- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-12
- Bylos Nr.
- I-3815-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03932-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Rytis Krasauskas, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- F. Č.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant pareiškėjai F. Č., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. Č. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėja F. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama (b. l. 1–5):
1.1. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, ir VSDFV) 2015 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4803 „Dėl 2015-06-05 ir 2015-06-29 prašymų“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-4803);
1.2. įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. birželio 29 d. prašymą ir priimti vieną iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų.
2. Pareiškėja skunde remiasi Lietuvos Respublikos K. T. 2012 m. vasario 6 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas), skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) pareiškėjos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir pensija) ribota pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį, nes paskirta pensija viršijo 650 Lt ribinį dydį ir pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, t. y. pensija mažinta 2 kartus.
2.2. Pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Nutarimą. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos K. T. įstatymo 72 straipsniu, kuriuo remiantis teisės aktai galioja iki tol, kol jie pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai, pagrįstai manė, kad teisės aktai, pagal kuriuos buvo apskaičiuojama ir mokama pensija, neprieštarauja Konstitucijai iki tol, kol Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, jog pensijų sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį prieštarauja Konstitucijai.
Šalies argumentai
2.3. Pareiškėja, siekdama susigrąžinti neteisėtų įstatymo leidėjo veiksmų pagrindu kilusius praradimus, 2014 m. rugsėjo 24 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrių, prašydama išduoti pažymą apie neišmokėtą pensijos dalį, ir su 2015 m. birželio 5 d. prašymu nurodyti, kokiu pagrindu mažinta paskirtoji pensija, perskaičiuoti pensijos dydį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir išmokėti susidariusią nepriemoką. VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrius 2014 m. rugsėjo 3 d. rašte Nr. (10.1) 3-56562 pateikė duomenis apie nuo 2010 m sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinąjį įstatymą neišmokėtos pensijos dydį, o 2015 m. birželio 5 d. prašymą persiuntė Fondo valdybai, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismine tvarka institucijai teritorinių skyrių sprendimams, veiksmams neveikimui apskųsti. Fondo valdyba 2015 m. birželio 17 d. sprendime Nr. (6.5) I-4148 (toliau – ir sprendimas (6.5) I-4148), be kita ko, nurodė, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėja, į VSDFV skyrių dėl sumažintos pensijos kreipdamasi su 2015 m. birželio 5 d. prašymu, praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytą 3 m. terminą, ir atsisakė nagrinėti prašymą. Analogiškas sprendimas priimtas 2015 m. liepos 15 d., atsakant į pareiškėjos 2015 m. birželio 29 d. prašymą.
2.4. Pareiškėja sutinka, kad, vadovaujantis suformuota teismų praktika, apie pensijos sumažinimą ji turėjo sužinoti 2010 m. sausio mėnesį, kai gavo pirmą sumažintą pensiją, tačiau tai, jog teisės pažeistos, pareiškėja suvokė tik po Nutarimo paskelbimo. Laikantis pozicijos, kad terminas skundui paduoti turėjo būti skaičiuojamas nuo asmens sužinojimo apie jo teisių pažeidimo faktą, skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl šis terminas nepraleistas. Be to, pareiškėjos kreipimasis į valstybės institucijas dėl šių institucijų neteisėtais veiksmais kilusių praradimų kompensavimo buvo apsunkintas, neaiškus ir dviprasmiškas dėl valstybės institucijų elgesio, per žiniasklaidos priemones skelbiant apie greitą neišmokėtų pensijų grąžinimą, taip pat Nutarime nustatant įstatymų leidėjo pareigą parengti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami, išvengiant teisminės valdžio. Taigi, pareiškėja ilgą laiką tikėjosi, jog neišmokėta pensijos dalis bus kompensuota, tačiau šie lūkesčiai nepasiteisino, todėl, gindama savo pažeistas teises, pareiškėja buvo priversta imtis priemonių ir kreiptis tiek į Fondo valdybos teritorinį skyrių, tiek į Fondo valdybą, prašydama grąžinti dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų patirtus praradimus, tačiau ir šis procesas buvo itin apsunkintas: dėl pareiškėjos pensijos sumažinimo nebuvo priimtas joks Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus atitinkantis sprendimas, kas objektyviai apribojo pareiškėjos galimybę, gavus sumažintą pensiją, suvokti apie savo teisių pažeidimą, teisines ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo inicijavimo prielaidas ir paties skundo pateikimo tvarką. Pažymėtina, kad teisių dėl pensijos nepriemokos sugrąžinimo realizavimo tvarka buvo išaiškinta tik Lietuvos administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013.
