- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-24
- Bylos Nr.
- 1A-183/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė (pirm.), Aloyzas Kruopys, Svajūnas Knizleris (pran.)
- Civilinis ieškovas
- UAB „Ariogalos gelžbetonis“
- Nuteistasis
- R. Š., G. T.
- Kategorijos
- 1.2.14.8Sukčiavimas (BK 182 str.)
- 1.2.14.10Turto iššvaistymas (BK 184 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. T. ir R. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 184 str. 2 d. (dėl AB „Tauro“ banko didelės vertės turto - 4 280 000 Lt iššvaistymo) laisvės atėmimu trejiems metams;
pagal BK 182 str. 2 d. (dėl svetimo – UAB „Auksinis karpis“ didelės vertės turto - 214 892 JAV dolerių (860 000 Lt) įgijimo sukčiavimo būdu) laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;
pagal BK 182 str. 2 d. (dėl svetimo - UAB „Eglita“ didelės vertės turto - 219 890 JAV dolerių (880 000 Lt) įgijimo sukčiavimo būdu) laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;
pagal BK 182 str. 2 d. (dėl svetimo - UAB „Baldai Jums“ didelės vertės turto - 174 913 JAV dolerių (700 000 Lt) įgijimo sukčiavimo būdu kartu su R. Š. ) laisvės atėmimu ketveriems metams;
pagal BK 182 str. 2 d. (dėl svetimo - UAB „Ariogalos gelžbetonis“ didelės vertės turto - 244 877 JAV dolerių (980 000 Lt) įgijimo sukčiavimo būdu kartu su R. Š. ) laisvės atėmimu ketveriems metams;
pagal BK 182 str. 2 d. (dėl svetimo - UAB „Taurosta“ didelės vertės turto - 214 892 JAV dolerių (860 000 Lt) įgijimo sukčiavimo būdu kartu su R. Š. ) laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d.d., paskirtas bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d.d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 4 str. 2 d. 1 p., neatliktos bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.
pagal BK 182 str. 2 d. (dėl svetimo - UAB „Baldai Jums“ didelės vertės turto - 174 913 JAV dolerių ( 700 000 Lt) įgijimo sukčiavimo būdu kartu su G. T. ) laisvės atėmimu trejiems metams;
pagal BK 182 str. 2 d. (dėl svetimo - UAB „Ariogalos gelžbetonis“ didelės vertės turto - 244 877 JAV dolerių (980 000 Lt) įgijimo sukčiavimo būdu kartu su G. T. ) laisvės atėmimu trejiems metams;
pagal BK 182 str. 2 d. (dėl svetimo - UAB „Taurosta“ didelės vertės turto: 214 892 JAV dolerių (860 000 Lt) įgijimo sukčiavimo būdu kartu su G. T. ) laisvės atėmimu trejiems metams;
pagal BK 184 str. 2 d. (dėl UAB „Tauro“ banko didelės vertės turto iššvaistymo, 1995 m. rugpjūčio 23 d. išduodant 800 000 Lt paskolą AB „Artva“) laisvės atėmimu trejiems metams ir dviems mėnesiams;
pagal BK 182 str. 2 d. (dėl svetimo - UAB „Artva“ didelės vertės turto - 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt) įgijimo sukčiavimo būdu) laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d.d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas ketveriems metams.
Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį l str. l d. l p., R. Š. nuo neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalies atleista.
iš G. T. – 1 642 000 Lt;
iš R. Š. – 800 000 Lt;
iš G. T. ir R. Š. solidariai – 1 560 000 Lt;
Priteista UAB „Ariogalos gelžbetonis“ iš G. T. ir R. Š. solidariai 1 061 862,65 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. T. , būdamas komercinio banko „Tauro“ bankas valdybos pirmininku, ir R. Š. , būdama to paties komercinio banko valdybos pirmininko pirmąja pavaduotoja, padarė šias nusikalstamas veikas: G. T. penkiais atvejais 1994 m. gruodžio mėnesį, R. Š. – vienu atveju 1995 m. rugpjūčio mėnesį, tyčia iššvaistė iš vieno šaltinio - „Tauro“ banko - svetimą didelės vertės turtą, dideles kiekvieno jų žinioje buvusias AB „Tauro“ banko pinigų sumas, padarydami bankui žalą, neteisėtai ir nepagrįstai perleisdami banko lėšas tretiesiems asmenims:
G. T. – 4 280 000 Lt, perleisdamas uždarosioms akcinėms bendrovėms „Auksinis karpis“ - 860 000 Lt, „Eglita“ - 880 000 Lt, „Baldai Jums“ - 700 000 Lt, „Ariogalos gelžbetonis“ - 980 000 Lt, „Taurosta“ - 860 000 Lt, R. Š. – UAB „Artva“ - 800 000 Lt.
G. T. dviejų bendrovių: „Auksinis karpis“ ir „Eglita“ gautus kreditus – didelės vertės svetimą turtą, sukčiavimo būdu įgijo savo naudai; trijų bendrovių: „Baldai Jums“, „Ariogalos gelžbetonis“, „Taurosta“ gautus kreditus – didelės vertės svetimą turtą, G. T. ir R. Š. sukčiavimo būdu įgijo savo naudai, veikdami abu kartu bendravykdytojų grupe; AB „Artva“ gautą kreditą - didelės vertės svetimą turtą, sukčiavimo būdu savo naudai įgijo R. Š.
Turto iššvaistymas ir pasisavinimas sukčiavimo būdu vyko taip:
1) G. T. , būdamas komercinio banko „Tauro“ bankas valdybos pirmininku, pagal „Tauro“ banko, perregistruoto 1992 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Banke, statuto (1994 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 21 str. ir 1992 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Komercinių (akcinių) bankų įstatymo Nr.I-2715 26 str. nuostatas, turėdamas savo žinioje „Tauro“ banko turtą, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – „Tauro“ banko didelės vertės turtą - 860 000 Lt.
1994 m. gruodžio 7 d. „Tauro“ banko patalpose, esančiose K.Kalinausko g.13, Vilniuje, sudarė ir pasirašė 860 000 Lt paskolos sutartį Nr. FS-237 su UAB „Auksinis karpis“ generaliniu direktoriumi L. S. , tyčia pažeisdamas „Tauro“ banko valdybos 1993 m. lapkričio 24 d. nutarimu patvirtintos „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos II skyriaus 1 dalies 1, 5 punktuose išdėstytus reikalavimus, kad klientas, norėdamas gauti kreditą, pateikia išsamų kredito panaudojimo ir biznio (verslo) planą, kurį pasirašo organizacijos vadovas ir finansų direktorius bei kreditą užtikrinančius dokumentus, Lietuvos banko valdybos 1994 m. kovo 31 d. nutarimo Nr.19 „Paskolų grupavimo taisyklės“ 3 str. reikalavimus, kad paskolos apdraudimas laikomas pakankamu, jei įvykdyta bent viena iš šių sąlygų: 1) visa paskolos suma yra apdrausta vyriausybine garantija; 2) paskolos suma apdrausta Vyriausybės išleistais vertybiniais popieriais, neviršijant 80 proc. vertybinių popierių vertės; 3) paskolos suma apdrausta kito mokaus banko garantija ir išduota neviršijant 70 proc. garantijos (laidavimo) sutarties dydžio (sumos); 4) paskola apdrausta kilnojamojo, tarp jų ir tauriųjų metalų, turto įkeitimu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos; 5) paskola apdrausta įkeistu nekilnojamuoju turtu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos, jei bankas yra tikras, jog šio turto klientas neįkeitė kitai skolai apdrausti; 6) paskola apdrausta draudimo kompanijos (išskyrus valstybinį draudimą) ir išduota neviršijant 50 proc. draudimo sumos, nesant nei vienos iš numatytų sąlygų, iš anksto žinodamas, kad suteikta paskola nebus grąžinta, nes UAB „Auksinis karpis“ vadovai gautą paskolą, būdami suklaidinti, iš karto perduos jam, o bendrovės ūkinėje veikloje paskola nebus naudojama ir kad ši paskola finansiškai nei ekonomiškai nepagrįsta, neparemta paskolos poreikio bei grąžinimo realumą įrodančiais dokumentais. Tą pačią dieną, 1994 m. gruodžio 7 d., „Tauro“ banko kasoje bendrovei „Auksinis karpis“ paskolos sutarties Nr.FS-237 pagrindu buvo išmokėti grynais 214 892 JAV doleriai (860 000 Lt). Šia paskolos sutartimi iššvaistyta suma UAB „Tauro“ bankui realiai nebuvo grąžinta, tuo bankui padarant žalą;
2) G. T. , būdamas komercinio banko „Tauro“ bankas valdybos pirmininku, žinodamas, kad UAB „Auksinis karpis“ reikalinga žuvies perdirbimo įranga ir bendrovei „Tauro“ banke yra suteiktas 860 000 Lt kreditas, kuris konvertuotas į 214 896 JAV dolerius, sukčiavimo būdu - apgaule savo naudai įgijo šį svetimą - UAB „Auksinis karpis“ didelės vertės turtą – 214 892 JAV dolerių (860 000 Lt): 1994 m. gruodžio 7 d. „Tauro“ banke, esančiame K.Kalinausko g. 13, siekdamas apgaule užvaldyti UAB „Auksinis karpis“ priklausantį kreditą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, tyčia suklaidino UAB „Auksinis karpis“ generalinį direktorių L. S. ir vyriausiąją finansininkę J. S. , pastariesiems paaiškindamas, kad Lietuvoje yra neva iš Maskvos atvykęs firmos „Morž“, užsiimančios žuvies perdirbimo įrangos prekyba, direktorius, su kuriuo bendrovė „Auksinis karpis“ sudarys įrangos tiekimo sutartį, todėl L. S. ir J. S. privalo jam palikti banko kasoje bendrovės „Auksinis karpis“ vardu pagal paskolos sutartį paimtus pinigus, o dokumentus su firma „Morž“ jis sutvarkys pats asmeniškai, nes šios firmos atstovai vėluoja. L. S. ir vyriausioji finansininkė J. S. , būdami suklaidinti, perdavė G. T. jo darbo kabinete pinigus - 214 892 JAV dolerius, paimtus iš banko kasos. G. T. , tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus ir siekdamas paslėpti svetimo turto užvaldymą bei UAB „Auksinis karpis“ vadovų atžvilgiu naudotą apgaulę padaryti labiau įtikinamą, 1994 m. gruodžio 08-09 d. banko patalpose pateikė J. S. žinomai suklastotą 1994 m. lapkričio 29 d. sutartį Nr.212 tarp UAB „Auksinis karpis“ ir UAB „Morž“ dėl žuvies perdirbimo linijos už 215 000 JAV dolerių pristatymo ir įgaliojimą, išduotą UAB „Morž“ direktoriaus N. I. vardu dėl 214 892 JAV dolerių paėmimo iš „Tauro“ banko bei N. I. vardu užpildytą kasos išlaidų orderį.
3) G. T. , būdamas komercinio banko „Tauro“ bankas valdybos pirmininku, pagal komercinio banko „Tauro“ bankas, perregistruoto 1992 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Banke, statuto (1994 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 21 str. ir 1992 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Komercinių (akcinių) bankų įstatymo Nr.I-2715 26 str. nuostatas, turėdamas savo žinioje „Tauro“ banko turtą, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – „Tauro“ banko didelės vertės turtą – 880 000 Lt.
1994 m. gruodžio 9 d. „Tauro“ banko patalpose, esančiose K.Kalinausko g.13, Vilniuje, sudarė ir pasirašė 880 000 Lt paskolos sutartį Nr.FS-236 su UAB „Eglita“ generaliniu direktoriumi J. Š. , tyčia pažeisdamas „Tauro“ banko valdybos 1993 m. lapkričio 24 d. nutarimu patvirtintos „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos II skyriaus 1 dalies 1, 5 punktuose išdėstytus reikalavimus, kad klientas, norėdamas gauti kreditą, pateikia išsamų kredito panaudojimo ir biznio (verslo) planą, kurį pasirašo organizacijos vadovas ir finansų direktorius bei kreditą užtikrinančius dokumentus, Lietuvos banko valdybos 1994 m. kovo 31 d. nutarimo Nr.19 „Paskolų grupavimo taisyklės“ 3 str. reikalavimus, kad paskolos apdraudimas laikomas pakankamu, jei įvykdyta bent viena iš šių sąlygų: 1) visa paskolos suma yra apdrausta vyriausybine garantija; 2) paskolos suma apdrausta Vyriausybės išleistais vertybiniais popieriais, neviršijant 80 proc. vertybinių popierių vertės; 3) paskolos suma apdrausta kito mokaus banko garantija ir išduota neviršijant 70 proc. garantijos (laidavimo) sutarties dydžio (sumos); 4) paskola apdrausta kilnojamojo, tarp jų ir tauriųjų metalų, turto įkeitimu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos; 5) paskola apdrausta įkeistu nekilnojamuoju turtu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos, jei bankas yra tikras, jog šio turto klientas neįkeitė kitai skolai apdrausti; 6) paskola apdrausta draudimo kompanijos (išskyrus valstybinį draudimą) ir išduota neviršijant 50 proc. draudimo sumos, ir nesant nei vienos iš numatytų sąlygų, iš anksto žinodamas, kad paskola nebus grąžinta, nes UAB „Eglita“ vadovai gautą paskolą, būdami suklaidinti, iš karto perduos jam, o bendrovės ūkinėje veikloje paskola nebus naudojama ir kad ši paskola finansiškai nei ekonomiškai nepagrįsta, neparemta paskolos poreikio bei grąžinimo realumą įrodančiais dokumentais. Tą pačią dieną, 1994 m. gruodžio 9 d., „Tauro“ banko kasoje bendrovei „Eglita“ sutarties Nr.FS-236 pagrindu buvo išmokėta grynais 220 000 JAV dolerių (880 000 Lt). Šia paskolos sutartimi iššvaistyta suma „Tauro“ bankui realiai nebuvo grąžinta, tuo bankui padarant žalą.
4) G. T. , būdamas komercinio banko „Tauro“ bankas valdybos pirmininku, žinodamas, kad UAB „Eglita“ reikalinga medžio apdirbimo įranga ir bendrovei „Tauro“ banke yra suteiktas 880 000 Lt kreditas, kuris konvertuotas į 220 000 JAV dolerių, sukčiavimo būdu apgaule ir piktnaudžiaudamas pasitikėjimu savo naudai įgijo svetimą - UAB „Eglita“ didelės vertės turtą - 219 890 JAV dolerių (880 000 Lt): 1994 m. gruodžio 9 d. „Tauro“ banke, esančiame K.Kalinausko g. 13, siekdamas apgaule užvaldyti UAB „Eglita“ priklausantį kreditą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, tyčia suklaidino UAB „Eglita“ generalinį direktorių J. Š. ir vyriausiąją finansininkę V.Š. , pastariesiems paaiškindamas, kad bendrovei neva iš Baltarusijos įmonės „Namen“ bus pateikti medžio apdirbimo įrenginiai, kurių pateikimu rūpinsis „Tauro“ bankas ir jis asmeniškai, todėl J. Š. privalo jam palikti pagal kredito sutartį banko kasoje bendrovės „Eglita“ vardu paimtas pinigines lėšas. J. Š. , būdamas suklaidintas, pagal kreditinę sutartį paimtus iš banko kasos 220 000 JAV dolerių perdavė G. T. jo darbo kabinete. G. T. , tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus ir siekdamas paslėpti svetimo turto užvaldymą bei UAB „Eglita“ vadovų atžvilgiu naudotą apgaulę padaryti labiau įtikinamą, 1994 m. gruodžio 9 d. banko patalpose UAB „Eglita“ vyriausiajai finansininkei V. Š. pateikė žinomai suklastotą 1994 m. gruodžio 9 d. įgaliojimą, išduotą UAB „Namen“ direktoriaus I. V. vardu dėl 219 890 JAV dolerių paėmimo iš UAB „Eglita“ bei I. V. vardu užpildytą kasos išlaidų orderį, o 1994 m. gruodžio 10 d. per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį UAB „Eglita“ generaliniam direktoriui J. Š. perdavė 1994 m. gruodžio 9 d. sutartį tarp UAB „Eglita“ ir UAB „Namen“ dėl medžio apdirbimo įrenginių už 219 890 JAV dolerių pristatymo.
