėjo, kad pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei savo skunde teismui nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima atmesti jau nustatytus. Pabrėžė, kad jau būdamas Lietuvoje, kaip pats nurodė, neišvykdamas iš Europos Sąjungos buvo nuvykęs į Švediją, iš jos grįžo į Lietuvą ir pateikė prašymą suteikti tarptautinę apsaugą Lietuvoje, tai yra netiesioginiai įrodymai, kurie tam tikrais atvejais pagal jiems priskiriamą įrodomąją vertę gali būti pakankami, nustatant atsakomybę už pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Pareiškėjas nenurodo jokių turinčių įrodomąją galią aplinkybių, kuriomis gali būti pagrįstas reikalavimas panaikinti Migracijos departamento 2009 m. kovo 2 d. sprendimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 12 d. sprendimu (b. l. 26 – 29) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad šio ginčo esmė – ar ginčo sprendimas, kuriuo atsakovas nusprendė nenagrinėti Baltarusijos Respublikos piliečio V. T. prašymo suteikti Lietuvos Respublikoje prieglobstį iš esmės, yra teisėtas ir pagrįstais. Pažymėjo, jog šiuo aspektu svarbu nustatyti, ar buvo pagrindas atsakovui nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagal jo pateiktus argumentus. Nustatyta, kad pareiškėjas 2008 m. lapkričio 13 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (15/6-9)15PR-176 „Dėl Baltarusijos Respublikos piliečio V. T. prašymo suteikti Lietuvos Respublikoje prieglobstį nenagrinėjimo iš esmės, laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo bei Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo“ nusprendė nenagrinėti Baltarusijos Respublikos piliečio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės (1 punktas), nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už Baltarusijos piliečio V. T. pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą (2 punktas), suteikti šiam piliečiui laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kol jis bus perduotas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą (3 punktas), išduoti jo užsieniečio registracijos pažymėjimą (4 punktas) bei leisti laikino teritorinio prieglobsčio suteikimo laikotarpiu gyventi jo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, adresu Maciulevičiaus g. 49-94, Vilnius. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2009 m. vasario 21 d. sprendimu Migracijos departamento 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (15/6-9)15PR-176 panaikino, įpareigojo atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti naują sprendimą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2009 m. kovo 2 d. sprendimu atsisakė nagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės. Nurodė, jog iš į bylą pateiktos medžiagos matyti, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčo sprendimą, pilnai ir visapusiškai ištyrė prieglobsčio prašytojo argumentus, laikydamasis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsakovas, vykdydamas valstybės jam pavestas funkcijas, 2008 m. lapkričio 13 d. gavęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, privalėjo nustatyti, ar kita ES valstybė narė, atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, atliko tyrimą. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjui 2007 m. Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske buvo išduota C tipo daugkartinė 90 dienų viza LT 1399629, galiojusi iki 2008 m. rugpjūčio 23 d. Tokio paties C tipo daugkartinė 90 dienų Šengeno valstybių viza S02242979, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d., pareiškėjui buvo išduota Švedijos ambasadoje Maskvoje. Pažymėjo, kad prieglobsčio suteikimo sąlygas numato 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas), taip pat 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybę narę, atsakingą už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, kurio tikslas yra bendra prieglobsčio politika, įskaitant bendrą Europos prieglobsčio sistemą, šio reglamento 3 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieno trečiosios šalies piliečio, bet kurios iš jų pasienyje ar jų teritorijose prašančio prieglobsčio, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Pažymėjo, kad reglamento 5 straipsnio 2 dalis (Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 III skyrius) nustato, kad atsakinga valstybė narė nustatoma atsižvelgiant į padėtį tuo metu, kai prieglobsčio prašytojas pirmą kartą kuriai nors valstybei narei pateikė savo prašymą. Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 13 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, t. y. tuo metu, kai Lietuvos Respublikos daugkartinės C tipo vizos, laikas leidžiantis teisėtai būti Lietuvos teritorijoje jau buvo pasibaigęs, taip pat ir Šengeno valstybės C tipo daugkartinės vizos laikas, leidžiantis teisėtai būti Šengeno erdvės valstybių narių teritorijoje, jau buvo išnaudotas. Pažymėjo, jog Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 9 straipsnio 4 dalis numato, kad jei prieglobsčio prašytojas turi vieną ar daugiau vizų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius ir kurios leido jam faktiškai atvykti į valstybės narės teritoriją ir kol prašytojas nėra išvykęs iš valstybių narių teritorijos yra taikomos šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalys. Minėto reglamento 9 straipsnio 3 (b) dalis nustato, kad atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą prisiima, tais atvejais, kai skirtingų valstybių išduotos vizos yra vienodos rūšies, –valstybė narė, išdavusi vizą, kurios galiojimo laikas baigiasi paskiausiai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai su Šengeno valstybės C tipo daugkartine 90 dienų viza, išduota 2008 m. Švedijos ambasadoje Maskvoje ir kurios galiojimo laikas baigėsi paskiausiai, t. y. Lietuvos Respublikos viza galiojo iki 2008 m. rugpjūčio 23 d., o Šengeno valstybės viza galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. Teismas pripažino, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais būtų galima atmesti atsakovo argumentus dėl Šengeno vizos, kurios galiojimo laikas baigiasi paskiausiai, t. y. 2008 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas būdamas Lietuvoje, kaip pats nurodė, neišvykdamas iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES), buvo nuvykęs į Švediją, iš jos grįžo į Lietuvą ir pateikė prašymą suteikti tarptautinę apsaugą Lietuvoje, t. y. elgėsi nenuosekliai. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo giminės, jis galės susirasti darbą, adaptuotis, kadangi tokia situacija galima ateityje, tačiau ji turi būti sprendžiama kitais būdais. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2009 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. (15/6-9)-15PR-39 „Dėl Baltarusijos Respublikos piliečio V. T. prašymo suteikti Lietuvos Respublikoje prieglobstį nenagrinėjimo iš esmės, laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo bei Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, laikė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimus iš naujo. Kitų pareiškėjo argumentų teismas nenagrinėjo, kadangi jie nėra teisiškai pagrįsti.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 33 – 35) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nepagrįsta teismo išvada, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčo sprendimą, pilnai ir visapusiškai ištyrė prieglobsčio prašytojo argumentus, laikydamasis teisės aktų nustatytų reikalavimų, kadangi nurodyti argumentai, kodėl prieglobsčio prašymas turėtų būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento nebuvo tirti. Sprendime Migracijos departamentas nenurodo, kodėl jie nepakankami, kad, remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalyje numatyta išlyga, kad kiekviena valstybė narė trečiosios šalies piliečio jai pateiktą prašymą gali nagrinėti net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą, jo prieglobsčio prašymas būtų nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje.
2. Teismas pateiktų argumentų taip pat nenagrinėjo, nurodydamas, kad jie nėra teisiškai pagrįsti, o atmesdamas skundą kaip nepagrįstą nenurodė, kodėl Dublino reglamente numatyta išlyga yra pareiškėjo atžvilgiu netaikytina.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 42 – 43) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje numatyta išlyga nėra privaloma ir nėra įtvirtinta prievolė atlikti tyrimą, kad būtų nustatinėjamos aplinkybės, ar Lietuvos Respublika gali nagrinėti prieglobsčio prašymą, ar ne. Tai yra laisva valia, kiekvienu konkrečiu atveju gavusios prieglobsčio prašymą valstybės narės vertinimo dalykas.
2. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą išsiųsti užsienietį: teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas. Nurodytos aplinkybės turi būti objektyvaus, o ne subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjo pateikti argumentai neatitinka nustatytų kriterijų, kuriais remiantis Lietuvos Respublika vadovaudamasi Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje numatyta išlyga galėtų prisiimti atsakomybę už pareiškėjo pateiktą prieglobsčio prašymą, nes jo pateikti argumentai yra subjektyvaus pobūdžio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo, kuriuo jis nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės. Šiuo sprendimu atsakovas nusprendė, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, o ne Lietuvos Respublika. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad atsakovas įvertino ne visas faktines aplinkybes ir nepasinaudojo 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus (OL Specialusis leidimas lietuvių kalba: skyrius 19, tomas 6,) (toliau – ir Reglamentas Nr. 343/2003) 3 straipsnio 2 dalyje ES valstybei narei suteikta teise nagrinėti prieglobsčio prašymą ir tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
Sprendžiant klausimą dėl byloje taikytinų teisės normų pažymėtina, kad šiai bylai svarbios Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus, taip pat pirmiau minėto 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo“ nuostatos.
Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus, per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento priima sprendimą dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo. Įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas atlieka tyrimą, siekdamas nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Atlikdamas šį tyrimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją.
Mechanizmai ir kriterijai, kurių pagrindu nustatoma konkreti Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra įtvirtinti Reglamente Nr. 343/2003. Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieno trečiosios šalies piliečio, bet kurios iš jų pasienyje ar jų teritorijose prašančio prieglobsčio, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje įtvirtintus kriterijus. Reglamento Nr. 343/2003 III skyriuje yra įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu nustatoma už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat nustatoma šių kriterijų tarpusavio hierarchija.
Vis dėlto Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad nukrypdama nuo šio straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė trečiosios šalies piliečio jai pateiktą prieglobsčio prašymą gali nagrinėti net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Tokiu atveju ta valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare, apibūdinta šiame reglamente, ir prisiima su tokia atsakomybe susijusias pareigas.
Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir nustatė, kad atsakovas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir jų pagrindu tinkamai pritaikė Reglamento Nr. 343/2003 III skyriuje nustatytus kriterijus. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo išduotos dvi vizos: 2007 m. Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske išduota C tipo daugkartinė viza LT 1399629, kuri galiojo iki 2008 m. rugpjūčio 23 d., ir to paties tipo Šengeno valstybių viza, išduota Švedijos ambasadoje Maskvoje, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. Įvertinęs šį aspektą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi Reglamento Nr. 343/2003 9 straipsnio 3 dalies b punkto ir 4 dalies nuostatomis.
Pareiškėjas šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundžia, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad atsakovas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, atsižvelgė į jas priimdamas ginčijamą sprendimą ir šiuo aspektu ginčo nėra.
Vis dėlto pareiškėjas mano, kad atsakovas nepagrįstai nepasinaudojo Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise nagrinėti prieglobsčio prašymą tuomet, kai pagal minėtame reglamente nustatytus kriterijus už tokį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė. Taigi ginčas iš esmės kyla dėl Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo.
Aiškindama Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatų turinį teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kelis aspektus. Pirma, aiškinant šią nuostatą lingvistinio metodo požiūriu pažymėtina, kad joje expressis verbis kalbama apie tai, kad ES valstybė narė „gali“ priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą. Taigi šioje normoje nėra kalbama apie asmens teisę reikalauti, kad ES valstybė narė pasinaudotų savo diskrecija ir prisiimtų atsakomybę nagrinėti prieglobsčio prašymą, o nustatoma būtent ES valstybės narės diskrecija priimti tokio pobūdžio sprendimą. Tokį aptariamos normos aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 343/2003 travaux preparatoires. Šio reglamento projekto (COM (2001) 447 final; OL C 304 E, 2001, p. 192) aiškinamajame rašte nurodoma, kad minėtos normos pagrindu valstybė narė gali išreikšti savo suverenią valią ir dėl politinių, humanitarinių ar praktinių sumetimų priimti tokio pobūdžio sprendimą. Sistemiškai aiškinant Reglamento Nr. 343/2003 nuostatas darytina išvada, kad bendros taisyklės dėl kriterijų, kurių pagrindu yra nustatoma už prieglobsčio prašymą atsakinga ES valstybė narė, yra įtvirtintos šio reglamento III skyriuje, tuo tarpu 3 straipsnio 2 dalis suvoktina kaip šių bendrų taisyklių išimtis. Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad nei Reglamentas Nr. 343/2003, nei kiti Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtina taisyklių ar kriterijų, kuriais remiantis būtų priimamas tokio pobūdžio sprendimas.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalis neįtvirtina asmens teisės reikalauti, ir atitinkamai – atsakovo pareigos pasinaudoti savo teise nagrinėti šio asmens prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente Nr. 343/2003 įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Kadangi teisės aktai neapibrėžia jokių kriterijų, kurių pagrindu būtų galima vertinti tokio pobūdžio sprendimo priėmimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas šiuo atveju turi plačią diskreciją nuspręsti, ar pasinaudoti jam Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentas, jog atsakovas privalėjo įvertinti jo pateiktus argumentus ir ištirti, ar jie pakankami, kad būtų galima pasinaudoti Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išlyga, nėra teisiškai pagrįstas.
Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė ir kitą pagrindą - Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 1 dalį - kuris turėtų būti traktuojamas kaip pagrindas priimti sprendimą nagrinėti jo prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje. Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė, net jei ji ir nėra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus, gali šeimos narius, taip pat kitus priklausomus giminaičius sujungti dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, ypač vadovaudamasi šeimos ar kultūriniais motyvais. Šiuo atveju ta valstybė narė kitos valstybės narės prašymu nagrinėja atitinkamo asmens prieglobsčio prašymą. Atsižvelgdama į Reglamento Nr. 343/2003 preambulės 7 konstatuojamosios dalies turinį bei vertindama šias nuostatas teisėjų kolegija daro išvadą, kad joje numatytas atvejis, kai yra keli šeimos nariai ar kiti priklausomi giminaičiai, kurie yra prieglobsčio prašytojai, ir kurių prašymus pagal Reglamento Nr. 3438/2003 III skyriuje įtvirtintus kriterijus turėtų nagrinėti skirtingos ES valstybės narės. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad be pareiškėjo prieglobsčio prašymą kitose ES valstybėse narėse būtų pateikę pareiškėjo šeimos nariai ar priklausomi giminaičiai, taip pat nėra Lietuvos Respublikai kitos ES valstybės narės pateikto prašymo, taikyti Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 1 dalies šioje byloje pagrindo nėra. Be to Reglamento Nr. 343/2003 15 straipsnio 1 dalyje vėlgi kalbama apie ES valstybės narės teisę, bet ne pareigą priimti tokio pobūdžio sprendimą.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino teisės normas ir jas pritaikė šios bylos aplinkybėms, todėl pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.