2.5. Dėl teisinio reguliavimo neapibrėžtumo, vienodos teismų praktikos nebuvimo pareiškėjai, kaip asmeniui, neturinčiam teisinio išsilavinimo, teisė per įstatyme nustatytą terminą apginti pažeistas turtines teises buvo sunkiai įgyvendinama.
Nors LVAT praktikoje akcentuojama, jog bendriausiu atveju praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios, tačiau taip pat konstatuota išimtis iš bendros taisyklės, taikoma, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymo leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir kt.). Nurodytoje LVAT byloje ginčas buvo kilęs dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos grąžinimo, tačiau nurodytoje byloje teismui konstatavus galimybę atnaujinti kreipimosi terminą dėl pensijos grąžinimo valstybinių pensijų gavėjams, pareiškėjos atveju, atsisakius šį terminą atnaujinti, būtų nepagrįstai diskriminuojami senatvės pensijas gaunantys asmenys, apribojant jų teisę į jų turtinių teisių gynybą.
2.6. Fondo valdyba sprendime Nr. (6.5) I-4803 neatsižvelgė ir neįvertino paminėtų termino praleidimo aplinkybių, neatsižvelgė į sudėtingą ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimą ir taikymą, į pareiškėjos, kaip pensininkės, socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykius reguliuojančias teisės aktų nuostatas taikė vienpusiškai ir netinkamai. Fondo valdybos nurodyti pareiškėjos prašymo netenkinimo argumentai yra deklaratyvūs ir nemotyvuoti, iš sprendimo negalima daryti išvados, jog pareiškėjos nurodytos termino praleidimo aplinkybės apskritai buvo vertinamos. Skundžiamame sprendime nurodyta, jog pareiškėja nepateikė termino praleidimą pateisinančių įrodymų, tačiau tokie įrodymai ir negalėjo būti pateikti, kadangi teisių pažeidimas kilo dėl Nutarime antikonstituciniu pripažinto teisės akto taikymo. Atsižvelgiant į tai, kad dėl pareiškėjos pensijos nebuvo priimti atskiri sprendimai, nebuvo nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, tai laikytina objektyviomis termino praleidimo priežastimis, kurios sukliudė pareiškėjai paduoti skundą per įstatyme nustatytą terminą, todėl atsakovės reikalavimas pateikti šio termino praleidimo priežastis pagrindžiančius įrodymus yra visiškai nepagrįstas. Taigi, sprendimas Nr. (6.5) I-4803 pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl yra naikintinas.
Fondo valdybai atsisakius nagrinėti pareiškėjos skundus privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėja neteko galimybės ginti savo teisėtus interesus dėl neišmokėtos pensijos atgavimo, įvertinus nurodytą aplinkybę bei siekiant visapusiškai apginti pareiškėjos teisėtus interesus, atsakovė įpareigotina išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. birželio 29 d. prašymą ir priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų
II
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad sutinka su sprendime Nr. (6.5) I-4803 nurodyta pozicija, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia iš esmės tokius argumentus (b. l. 21–24).
1. Remiantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d., ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 103 punktu, LVAT administracine byla Nr. A552-432/2013, asmuo dėl senatvės pensijos dalies, negautos 2010 m.–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises galėjo apginti per 3 m. terminą. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi, apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. Sausio mėn., tačiau į VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrių kreipėsi tik 2015 birželio 5 d., t. y. praleidusi imperatyvų teisės aktuose įtvirtintą 3 m. (pagal iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies redakciją) veiksmų apskundimo terminą. Teisinės pasekmės pareiškėjai kilo po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. įstatymų leidėjui nustačius laikiną pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kurią realizavo VSDFV Panevėžio skyrius, kiekvieną mėnesį mokėdamas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotą pensiją. Pareiškėja privalėjo savo teises ginti nuo atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo per Pensijų įstatyme nustatytą apskundimo terminą, tačiau ji į Fondo valdybą kreipėsi praleidusi teisės aktuose įtvirtintą skundo padavimo terminą, todėl VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmai dėl pareiškėjos pensijos perskaičiavimo yra galutiniai ir visiškai įvykdyti.
2. Pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą dėl atitinkamos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtų veiksmų, perskaičiuojant pensiją pagal Laikinąjį įstatymą ir ją išmokant, skundą padavė ne ginčą nagrinėti įgaliotam subjektui – Fondo valdybai, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A143-816/2014), tokiu atveju, kai pareiškėjas kreipiasi pirma į Fondo valdybos teritorinį skyrių, o tik vėliau į Fondo valdybą laikoma, jog kreipimosi į Fondo valdybos teritorinį skyrių diena yra kreipimosi į Fondo valdybą diena. Pareiškėjos kreipimasis į VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrių dėl pensijos, negautos dėl Laikinojo įstatymo taikymo, išmokėjimo 2015 m. birželio 5 d. laikytinas pareiškėjos kreipimusi į Fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Akivaizdu, kad Pensijų įstatyme nustatytas 3 m. terminas buvo praleistas.
3. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A602-752/2014, teismas vertina, ar institucijos veiksmai yra teisėti. Pensijos mokėjimas yra viešojo administravimo subjektams, t. y. valstybinio socialinio draudimo atitinkamiems subjektams, priskirta funkcija, todėl pensijos mokėjimo / nemokėjimo klausimą pirmiausiai turi spręsti kompetentingi subjektai, o ne teismas. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 m. kreipimosi į Fondo valdybą terminas ir ši institucija yra įgaliota vertinti, ar terminas nebuvo praleistas, o teismas vertina, ar institucijos veiksmai yra teisėti, ar Fondo valdyba veikė teisės aktuose nustatyta tvarka.
4. Remiantis LVAT praktika, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę, laikantis įstatymuose nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą per įstatyme nustatytą terminą. Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymuose nustatyta tvarka, laikantis įstatyme nustatytų kreipimosi į teismą terminų. Taigi, pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, privalėjo tinkamai, laikydamasi įstatymų nuostatų, imtis priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti ir interesams įgyvendinti, tačiau pareiškėja jokių veiksmų dėl sumažintos pensijos iki apskundimo termino pabaigos nesiėmė. Apskundimo terminui pasibaigus, kreipdamasi į Fondo valdybą, pareiškėja nenurodė aplinkybių ir nepateikė pagrindžiančių įrodymų, sudarančių pagrindą praleistam terminui atnaujinti, todėl Fondo valdyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą.
III
Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, kad pareiškėjos yra nepagrįsti, prašo pareiškėjos skundo netenkinti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 39–44).
1. Dėl proceso šalių
VSDFV Panevėžio skyriaus Rokiškio skyrius (toliau – ir Skyrius) yra VSDFV Panevėžio skyriaus struktūrinis padalinys, kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.53 straipsnio 2 dalį nėra juridinis asmuo, todėl atsakovu šioje byloje turėtų būti VSDFV Panevėžio skyrius.
2. Dėl ginčo dalyko
2.1. Pareiškėja, prašydama nurodyti, kokiu pagrindu jai buvo sumažinta ir neišmokėta pensija, perskaičiuoti pensijos dydį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, su 2015 m. birželio 5 d. prašymu kreipėsi į Skyrių, kuris prašymo dalies dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo nenagrinėjo ir persiuntė prašymą nagrinėti pagal kompetenciją Fondo valdybai.