5) G. T. , būdamas komercinio banko „Tauro“ bankas valdybos pirmininku, pagal „Tauro“ banko, perregistruoto 1992 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Banke, statuto (1994 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 21 str. ir 1992 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Komercinių (akcinių) bankų įstatymo Nr.I-2715 26 str. nuostatas turėdamas savo žinioje „Tauro“ banko turtą, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – „Tauro“ banko didelės vertės turtą - 700 000 Lt:
1994 m. gruodžio 13 d. UAB „Tauro“ banko patalpose, esančiose K.Kalinausko g.13, Vilniuje, sudarė ir pasirašė 700 000 Lt paskolos sutartį Nr.JS-211/P su UAB „Baldai Jums“ generaliniu direktoriumi A. M. , tyčia pažeisdamas „Tauro“ banko valdybos 1993 m. lapkričio 24 d. nutarimu patvirtintos „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos II skyriaus 1 dalies 1, 5 punktuose išdėstytus reikalavimus, kad klientas, norėdamas gauti kreditą, pateikia išsamų kredito panaudojimo ir biznio (verslo) planą, kurį pasirašo organizacijos vadovas ir finansų direktorius bei kreditą užtikrinančius dokumentus, Lietuvos banko valdybos 1994 m. kovo 31 d. nutarimo Nr.19 „Paskolų grupavimo taisyklės“ 3 str. reikalavimus, kad paskolos apdraudimas laikomas pakankamu, jei įvykdyta bent viena iš šių sąlygų: 1) visa paskolos suma yra apdrausta vyriausybine garantija; 2) paskolos suma apdrausta Vyriausybės išleistais vertybiniais popieriais, neviršijant 80 proc. vertybinių popierių vertės; 3) paskolos suma apdrausta kito mokaus banko garantija ir išduota neviršijant 70 proc. garantijos (laidavimo) sutarties dydžio (sumos); 4) paskola apdrausta kilnojamojo, tarp jų ir tauriųjų metalų, turto įkeitimu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos; 5) paskola apdrausta įkeistu nekilnojamuoju turtu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos, jei bankas yra tikras, jog šio turto klientas neįkeitė kitai skolai apdrausti; 6) paskola apdrausta draudimo kompanijos (išskyrus valstybinį draudimą) ir išduota neviršijant 50 proc. draudimo sumos, ir nesant nei vienos iš numatytų sąlygų, iš anksto žinodamas, kad paskola nebus grąžinta, nes UAB „Baldai Jums“ vadovai gautą paskolą, būdami suklaidinti, iš karto perduos jam, o bendrovės ūkinėje veikloje paskola nebus naudojama ir kad ši paskola finansiškai nei ekonomiškai nepagrįsta, neparemta paskolos poreikio bei grąžinimo realumą įrodančiais dokumentais. Tą pačią dieną, 1994 m. gruodžio 13 d., „Tauro“ banko kasoje bendrovei „Baldai Jums“ paskolos sutarties Nr.JS-211/P pagrindu buvo išmokėta grynais 174 913 JAV dolerių (700 000 Lt). Šia paskolos sutartimi iššvaistyta suma „Tauro“ bankui realiai nebuvo grąžinta, tuo bankui padarant žalą.
6) G. T. , būdamas komercinio banko „Tauro“ banko valdybos pirmininku, o R. Š. – „Tauro“ banko kredito ir depozito departamento direktore, abu veikdami kartu bendravykdytojų grupe, sukčiavimo būdu apgaule ir piktnaudžiaudami pasitikėjimu savo abiejų naudai įgijo svetimą - UAB „Baldai Jums“ didelės vertės turtą - 174 913 JAV dolerių (700 000 Lt): žinodami, kad UAB „Baldai Jums“ reikalinga medžio apdirbimo įranga, 1994 m. gruodžio 13 d. „Tauro“ banke, esančiame K.Kalinausko g. 13, siekdami apgaule užvaldyti UAB „Baldai Jums“ priklausantį didelės vertės turtą, piktnaudžiaudami pasitikėjimu, tyčia suklaidino UAB „Baldai Jums“ generalinį direktorių A. M. ir vyriausiąją finansininkę V. Š. G. T. pastariesiems paaiškino, kad „Tauro“ bankas bendrovei skirs 700 000 Lt kreditą, kuris banke bus konvertuotas į 174 913 JAV dolerių reikiamos įrangos pirkimui ir apyvartinėms lėšoms. G. T. nurodžius, A. M. pasirašė kreditinę sutartį, V. Š. , dalyvaujant R. Š. , banko kasoje pagal kredito sutartį paėmė pinigines lėšas – 174 913 JAV dolerių, po to, R. Š. nurodžius, gautas pinigines lėšas V. Š. , suklydusi dėl G. T. ir R. Š. panaudotos apgaulės, perdavė G. T. jo darbo kabinete. Siekiant paslėpti svetimo turto užvaldymą bei padaryti labiau įtikinamą UAB „Baldai Jums“ vadovų atžvilgiu panaudotą apgaulę, kad perduotos piniginės lėšos bus panaudotos įrangos pirkimui, R. Š. 1994 m. gruodžio 20 d. banko patalpose pateikė V. Š. žinomai suklastotą 1994 m. gruodžio 13 d. sutartį tarp UAB „Baldai Jums“ ir UAB „Namen“ dėl medžio apdirbimo įrenginių už 174 913 JAV dolerių pristatymo bei neužpildytą UAB „Namen“ įgaliojimą su atsakingų asmenų parašais ir antspaudu.
7) G. T. , būdamas komercinio banko „Tauro“ banko akcininku ir valdybos pirmininku, pagal „Tauro“ banko, perregistruoto 1992 m. lapkričio 19d. Lietuvos Banke, statuto (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) 21 str. ir 1994 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Komercinių bankų įstatymo Nr.I-720 20 str. nuostatas turėdamas savo žinioje „Tauro“ banko turtą, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – „Tauro“ banko didelės vertės turtą - 980 000 Lt.
1994 m. gruodžio 22d. „Tauro“ banko patalpose, esančiose K.Kalinausko g. 13, Vilniuje, sudarė ir pasirašė 980 000 Lt paskolos sutartį Nr.JS-241 su UAB „Ariogalos gelžbetonis“ generaliniu direktoriumi L. A. M. , tyčia pažeisdamas „Tauro“ banko valdybos 1993 m. lapkričio 24 d. nutarimu patvirtintos „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos II skyriaus 1 dalies 1, 5 punktuose išdėstytus reikalavimus, kad klientas, norėdamas gauti kreditą, pateikia išsamų kredito panaudojimo ir biznio (verslo) planą, kurį pasirašo organizacijos vadovas ir finansų direktorius bei kreditą užtikrinančius dokumentus, Lietuvos banko valdybos 1994 m. kovo 31 d. nutarimo Nr.19 „Paskolų grupavimo taisyklės“ 3 str. reikalavimus, kad paskolos apdraudimas laikomas pakankamu, jei įvykdyta bent viena iš šių sąlygų: 1) visa paskolos suma yra apdrausta vyriausybine garantija; 2) paskolos suma apdrausta Vyriausybės išleistais vertybiniais popieriais, neviršijant 80 proc. vertybinių popierių vertės; 3) paskolos suma apdrausta kito mokaus banko garantija ir išduota neviršijant 70 proc. garantijos (laidavimo) sutarties dydžio (sumos); 4) paskola apdrausta kilnojamojo, tarp jų ir tauriųjų metalų, turto įkeitimu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos; 5) paskola apdrausta įkeistu nekilnojamuoju turtu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos, jei bankas yra tikras, jog šio turto klientas neįkeitė kitai skolai apdrausti; 6) paskola apdrausta draudimo kompanijos (išskyrus valstybinį draudimą) ir išduota neviršijant 50 proc. draudimo sumos, ir nesant nei vienos iš numatytų sąlygų, iš anksto žinodamas, kad paskola nebus grąžinta, nes UAB „Ariogalos gelžbetonis“ vadovai gautą paskolą, būdami suklaidinti, iš karto perduos jam, o bendrovės ūkinėje veikloje paskola nebus naudojama ir kad ši paskola finansiškai nei ekonomiškai nepagrįsta, neparemta paskolos poreikio bei grąžinimo realumą įrodančiais dokumentais. Tą pačią dieną, 1994 m. gruodžio 22 d., „Tauro“ banko kasoje bendrovei „Ariogalos gelžbetonis“ paskolos sutarties Nr.JS-241 pagrindu buvo išmokėta grynais 244 877 JAV dolerių (980 000 Lt). Šia paskolos sutartimi iššvaistyta suma „Tauro“ bankui realiai nebuvo grąžinta, tuo padarant bankui žalą.
8) G. T. , būdamas komercinio banko „Tauro“ banko valdybos pirmininku, o R. Š. – to paties „Tauro“ banko kredito ir depozito departamento direktore, abu veikdami kartu, bendravykdytojų grupe, pagal išankstinį susitarimą apgaule, piktnaudžiaudami pasitikėjimu, savo abiejų naudai įgijo svetimą - UAB „Ariogalos gelžbetonis“ didelės vertės turtą - 244 877 JAV dolerius (980 000 Lt). Jie abu, žinodami, kad UAB „Ariogalos gelžbetonis“ reikalingas metalas ūkinei veiklai vystyti, 1994 m. gruodžio 22 d. „Tauro“ banke , esančiame K.Kalinausko g. 13, Vilniuje, siekdami apgaule užvaldyti UAB „Ariogalos gelžbetonis“ didelės vertės turtą – pinigines lėšas, piktnaudžiaudami pasitikėjimu, tyčia suklaidino UAB „Ariogalos gelžbetonis“ generalinį direktorių L. A. M. ir vyriausiąją finansininkę D. P. , paaiškindami, kad „Tauro“ bankas bendrovei reikalingo metalo pirkimui skirs kreditą, kuris bus naudojamas reikiamos įrangos pirkimui ir apyvartinėms lėšoms, o metalo pirkimu neva iš Rusijos įmonės „Morž“ rūpinsis „Tauro“ bankas, todėl pagal kredito sutartį gautas pinigines lėšas jie privalės palikti G. T. Siekiant paslėpti svetimo turto užvaldymą bei UAB „Ariogalos gelžbetonis“ vadovų atžvilgiu naudotą apgaulę padaryti labiau įtikinamą, R. Š. bendrovės direktoriui L. A. M. ir finansininkei D. P. pateikė žinomai suklastotą 1994 m. gruodžio 23 d. sutartį Nr.52 tarp UAB „Ariogalos gelžbetonis“ ir UAB „Morž“ dėl armatūros 8 AIII už 244 877 JAV dolerių pristatymo ir įgaliojimą, išduotą UAB „Morž“ direktoriaus N. I. vardu, dėl 244 877 JAV dolerių paėmimo iš UAB „Ariogalos gelžbetonis“. L. A. M. ir D. P. , būdami suklaidinti, gautą 980 000 Lt kreditą konvertavus į 244 877 JAV dolerius, šiuos iš banko kasos paimtus pinigus: 244 877 JAV dolerius (980 000 Lt) R. Š. nurodymu perdavė G. T. jo darbo kabinete.
9) G. T. , būdamas komercinio banko „Tauro“ banko akcininku ir valdybos pirmininku, pagal „Tauro“ banko statuto, įregistruoto Lietuvos banke 1994 m. gruodžio 22 d. 21 str. ir 1994 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Komercinių bankų įstatymo Nr.I-720 20 str. nuostatas, turėdamas savo žinioje UAB „Tauro“ banko turtą, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – „Tauro“ banko didelės vertės turtą - 860 000 Lt.
1994 m. gruodžio 22 d. UAB „Tauro“ banko Jonavos skyriaus valdytojai V. S. davė žodinį nurodymą su UAB „Taurosta“ generaliniu direktoriumi G. V. pasirašyti 860 000 Lt paskolos sutartį Nr.JS-07, kuri notariškai buvo patvirtinta tik 1994 m. gruodžio 29 d., tyčia pažeisdamas „Tauro“ banko valdybos 1993 m. lapkričio 24 d. nutarimu patvirtintos „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos II skyriaus 1 dalies 1, 5 punktuose išdėstytus reikalavimus, kad klientas, norėdamas gauti kreditą, pateikia išsamų kredito panaudojimo ir biznio (verslo) planą, kurį pasirašo organizacijos vadovas ir finansų direktorius bei kreditą užtikrinančius dokumentus, Lietuvos banko valdybos 1994 m. kovo 31 d. nutarimo Nr.19 „Paskolų grupavimo taisyklės“ 3 str. reikalavimus, kad paskolos apdraudimas laikomas pakankamu, jei įvykdyta bent viena iš šių sąlygų: 1) visa paskolos suma yra apdrausta vyriausybine garantija; 2) paskolos suma apdrausta Vyriausybės išleistais vertybiniais popieriais, neviršijant 80 proc. vertybinių popierių vertės; 3) paskolos suma apdrausta kito mokaus banko garantija ir išduota neviršijant 70 proc. garantijos (laidavimo) sutarties dydžio (sumos); 4) paskola apdrausta kilnojamojo, tarp jų ir tauriųjų metalų, turto įkeitimu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos; 5) paskola apdrausta įkeistu nekilnojamuoju turtu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos, jei bankas yra tikras, jog šio turto klientas neįkeitė kitai skolai apdrausti; 6) paskola apdrausta draudimo kompanijos (išskyrus valstybinį draudimą) ir išduota neviršijant 50 proc. draudimo sumos, ir nesant nei vienos iš numatytų sąlygų, iš anksto žinodamas, kad suteikta paskola nebus grąžinta, nes UAB „Taurosta“ vadovai gautą paskolą, būdami suklaidinti, iš karto perduos jam, o bendrovės ūkinėje veikloje paskola nebus naudojama ir kad ši paskola finansiškai nei ekonomiškai nepagrįsta, neparemta paskolos poreikio bei grąžinimo realumą įrodančiais dokumentais. Tą pačią dieną, 1994 m. gruodžio 22 d., paskolos sutarties Nr.JS-07 pagrindu „Tauro“ banko kasoje, patalpose, esančiose K.Kalinausko g.13, Vilniuje, bendrovei „Taurosta“ buvo išmokėta grynais 214 892 JAV doleriai (860 000 Lt). Šia paskolos sutartimi iššvaistyta suma „Tauro“ bankui realiai nebuvo grąžinta, tuo bankui padarant žalą.
10) G. T. , būdamas komercinio banko „Tauro“ bankas valdybos pirmininku, o R. Š. – to paties „Tauro“ banko kredito ir depozito departamento direktore, abu veikdami kartu, bendravykdytojų grupe, pagal išankstinį susitarimą apgaule, piktnaudžiaudami pasitikėjimu, savo abiejų naudai įgijo svetimą - UAB „Taurosta“ didelės vertės turtą - 214 892 JAV dolerius (860 000 Lt). Žinodami, kad UAB „Taurosta“ reikalingi medžio apdirbimo įrenginiai ir bendrovei UAB „Tauro“ banke yra suteiktas 860 000 Lt kreditas, kuris konvertuotas į 214 892 JAV dolerius, 1994 m. gruodžio 22 d. „Tauro“ banke, esančiame K.Kalinausko g.13, Vilniuje, R. Š. ir G. T. , siekdami apgaule užvaldyti UAB „Taurosta“ didelės vertės turtą - pinigines lėšas, tyčia suklaidino UAB „Taurosta“ generalinį direktorių G. V. ir vyriausiąją finansininkę G. I. , jiems paaiškindami, kad bendrovė gautą paskolą panaudos medžio apdirbimo įrangos pirkimui ir kad tuo tikslu bendrovė „Taurosta“ sudarys medžio apdirbimo įrangos tiekimo sutartį su Baltarusijos įmone „Namen“, kurios atstovas neva yra atvykęs į „Tauro“ banką, todėl G. V. ir G. I. privalo G. T. darbo kabinete palikti paimtas banko kasoje bendrovės „Taurosta“ vardu pinigines lėšas, nes jomis bus atsiskaityta su minėta įmone. G. V. ir G. I. , būdami suklaidinti, tą pačią dieną banko kasoje paimtus 214 892 JAV dolerius (860 000 Lt) perdavė G. T. jo darbo kabinete, padėdami jam ant stalo. Be to, siekiant paslėpti svetimo turto užvaldymą bei UAB „Taurosta“ vadovų atžvilgiu naudotą apgaulę padaryti labiau įtikinamą, G. T. bendrovės direktoriui G. V. ir finansininkei G. I. savo kabinete pristatė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, klaidingai teigdamas, kad tai yra įmonės „Namen“ atstovas ir pateikė žinomai suklastotą 1994 m. lapkričio 28 d. sutartį Nr.17 tarp UAB „Taurosta“ ir UAB „Namen“ dėl medžio apdirbimo įrenginių už 214 892 JAV dolerių pristatymo, įgaliojimą, išduotą UAB „Namen“ direktoriaus I. V. vardu dėl 214 892 JAV dolerių paėmimo iš UAB „Taurosta“ bei I. V. vardu užpildytą kasos išlaidų orderį.
11) R. Š. , būdama UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmąja pavaduotoja, pagal UAB „Tauro“ banko statuto, įregistruoto 1995 m. liepos 20 d. Lietuvos Banke, 13 str. ir 1994 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Komercinių bankų įstatymo Nr.I-720 20 str. nuostatas turėdama savo žinioje UAB „Tauro“ banko turtą, iššvaistė jos žinioje buvusį svetimą – UAB „Tauro“ banko didelės vertės turtą - 800 000 Lt.
