- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-12
- Bylos Nr.
- 2K-473/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Lidija Liucija Žilienė (pirm.), Vytautas Piesliakas, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- A. S.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio, sekretoriaujant R. Bartulienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. S. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis, kuria nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. sausio 4 d., apie 0.00 val., autobusų sustojime, esančiame duomenys neskelbtini, panaudojo prieš D. L. fizinį smurtą – sudavė peiliu vieną smūgį į krūtinės ląstos kairę pusę ir vieną smūgį į galvos sritį, taip padarydamas D. L. krūtinės ląstos kairės pusės durtinę–pjautinę žaizdą, diafragmos ir blužnies sužalojimus, pjautinę žaizdą pakaušyje ir kairės ausies kaušelyje. Šiais veiksmais A. S. D. L. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.
Be to, A. S. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. sausio 4 d., apie 0.00 val., autobusų sustojime, esančiame duomenys neskelbtini, panaudojo prieš D. L. fizinį smurtą – sudavė peiliu vieną smūgį į krūtinės ląstos kairę pusę ir vieną smūgį į galvos sritį, taip padarydamas D. L. krūtinės ląstos kairės pusės durtinę–pjautinę žaizdą, diafragmos ir blužnies sužalojimus, pjautinę žaizdą pakaušyje ir kairės ausies kaušelyje, ir pagrobė D. L. 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony ericsson“.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. S. kasaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti, jį išteisinti. Skunde nurodo, kad nusikaltimų nepadarė, jo kaltė byloje neįrodyta. Nuosprendis paremtas nukentėjusiojo ir liudytojos A. U. prieštaringais parodymais, kokiais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Nukentėjusiojo parodymai, duoti iškart po įvykio ir vėliau, iš esmės skiriasi: iš pradžių jis parodė, kad girtavo ir kažkokie jaunuoliai susidomėjo jo telefonu, klausė, ar parduoda, vėliau jau jis teigė, kad telefoną iš jo pagrobė kasatorius, kurį pažįsta nuo vaikystės, tačiau nuolat keitė su įvykiu susijusias aplinkybes, be to, negalėjo nurodyti nei kur kasatorius gyvena, nei kaip viskas įvyko. Visa tai kasatorius pateisina tuo, kad po įvykio (dūrių peiliu) jis neva buvo praradęs sąmonę, tačiau apie tai iš pradžių jis net neužsiminė, to nepaliudijo ir įvykį neva per langą mačiusi liudytoja A. U. Anot kasatoriaus, nukentėjusiojo parodymai melagingi ir jais tikėti negalima, atkreiptinas dėmesys ir į jį charakterizuojančius duomenis, surinktus byloje: kad yra benamis, nuolat girtaujantis, teisės pažeidimus darantis, konfliktuojantis su motina, vengiantis atvykti į teismą asmuo, be to, jo paties teigimu, sergantis šizofrenija ir turintis II invalidumo grupę. Teismai į šias aplinkybes nekreipė dėmesio, be to, nurodė, kad abejoti psichine nukentėjusiojo būkle nėra pagrindo. Teismai taip pat netyrė priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis pakeitė parodymus – ar jis tai padarė savo noru, ar kieno nors verčiamas. Nukentėjusiojo parodymais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio vien jau dėl to, kad jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Pavyzdžiui, liudytojos A. U. parodymai nepatvirtina nei fakto, kad nukentėjusysis buvo praradęs sąmonę, nei paties kaltininko aprašymo. Kasatoriaus tvirtinimu, jis niekaip neatitinka A. U. nurodytų kaltininko požymių. Mobilusis telefonas, kuris vėliau buvo surastas, taip pat niekaip negali būti susietas su kasatoriumi, kadangi jį turėjusi moteris nurodė jį pirkusi iš nepažįstamos moters. Be to, pats teismas nurodė, kad liudytoja A. U. davė parodymus suklydusi, o tokiais atvejais jokiu būdu negalima tokiais parodymais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatytos apeliacinio nagrinėjimo ribos, o taip pat teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas turi būti patikrintas pagal ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme surinktą medžiagą. Teismas savo išvadas privalo grįsti tik patikimais įrodymais, įvertindamas kiekvieną iš jų atskirai ir bendrą jų visumą.