2.2. Fondo valdyba, įvertinusi, kad Skyrius pirmą sumažintą pagal Laikinąjį įstatymą pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėnesį, todėl apie Skyriaus sprendimą mokėti ne visą paskirtą pensiją pareiškėjo sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi į Skyrių su 2015 m. birželio 5 d prašymu dėl nuo 2010 m. sausio mėnesio negautos pensijos dalies išmokėjimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 m. terminą. Fondo valdyba dėl šios priežasties 2015 m. birželio 17 d. sprendime Nr. (6.5) I-4148, vadovaudamasi Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakyme Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 20 punktu, pasiūlė pareiškėjai iki 2015 m. liepos 24 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad pareiškėja terminą Skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, kurių pagrindu praleistas terminas būtų atnaujintas.
2.3. Pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistą 3 m. terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies pateikti ir įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai 2010 m.–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį, su 2015 m. birželio 29 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybą, nurodė, kad Fondo valdyba turėtų atsižvelgti į sudėtingą ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimą ir taikymą, į jos, kaip pensininkės, socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą ir atnaujinti praleistą 3 m. terminą. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos prašyme pateiktus paaiškinimus ir argumentus dėl praleisto termino, nustatė, kad pareiškėja Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 m. terminą praleido ne dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl, remdamasi Taisyklių 31 punktu, sprendime Nr. (6.5) I-4803 atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nenagrinėjo pareiškėjos 2015 m. birželio 5 d. ir 2015 m. birželio 29 d. prašymų tiek, kiek juose prašyta išmokėti (įpareigoti Skyrių išmokėti) 2010 m.–2011 m. sumažintos pensijos dalį, kaip paduotų praleidus nustatytą 3 m. Terminą.
2.4. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A143-816/2014, ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo teisiniams santykiams taikytina Pensijų įstatymo (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) 45 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodytas 3 m. sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Nežinojimas apie teisių pažeidimą iki Nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi (LVAT administracinės bylos Nr. A30-822/2015, Nr. A168-143/2015 ir kt.). Taigi, terminas skundui Fondo valdybai dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų), mokant pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją, paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo.
2.5. Pareiškėja skundą teismui grindžia LVAT praktika bylose dėl valstybinių pensijų dalies, negautos pagal Laikinąjį įstatymą, ir daro neteisingą išvadą, kad dėl teisinio reguliavimo neapibrėžtumo ir vienodos teismų praktikos nebuvimo jai buvo apsunkinta teisė per įstatyme nustatytą terminą apginti pažeistas teises, tačiau Fondo valdyba, spręsdama dėl praleisto termino atnaujinimo, į šias aplinkybes neatsižvelgė. Vertinant nurodytą pareiškėjos poziciją dėl teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo situacijos, svarbu atsižvelgti į LVAT praktiką (administracinę bylą Nr. A870-146/2015), pagal kurią teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (iki teismų praktikos suformavimo administracinėse bylose Nr. A444-2232/2013, Nr. A552-519/2013) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, tuo tarpu valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A143-816/2014, valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimus reglamentuoja viešosios teisės normos, t. y. specialusis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuriame ginčui aktualiu 2010 m.–2011 m. laikotarpiu buvo aiškiai reglamentuota (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis) ginčų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais iškėlimo tvarka ir kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją procedūrinis terminas. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT poziciją, į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemokos, konstatuotina, kad pareiškėjos teiginiai dėl to, kad neva dėl vyravusio teisinio neaiškumo, neapibrėžtumo ir nevienodos teismų praktikos jos teisė apginti per įstatyme nustatytą terminą savo pažeistas turtines teises buvo sunkai įgyvendinama, yra nepagrįsti.