1995 m. rugpjūčio 23 d. UAB „Tauro“ banko patalpose, esančiose K.Kalinausko g.13, Vilniuje, tyčia sudarė ir pasirašė 800 000 Lt paskolos sutartį Nr.JS-451-B-11-08/P su AB „Artva“ generaliniu direktoriumi J. S. , tyčia pažeisdama „Tauro“ banko valdybos 1993 m. lapkričio 24 d. nutarimu patvirtintos „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos II skyriaus 1 dalies 1, 5 punktuose išdėstytus reikalavimus, kad klientas, norėdamas gauti kreditą, pateikia išsamų kredito panaudojimo ir biznio (verslo) planą, kurį pasirašo organizacijos vadovas ir finansų direktorius bei kreditą užtikrinančius dokumentus, Lietuvos banko valdybos 1994 m. kovo 31 d. nutarimo Nr.19 „Paskolų grupavimo taisyklės“ 3 str. reikalavimus, kad paskolos apdraudimas laikomas pakankamu, jei įvykdyta bent viena iš šių sąlygų: 1) visa paskolos suma yra apdrausta vyriausybine garantija; 2) paskolos suma apdrausta Vyriausybės išleistais vertybiniais popieriais, neviršijant 80 proc. vertybinių popierių vertės; 3) paskolos suma apdrausta kito mokaus banko garantija ir išduota neviršijant 70 proc. garantijos (laidavimo) sutarties dydžio (sumos); 4) paskola apdrausta kilnojamojo, tarp jų ir tauriųjų metalų, turto įkeitimu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos; 5) paskola apdrausta įkeistu nekilnojamuoju turtu ir išduota neviršijant 70 proc. įkeisto turto rinkos kainos, jei bankas yra tikras, jog šio turto klientas neįkeitė kitai skolai apdrausti; 6) paskola apdrausta draudimo kompanijos (išskyrus valstybinį draudimą) ir išduota neviršijant 50 proc. draudimo sumos, ir nesant nei vienos iš numatytų sąlygų, iš anksto žinodama, kad suteikta paskola nebus grąžinta, nes AB „Artva“ vadovai gautą paskolą, būdami suklaidinti, iš karto perduos jai, o bendrovės ūkinėje veikloje paskola nebus naudojama ir kad ši paskola finansiškai nei ekonomiškai nepagrįsta, neparemta paskolos poreikio bei grąžinimo realumą įrodančiais dokumentais. Tą pačią dieną, 1995 m. rugpjūčio 23 d., „Tauro“ banko kasoje bendrovei „Artva“ paskolos sutarties Nr.JS-451-B-11-08/P pagrindu buvo išmokėta grynais 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt). Šia paskolos sutartimi iššvaistyta suma UAB „Tauro“ bankui, realiai nebuvo grąžinta, tuo bankui padarant žalą.
12) R. Š. sukčiavimo būdu, apgaule ir piktnaudžiaudama pasitikėjimu įgijo savo naudai svetimą - AB „Artva“ didelės vertės turtą – 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt.): būdama UAB „Tauro“ banko, valdybos pirmininko pirmąja pavaduotoja, žinodama, kad AB „Artva“ reikalingi žemės gręžimo įrenginiai ir bendrovei UAB „Tauro“ banke bus suteiktas 800 000 Lt kreditas, kuris bus konvertuotas į 200 000 JAV dolerius, ji 1995 m. rugpjūčio 23 d. „Tauro“ banke, esančiame K.Kalinausko g.13, Vilniuje, siekdama apgaule užvaldyti šį kreditą, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, tyčia suklaidino AB „Artva“ generalinį direktorių J. S. ir vyriausiojo finansininko pavaduotoją G.D., pastariesiems paaiškindama, kad bendrovei „Tauro“ bankas suteiks kreditą, kuris bus panaudotos žemės gręžimo įrenginių pirkimui iš tarpininkės Baltarusijos firmos „Posredniki Arai“, o įrenginių pateikimą užtikrins pats „Tauro“ bankas, todėl pinigus jie privalo palikti jai – R.Š. Siekdama paslėpti svetimo turto užvaldymą bei AB „Artva“ vadovų atžvilgiu naudotą apgaulę padaryti labiau įtikinamą, R. Š. bendrovės generaliniam direktoriui J. S. pateikė žinomai suklastotą 1995 m. rugpjūčio 23 d. sutartį tarp AB „Artva“ ir UAB „Posredniki Arai“ dėl keturių gręžimo staklių 1BA15V už 200 000 JAV dolerių pristatymo. G. D. , būdama suklaidinta, tą pačia dieną perdavė R. Š. šios darbo kabinete banko kasoje paimtus 100 000 JAV dolerių. 1995 m. rugpjūčio 24 d. R. Š. , toliau siekdama paslėpti svetimo turto užvaldymą bei AB „Artva“ vadovų atžvilgiu naudotą apgaulę padaryti labiau įtikinamą, banko patalpose AB „Artva“ vyriausiojo finansininko pavaduotojai G. D. pateikė žinomai suklastotą 1995 m. rugpjūčio 5 d. įgaliojimą, išduotą UAB „Posredniki ARAI” direktoriaus J. G. vardu dėl 200 000 JAV dolerių paėmimo iš AB „Artva“ ir bendrovės „Artva“ 1995 m. rugpjūčio 24 d. kasos išlaidų orderį Nr.6 su įrašu, neva patvirtinančiu, kad J. G. gavo pinigus. G. D. , būdama suklaidinta, tą pačia dieną, 1995 m. rugpjūčio 24 d., perdavė R. Š. šios darbo kabinete banko kasoje paimtus 100 000 JAV dolerių ir taip ji sukčiavimo būdu užvaldė iš viso 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt) svetimą – AB „Artva“ didelės vertės turtą.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, jame pateiktos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, surinkti ir teisme patikrinti įrodymai nepatvirtina išvadų, kuriose yra esminių prieštaravimų, įrodymų analizė grindžiama prielaidomis, ir taip pažeisti BPK 305 str. 1 d. 1, 2 p.p. reikalavimai.
Apeliantas nurodo, jog apygardos teismo išvada, kad jis, kaip valdybos pirmininkas, banko turtą turėjo savo žinioje ir kad vien sutarčių pasirašymo faktas nurodo turto turėjimą jo žinioje, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliantas teigia, kad jis negalėjo būti atsakingas už banko turtą vienasmeniškai, nes tuo metu galiojusio 1994 m. gruodžio 21 d. Komercinių bankų įstatymo Nr. I-720 20 str. banko reikalus tvarkė ir jam atstovavo banko valdyba, o pagal to paties įstatymo 18 str. banko taryba stebėjo ir analizavo banko valdybos veiklą, finansinių išteklių naudojimą, valdymo organizavimą ir t.t. Visus neteisėtus apelianto veiksmus bet kada galėjo atskleisti banko taryba bei jos primininkas – prezidentas G. K. Pats apeliantas negalėjo vadovauti bankui kartu su G. K. , nes turėjo tik 2 proc. banko akcijų. Beveik pagal visų liudytojų parodymus teisme, būdamas korporacijos „Lietverslas“ prezidentu ir pagrindiniu akcininku, banką valdė ir jam vienasmeniškai vadovavo G. K. Apeliantas, kaip valdybos pirmininkas, vykdė tarybos bei prezidento priimtus sprendimus ir buvo įsitikinęs, kad jo pasirašomi finansiniai dokumentai buvo pagrįsti, nefiktyvūs ir neklastoti, o jis elgėsi savo kompetencijos ribose. Apeliantas nurodo, kad banko prezidento nurodymai buvo duodami kiekvienam administracijos darbuotojui, visumos nurodymų nežinojo nei vienas darbuotojas, darbuotojų tarpe jie nebuvo svarstomi. Tokiu būdu, apelianto manymu, apygardos teismas turėjo remtis BK 30 str. „Profesinių pareigų vykdymas“ 1 d. ir 33 str. „Įsakymo vykdymas“ 1 d. Be to, paskolų išdavimas turėjo būti svarstomas Kredito komitete, už paskolų valdymą buvo atsakingas Kredito ir depozito departamentas, tuo tarpu apeliantas šio komiteto posėdžiuose nedalyvaudavo, pagal savo pareigas jis pasirašė ir paruoštas ir apsvarstytas paskolų sutartis.
Nustatant žalą, apygardos teismas, kaip vienu iš pagrindinių įrodymų, rėmėsi 1999 m. gegužės 10 d. revizijos aktu. Tačiau apelianto manymu, revizija atlikta neobjektyviai, tendencingai, revizorė viršijo savo kompetenciją. Akte vienu iš pagrindinių dokumentų, reglamentavusių paskolų suteikimą banke, nurodomas banko Statutas, tačiau revizorė neatsižvelgė į tai, kad AB „Tauro“ banko statute, tiek 1992 m., tiek 1994 m. gruodžio 22 d. pakeitimuose nustatyta, jog bankas turi teisę teikti neapdraustus kreditus (blankinius kreditus). Be to, revizijos akte rašoma, jog bankas turi teisę reikalauti, kad kreditai būtų apdrausti, todėl, apelianto nuomone, jeigu tas ir nebuvo padaryta, tai nereiškia, kad buvo nesilaikyta banko Statuto. Apeliantas teigia, kad akte minimos įmonės vėliau buvo apdraustos, tačiau tas revizijos akte nenurodoma, ir buvo pateikti civiliniai ieškiniai. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal 1995 m. gruodžio 27 d. Finansų ministerijos įsakymu Nr.131 patvirtintus Revizijų darymo nuostatus, kuriais vadovavosi revizorė, atliekant reviziją, turi būti nurodomi naudoti tyrimo metodai. Revizorė metodų nenurodė, todėl apeliantas abejoja, kuo remiantis revizorė vertino jo veiksmus, o nustatydama atsakomybę, revizorė viršijo savo kompetenciją. Dėl šių priežasčių buvo prašoma skirti bankinę ekspertizę, tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta, teismas atmetė bankinės ekspertizės reikalingumą, motyvuodamas tuo, kad finansiniai ir buhalteriniai aspektai ištirti revizijos metu, ir kad ekspertizės reikalaujama siekiant ir toliau manipuliuoti finansinių-buhalterinių operacijų regimybe, teismas tai pat atsisakė iškviesti revizorę.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su ta apygardos teismo išvada, kad jis, pasirašydamas paskolų sutartis, neapdraudžiant jų nei vienu teisės aktuose nurodytu būdu, žinojo, jog švaisto banko lėšas, ir kad paskolos nebus panaudotos bendrovių ūkinėje veikloje. Teismas nenurodė jokių argumentų, jog apeliantas apie tai žinojo. Nuosprendyje nurodoma, kad turto įkeitimas buvo pavėluotas, iš bendrovių „Auksinis karpis“ ir „Eglita“ buvo išieškota iš įkeisto turto atitinkamai 53 000 ir 50 000 Lt. Toks pavėluotas, tačiau teisėtas, įkeitimas, apelianto manymu, paneigia nuosprendžio išvadą, kad paskolos nebuvo apdraustos. Turtas buvo įkeistas vėliau, nes nebuvo iš karto atlikta bendrovių inventorizacija. Nuosprendyje nurodyta, jog byloje negali būti ištirtas visas galimai padarytas žalos mastas ir byla nagrinėjama tik dėl tų veikų, kurios perduotos teismui, todėl, apelianto manymu, apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi ekiu paskolos įrodymais, kurių šioje byloje nėra.
Apeliantas nurodo, kad visų penkių bendrovių vadovų ir vyriausiųjų finansininkų parodymai apie tai, kad paskolų lėšos bendrovių atstovams buvo išduotos nuteistųjų iniciatyva, kad pinigus šie liudytojai nešę į apelianto kabinetą ir dėję ant jo stalo, kad buvo išsigandę, bet tikėjo, jog gaus įrenginius ir žaliavas, o apeliantas žadėjo, kad viskas bus tvarkoje, buvo duoti minėtiems liudytojams baiminantis, jog jie gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Apelianto manymu, apkaltinti jį ir R. Š. , buvo patogiausia. Liudytojams buvo daromas spaudimas iš prokurorų pusės, apie ką teisminio nagrinėjimo metu parodė liudytojas R. P. Apeliantas taip pat nurodo, kad bendrovių vadovai parodė sutartis įforminę savo valia, kad aiškintis eidavo pas G. K. , o po to kredito skyriuje pratęsdavo paskolų sutartis, paskolų pratęsimo prašymus taip pat pasirašę laisvanoriškai, apie paskolas ir pinigų gavimą atvaizdavo balansuose nuosavybės dalyje. Už tokius veiskmus turėtų atsakyti patys bendrovių vadovai ar jų įgalioti asmenys. Be to, 1997 m., iškėlus AB „Tauro“ bankui bankroto bylą, daugelis vadovų privatizavo bendroves ir perregistravo jas, todėl, apelianto manymu, jiems šiuo atveju patogiau būti apgautiems ir net nukentėjusiems.
Apeliantas įsitikinęs, kad paskolos buvo išduotos ir bendrovės jas gavo. Bendrovių vadovai žinojo apie paskolas iš anksto, nes turėjo savo bendrovių valdymo organų sprendimus, įgaliojimus ir pan., ir buvo suderinę tai su G. K. Tai patvirtina ir liudytoja E. Ž. , paaiškinusi, kad dėl paskolų visi vadovai tardavosi su G. K. , ir ji jokių dokumentų neruošė be G. K. žinios. Nurodymus išduoti paskolas grynais pinigais galėjo duoti tik G. K.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad paskolines lėšas bendrovių vadovai atidavė G. K. banko įstatiniam kapitalui didinti. Atkreipia dėmesį į tai, kad banko įstatinis kapitalas buvo didinamas dar 1995 m., 1996 m., 1997 m., todėl, norint išsiaiškinti, kokia žala buvo padaryta bankui, reikėjo po revizijų atlikimo paskirti bankinę-finansinę ekspertizę, kuri ištirtų visumą, o ne tik tuos atskirus epizodus, kuriuose, įmonių vadovų teigimu, pinigai buvo perduoti apeliantui. Apeliantas įsitikinęs, kad, jeigu pinigai iš tikrųjų būtų buvę perduoti jam, o ne G. K. , jis nedelsiant būtų pristatytas į teisėsaugos institucijas.
Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad apelianto dalyvavimas, siekiant nuslėpti banko turto iššvaistymą, dokumentaliai nėra užfiksuotas, tačiau toliau teismas išsakė nuomonę, kad visi apelianto veiksmai buvo daromi, turint tikslą nuslėpti jo fiktyvių paskolinių lėšų iššvaistymą. Apeliantas nurodo, kad šios jo kaltę patvirtinančios teismo išvados yra prieštaringos ir neparemtos įrodymais. Taip pat, teismas, teigdamas, kad apeliantas ir R. Š. įgijo svetimą turtą sukčiavimo būdu, būdami bendravykdytojais ir veikdami bendrininkų grupe, irgi nepateikia konkrečių įrodymų, patvirtinančių jų tarpusavio susitarimus ar pan. Apeliantas teigia, kad būtų neįmanoma, organizuojant dviese, apgauti dešimtis banko darbuotojų bei bendrovių vadovų, pasisavinti milijonus litų, ir tris metus iki banko bankroto niekas apie tai nežinotų ir visi tylėtų.
Apeliantas teigia, kad jokios žalos jo neteisėtais tyčiniais veiksmais „Tauro“ bankui padaryta nebuvo, jis tik vykdė tarnybines pareigas, „Tauro“ banko turto neiššvaistė ir nepasisavino, jo veiksmuose nusikaltimo sudėties nėra. Apeliantas skunde taip pat nesutinka dėl nuosprendyje pateiktos motyvuotos kvalifikacijos, dėl civilinio ieškinio bei dėl bausmių subendrinimo dalinio sudėjimo būdu.
Nuteistoji R. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, atmesti 1 560 000 Lt AB „Turto bankas“ ir 1 061 862 Lt UAB „Ariogalos gelžbetonis“ civilinius ieškinius. Apeliantė nesutinka su nuosprendžiu, teigia nevykdžiusi nusikaltimo. Nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame nenurodoma, kodėl neanalizuoti ir atmesti kai kurie įrodymai, teismo išvados turi prieštaravimų bei nepatvirtintos įrodymais, taip pažeisti BPK 305 str. 1 d. 1, 2 p.p.
Apeliantė nurodo, kad atliekant tardymą ir nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatos ir BPK 308 str. Nebuvo užtikrintas bylos išnagrinėjimas per įmanomai trumpiausią laiką. Prokurorai, tyrę ir dalyvavę byloje, teisminio nagrinėjimo metu naudojosi televizijos laidomis ir publikacijomis spaudoje, pakvietė į teismo posėdį „Lietuvos žinių“ žurnalistą, o šis „Lietuvos žinių“ paskelbtu 2005 m. rugpjūčio 12 d. Nr.186 straipsniu darė spaudimą teisėjai K.Paleckaitei. Dėl to, apeliantės manymu, teisėja, bijodama susidomėjimo jos nagrinėjama byla, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Be to, teismui paskelbus nuosprendį 2005 m. rugpjūčio 17 d., pilnas nuosprendis buvo surašytas per keturis mėnesius ir penkias dienas.
Apeliantė nurodo, kad teismas, vertindamas UAB „Ariogalos gelžbetonis“ 980 000 Lt paskolą bei šios sumos konvertavimą į JAV dolerius, nurodė 174 913 JAV dolerių valiutos konvertavimo sumą, kuri neatitinka baudžiamos bylos medžiagos. Taip pat, vertindamas AB „Artva“ 800 000 Lt paskolą, jos pasirašymą ir nurodydamas konvertavimą į JAV dolerius, apygardos teismas nutylėjo, kas pasirašė valiutos konvertavimo sutartį iš banko pusės, be to, litų konvertavimui sumą nurodo 980 000 Lt, kas neatitinka sumos JAV doleriais ir baudžiamos bylos medžiagos.