Tiek kasaciniame, tiek ir apeliaciniame skunduose A. S. išdėstė argumentus, nurodė prieštaravimus tarp nukentėjusiojo ir liudytojos A. U. parodymų, taip pat prieštaravimus tarp nukentėjusiojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme bei jų prieštaravimus su kita byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo išdėstytus argumentus išnagrinėjo neišsamiai ir paviršutiniškai, nesigilindamas į jų turinį. Savo išvadas apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai pagrindė nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad nusikaltimą padarė A. S., visiškai nevertindamas jo parodymų patikimumo ir nuoseklumo. Išvadas dėl A. S. padaryto nusikaltimo apeliacinės instancijos teismas pagrindė ir liudytojos A. U. parodymais, nors jos parodymuose, lyginant su teismo nustatytomis nusikaltimo aplinkybėmis, daug neaiškumų ir prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino priežasčių, kodėl iš karto po sužalojimo nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kad neprisimena, kaip buvo sužalotas, ir neužsiminė, jog tą vakarą buvo su A. S. (T. 1, b. l. 10, 11). Praėjus daugiau kaip mėnesiui po įvykio, apklausos metu nukentėjusysis detaliai paaiškino nusikaltimo padarymo aplinkybes. Jis nurodė: „kai mane badė, aš sėdėjau ant suoliuko sustojime... Po patirtų sužalojimų aš nugriuvau ant suoliuko, o A. S. nuėjo... Maždaug po 5 minučių A. S. grįžo ir peiliu dūrė man...“ (T. 1, b. l. 39). Parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu nukentėjusysis paaiškino, kad A. S. jam dūrė stovinčiam ir po padarytų sužalojimų jis nuėjo į autobusų sustojimą ir atsigulė ant suoliuko (T. 1, b. l. 52). Apklausiamas teismo posėdyje nukentėjusysis vėl nurodė, kad sužalojimo metu sėdėjo ant suolo, jam buvo suduoti keli smūgiai peiliu į šoną, pilvą ir galvą, po pirmo smūgio prarado sąmonę. (T. 1, b. l. 21). Lieka neaišku, kaip jis, būdamas be sąmonės, galėjo suskaičiuoti smūgius ir nustatyti, kur tie smūgiai suduoti bei laiko intervalą, po kurio A. S. grįžo prie jo dar kartą, nekalbant jau apie tai, kad jis parodymų patikrinimo metu nurodė kitokias sužalojimo aplinkybes. Visi šie neaiškumai ir prieštaravimai ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo tikslinami ir šalinami. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių pašalinti byloje esančius prieštaravimų ir neatitikimų. Savo išvadose jis rėmėsi įrodymų šaltiniu, kuris yra nenuoseklus ir iš esmės prieštaringas. Liudytojos A. U. parodymuose taip pat yra daug neaiškumų ir neatitikimų teismo nustatytoms nusikaltimo aplinkybėms. A. U., apklausiama bylos ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė pažįstanti kaltininką ar užpuoliką, nors detaliai apibūdino jų apsirengimą, netgi paaiškino, kokios buvo peilio, kuriuo padaryti sužalojimai, kriaunos (T. 1, b. l. 61). Tačiau parodymo atpažinti iš fotonuotraukų metu ji atpažino A. S. kaip vieną iš asmenų, dalyvavusių konflikte autobusų sustojime. Šis faktas taip pat kelia abejonių, nes A. U. pati nurodė, kad konfliktą stebėjo apie 10 minučių. Reikia manyti, ji turėjo geras galimybes stebėti tai, kas vyko, jei apibūdino asmenų apsirengimą, amžių ir tokias smulkmenas kaip peilio kriaunos, tačiau apklausos metu ji nenurodė pažįstanti A. S. Visi šie klausimai turėjo būti išsiaiškinti nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tačiau minėtos abejonės ir prieštaravimai nebuvo pašalinti, todėl kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepatikrino bylos pagal pateiktą apeliacinį skundą. Todėl apeliacinės instancijos nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006m. kovo 15 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.