Kauno apygardos teismo nutartis

2015-01-08 · Byla Nr. ATP-43-175/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-08
Bylos Nr.
ATP-43-175/2015
Teisminio proceso Nr.
4-69-3-02725-2014-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Algerdas Urbšys
Kategorijos
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio tesės pažeidimo byla Nr. ATP-43-175/2015
Proceso Nr. 4-69-3-02725-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.5.; 79.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Algerdas Urbšys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau - Institucijos) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutarimo A. J. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2014 m. kovo 18 d. 06 val. 09 min. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę RENAULT LAGUNA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nepasirinko tokio greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, dėl ko jos nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į kelkraštyje stovintį elektros stulpą. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis ir elektros stulpas. Atsiradus žalai eismo įvykio metu, vairuotojas nedelsdamas nepranešė policijai apie eismo įvykį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 9, 133, 234 punktų reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimu buvo nustatyta, kad A. J. padarė KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių įrenginių sugadinimą (apgadinimą), ir tokia jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 127 str. 2 d.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 130 str. 1 d. A. J. atžvilgiu nutraukta, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Šalies argumentai

Institucija skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutarimą ir nubausti A. J. 3500 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 48 mėnesiams. Skunde nurodoma, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta nepagrįstai. Teismas, nagrinėdamas šią administracinio teisės pažeidimo bylą, neatkreipė dėmesio į tai, kad A. J. sveikatos istorijoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis į gydymo įstaigą kreipėsi dėl traumos, patirtos 2014-03-18 autoįvykio metu. Sveikatos istorijoje aiškiai parašyta, kad A. J. į gydymo įstaigą kreipėsi dėl traumos buityje, susižeidė smakrą, žaizda apie 2 cm. Darytina išvada, kad A. J. slėpė ir nesakė medikams traumos atsiradimo aplinkybių tam, kad nebūtų atlikti tyrimai (paimtas kraujas alkoholio kiekiui kraujyje nustatyti). Iš gydytojos I. R. parodymų, duotų teismo posėdžio metu, galima daryti išvadą, kad sužalojimas buvo nežymus „siūti nereikėjo“, taip pat A. J. gydytojai nesakė, kad buvo praradęs sąmonę, į gydymo įstaigą jis kreipėsi praėjus daugiau kaip parai laiko, t. y. siekdamas po autoįvykio nuslėpti tikrąją savo sveikatos būklę. A. J. savo paaiškinime, 2014-04-02 rašytame policijoje, dėl eismo įvykio aplinkybių, pats pripažino, kad „pasišalinau iš įvykio vietos, ėjau nežinau kur, paskiau atsitokėjęs nuėjau prie įvykio vietos, bet mašinos jau nebuvo“. Akivaizdu, kad A. J. gal ir galėjo trumpam sutrikti atmintis, tačiau iš karto po įvykio turėdamas galimybę mobiliuoju telefonu skambinti policijai ir pranešti apie eismo įvykį, to nepadarė. Jis sugebėjo skambinti gydytojai, sugrįžti į įvykio vietą, tačiau policijai apie įvykį nepranešė. Tik kitą dieną atvykęs pas gydytoją nepasakė, kad traumą patyrė eismo įvykio metu. Jis nurodė, kad susižalojo buityje. Aplinkybę, kad A. J. skubios medikų pagalbos nereikėjo, patvirtina ir tai, kad nei draugė, kuri buvo eismo įvykio vietoje, nei liudytoja apklausta V. M., nei R. M. greitosios medicinos pagalbos A. J. nekvietė, nors, kaip teigia R. M., „galva buvo sumušta, kraujuota, jis buvo pasimetęs, negalėjo rišliai kalbėti, jam buvo šokas“. Iš viso to galima daryti išvadą, kad šie jam artimi žmonės, kurie pakviesti į teismą liudyti, dėl kažkokios nenustatytos aplinkybės jam padėjo nuslėpti tikrąsias įvykio kilimo aplinkybes. A. J. argumentas, kad stiklą išdaužė su galva ir dėl galvos smegenų sukrėtimo patyrė sąmonės netekimą, nepagrįstas, kadangi stiklas išdužo ne dėl to, kad A. J. galva trenkėsi į stiklą, o dėl smūgio automobilio dešine puse į elektros stulpą. Iš patirtų sužalojimų darytina išvada, kad A. J., būdamas prisirišęs saugos diržu, negalėjo su galva pasiekti priekinio stiklo, todėl patirti sužalojimai galėjo atsirasti atsitrenkiant barzda į automobilio vairą. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. J. brolis R. J., gimęs įvykio dieną - kovo 18 d. ir gyvenantis tuo pačiu adresu, galimai šventė savo gimtadienį, todėl A. J. po išvakarėse vykusio brolio gimtadienio, 2014-03-18 ankstų rytą 6.09 val. tikėtina, bijojo tikrintis dėl apsvaigimo alkoholiu, todėl ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Visi surinkti duomenys liudija, kad A. J. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, o ne dėl rūpinimosi savo sveikatos būkle. Akivaizdu, kad A. J. suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą - pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisingai. Visi A. J. teismui pateikti argumentai yra vertintini tik kaip bandymas išvengti atsakomybės.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi-vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinky­bėms, todėl teismo nutarimas laikomas pagrįstas ir teisėtas.

Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų sudėtis. Kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. J. padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, t. y. byloje nėra duomenų, jog A. J. tyčia pasišalino iš įvykio vietos. Byloje nustatytų aplinkybių visuma kelia abejonių ir neaiškumų dėl administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo, o visos byloje esančios abejonės, jeigu nėra galimybių jų pašalinti, dėl įvykio aplinkybių pagrįstai vertintos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą - pasišalino iš įvykio vietos. Sprendžiant, ar asmens veika pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai pripažįstama, jog vairuotojai, kliudę tam tikrus objektus, nesuvokia padarę KET pažeidimo, tuomet konstatuojama, kad nėra pažeidimo sudėties.

Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje esančio medicininių dokumentų išrašo matyti, kad 2014 m. kovo 18 d., t. y. po eismo įvykio praėjus vienai dienai, A. J. kreipėsi pas gydytoją. Jam buvo nustatytas galvos smegenų sukrėtimas, kirstinė smakro žaizda, jis buvo nedarbingas dvi savaites. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta I. R., kuri yra šeimos gydytoja, patvirtino, jog A. J. sekančią dieną po įvykio kreipėsi pas ją į gydymo įstaigą dėl kirstinės žaizdos smakro srityje, taip pat buvo smegenų sukrėtimo požymiai. Tą dieną, kai kreipėsi, jis buvo sąmoningas, orientuotas, tik buvo smegenų sukrėtimo požymiai, pykinimas, galvos svaigimas. Kadangi buvo akivaizdi žaizda smakre, aišku, kad jis autoįvykio metu trenkėsi su galva. Po tokio smūgio asmuo, jos manymu, galėjo pabūti ir be sąmonės trumpą laiką. Šoko būsenoje gali būti, kad A. J. ir pasišalino iš įvykio vietos, šoko metu asmuo gali nevalingai nueiti į šoną. Liudytoja V. M., kuri tiesiogiai ir betarpiškai matė eismo įvykį ir šį įvykį sukėlusį vairuotoją, apklausta teismo posėdžio metu parodė, kad A. J. iš pradžių dar kurį laiką sėdėjo mašinoje, buvo sukniubęs, paskui išlipo, ji paklausė jo, ar nereikia pagalbos. Kai jis išlipo iš mašinos, jo kakta buvo praskelta. Kai užkalbino vairuotoją, jis buvo toks apsvaigęs nuo sutrenkimo. Alkoholio kvapo nepajuto. Ji matė, kaip jis apsisuko ir nuėjo, ar sąmoningai, ar ne, pasakyti negali. Liudytojas R. M., kuris bendravo su A. J. po eismo įvykio praėjus trumpam laiko tarpui, taip pat patvirtino, kad įvykio dieną A. J. atėjo pas jį, nesiorientavo, kur randasi. Galva buvo sumušta, kraujuota. A. J. buvo pasimetęs, negalėjo rišliai kalbėti, jam buvo šokas. Alkoholio kvapas nuo jo nesklido, buvo sumušta galva.

Minėtų liudytojų parodymai, duoti įspėjus juos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, yra išsamūs, nuoseklūs ir neprieštarauja vieni kitiems. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šie liudytojai gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, todėl apylinkės teismas jų parodymus pagrįstai laikė objektyviais ir jais vadovavosi. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. J. tiek įvykio tyrimo metu savo rašytiniame paaiškinime, tiek apklaustas teismo posėdžio metu tvirtino, jog eismo įvykio metu susitrenkė galvą, todėl nieko nepamena ir paaiškinti negali.

Atsižvelgiant į visa tai, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog jokių objektyvių, tiesioginių, nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog A. J. paliko eismo įvykio vietą tyčia, byloje nėra. Institucijos apeliaciniame skunde taip pat jokių naujų A. J. kaltę patvirtinti galinčių aplinkybių nenurodoma. Į visus skundo argumentus jau buvo išsamiai atsakyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas, siekdamas pašalinti byloje kilusius neaiškumus ir prieštaravimus, papildomai apklausė liudytojus ir visapusiškai išnagrinėjo bylą. Liudytojos I. R. parodymai paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad tai, jog A. J. susižalojo smakrą, patvirtina aplinkybę, jog jis patyrė ne smegenų sukrėtimą. Apeliaciniame skunde Institucijos iškelta versija apie tai, kad jis galėjo švęsti brolio gimtadienį šio išvakarėse, taip pat nepagrįsta jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone bei teisingumo ir protingumo principais, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą A. J. atžvilgiu. Apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹¹ str. ir 302¹² str. 1 d. 1 p., teisėjas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Algerdas Urbšys