Apeliantė nurodo, kad teismo teiginys, jog ji, iššvaistydama banko lėšas, pažeidė „Tauro“ banko 1995 m. liepos 20 d. statutą ir 1994 m. gruodžio 21 d. Komercinių bankų įstatymą Nr. I-720, nes ji, kaip banko valdybos pirmininko pavaduotoja, buvo atsakinga už banko operacijas, yra nepagrįstas, kadangi banko turto turėjimas savo žinioje sutartį sudarančioms šalims sukėlė juridines pasekmes: nuosavybės perėjimą iš vieno savininko - banko - kitam savininkui - konkrečiai AB „Artva“. Teismo išvada, kad apeliantė ir G. T. naudojosi savo įgalinimais, kurie būtent ir leido disponuoti banko turtu, sudarydami sutartis, jas pasirašydami, taip pat nepagrįsta, nes nėra nustatyta, kas sudarė kredito sutartis, jos yra tipinės, o nustatyta, tik kas jas pasirašė. Paskolinių sutarčių sudarymas baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Byloje taip pat nėra nustatyta, ar apeliantė, pasirašydama sutartis, žinojo, kad bus padaryta žala bankui. Apeliantė nurodo, kad tokiu atveju nebūtų reikalaujama kuo skubiau atlikti inventorizaciją, norint įkeisti už gautą paskolą AB „Artva“ turtą, kitais atvejais apie jos reikalavimus įkeisti UAB „Auksinis karpis“ ir kt. įmonių turtą paliudijo įmonių direktoriai.
Perkeldamas valdybos, kaip kolegialaus organo, įgalinimus ir atsakomybę apeliantei, teismas neteisingai interpretavo banko Statuto, tuo pačiu ir 1994 m. gruodžio 21 d. Komercinių bankų įstatymo Nr. I-720 20 str. normas, pagal kurias kolegialus organas - banko valdybą, o ne valdybos pirmininkas ar jo pavaduotojas ar valdybos narys, vadovauja bankui, jam atstovauja ir tvarko kitus banko reikalus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo teiginys, jog paskolos išdavimą AB „Artva“, sutarties sudarymą, palūkanų skaičiavimą ir kontrolę reglamentavo 1994 m. gruodžio 22 d. „Tauro“ banko statutas, Lietuvos banko valdybos 1994 m. lapkričio 24 d nutarimu patvirtinta „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarka, Lietuvos banko valdybos 1994 m. kovo 31 d. nutarimas Nr.19 „Paskolų grupavimo taisyklės“, apeliantės manymu, nėra pagrįstas, nes Lietuvos bankas niekada netvirtino „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos. Pagal 1994 m. gruodžio 22 d. banko Statuto 5 str. 1 p. ir Komercinių bankų įstatymo 7 str. 1 d. bankas gali priimti ir neapdraustus - „blankinius“ kreditus, t.y. nereikalaujant verslo planų, turto įkeitimo ir t.t. Iš aštuonių liudytojų, parodžiusių, kad paskolos išdavimas nebuvo svarstytas paskolų komitete ir valdybos posėdyje bei paskolos išduotos pažeidžiant norminius aktus, tik vienas – E. K. buvo paskolų komiteto narys, tačiau tiktai nuo 1996 m., todėl apeliantė mano, kad teismas negalėjo remtis šių liudytojų parodymais, nes tai prieštarauja BPK 271-279 str. Apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nutarimai suteikti paskolas buvo priimti nesat bendrovių prašymų skirti paskolas, tačiau apeliantė skunde nurodo, kad teismas ignoravo tą faktą, jog kiekvienos įmonės administracijos vadovas, prieš gaudamas paskolą, užpildydavo nustatytos formos prašymą. Be to, 1999 m. gegužės 10 d. revizijos aktas atliktas, remiantis ne visais reikiamais dokumentais, kaip antai, iš 1994 m. posėdžių protokolų revizijai nepateiktas protokolas Nr.1. Apie tai, kad banke buvo naikinama dokumentacija, apeliantė buvo parodžiusi ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisme, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad AB „Artva“ atstovai laisva valia paėmė paskolą ir ši sutartis buvo patvirtinta notarų biure, tačiau į baudžiamąją byla nėra įtraukti įmonės vadovų pateikti dokumentai atliekant įkeitimus ir tvirtinant sutarčių pasirašymą. Prie bylos prijungti tik rasti banke įgaliojimai ir apeliantė abejoja, ar tai tie patys įgaliojimai, kurie buvo pagarsinti teisme. Prokuratūra pateikė kelis įgaliojimus tais pačiais klausimais: UAB „Artva“ valdybos nutarimas, esantis baudžiamosios byloje t. 6, b.l. 52 ir nutarimas tuo pačiu klausimu – t. 6, b.l. 53. Apeliantės nuomone, tai tik patvirtina jos parodymus, kad banke buvo naikinami dokumentai. Iš minėtų sudvigubintų protokolų matyti, jog iš jų eliminuota liudytojos E. Ž. pavardė, o jos parašas pakeistas kitais nagrinėjamu laikotarpiu nedirbusių asmenų parašais, būtent W. Z. , S. L. . Tačiau, nors apeliantė ir reikalavo, į byla nebuvo įtrauktas notarinėje kontoroje likę dokumentai, kurie galėjo turėti lemiamos reikšmės bylos nagrinėjimui, papildomai apklausai notarė kviečiama nebuvo, ir taip teismas pažeidė BPK 238 str.
Apeliantė nurodo, kad valiutos konvertavimo sutartis AB „Artva“ atveju pasirašė ne ji, tačiau teismas suniveliavo paskolos sutarties pasirašymo veiksmus ir valiutos konvertavimą, pripažindamas jos kaltę. Teismo išvada apie tai, kad apeliantė apgaule privertė AB „Artva“ direktorių J. S. pasirašyti visas minėtas sutartis, nėra pagrįsta įrodymais. Apeliantė teigia negalėjusi apgaulės būdu užvaldyti AB „Artva“ lėšų, nes ji nebuvo bendrovės akcininkė ar darbuotoja. Šiuo atveju įmonės turtą, t.y. gautą paskolą, savo žinioje turėjo direktorius ir finansininko pavaduotoja, apeliantės įsakymų jie vykdyti neprivalėjo, pati apeliantė neturėjo teisių nurodyti, kaip pasielgti su įmonės pinigais, juos palikti ar perduoti. Apeliantė nurodo, kad teismas, pasirėmęs tik kaltinime iškelta versija ir padaręs nepagrįstas išvadas apie jos kaltumą, neatsižvelgė į tai, kad AB „Artva“ direktorius parodė, jog jis pats nežino asmenų, nurodžiusių, kodėl, kur ir kas turi palikti pinigus, ir, apklaustas teismo, patvirtino, kad R. Š. nepasiliko jokių jo įmonės pinigų. Pagal J. S. parodymus, R. Š. verslo plano, kaip ir įkeitimo sutarties, nereikalavo. Tačiau apeliantė nurodo, kad verslo planas buvo paruoštas ir paliktas banke anksčiau, liudytoja G. D. parodė, kad direktorius vežėsi verslo planus į banką. Visų įmonių verslo planai buvo saugomi pas G. K. , kaip ir teigė visi liudytojai, verslo planus jie derino tik su banko savininku, o šis, sukviesdavo pas save banko administraciją ir posėdžių metu pats pristatydavo įmonių verslo planus. Kadangi banko taryba pagal Statutą yra aukštesnis organas už valdybą, papildomo planų svarstymo nereikėjo. Apeliantė nurodo, kad paskolos sutartis su AB „Artva“ įforminta įstatymo nustatyta tvarka, patvirtinta notariškai, Kreditinėje sutartyje Nr.JS-451-B-11-08 nurodyta, kad skolininkas įkeičia jam nuosavybės teise priklausančius gamybinius pastatus. Ši sutartis civilinio proceso tvarka nėra panaikinta, įkeitimo sutartis taip pat galiojanti, nes sudaryta ir pasirašyta asmens, turinčio tam įgalinimus. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė, kaip nenaudingus, J. S. parodymus, jog būtent rusiški įrenginiai buvo jiems reikalingi.
Apeliantė nurodo, kad apygardos teismas, konstatavęs, jog G. T. ir R. Š. nesilaikė Lietuvos banko 1993 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr.19 patvirtintų „Paskolų grupavimo taisyklių“, pažeidė BPK 255 str., nes nuosprendyje minimas nutarimas buvo priimtas ir įsigaliojo tik 1994 m. kovo 31 d. Pagal minėtas taisykles paskolų grupavimas buvo skirtas tik jau išduotoms paskolomis, siekiant jas apdrausti nuo galimų nuostolių ir sudaryti atidėjimus iš išlaidų, tačiau teismas nuosprendyje išvardindamas šešias grupavimo sąlygas ir įvardindamas jas kaip paskolų išdavimo tvarką, rėmėsi tik kaltinamuoju aktu, nesusipažino su pačiu nutarimu Nr.19 ir teisminio nagrinėjimo metu neapklausė liudytojų bei neišsireikalavo dokumentų, rodančių, kaip buvo sugrupuotos paskolos banke.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pavėluotas turto įkeitimas, bei „manipuliacija“ įkeičiant keliomis sutartimis tą patį turtą, rodo, jog kaltinamieji nesilaikė teisės aktuose nustatytos tvarkos, t.y. nereikalavo dokumentų, finansiškai ir ekonomiškai pagrindžiančių paskolos išdavimą. Tačiau, apeliantės nuomone, įstatymai nedraudė įkeisti tą patį turtą, jei įmonės turto užtenka viena įkeitimo sutartimi apjungti kelias paskolų sutartis ir tam reikėjo tik įvertinti įmonės turtą, atlikti rinkos vertės paskaičiavimą (LR Vyriausybės 1995 m. kovo 28 d. nutarimas Nr.440), bet apie tai nebuvo kalbama nei dokumentų revizijos akte, nei kaltinimo akte, nei teisme.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su apygardos teismo išvadomis dėl nepagrįsto sutarčių terminų tęsimo ir palūkanų mažinimo. Teismas, konstatuodamas aplinkybės, kad buvo surašomi neatitinkantys vieni kitų, kartais fiktyvūs dokumentai, kaip pavyzdį pateikė AB „Artva“ direktoriaus J. S. prašymą, datuotą 1995 m. gruodžio 29d., ir R. Š. anksčiau, nei gautas prašymas, pasirašytas dvi prieštaraujančias viena kitai paskolos pratęsimo sutartis. Tačiau apeliantė atkreipia dėmesį, kad minėtas J. S. prašymas pateiktas 1995 m. gruodžio 19 d. ir nurodo, kad vienas iš minėtų pratęsimų - pratęsimas JS-451-B-11-08/P-162, yra negaliojantis, kadangi jame pratęsimo suma neatitinka kredito gavimo sumos, ir todėl šis pratęsimas turi būti traktuojamas kaip techninė klaida. Teismo išvada, jog bankas dėl negrąžinamų paskolų nesiėmė jokių priemonių, prieštarauja liudytojų parodymams ir byloje esantiems dokumentams. Apeliantė teigia, kad visos byloje minimų paskolų sutartys buvo įkeistos, o kai kurių įmonių, kaip antai UAB „Ariogalos gelžbetonis“, priteistos civiline tvarka.
Apeliantė teigia, kad apygardos teismas, pasisakydamas apie dirbtinį paskolos ir palūkanų gražinimą, padarė nepagrįstas išvadas dėl padarytos bankui žalos. Apeliantės manymu, tai patvirtiną civilinės ieškovės pateikto informacinio biuletenio (Valst.žinios: 2003 m. vasario 22 d. Informacinis pranešimas Nr.15) duomenys apie skolininkų neįvykdytų prievolių likutį, pagal kuriuos AB „Artva“, UAB „Baldai Jums“ skolininkų sąrašuose nebėra, UAB „Baldai Jums“ likutis parodytas tik nesumokėtų palūkanų dydžio, todėl šios dvi įmonės „Tauro“ bankui (dabar jo teisių perėmėjui „Turto bankui“), neskolingos. Civilinis ieškinys apeliantės atžvilgiu turi būti mažinamas 800 000 Lt (AB „Artva“), G. T. ir jos atžvilgiu bendrai 700 000 Lt (UAB „Baldai Jums“). Apeliantė taip pat nurodo, kad pagal AB „Artva“ pateiktą 1996 m. gruodžio 31 d. balansą 800 000 Lt paskola atvaizduota „Finansinėse skolose“ ir tiek einamaisiais metais, tiek 1995 m. sudarė 2 863 559 Lt. 1997 m. birželio 30 d. balanso duomenimis AB „Artva“ „Finansinės skolos“ atvaizduotos be minėtos 800 000 Lt paskolos - 1 954 639 Lt. Vadinasi, pati įmonė pripažino paskolos padengimą iš kitų sąskaitų. Apygardos teismo nuosprendyje pažymėta aplinkybė, kad pagal darbo sutartį apeliantė privalėjo atlikti kreditų grąžinimo analizę ir biznio planų auditą, apeliantės nuomone, nieko nereiškia, nes valdybos darbo reglamente tokia jos funkcija nebuvo numatyta, nebuvo ir metodikos, kaip tą analizę atlikti. Teismo konstatuota aplinkybė, jog G. T. ir R. Š. turėję užtikrinti kreditų grįžtamumą, efektyvų lėšų naudojimą, tačiau to nepadarė ir pažeidė „Tauro“ banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarką, Lietuvos banko valdybos 1994 m. kovo 31 d. nutarimo Nr.40 „Paskolų grupavimo taisyklės“ 3 str., yra niekinis, kadangi tokio nutarimo 1994 m. kovo 31 d. numerio Lietuvos bankas nebuvo priėmęs, be to, ekonomiškai nenaudingų bankui sutarčių sudarymas baudžiamosios atsakomybės neužtraukia.
Be to, kaip nurodo apeliantė, 1999 m. gegužės 10 d. revizijos aktas, kuriuo remiasi teismas, priimdamas nuosprendį, žalą dėl išduotų paskolų, pripažįsta tik bendrovių „Auksinis karpis“, „Eglita“, „Ariogalos gelžbetonis“ atžvilgiu, ir tik šių įmonių civiliniai ieškiniai pripažįstami „Turto banko“ (Valst.žinios: 2003 m. vasario 22 d. Informacinis pranešimas Nr. 15). Be to, nėra aišku, kuo remiantis teismas vienu atveju įmonės paskolos padengimą memorialiniais orderiais pripažįsta teisėtu, kitu ne, o būtent: UAB „Baldai Jums“ paneigiamas 700 000 Lt paskolos dengimas, bet pripažįstamas teisėtu 250 000 Lt paskolos padengimas šios įmonės memorialiniais orderiais. Teismas, pasisakydamas dėl rizikingos kreditavimo politikos išduotų ir negrąžintų paskolų bankui padarytos žalos, nuosprendyje nurodo revizijos akte nustatytą 43 204 339,19 Lt žalą, o dėl pačios apeliantės R. Š. veiksmų - 1 777 552 Lt, tačiau apeliantė nurodo, kad 1 777 552 Lt ( 900 000 Lt + 877 552 Lt) suma neturi ryšio su šia byla, nes 877 552 Lt yra dėl bendroves „Salava“ įsiskolinimas bankui, o 900 000 Lt dėl bendrovės „Mikasa“ įsiskolinimas bankui, todėl teismas, į nuosprendį įtraukdamas sumas, dėl kurių nėra sprendžiama šioje byloje, pažeidė BPK 255 str.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismas, klaidingai aprašydamas daugelį aplinkybių, bylą ištyrė paviršutiniškai. Taip, teismas konstatavo, kad paskolų lėšos buvo konvertuotos nuteistųjų iniciatyva, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad valiutos konvertavimas nebuvo jos pasirašytas ir apeliantė nedalyvavo tolimesnėje kreditinės sutarties pasirašyme su AB „Artva“. Bendrovių „Baldai Jums“, „Ariogalos gelžbetonis“, „Taurosta“ turto pasisavinimo atveju, apeliantės manymu, palydėjimas prie kasos ar techninis paskolos dokumentų tvarkymas atsakomybės neužtraukia. Nuosprendyje yra neatitikimų ir netikslumų: teismas pasisako, kad R. Š. , neteisėtai perleido, t.y. iššvaistė „Tauro“ bankui priklausančią jos žinioje buvusią didelę pinigų sumą trečiajam asmeniui - bendrovei „Artva“ pagal 1995 m. rugpjūčio 23 d. sutartį dėl 800 000 Lt, kurios pagrindu šiai bendrovei „Tauro banko“ kasoje Vilniuje 1995 m. rugpjūčio 23 d. buvo išmokėta 100 JAV dolerių ir 1995 m. rugpjūčio 24d.– dar 100 JAV dolerių, kas neatitinka bylos dokumentų. Teismas taip pat konstatavo, kad R. Š. sukčiavimo būdu, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, apgaule, suklaidino AB „Artva“ atstovus, tačiau 1995 m. rugpjūčio 23 d. didelės vertės turtą - 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt) įgijo iš UAB „Auksinis karpis“.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia nebuvusi finansinių operacijų iniciatore banke ir savarankiškų sprendimų dėl piniginių banko lėšų naudojimo priimti negalėjusi, vykdė tik valdybos pirmininko, jo pavaduotojų ar banko prezidento nurodymus pagal 1994 m. rugsėjo 15 d. bei 1994 m. gruodžio 22 d. ir 1995 m. liepos 20 d. „Tauro“ banko statutą ir darbo sutartį. Mano, kad jos išdėstyti, byloje esančiais finansiniais dokumentais paremti argumentai patvirtina tai, kad įmonės skolinosi ir panaudojo skolintas lėšas savo laisva valia, tačiau teismas patikėjo ikiteisminio tyrimo versija bei buvo šališkas, priimdamas nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji G. T. ir R. Š. prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, civilinio ieškovo UAB „Ariogalos gelžbetonis“ atstovas Juozas Cibulskis prašė nuteistųjų skundus atmesti, nuteistųjų gynėjai prašė jų ginamųjų apeliacinius skundus patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų G. T. ir R. Š. apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems G. T. ir R. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei pagrįstai nuteisė G. T. pagal BK 184 str. 2 d. (AB „Tauro“ banko didelės vertės turto – 4 280 000 Lt iššvaistymas), pagal BK 182 str. 2 d. (UAB „Auksinis karpis“ didelės vertės turto – 214 892 JAV dolerių (860 000 Lt) – įgijimas sukčiavimo būdu), pagal BK 182 str. 2 d. (UAB „Eglita“ didelės vertės turto – 219 890 JAV dolerių (880 000 Lt) – įgijimas sukčiavimo būdu), pagal BK 182 str. 2 d. (UAB „Baldai Jums“ didelės vertės turto – 174 913 JAV dolerių (700 000 Lt) – įgijimas sukčiavimo būdu kartu su R. Š. ), pagal BK 182 str. 2 d. (UAB „Ariogalos gelžbetonis“ didelės vertės turto – 244 877 JAV dolerių (980 000 Lt) - įgijimas sukčiavimo būdu kartu su R. Š. ), pagal BK 182 str. 2 d. (UAB „Taurosta“ didelės vertės turto – 214 892 JAV dolerių (860 000 Lt) - įgijimas sukčiavimo būdu kartu su R. Š. ). Taip pat apygardos teismas pagrįstai nuteisė R. Š. pagal BK 182 str. 2 d. (UAB „Baldai Jums“ didelės vertės turto – 174 913 JAV dolerių (700 000 Lt) - įgijimas sukčiavimo būdu kartu su G. T. ), pagal BK 182 str. 2 d. (UAB „Ariogalos gelžbetonis“ didelės vertės turto – 244 877 JAV dolerių (980 000 Lt) - įgijimas sukčiavimo būdu kartu su G. T. ), pagal BK 182 str. 2 d. (UAB „Taurosta“ didelės vertės turto – 214 892 JAV dolerių (860 000 Lt) – įgijimas sukčiavimo būdu kartu su G. T. ), pagal BK 184 str. 2 d. (UAB „Tauro“ bankas didelės vertės turto iššvaistymas, 1995 m. rugpjūčio 23 d. išduodant 800 000 Lt paskolą UAB „Artva“), pagal BK 182 str. 2 d. (UAB „Artva“ didelės vertės turto – 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt) - įgijimas sukčiavimo būdu).
Nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta nuosekliais liudytojų parodymais, revizijų aktais, finansiniais ir buhalteriniais dokumentais bei kitais išsamiai teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.
Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose iškeltos versijos, kad minėtų bendrovių didelės vertės turto sukčiavimo būdu neįgijo, o paskolos buvo išduotos laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų ir atsižvelgiant į laikmečio sąlygas bei praktiką, sutartys buvo sudaromos laisva valia, buvo patikrintos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei pagrįstai atmestos.
UAB „Auksinis karpis“ generalinis direktorius L. S. , apklaustas byloje kaip liudytojas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad privatizavus Rokiškio valstybinį žuvininkystės ūkį, įmonės žuvies perdirbimo cechui reikėjo įrenginių, tačiau jie neturėjo lėšų. Apie tai jis buvo sakęs UAB „Auksinis karpis“ valdybos pirmininkui V. Z. . 1994 m. gruodžio 6 d. jam paskambino V. Z. , kuris nurodė, kad liudytojas kartu su vyriausiąja finansininke J. S. , paėmę įmonės antspaudą, atvyktų į „Tauro“ banką. Kitą dieną nuvykus į „Tauro“ banką, R. Š. juos nuvedė pas banko valdytoją G. T. , kuris pasakė, kad bankas turi galimybę palankiomis sąlygomis skirti kreditą. Be to, šiuo metu yra iš Maskvos atvykęs firmos „Morž“ atstovas, kuris gali patiekti įrenginius žuvies perdirbimui. 880 000 Lt kreditas buvo įformintas tą pačią dieną, nebuvo nei valdybos posėdžio, nei susirinkimo. G. T. paaiškino, kad du valdybos nariai - E.Grakauskas, V. Z. - yra čia pat, ir tą klausimą galima išspręsti. L. S. su J.S. užpildė kažkokius dokumentus (kokius, šiuo metu neprisimena), atrodo, kad tai buvo prašymas paskolai gauti. Be to, pasirašė kredito sutartį, valiutos pirkimo sutartį, nes atsiskaityti reikėjo doleriais, dar pasirašė kasos dokumentus, kad gavo dolerius. Sutartį su Maskvos firma „Morž“ dėl įrenginių pirkimo jis pasirašė G. T. kabinete dienos pabaigoje, nes nesulaukė Maskvos atstovų. G. T. pasakė, kad eitų į kasą pinigų, o L. S. su vyriausiąja finansininke paėmus iš kasos pinigus, G. T. pakvietė užeiti į kabinetą ir atiduoti pinigus. G. T. pinigus sudėjo į stalčių ir pasakė, kad sutartį baigs tvarkyti per savaitę. Valdybos protokolo, įgalinančio liudytoją paimt kreditą ir įkeisti turtą, nebuvo. Turtas buvo įkeistas tik 1995 m. sausio 3 d. Jokio verslo plano, gaunant iš „Tauro“ banko paskolą, bendrovė nepateikė ir negalėjo pateikti, nes savo Rokiškio Žemės ūkio banke bendrovė neturėjo tiek pinigų, kad galėtų paimti tokio dydžio paskolą. Nors paskolos terminus bankas kelis kartus atidėjo, žadėtų įrenginių ūkis taip ir negavo. Vėliau L. S. su vyriausiąja finansininke parašė pareiškimą „Tauro“ bankui, kad fiktyvią paskolos sutartį ir turto įkeitimo sutartį panaikintų. Iš esmės analogiškus parodymus apie paskolos gavimo aplinkybes davė ir byloje apklausta UAB „Auksinis karpis“ vyriausioji finansininkė J. S. , liudytojas V. K.
Iš liudytojo V. Z. parodymų seka, kad jis nuo 1992 m. dirbo korporacijoje „Lietverslas“, o nuo 1994 m. „Tauro“ banke reikalų valdytojų. Kadangi ne vienos bendrovės pagrindinis akcijų paketas priklausė G. K. , tai pats G. K. numatydavo, kas bus valdybos pirmininkas, valdybos narys. Taip jis buvo paskirtas UAB „Auksinis karpis“ valdybos pirmininku ir su bendrovės administracija spręsdavo daugelį klausimų, tarp jų ir įrenginių įgijimo. Dėl paskolos gavimo minėtiems įrenginiams pirkti jis kreipėsi į G. T. , kuris tam neprieštaravo.Vėliau, UAB „Auksinis karpis“ generalinis direktorius bei vyriausioji finansininkė derino paskolos gavimo sąlygas betarpiškai su G. T. Iš jų žodžių sužinojo, kad gautą paskolą grynais pinigais paėmė pats G. T. ir per banką žadėjo gauti žuvų perdirbimo įrenginių. Tačiau apie tokią Rusijos firmą „Morž“ jis nieko nežino ir negirdėjo. Jau vėliau kalbėdamas su G. T. suprato, kad nėra nei realios paskolos, nei įrangos. Kreditas buvo įformintas apgaulės būdu, o sutartis nuolat pratęsinėjama apie trejus metus.
Šie liudytojų parodymai pasitvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Taip, iš Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1999 m. gegužės 10 d. revizijos akto (t.14, b.l.1-159; t.5, b.l. 1-23; priedai t.5, b.l. 24-132; lentelė t.5, b.l. 26-27), Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Panevėžio revizijų skyriaus 2001 m. vasario 5 d. revizijos akto (t.9, b.l. 3-22) seka, kad paskola UAB „Auksinis karpis“ buvo išduota pažeidžiant tuo metu galiojančius teisės norminius aktus, reglamentuojančius kreditų išdavimo tvarką ir sąlygas bei jų panaudojimą. Be to, pagal sutartį Nr. 212 bendrovė „Morž“, esanti Maskvoje, įsipareigojo pateikti bendrovei „Auksinis karpis“ žuvies perdirbimo liniją su įrenginiais. UAB „Auksinis karpis“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksuota, kad įrenginiai būtų gauti. Paskolos gavimo aplinkybės užfiksuotos ir kituose buhalteriniuose finansiniuose dokumentuose: 1994 m. gruodžio 7 d. kreditinė sutartis Nr. FS-237 (t.9, b.l. 47-48), 1994 m. lapkričio 25 d. „Tauro“ banko kredito komiteto posėdžio protokolas Nr. 3 (t.5, b.l. 34), 1994 m. gruodžio 4 d. UAB „Auksinis karpis“ prašymas dėl kredito išdavimo (t.9, b.l. 46), 1994 m gruodžio 5 d. UAB „Auksinis karpis“ valdybos posėdžio protokolas Nr. 4 (t. 9, b.l. 43) ir kt., kurie išsamiai aptarti teismo nuosprendyje. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo kreiptasi į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas su prašymu dėl tardyminių veiksmų atlikimo bei informacijos suteikimo apie Rusijos firmą „Morž“. Gautame atsakyme nurodoma, kad firmos UAB „Morž“ adresu Maskvoje, Staraja Basmanaja g. (buvusi K.Markso g.) 35/32, nėra (t.1, b.l.56-77, 89-102). Matyti, kad UAB „Morž“ pateiktieji spaudų ir antspaudų pavyzdžiai yra visiškai skirtingi nuo antspaudų 1994 m. lapkričio 29 d. sutartyje Nr. 212 su UAB „Auksinis karpis“.
UAB „Eglita“ generalinis direktorius J. Š. , apklaustas byloje kaip liudytojas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad 1994 m. – 1995 m. korporacijos „Lietverslas“ akcininkų (valdybos) sprendimu, nes 50 proc. akcijų priklausė korporacijai „Lietverslas“, buvo paskirtas UAB „Eglita“ generaliniu direktoriumi. Kadangi jis buvo samdomas darbuotojas, tai visus klausimus spręsdavo valdybą, be kurios sutikimo jis negalėjo nieko daryti. UAB „Eglita“ užsiėmė medžio apdirbimu. Medžio apdirbimo įrenginius reikėjo atnaujinti, nes viskas buvo pasenę. Apie galimybę gauti kreditą teiravosi „Tauro“ banke, kalbėjo su valdybos nariais G. K. , kuris žadėjo padėti. Praėjus kuriam laikui, jam paskambino kažkas iš banko ir liepė atvažiuoti. Jis nuvažiavo kartu su vyriausiąja finansininke V. Š. Jam pateikė valdybos protokolą, kuriame buvo nurodyta, kad jis įgaliojamas paimti kreditą. G. T. kabinete J. Š. pasirašė pareiškimą paskolai, sutartį dėl 800 000 Lt paskolos, valiutos pirkimo-pardavimo sutartį. G. T. pasakė, kad bankas savo kanalais gali gauti medžio apdirbimo įrenginius, kurie bus perduoti UAB „Eglita“, pasirašius kredito sutartį, nes jie viską sutvarkys. Pinigus banko valdytojas liepė palikti jam. Pinigus iš kasos į G. T. kabinetą atnešė lagaminėlyje banko apsaugos darbuotojai. Turto įkeisti nebuvo reikalaujama, įkeitimo sutarties nepasirašinėjo, kažkoks verslo planas buvo rašomas, bet tai nieko nereiškė, detalios analizės niekas neatliko. Kitą dieną J. Š. iš „Tauro“ banko atvežė sutartį tarp UAB „Eglita“ ir kažkokios rusų ar baltarusių firmos, kuria ta firma pasižadėjo pateikti medžio apdirbimo stakles. Tačiau jam dirbant įrenginiai nebuvo pristatyti. UAB „Eglita“ neturėjo lėšų ir negalėjo grąžinti kredito, nes jis nebuvo gautas. Be to, minėtos sutarties nepasirašė, nes nebuvo tam įgaliotas. Analogiškus parodymus davė ir UAB Eglita“ vyriausioji finansininkė V. Š. , V. G. , G. M. , K. N.
Iš liudytojo E. V. parodymų seka, kad jis dirbo korporacijoje „Lietverslas“ bei buvo UAB „Eglita“ valdybos pirmininkas. Dėl UAB „Eglita“ paskolos jis kalbėjo su banko prezidentu G.K. , nes iš direktoriaus J. Š. žinojo, kad įmonei reikia paskolos medžio apdirbimo įrenginiams įsigyti. Tačiau apie paskolos išdavimo aplinkybes jis sužinojo jau vėliau. J. Š. jam pasakojo, kad buvo iškviestas su vyriausiąja finansininke į Vilnių, t.y. „Tauro“ banką, ir ten pasirašė paskolą, tačiau pinigų ir įrenginių įmonė negavo. Posėdžiuose dėl kredito gavimo nedalyvavo. Šių liudytojų parodymai apie kredito išdavimo aplinkybes pasitvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Taip, iš Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1999 m. gegužės 10 d. akto (t. 14, b.l. 1-159, t.5, b.l. 1-23; priedai b.l. 24-132; lentelė t.5, b.l. 26-27), Valstybės kontrolės skyriaus kontrolieriaus 1997 m. spalio 30 d. akto „Dėl UAB „Eglita“ Lietuvos Respublikos vardu gautų paskolų per AB „Tauro“ bankas gavimo, panaudojimo ir grąžinimo teisėtumo bei ūkinės ir finansinės veiklos įvertinimo rezultatų“ (t.7, b.l. 4-19), Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės 1998 m. rugpjūčio 12 d. revizijos akto „Dėl UAB „Eglita“ 393 902 ECU paskolos iš 17 min. ECU kreditinės linijos skyrimo, panaudojimo ir grąžinimo „Tauro” banke” (t.6, b.l. 137-162) seka, kad paskola UAB „Eglita“ buvo išduota, pažeidžiant tuo metu galiojančius teisės norminius aktus, reglamentuojančius kreditų išdavimo tvarką ir sąlygas bei jų panaudojimą. Be to, revizijos aktuose konstatuota, kad UAB „Eglita“ sutartyje su Rusijos Baltarusijos įmone „Namen“ dėl medžio apdirbimo įrenginių teikimo nurodyta, jog jei per 3 mėnesius įrenginiai nebus pateikti, sutartis laikoma panaikinta, ir įmonė „Namen“ grąžina UAB „Eglita“ gautą sumą (už įmonę „Namen“ pasirašė direktorius I. V. , o UAB „Eglita“ generalinio direktoriaus J. Š. parašo sutarties originale nėra, sutartis patvirtinta tik UAB „Eglita“ antspaudu). UAB „Eglita“ pagal sutartį jokių įrenginių negavo, paskola panaudota ne pagal tikslinę paskirtį. Šios paskolos gavimo aplinkybės užfiksuotos ir kituose finansiniuose buhalteriniuose dokumentuose: 1994 m. gruodžio 9 d. kreditinė sutartis Nr. JS-236 (t.8, b.l. 154-155; kopija t.7, b.l. 70-71), 1994 m. gruodžio 5 d. UAB „Eglita“ generalinio direktoriaus prašymas dėl kredito suteikimo (t.8, b.l. 157), UAB „Eglita“ valdybos posėdžio protokolai (t.5, b.l. 114; t.8, b.l. 158), išlaidų orderis UAB „Eglita“ (t.6, b.l. 173), pajamų orderis UAB „Eglita“ (t.7, b.l. 83), sutartis dėl įrenginių pateikimo (t.7, b.l. 74) ir kt. dokumentai, kurie išsamiai aptarti teismo nuosprendyje. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo kreiptasi į Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijas su prašymu dėl tardyminių veiksmų atlikimo bei informacijos pateikimo apie Rusijos-Baltarusijos firmą „Namen“. Gautuose atsakymuose nurodoma, kad Baltarusijos Respublikos valstybės mokesčių mokėtojų rejestre Rusijos ir Baltarusijos įmonės „Namen“ nėra, Maskvos registracijos rūmų bazėje duomenų apie Rusijos ir Baltarusijos firmos „Namen“ įregistravimą iki 2000 m. gruodžio 26 d. nėra (t. 1, b.l. 56-77, 89-102).
UAB „Baldai Jums“ direktorius A. M. , apklaustas byloje kaip liudytojas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad jis 1994 m. buvo paskirtas UAB „Baldai Jums“ direktoriumi. 1994 m. spalio 26 d. įmonei buvo suteiktas 250 000 Lt kreditas. Vėliau buvo prašoma didesnės paskolos, bet bankas nedavė. Kreditas buvo reikalingas įrangai pirkti. 1994 m. gruodžio 13 d. jam paskambino R. Š. ir pasakė, kad kartu su buhaltere pasiimtų įmonės antspaudą ir atvyktų į „Tauro“ banką. Nuvažiavę, jie nuėjo pas R. Š. , kuri juos nuvedė pas banko valdytoją G. T. Jis pasakė, kad įmonė gerai dirba ir turi galimybę gauti kreditą tolimesnei veiklai vystyti. G. T. padavė iš anksto paruoštą kreditinę sutartį. A. M. , paskaitęs sutartį, ją pasirašė. Tuo metu R. Š. išsivedė buhalterę, o kai grįžo, tai buhalterė turėjo jau pinigus, kuriuos buvo liepta palikti ant stalo. Pinigus G. T. susidėjo į stalčių. A. M. ir buhalterei buvo pasakyta važiuoti namo. Kai išėjo iš banko, tai suprato, jog liko apgauti. Tuomet nusprendė neklastoti jokių dokumentų, o susitarti gražiuoju. Ne kartą kalbėjo su G. T. ir R. Š. , kad jie sutvarkytų finansinius dokumentus ir pervestų pinigus į įmonės sąskaitą arba padengtų kreditą, kurio įmonė iš tikrųjų negavo, tačiau buvo tik pažadai, niekas nebuvo sprendžiama iš esmės. Be to, po kurio laiko vyriausioji buhalterė J. D. gavo iš R. Š. neužpildytus bendrovės dokumentus rusų kalba apie įrenginių pirkimą iš rusų firmos „Namen“, bet jie šių dokumentų nepildė. Todėl realiai nei paskolos, nei įrenginių negavo.
Analogiškus parodymus davė UAB „Baldai Jums“ vyriausioji finansininkė J. D. Šių liudytojų parodymai apie kredito išdavimo aplinkybes pasitvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Taip, iš Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1999 m. gegužės 10 d. akto (t.14, b.l.1-159; t.5, b.l. 1-23; priedai b.l. 24-132; lentelė t.5, b.l. 26-27) seka, kad paskola UAB „Baldai Jums“ buvo išduota, pažeidžiant tuo metu galiojančius teisės norminius aktus, reglamentuojančius kreditų išdavimo tvarką ir sąlygas bei jų panaudojimą. Be to, nurodoma, kad kreditas išduotas, bankui nepateikus organizacijos vadovo bei finansų direktoriaus pasirašyto kredito panaudojimo ir biznio (verslo) plano. Taip pat, paskolos gavimo aplinkybės užfiksuotos ir kituose finansiniuose ir buhalteriniuose dokumentuose: 1994 m. gruodžio 23 d. kreditinė sutartis JS-211/P (t. 9, b.l. 132-133), 1994 m. gruodžio 23 d. UAB „Baldai Jums“ direktoriaus prašymas paskolai gauti (t.5, b.l. 45), 1994 m. gruodžio 23 d. valiutos pirkimo-pardavimo sutartis (t.9, b.l. 134), valiutos išlaidų orderis (t.9, b.l. 135), 1994 m. gruodžio 13 d. UAB „Baldai Jums“ sutartis su Rusijos ir Baltarusijos įmone UAB „Namen“ dėl įrenginių pateikimo, be UAB „Baldai Jums“ antspaudo ir atsakingo asmens parašo (t.9, b.l. 138-141), - bei kituose dokumentuose, kurie detaliai aptarti teismo nuosprendyje. Jau anksčiau minėtuose Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų atsakymuose nurodoma, jog tokia firma „Namen“ šiose valstybėse neregistruota (t.1, b.l. 56-77, 89-102).
UAB „Ariogalos gelžbetonis“ generalinis direktorius L. A. M. , apklaustas byloje kaip liudytojas, parodė, kad 1994 m. liepos mėnesį UAB „Ariogalos gelžbetonis“ valdybos posėdyje, kuriame dalyvavo valdybos nariai E. Ž. , E. V. , V. Z. , jis kalbėjo apie tai, kad įmonei reikalingos apyvartinės lėšos metalui pirkti. Praėjus kuriam laikui, jam paskambino E. Ž. ir liepė kitą dieną su vyriausiąja finansininke atvykti į „Tauro“ banką, nes jiems bus suteiktas kreditas. Vilniuje juos „Tauro“ banke priėmė R. Š. ir pasakė, kad jiems bus suteiktas kreditas metalui pirkti. R. Š. pateikė jiems tos pačios dienos jų UAB valdybos posėdžio protokolą, kuriuo L. A. M. buvo įgaliotas paimti 980 000 Lt kreditą, sutartį dėl kredito, jau pasirašytą banko valdytojo G. T. Pasirašius sutartį, jis kartu su vyriausiąja finansininke D. P. ir R. Š. nuvyko pas notarą, kur sutartis buvo patvirtinta. Grįžus į banką, R. Š. padavė L. A. M. valiutos pirkimo sutartį, pagal kurią bendrovė iš banko už gautą kreditą nusipirko 244 877 dolerių. L. A. M. pasakius, kad jie nepasiruošę pasiimti tokį didelį kiekį pinigų, R. Š. paaiškino, kad pinigus reikės palikti banko valdytojui G. T. Be to, R. Š. jam davė rusišką sutartį su Maskvos firma „Morž“ dėl metalo pirkimo. Gavęs pinigus kasoje, juos nunešė G. T. Pagal sutartį numatyto metalo įmonė negavo. Apie tai ne kartą kalbėjo su R. Š. , tačiau jokių rezultatų nebuvo. Apie tai, kad jo įmonė buvo apgauta, jis sužinojo vėliau, nes, besikalbant su kitų įmonių direktoriais, paaiškėjo analogiška situacija. Analogiškus parodymus davė UAB „Ariogalos gelžbetonis“ vyriausioji finansininkė D. P. Iš liudytojo E. V. parodymų seka, kad jis buvo paskirtas UAB „Ariogalos gelžbetonis“ valdybos pirmininku. Valdybos posėdžio, kur buvo svarstomas paskolos paėmimas „Ariogalos gelžbetoniui“, jis neprisimena, bet parašas ant 1994 m. gruodžio 22 d. UAB „Ariogalos gelžbetonis“ valdybos posėdžio protokolo yra jo, ir jis prisimena, kad metalas įmonei tikrai buvo reikalingas. Iš direktoriaus L. A. M. jis žinojo, kad paskolos sutartis buvo pasirašyta, tačiau įmonėje realiai negauta, sutartis kasmet buvo pratęsinėjama. Iš liudytojos E.Ž. parodymų seka, kad jai buvo žinoma apie kredito išdavimo UAB „Ariogalos gelžbetonis“ aplinkybes, ji žinojo, jog realiai kredito įmonė negavo, nes ne kartą kreipėsi įmonės direktorius L. A. M. su prašymu pervesti pinigus į jų sąskaitą. Iš liudytojo R. P. („Tauro“ banko Kredito skyriaus viršininkas) parodymų seka, kad UAB „Ariogalos gelžbetonis“ paskola su palūkanomis buvo nurašyta po 3 metų G. T. ir R. Š. nurodymu. Šių liudytojų parodymai apie kredito išdavimo aplinkybes pasitvirtina revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1999 m. gegužės 10 d. revizijos aktu (t.14, b.l.1-159; t.5, b.l. 1-23; priedai t.5, b.l. 24-132), Lietuvos respublikos Valstybės kontrolės 1999 m. vasario 10 d. revizijos aktu „Dėl UAB „Ariogalos gelžbetonis“ paskolos skyrimo, panaudojimo ir grąžinimo „Tauro“ banke“ (t.7, b.l. 97-134), iš kurių matyti, kad paskola UAB „Ariogalos gelžbetonis“ buvo išduota pažeidžiant tuo metu galiojančius teisės norminius aktus, reglamentuojančius kredito išdavimo tvarką ir sąlygas bei jų panaudojimą. Nurodoma, kad nepateiktas akcininkų susirinkimo protokolas, biznio (verslo) planas, kreditas įformintas memorialiniu orderiu, suteiktas grynais pinigais, bet ne pavedimu, kaip numatyta sutartyje, kredito komitete nesvarstytas. Pareiškime gauti kreditą yra G. T. nurodymas „pervesti“. Įmonė „Morž“ sutartyje numatyto metalo UAB „Ariogalos gelžbetonis“ nepateikė. Taip pat, paskolos gavimo aplinkybės užfiksuotos ir kituose finansiniuose-buhalteriniuose dokumentuose: 1994 m. gruodžio 22 d. kreditinė sutartis Nr. FS-241 dėl 980 000 Lt paskolos suteikimo UAB „Ariogalos gelžbetonis” (t.8, b.l. 105-106), 1994 m. gruodžio 20 d. UAB „Ariogalos gelžbetonis“ prašymas dėl paskolos suteikimo (t.7, b.l. 143), 1994 m. gruodžio 22 d. UAB „Ariogalos gelžbetonis“ valdybos posėdžių protokolas dėl direktoriaus įgaliojimo paskolai gauti ir pirkti metalą (t.8, b.l. 68), valiutos išlaidų orderis, remiantis kuriuo L. A. M. išmokėta 244 877 JAV dolerių (t.8, b.l. 69), sutartis su Maskvos įmone „Morž“ dėl metalo pateikimo (t.8, b.l. 70), - bei kituose dokumentuose, kurie išsamiai aptarti teismo nuosprendyje. Jau anksčiau minėtame Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos atsakyme nurodoma, kad įmonė „Morž“ nurodytu adresu Maskvoje neregistruota (t.1, b.l. 56-77, 89-102).
UAB „Taurosta“ generalinis direktorius G. V. , byloje apklaustas kaip liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parode, kad 1994 m. - 1997 m. dirbo minėtos įmonės direktoriumi. Jų įmonė užsiėminėjo medienos verslu, tačiau, siekiant pelningai dirbti, reikėjo naujų įrenginių. Apie tai kalbėjo su „Tauro“ banko prezidentu G. K. , kuris buvo atvykęs į įmonę, tačiau konkrečios kalbos apie įrenginių įsigijimą nebuvo. 1994 m. gruodžio mėnesį jam paskambino „Taurosta“ valdybos narė E. Ž. ir pasakė, kad kitą dieną atvyktų į Vilnių, „Tauro“ banką, kartu su vyriausiąja finansininke ir atvežtų įmonės įstatus, išlaidų orderį. Banke banko valdytojas G. T. paaiškino, kad jiems bus suteikta paskola, kurią reikės paimti iš banko kasos grynais ir ją atiduoti G. T. Prieš tai E.Ž. buvo nuvedusi juos pas R. Š. , kuri pasakė, kad bankas suteiks paskolą, o medžio apdirbimo įrenginius pateiks Baltarusijos firma „Namen“ ir tai garantuoja „Tauro“ bankas. Kitos firmos tiekėjo jie negalėjo pasirinkti, nes R. Š. pasakė, kad „Tauro“ bankas suteikia paskolą ir jie privalo iš banko nurodytos firmos šiuos įrenginius nusipirkti. Bekalbant, ji pateikė firmos „Namen“ produkcijos sąrašą. Atrinkęs įrenginius, jis sąrašą padavė R. Š. Po to, R. Š. palydėjo juos pas banko valdytoją G. T. , pristatė juos ir išėjo. Pokalbio metu G. T. pasakė, kad yra atvykęs įmonės atstovas, bus paruošti reikalingi dokumentai ir pasirašyta sutartis. Po to, nuėjo su vyriausiąja finansininke į banko kasą, paėmė grynuosius pinigus ir juos atidavė G. T. Tuo metu G. T. kabinete buvo dar vienas žmogus, kurį jam pristatė, kaip įmonės atstovą, pateiksiantį įrenginius už gautą paskolą. Šis žmogus pasirašė ant kasos išlaidų orderio. G. T. pinigus patraukė link savęs. Kadangi G. V. buvo atiduota sutartis su firma „Namen“, jis galvojo, jog G. T. pinigus atiduos buvusiam kabinete firmos atstovui. Reikiami dokumentai paskolai gauti buvo sutvarkyti tik kitų metų pirmaisiais mėnesiais, tačiau įmonė įrenginių negavo. Praėjus maždaug metams, jis kreipėsi į G. T. dėl įrenginių gavimo. G. T. atsakė, kad tai banko pinigai ir bankas jais pasirūpins, o jam liepė nesikišti į šiuos reikalus.
Analogiškus parodymus davė UAB „Taurosta“ vyriausioji finansininkė G. I. Tai atitinka liudytojų V. S. („Tauro“ banko Jonavos skyriaus valdytoja), J. A. V. („Tauro“ banko Alytaus skyriaus valdytojas), J. J. („Tauro“ banko Alytaus skyriuje laikinai dirbęs valdytoju) parodymus. Šių liudytojų parodymai pasitvirtina Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės 1998 m. liepos 7 d. revizijos aktu (t.3, b.l. 3-197), Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1998 m. rugpjūčio 19 d. revizijos aktu „Dėl akcinės bendrovės „Tauro“ banko Jonavos skyriaus dokumentinės revizijos“ (t.4, b.l. 8-22; 23-167)– dėl UAB „Taurosta“ paskolos, Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1999 m. gegužės 12 d. revizijos aktu “Dėl AB „Tauro” banko Alytaus skyriaus dokumentinės revizijos” (t.4, b.l. 169 – 212) – dėl UAB „Taurosta“ paskolos, iš kurių matyti, kad paskola UAB „Taurosta“ buvo išduota pažeidžiant tuo metu galiojančius teisės norminius aktus, reglamentuojančius kreditų išdavimo tvarką ir sąlygas bei jų panaudojimą. Taip pat paskolos gavimo aplinkybės užfiksuotos ir kituose buhalteriniuose-finansiniuose dokumentuose: 1994 m. gruodžio 28 d. (ištaisyta iš dvidešimt antros dienos), kreditinė sutartis Nr.JS-07 dėl 860 000 Lt paskolos suteikimo UAB „Taurosta“ (t.2, b.l. 122-123; 139-140), 1994 m. gruodžio 7 d. UAB „Taurosta“ valdybos posėdžio protokolas dėl įgaliojimo direktoriui G. V. paimti kreditą (t.2, b.l. 144), 1994 m. gruodžio 22 d. valiutos pirkimo-pardavimo sutartis (t.2, b.l. 192), 1994 m. gruodžio 22 d. valiutos išlaidų orderis (t.2, b.l. 193), 1994 m. gruodžio 28 d. sutartis, kuria Rusijos-Baltarusijos įmonė „Namen“ įsipareigoja pateikti UAB „Taurosta“ medžio apdirbimo įrenginius (t.2, b.l. 186, 190), 1994 m. gruodžio 22 d. UAB „Taurosta“ kasos išlaidų orderis, išrašytas minėtos sutarties pagrindu už prekių tiekimą, išduodama UAB „Namen“ avansu 214 812 JAV doleriai (t.2, b.l. 190) bei kituose dokumentuose, kurie išsamiai aptarti teismo nuosprendyje. Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų atsakymuose nurodoma, kad minėtose valstybėse firma „Namen“ neregistruota (t.1, b.l. 56-77, 89-102).
AB „Artva“ generalinis direktorius J. S. , apklaustas byloje kaip liudytojas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad 1995 m. rugpjūčio 23 d. jam paskambino iš „Tauro“ banko ir paprašė atvykti su vyriausiąja finansininke, kadangi ji atostogavo, liepė atvykti su jos pavaduotoja G. D. Nuvykus į banką, E. Ž. juos nuvedė į R. Š. kabinetą. R. Š. jiems pasakė, kad reikia įforminti kreditą 800 000 Lt, ir paklausė, ar jis neprieštarautų. J. S. sutiko, nes pasitikėjo banku. Be to, atsižvelgiant į įmonės pobūdį, jiems reikėjo žemės gręžimo įrenginių, o tai buvo vienas iš banko investicijos projektų. Juridiniame skyriuje E. Ž. pateikė valdybos nutarimą įgalioti paskolai paimti. Nebuvo reikalaujama nei verslo planų, nei turto įkeitimo. Sutartį atspausdino pati R. Š. Sutartyje buvo numatyta, kad kreditas suteikiamas pavedimu, pasirašius įkeitimo sutartį. Šią sutartį J. S. pasirašė ir uždėjo antspaudą.. Kai sutartis buvo pasirašyta, jiems buvo pasakyta, kad pagal sutartį bus forminamas grynųjų pinigų paėmimas. Jam ir G. D. suabejojus tokių finansinių operacijų teisėtumu, R. Š. beveik kategoriškai pasakė, kad ji banke dirba ir geriau žino, kaip tokias operacijas kontroliuoti. Po to, buvo paruoštas įgaliojimas finansininkei gauti banke 200 000 JAV dolerių ir J. S. jį pasirašė. Tada J. S. ir finansininkė paprašė įrenginių tiekėjo firmos „Posredniki ARAI“ sutarties ir įgaliojimo, kad jie gavo pinigus. Tada buvo atnešta minėta sutartis, po pataisymų ji buvo dar kartą atnešta pasirašyta ir su antspaudu. Po to buvo atneštas firmos „Posredniki ARAI“ įgaliojimas J. G. gauti iš AB „Artva“ 200 000 dolerių. Šios firmos atstovo jie nematė. Kodėl negalima tiesiogiai bendrauti su tiekėju, jiems niekas neaiškino. Po to R. Š. ir finansininkė G. D. su įgaliojimu nuėjo į kasą, o kai grįžo, G. D. pasakė, kad kasoje nėra tokios pinigų sumos grynais ir banko darbuotojai liepė perrašyti įgaliojimą 100 000 dolerių. Po to, R. Š. ir G. D. vėl išėjo, o kai grįžo, tai finansininkė pasakė, kad grynuosius pinigus atidavė R. Š. Vėliau juos nuvežė į notarų biurą, kur buvo patvirtinta kredito sutartis. Taip pat J. S. prašymu buvo gauti dokumentai, patvirtinantys atliktas finansines operacijas. Kitą dieną finansininkė vėl nuvažiavo į banką, kur, sutvarkius dokumentus, buvo gauta likusi 100 000 Lt suma ir atiduota R. Š. Įmonės apskaitoje visos operacijos buvo parodytos, pinigai įmonės balanse buvo apskaityti, kaip skola bankui. Sutartyje buvo numatytos palūkanos, bet jos nebuvo mokamos, ir bankas jų neieškojo. Vėliau buvo įkeistas įmonės turtas. Supratęs, kad kažkas negerai su paskola, J. S. pasiteiravo pas E. Ž. , kuri pareiškė, jei įmonė turi iš kur mokėti, tegu ir moka. Pats J. S. tiekėjų, kurie turėjo pateikti įrenginius, neieškojo, nes 1997 m. iškilo grėsmė įmonės veiklai, buvo užblokuotos sąskaitos, sustabdyti pavedimai tiekėjams. Įmonėje gavus memorialinių orderių kopijas, iš valstybės kontrolės pažymas, tapo aišku, kad įmonė bankui neskolinga, nes paskolą padengė pats „Tauro“ bankas. Analogiškus parodymus davė AB „Artva“ finansininkė G. D. , AB „Artva“ vyriausiasis buhalteris T. G. , AB „Artva“ gamybos direktorius E.B. , G. G. , I. K.
Šių liudytojų parodymai pasitvirtina Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės 1997 m. lapkričio 28 d. revizijos aktu „Dėl AB „Artva“ Lietuvos Respublikos vardu gautų paskolų per AB „Tauro“ bankas gavimo, panaudojimo ir grąžinimo teisėtumo bei ūkinės ir finansinės veiklos patikrinimo rezultatų“ (t.6, b.l. 106-134), Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės 1998 m. rugpjūčio 12 d. revizijos aktu „Dėl AB „Artva“ 899 930 ECU paskolos iš 17 min. ECU kreditinės linijos skyrimo, panaudojimo ir grąžinimo „Tauro“ banke“ (t.6, b.l. 3-104), iš kurių matyti, kad paskola AB „Artva buvo išduota, pažeidžiant tuo metu galiojančius teisės norminius aktus, reguliuojančius kreditų išdavimo tvarką ir sąlygas bei jų panaudojimą. Taip revizijos aktuose konstatuota, „Tauro“ banke tikrinimo metu nebuvo pateiktas AB „Artva“ valdymo struktūros, turinčios teisę spręsti kredito gavimo, bei šiam kreditui gauti turto įkeitimo, sprendimas. Tauro banko valdybos pirmininko pirmoji pavaduotoja R. Š. kreditinę sutartį dėl paskolos pasirašė, viršydama savo įgaliojimus, nesant paskolų komiteto ir valdybos sprendimo. Sutartyje buvo numatyta, kreditas suteikiamas pavedimu. Tačiau iš buhalterinių dokumentų matyti, kad firmai „Posredniki ARAI“ pinigai už pateikiamus įrenginius buvo išmokėti grynais pinigais iš karto. Taip paskolos išdavimo aplinkybės išdėstytos ir kituose finansiniuose-buhalteriniuose dokumentuose: 1995 m. rugpjūčio 23 d. kreditinė sutartis Nr.JS-451-B-11-8 dėl paskolos išdavimo AB „Artva“ (t.8, b.l. 199-200), 1995 m. rugpjūčio 22 d. AB „Artva“ valdybos nutarimas Nr.3 dėl įrenginių įsigijimo, paimant paskolą iš „Tauro“ banko (t.6, b.l.52,53), AB „Artva“ direktoriaus įgaliojimas finansininkei G. D. paimti paskolą grynais iš „Tauro“ banko (t.8, b.l. 201; t.6, b.l. 89-90), valiutos išlaidų orderiai (t.6, b.l. 63, 58), sutartis tarp AB „Artva“ ir Baltarusijos UAB „Posredniki ARAI“ dėl įrenginių pateikimo ir atsiskaitymo tvarkos (t.6, b.l. 83-84, 85-86), AB „Artva“ kasos išlaidų orderis Nr.6 dėl pinigų išdavimo UAB „Posredniki ARAI“ atstovui (t.6, b.l. 92), - bei kituose išsamiai teismo nuosprendyje aptartuose finansiniuose-buhalteriniuose dokumentuose.
Taigi, kolegijos manymu, apygardos teismas, įvertinęs šiuos ir kitus nuosprendyje išdėstytus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji G. T. ir R. Š. sukčiavimo būdu, panaudodami apgaulės veiksmus, suklaidindami bendrovių atstovus, piktnaudžiaudami pasitikėjimu, įgijo svetimą turtą – neteisėtais nuteistųjų veiksmais perleistas bendrovėms banko lėšas. Užvaldyti bendrovių lėšas nuteistiesiems padėjo tai, kad paskolos bendrovių atstovams buvo išmokėtos grynais pinigais. Nors paskolų sutartyse nurodoma, kad paskolos lėšos perduodamos pavedimu, tačiau visais atvejais jos buvo išduotos, konvertavus litus į JAV dolerius, grynaisiais.
Iš aptartų bendrovių vadovų ir vyriausiųjų finansininkų parodymų seka, kad paskolos bendrovių atstovams būdavo išduodamos grynais pinigais nuteistųjų G. T. ir R. Š. iniciatyva. Be to, jie į „Tauro“ banką atvykdavo greitai iškviesti sudaryti paskolų sutarčių ir tikėdamiesi gauti lėšas pavedimu bei toliau jomis disponuoti, sprendžiant bendrovių reikalus, bendrovių vadovai nebuvo pasirengę gauti grynus pinigus, dolerius dėdavosi į diplomatus, aplankus, rankines, polietileninį maišelį. Taip pat, atvykdami į banką neturėdavo būtinų dokumentų paskolai gauti (valdybos nutarimų, turto įkeitimo dokumentų, biznio (verslo) planų ir kt.). Ten pat pasirašydavo fiktyvias sutartis su Baltarusijos, Rusijos bendrovėmis apie įrenginių tiekimą už gautas paskolas bei pinigus palikdavo G. T. , o AB „Artva“ atveju – R. Š. Bylos duomenimis nustatyta, jog minėtos užsienio firmos – fiktyvios, be to, ir iš specialistų bei ekspertų išvadų seka, kad visi dokumentai užsienio bendrovių „Morž“, „Namen“, „Posredniki ARAI“ vardu – fiktyvūs. Specialistų išvadomis nustatyti ne tik tariamųjų užsienio firmų klastojimai, bet iš jų matyti ir ryšys tarp dokumentų klastojimo priemonių ir būdų (t.1, b.l. 154-159; 168-175; 190-193, 195-196).
Nuteistieji G. T. ir R. Š. apeliaciniuose skunduose ginčija minėtų bendrovių direktorių ir vyriausiųjų finansininkų parodymų objektyvumą, motyvuodami tuo, kad jie iki bankroto bylos iškėlimo „Tauro“ bankui nesikreipė dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų bei turto užvaldymo į teisėsaugos institucijas, o be to, ir patys ikiteisminio tyrimo pareigūnai neteisėtomis priemonėmis privertė šiuos liudytojus duoti tardymui palankius parodymus. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pačių bendrovių atstovų paaiškinimų, jie pradžioje tikėjo sutarčių realumu, atliekamų finansinių-buhalterinių veiksmų teisėtumu, nes viską tvarkė bankas, kurio darbuotojai G.T. ir R. Š. buvo valdybos nariai. Be to, bendrovių pagrindiniai akcininkai iš esmės buvo „Tauro“ bankas bei su juo susijusi korporacija „Lietverslas“, kurie galėjo įtakoti jų ūkinę veiklą, ir nenorėjo turėti nemalonumų. Kai kurių bendrovių atstovus, bandant išsiaiškinti dėl kreditų suteikimo, palūkanų mokėjimo, negautų pagal sutartis įrenginių, užuominomis buvo grasinama ir galimu fiziniu susidorojimu. Objektyvių duomenų, jog bendrovių atstovai parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė verčiami pareigūnų, nėra. Be to, šiuos parodymus jie davė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Todėl apygardos teismas pagrįstai šių liudytojų parodymais rėmėsi, kaip vienu iš pagrindinių įrodymu, sprendžiant G. T. ir R. Š. kaltės klausimą.
Kitas įrodymų šaltinis, kurį ginčija nuteistieji G. T. ir R. Š. – tai atliktų revizijų aktuose nurodyti G. T. ir R. Š. padaryti finansiniai pažeidimai ir suteiktų įgaliojimų viršijimas. Tačiau, kaip matyti iš aukščiau aptartų revizijos aktų, juose konkrečiai nurodyta, kokie norminiai aktai ir paskolų išdavimo reikalavimai buvo pažeisti: „Tauro“ banko statutas, Lietuvos banko valdybos 1994 m. kovo 31 d. nutarimu Nr.19 patvirtintų „Paskolų grupavimo taisyklių“ 3 str. nuostatos, 1993 m. lapkričio 24 d. „Tauro banko“ valdybos nutarimu patvirtintos „Tauro“ banko Kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos II skyriaus „Dokumentai reikalingi kreditui gauti“ nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1993 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo „Dėl priemonių atsiskaitymų tvarkai pagerinti ir atsiskaitymams tarp Lietuvoje esančių ūkio subjektų sureguliuoti“ 1.4 p. reikalavimai, jog akcinėms bendrovėms ir uždaroms akcinėms bendrovėms nebūtų išduodami iš bankų kasų gryni pinigai, išskyrus lėšas darbo užmokesčiui, išmokos pensijoms, pašalpoms, stipendijoms, ūkio išlaidoms ir komandiruotėms išmokėti, bei kiti norminiai aktai (t.14, b.l. 1-159; t.5, b.l. 1-23; t.9, b.l. 3-22; t.7, b.l. 9-19, 139-162, 97-134; t.3, b.l. 3-197; t.4, b.l 8-22, 169-212; t.6, 106-134, 3-104). Nuteistoji R. Š. apeliaciniame skunde, ginčydama šiuos revizijų metu nustatytus pažeidimus, iš esmės pateikė savo asmeninę teisės norminių aktų interpretaciją ir samprotavimus (dėl kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos, turto įkeitimo gaunant kreditą, palūkanų normos nustatymo, valiutos pirkimo-pardavimo, sutarčių pratęsimo), kurie, kolegijos manymu, neatitinka norminių aktų prasmės bei yra paneigti revizijos aktais, kurių objektyvumu ir jas atlikusių specialistų kompetencija nėra jokio pagrindo abejoti. Todėl apygardos teismas pagrįstai nuosprendyje rėmėsi jų išvadomis sprendžiant tiek G. T. , tiek R. Š. kaltės klausimą.
R. Š. ir G. T. apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad, siekiant visapusiškai ištirti bylos aplinkybes šioje byloje, taip pat turėjo būti atlikta finansinė-bankinė ekspertizė. Šis nuteistosios R. Š. prašymas, palaikytas kito nuteistojo G. T. , buvo apsvarstytas, bylą nagrinėjant apygardos teisme, ir pagrįstai atmestas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistosios R. Š. pateikti klausimai (t.15, b.l.150-151) yra teisinio vertinimo dalykas, ir jie gali būti išspręsti, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, tame tarpe revizijos aktus, specialistų išvadas, liudytojų parodymus, ką teismas ir padarė priimdamas byloje nuosprendį.
Be to, vienas iš apeliantų motyvų dėl būtinumo skirti finansinę-bankinę ekspertizę – tai neišsamūs ir keliantys abejonių atliktų revizijų aktai bei revizorių kompetencija. Tačiau, kolegijos manymu, šie argumentai nepagrįsti. Revizijos atliktos, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei 1995 m. gruodžio 27 d. Finansų ministerijos įsakymu Nr.131 patvirtintų „Revizijos darymo nuostatų“. Revizijų aktuose išsamiai išdėstyti revizijų metu nustatyti buhalteriniai-finansiniai pažeidimai, tai pagrįsta norminiais aktais, reglamentuojančiais finansinės-buhalterinės apskaitos vedimo tvarką, kredito išdavimo tvarką, paskolų panaudojimą bei grąžinimą („Tauro“ banko statutas su vėlesniais pakeitimais, 1992 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymas, 1994 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Komercinių bankų įstatymas, Lietuvos banko valdybos 1994 m. kovo 31 d. nutarimas Nr. 19 „Dėl paskolų grupavimo taisyklių patvirtinimo“ ir kitais revizijos aktuose nurodytais norminiais aktais). Dėl to paties apygardos teismas pagrįstai atsisakė į teismo posėdį kviesti revizorius, atlikusius patikrinimus. Kolegijos manymu, nekelia abejonių atliktų revizijų objektyvumu ir išsamumu ir ta aplinkybė, jog, kaip nurodo apeliantai, revizijų metu nebuvo surasti ir pateikti visi „Tauro“ banko buhalteriniai-finansiniai dokumentai. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo išimti visi „Tauro“ banke rasti dokumentai ir pateikti revizoriams. Taip pat, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo imtasi visų procesinių priemonių surasti ir kitus trūkstamus dokumentus. Iš revizijos aktų seka, kad pateiktų dokumentų visuma nesukliudė revizoriams atlikti patikrinimų ir nustatyti padarytus finansinius-buhalterinius pažeidimus, kas išdėstyta ir pačiuose revizijų aktuose. Todėl apygardos teismas pagrįstai nuosprendyje rėmėsi revizijų aktais.
Nuteistasis G. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad bendrovių vadovai žinojo apie paskolų suteikimą iš anksto, nes turėjo bendrovių valdymo struktūrų sprendimus, įgaliojimus ir kitus reikiamus dokumentus, ir tai buvo suderinę su „Tauro“ banko prezidentu G. K. Jokie dokumentai be G. K. žinios nebuvo ruošiami, nurodymus išduoti pinigus grynais galėjo duoti tik G.K. Apelianto manymu, šios paskolų lėšos galėjo būti skirtos banko įstatinio kapitalo didinimui. Šie nutiestojo apeliacinio skundo argumentai buvo patikrinti bylą nagrinėjant apygardos teisme ir pagrįstai atmesti. Kaip matyti iš bendrovių vadovų bei finansininkų parodymų, finansinių-buhalterinių dokumentų, paskolų išdavimas šioms bendrovėms buvo derinamos būtent su G. T. ir R.Š. , kurie nurodydavo, ką turi daryti bendrovių vadovai tikslu gauti paskolas, jiems dalyvaujant buvo tvarkomi dokumentai, o gavus grynuosius pinigus, atiduodami nuteistajam G. T. Be to, BPK 255 str. numato nagrinėjimo teisme ribas – byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi kitų asmenų, šiuo atveju G. K. , galimi nusikalstami veiksmai šioje byloje nenagrinėjami (G.K. miręs, jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta). Apelianto teiginys, kad bendrovių lėšos pagal bendrovių direktorių susitarimą su G. K. „grįždavo“ į banką kitu pavidalu, padidinus įstatinį kapitalą, nekeičia nuteistųjų G. T. ir R. Š. veiksmų vertinimo ir nepaneigia nuteistųjų kaltės dėl buvusių jų žinioje svetimo turto iššvaistymo bei užvaldymo apgaulės būdu, kas išsamiai aptarta teismo nuosprendyje.
Tuo pačiu apygardos teismas pagrįstai nuteisė G. T. ir R. Š. už nusikalstamų veikų padarymą veikiant bendrininkų grupe, užvaldant sukčiavimo būdu bendrovių „Baldai Jums“, „Ariogalos gelžbetonis“, „Taurosta“ turtą, kas nepagrįstai ginčijama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose. Iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad abu nuteistieji vienodai suvokė daromas veikas, pavojingą nusikalstamų veikų pobūdį, padarinių bendrumą, veikė kartu, siekdami sujungti nusikalstamas pastangas, pasisavindami iššvaistytą turtą iš akcinių bendrovių sukčiavimo būdu, apgaudami bendrovių vadovus ir tą tikslą pasiekė, veikdami kartu. Kiekvienas iš nuteistųjų padarė veiksmus, kuriais betarpiškai dalyvavo, vykdydami bendrą nusikalstamą sumanymą, t.y. svetimo turto užvaldymą sukčiavimo būdu. Šie jų veiksmai - anksčiau jau aptarti ir išdėstyti teismo nuosprendyje.
Taip pat apygardos teismas pagrįstai nuteisė G. T. ir R. Š. pagal BK 184 str. 2 d. už jų žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto, priklausiusio „Tauro“ bankui, iššvaistymą. Taip, G. T., būdamas komercinio banko „Tauro“ bankas valdybos pirmininku, savo veiksmais neatlygintinai, neteisėtai perleido (iššvaistė) „Tauro“ bankui priklausančias, jo žinioje buvusias dideles pinigų sumas tretiesiems asmenims: UAB „Auksinis karpis“, UAB „Eglita“, UAB „Baldai Jums“, UAB „Ariogalos gelžbetonis“, UAB „Taurosta“, o R. Š. , būdama „Tauro“ banko valdybos pirmininko pirmąja pavaduotoja, neatlygintinai, neteisėtai perleido (iššvaistė) „Tauro“ bankui priklausančią, jos žinioje buvusią didelę pinigų sumą AB „Artva“. Nuteistųjų G. T. ir R. Š. kaltės klausimas dėl svetimo turto iššvaistymo atskirai neaptariamas, nes visi įrodymai jau buvo aptarti, svarstant kaltės klausimą dėl svetimo turto įgijimo apgaulės būdu iš aukščiau išvardintų bendrovių (liudytojų parodymai, revizijų aktų išvados, buhalteriniai-finansiniai dokumentai, kita rašytinė medžiaga). Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistieji iš esmės tais pačiais savo neteisėtais veiksmais iššvaistė svetimą turtą („Tauro“ banko), perleisdami tretiesiems asmenims, t.y. išvardintoms bendrovėms, ir tuo pačiu iššvaistę banko turtą, G. T. ir R. Š. padarė kitą nusikaltimą – sukčiavimo būdu, panaudodami apgaulės veiksmus, suklaidindami bendrovių atstovus, piktnaudžiaudami pasitikėjimu, užvaldė svetimą didelės vertės turtą – neteisėtais nuteistųjų veiksmais perleistas bendrovėms ir išmokėtas grynais pinigais bendrovių lėšas. Todėl tie patys įrodymai susiję tiek su svetimo turto iššvaistymu, tiek su svetimo turto įgijimu apgaulės būdu.
Nuteistieji G. T. ir R. Š. apeliaciniuose skunduose neigia, jog „Tauro“ banko turtas pagal galiojančius norminius teisės aktus buvo jų žinioje. Šią aplinkybę apygardos teismas išsamiai aptarė teismo nuosprendyje ir padarė pagrįstas išvadas apie tai, kad nuteistieji G. T. ir R. Š. turėjo savo žinioje „Tauro“ banko lėšas, nes jie turėjo teisę ir galėjo juo disponuoti, tai lėmė jų pareigybės ir jų teikiami įgaliojimai.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis G. T. priimtas į darbą „Tauro“ banke 1993 m. rugsėjo 1 d., o 1993 m. lapkričio 12 d. visuotiniame akcininkų susirinkime išrinktas banko valdybos pirmininku. Nuteistoji R. Š. „Tauro“ banke dirbo nuo 1993 m. spalio 11 d. iki 1995 m.rugpjūčio 21 d. Kredito ir depozito departamento direktore, o nuo 1995 m. rugpjūčio 21 d. iki 1997 m. birželio 12 d. – banko valdybos pirmininko pirmąja pavaduotoja, nesant banko valdybos pirmininko, turėjo pirmojo parašo teisę, buvo valdybos narė. Iš teisės norminių aktų (Komercinių bankų 1992 m liepos 2 d. įstatymo 26 str., Komercinių bankų 1994 m. gruodžio 21 d. įstatymo 20 str., 1992 m. lapkričio 19 d. perregistruoto komercinio banko „Tauro banko“ statuto (1994 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 21 str., komercinio banko „Tauro banko“ statuto (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) 21 str. ir kt.) matyti, kad „Tauro“ bankui vadovavo, tvarkė banko reikalus, atstovavo bankui ir už banko operacijų vykdymą pagal įstatymus atsakinga banko valdyba, kurios pirmininkas buvo G. T. ir asmeniškai atsakingas už vykdomų operacijų teisingumą, turto saugumą, apskaitos tikrumą asmuo, vadovavęs banko administracijai. Kadangi banko veiklos esmė yra finansinių operacijų vykdymas, ankščiau išdėstyti valdybos ir jos pirmininko pareigos bei įgalinimai liudija, kad G. T. , būdamas banko valdybos pirmininku, turėjo savo žinioje banko turtą, nes, kaip pirmininkas, vadovavo banko valdybos darbui, tvarkė banko reikalus, atstovavo banką, vadovavo banko administracijai, davė banko administracijos darbuotojams nurodymus nagrinėjamų byloje paskolų sutarčių surašymo, sudarymo, pasirašymo metu ir pats sudarydavo bei pasirašydavo, kaip ir paskolų terminų pratęsimo, taip ir kitas sutartis. Tas pats pasakytina ir apie R. Š. įgalinimus, jai pavaduojant banko valdybos pirmininką G. T. Apygardos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad banko turto turėjimą savo žinioje, galimybę juo disponuoti įrodo ir pats sutarčių sudarymo faktas, jas sudariusių banką atstovaujančių asmenų veiksmais sukeliantis pasekmes: nuosavybės perėjimą iš vieno savininko (banko) kitam savininkui (bendrovei). Abu nuteistieji naudojosi savo įgaliojimais, kurie būtent ir leido disponuoti banko turtu- sudarydami sutartis, jas pasirašydami.
Nuteistieji G. T. ir R. Š. , apeliaciniuose skunduose ginčydami savo įgalinimus ir atsakomybę dėl priimtų sprendimų, nepagrįstai akcentuoja banko valdybos kolektyvinę atsakomybę. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tą aplinkybę, kaip pagal tuo metu galiojusias teisės normas buvo apsprendžiamas žalos atlyginimo klausimas. Taip, 1995 m. liepos 5 d. „Tauro“ banko statute numatyta individuali atsakomybė už žalingą bankui veiklą, minėto Statuto 19 str. numato banko tarybos, valdybos narių, administracijos ir kitų darbuotojų atsakomybę už dėl jų kaltės padarytus nuostolius, jeigu jie susiję su jų sprendimais, potvarkiais, nurodymais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. 1992 m. lapkričio 19 d., 1994 m. balandžio 28 d., 1994 m. rugsėjo 5 d., 1994 m. gruodžio 22 d. „Tauro“ banko statutų 24 str. numatė banko tarybos ir valdybos solidarinę atsakomybę už padarytus bankui nuostolius, jeigu jie susiję su jų sprendimais, potvarkiais, nurodymais tais atvejais, kai turėjo pakankamai informacijos dėl galimų pasekmių, neteisingai įvertino rizikos faktorių, buvo įspėti dėl galimų pasekmių. Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad nuteistieji G. T. ir R. Š. sprendimus priimdavo ir tuo pačiu atsakomybę dėl paskolų suteikimo bendrovėms prisiimdavo nesant banko valdybos nutarimų arba tokius sprendimus banko valdyba, kaip ir paskolų komiteto nariai, priimdavo formaliai, nes banko valdyba nebuvo informuojama apie bendrovių finansinę padėtį, paskolų pagrindimą, grąžinimo galimybes bei kitas reikšmingas aplinkybes suteikiant paskolą. Taigi G. T. ir R. Š. paskolų sutartis su anksčiau minėtomis bendrovėmis sudarė ir pasirašė, pažeisdami įstatymų reikalavimus.
Taip pat, nuteistoji R. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad baudžiamoji byla išnagrinėta apygardos teisme bei nuosprendis priimtas, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Taip, prokurorai, tyrę ir dalyvavę byloje, teisminio nagrinėjimo metu naudojosi žiniasklaidos atstovų pagalba informuodami visuomenę apie šią baudžiamąją bylą, tuo darydami psichologinį spaudimą teisėjai, ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apygardos teismas, pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, betarpiškai ištyrė visus ikiteisminio tyrimo metu surinkus įrodymus, išsiaiškino visas inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jas tinkamai įvertino ir padarė teisingas išvadas apie nuteistųjų kaltumą. Objektyvių duomenų, jog teisėjai buvo daroma įtaka tikslu priimti apkaltinamąjį nuosprendį nuteistosios atžvilgiu, nenustatyta. BPK 20 str. 5 d. nuostatos, kurios numato, kad teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, nepažeistos. Tuo pačiu nepažeisti BPK 305 str. 1 d. 1,2 p.p. reikalavimai, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Teismo nuosprendyje išsamiai ir detaliai išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Nėra pagrindo teigti, kaip nurodoma R. Š. apeliaciniame skunde, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas. Kaip matyti, baudžiamoji byla sudėtinga, susijusi su finansiniais nusikaltimais, didelės apimties, byloje apklausta labai daug liudytojų, pagarsintas didelis kiekis rašytinės medžiagos, pertraukos skelbiamos dėl objektyvių priežasčių, neatvykus liudytojams, kai kuriais atvejais ir nuteistiesiems. Nors apygardos teismo nuosprendis buvo surašytas, pažeidžiant BPK 308 str. numatytus terminus, todėl nuteistoji R. Š. neturėjo galimybės apskųsti nuosprendžio per įstatymo numatytą terminą, tačiau vėliau šis nuosprendžio apskundimo terminas buvo atstatytas ir ji apskundė šį nuosprendį. Taigi R. Š. teisės į gynybą nebuvo suvaržytos. Nepažeistos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatos.
Nuteistoji R. Š. apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų Lietuvos banko 1993 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr.19 patvirtintų „Paskolų grupavimo taisyklių“ ir 1994 m. kovo 31 d. nutarimu Nr.40 patvirtintų „Paskolų grupavimo taisyklių“, kurias pažeidė apeliantė, nėra. Tačiau, kolegijos manymu, tai vertintina kaip techninė klaida, surašant nuosprendį, netiksliai nurodant nutarimo priėmimo datą bei numerį. Kaip matyti iš baudžiamosios medžiagos, atliktų revizijų aktų, pateiktų nuteistajai įtarimų, kaltinamojo akto, pačio nuosprendžio turinio ir teksto, šiais atvejais buvo remiamasi, vertinamos ir analizuojamos Lietuvos banko 1994 m. kovo 31 d. nutarimu Nr.19 patvirtintos „Paskolų grupavimo taisyklės“. Beje, minėtas nutarimas netiksliai nurodytas tik keliais atvejais (nuosprendžio 52 psl., 102 psl.), kitais atvejais jis cituojamas ir juo remiamasi nurodant tikslų šio priimto nutarimo datą ir numerį. Be to, ir pati R. Š. ginčydama kaltę analizuoja ir vertina būtent šį norminį dokumentą. Taigi nėra pagrindo teigti, jog buvo iš esmės pažeistas BPK 255 str. nuostatos (nagrinėjimo teisme ribos), kas nurodoma nuteistosios apeliaciniame skunde. Tas pats pasakytina ir apie nuosprendžio aprašomąją dalį, kur nurodoma, kad bendrovei „Artva“ 1995 m. rugpjūčio 23 d. buvo išmokėta 100 JAV dolerių ir 1995 m. rugpjūčio 24 d. dar 100 JAV dolerių, bei R. Š. sukčiavimo būdu, apgaule, suklaidindama AB „Artva“ atstovus, 1995 m. rugpjūčio 23 d. įgijo didelės vertės UAB „Auksinis karpis“ turtą: 200 000 JAV dolerių, kas ginčijama nuteistosios R. Š. apeliaciniame skunde. Šie netikslumai, esantys teismo nuosprendyje, kolegijos manymu, kaip jau buvo ir anksčiau minėta, vertintini, kaip techninio pobūdžio klaidos, surašant nuosprendį, netiksliai nurodant išmokėtas pinigų sumas bei klaidingai nurodant, jog buvo užvaldytas UAB „Auksinis karpis“ turtas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, atliktų revizijų aktų, pateiktų įtarimų nuteistajai R. Š. , kaltinamojo akto, pačio nuosprendžio turinio ir esmės, šiuo atveju bendrovei „Artva“ 1995 m. rugpjūčio 23 d. buvo išmokėta 100 000 JAV dolerių, o ne 100 JAV dolerių, 1995 m. rugpjūčio 24 d. dar 100 000 JAV dolerių, o ne 100 JAV dolerių, bei R. Š. sukčiavimo būdu, apgaule, suklaidindama AB „Artva“ atstovus, 1995 m. rugpjūčio 23 d. įgijo didelės vertės AB „Artva“ turtą: 200 000 JAV dolerių, o ne UAB „Auksinis karpis“. Be to, šie netikslumai nuosprendyje išdėstyti tik nuosprendžio 119 ir 120 psl. Kitur aprašant nuteistosios nusikalstamą veiką, analizuojant įrodymus, juos vertinant, nurodomos būtent faktines aplinkybes atitinkančios sumos bei bendrovės pavadinimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati nuteistoji apeliaciniame skunde ginčydama kaltę dėl UAB „Artva“ turto įgijimo apgaulės būdu, vertindama įrodymus, įvardija UAB „Artva“ bei kokios pinigų sumos buvo išmokėtos šiai bendrovei. Taip pat, kaip aritmetinė klaida, vertinamas nuosprendyje nurodytas netikslus litų konvertavimas į JAV dolerius (UAB „Ariogalos gelžbetonis“, AB „Artva“ epizodai). Be to, tai nurodoma nuosprendyje tik vienu atveju, kitur nurodoma tiksli suma, užfiksuota ir kituose procesiniuose dokumentuose. BPK 255 str. reikalavimai nepažeisti. Taip pat teismas nepažeidė BPK 238 str. reikalavimų, neapklausdamas notarės, patvirtinusios sutartį su AB „Artva“, kaip nurodoma R. Š. apeliaciniame skunde. Šios liudytojos apklausa teisme negali turėti esminės reikšmės, sprendžiant nuteistosios R. Š. kaltės klausimą, nes R. Š. veiksmų teisinį įvertinimą pateikia teismas. Be to, teismas šį klausimą dėl notarės apklausos teisme bei su tuo susijusių dokumentų išreikalavimą išsprendė įstatymo nustatyta tvarka.
Taip pat, apygardos teismas teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą šioje baudžiamojoje byloje bei pagrįstai priteisė AB „Turto banko“ ir UAB „Ariogalos gelžbetonis“ civiliniuose ieškiniuose nurodytas sumas iš nuteistosios R. Š. , kas nepagrįstai ginčijama apeliaciniame skunde. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad paskolų sutartys su visomis minėtomis bendrovėmis sudarytos fiktyviai, žinant, kad jos nebus vykdomos, paskolos buvo dirbtinai nurašomos nuo kitų skiriamų paskolų, pinigai pasisavinami, be to, panaudojant kitoms bendrovėms suteiktas lėšas. Padaryta žala realiai neatlyginta. Taigi bylos duomenimis nustatyta, kad paskolos sutartį su AB „Artva“ sudarė R. Š. , iššvaistydama banko lėšas ir padarydama „Tauro“ bankui 800 000 Lt žalą. Paskolų sutartis su UAB „Baldai Jums“ (700 000 Lt), „Ariogalos gelžbetonis“ (980 000 Lt), „Taurosta“ (860 000 Lt) sudarė G. T. , taip iššvaistydamas „Tauro“ banko pinigines lėšas. Iššvaistytus pagal sutartis su šiomis bendrovėmis pinigus G. T. ir R. Š. , veikdami kartu, pasisavino sukčiavimo būdu. Apygardos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad padarytą „Tauro“ bankui materialinę žalą turi solidariai atlyginti G. T. ir R. Š. , nes G. T. iššvaistytus banko pinigus jie abu pasisavino, veikdami kartu. Dėl to paties pagrįstai priteistas UAB „Ariogalos gelžbetonis“ civilinis ieškinys solidariai iš G. T. ir R.Š. Nors nuteistoji R. Š. apeliaciniame skunde taip pat ginčija priteistų civilinių ieškinių dydį, tačiau, kolegijos manymu, skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, AB „Turto bankas“ civilinis ieškinys (t.13, b.l. 11-12), UAB „Ariogalos gelžbetonis“ civilinis ieškinys (t.8, b.l. 126-127) pagrįsti byloje esančiais finansiniais-buhalteriniais dokumentais, revizijų aktais bei kitais išsamiai teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Be to, teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą dėl bendrovių „Salava“ ir „Mikasa“ įsiskolinimo bankui nesvarstė, kas nurodoma nuteistosios apeliaciniame skunde.
Taip pat apygardos teismas nuteistajam G. T. paskyrė tinkamą bausmę, atsižvelgdamas į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir sunkumą, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Bausmės G. T. pagrįstai subendrintos iš dalies jas sudedant, kas ginčijama jo apeliaciniame skunde. BK 63 str. 1,4,9 d.d. reikalavimai nepažeisti.
Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
nuteistųjų G. T. ir R. Š. apeliacinius skundus atmesti.