2.6. Dėl pareiškėjos argumento, kad ji negavo VAĮ 8 straipsnio reikalavimus atitinkančio sprendimo dėl pensijos dalies mažinimo, todėl jos galimybės suvokti apie savo teisių pažeidimą ir inicijuoti ginčą dėl pensijos dalies grąžinimo buvo objektyviai apribotos
Remiantis K. T. 2011 m. spalio 25 d. nutarimu, sprendimu laikytinas vadovaujantis teisės aktu priimtas valinis aktas, kuriuo sukeliamos įvairios teisinės pasekmės (sukuriamos, pakeičiamos, nesuteikiamos (apribojamos) ar panaikinamos konkretaus asmens teisės, pareigos, teisinis statusas). Sprendimas gali būti ne vien rašytinės formos administracinis individualus teisės aktas, bet ir institucijos valinis aktas (veiksmas), priimtas vadovaujantis norminiu teisės aktu. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas pensijas Fondo valdybos teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas Skyriaus valinis aktas (veiksmas), priimtas vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, t. y. pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotos pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėnesį. Dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. buvo perskaičiuotos beveik visų rūšių valstybinės socialinio draudimo pensijos ir valstybinės pensijos, todėl išsiųsti visiems pensijų gavėjams rašytinius sprendimus Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturėjo galimybių, be to, Laikinasis įstatymas to daryti neįpareigojo. Pagal VAĮ 14 straipsnio 3 dalį asmenų skundai gali būti paduodami ir dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų / neveikimo, ne tik dėl rašytinių administracinių sprendimų. Taigi, aplinkybė, jog pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota Skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimu, išreikštu valiniu aktu (veiksmu), negalėjo užkirsti kelio pareiškėjai laiku skųsti Fondo valdybai Skyriaus sprendimą (valinį veiksmą, aktą) mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį perskaičiuotą pensiją.
2.7. Dėl pareiškėjos teiginio, kad ji tikėjosi, jog neišmokėta pensijos dalis bus kompensuota, tačiau šie lūkesčiai nepasiteisino
Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), įsigaliojusį nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., kuriame nustatyta, be kita ko, senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo, kompensavimo 2016 m.–2018 m. tvarka, dydžiai ir terminai. Taigi, pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negauta pensijos dalis (pensijos kompensuojamoji suma) bus išmokama Kompensavimo įstatyme nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
3. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio mėnesio negautos pensijos dalies išmokėjimo į Fondo valdybą kreipėsi praleidusi 3 m. terminą, konstatuotina, jog sprendimas Nr. (6.5) I-4148, kuriame nustatyta, kad praleistas kreipimosi į Fondo valdybą terminas ir pasiūlyta pareiškėjai pateikti įrodymus, kurių pagrindu terminas būtų atnaujintas, ir sprendimas Nr. (6.5) I-4803, kuriame atsisakyta šį terminą atnaujinti ir nagrinėti pareiškėjos 2015 m. birželio 5 d. ir 2015 m. birželio 29 d. prašymų dalis dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, kadangi pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą skundo padavimo terminą atnaujinti, yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 20 ir 31 punktais, taip pat LVAT praktika.
IV
Teismo posėdyje pareiškėja F. Č. rėmėsi skunde nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. paskirta 1 233,09 Lt dydžio pensija (VSDFV Rokiškio skyriaus 2009 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 21P-2453 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo F. Č.“ (b. l. 26)) (mokėjimas atnaujintas nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. (VSDFV Rokiškio skyriaus 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 41P-3992 „Dėl F. Č. senatvės pensijos mokėjimo atnaujinimo“ (b. l. 27))), kuri nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. ir 2011 m. rugpjūčio 1 d. buvo perskaičiuojama pagal įgytą papildomą stažą, atsižvelgiant į pareiškėjos turėtas draudžiamąsias pajamas (VSDFV Rokiškio skyriaus sprendimai (b. l. 29, 30, 32, 34–35)). Pareiškėjai paskirta pensija nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. gruodžio buvo perskaičiuota (mažinta) pagal Laikinojo įstatymo nuostatas (Skyriaus atsakymas į pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymą, t. y. Skyriaus raštas Nr. (10.1) 3-36562 „Dėl informacijos apie pensijos išmokėjimą 2010–2011 metais“ (toliau – ir raštas Nr. (10.1) 3-36562 (b. l. 14–15))).
2. Skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymą, kuriame prašyta išduoti pažymą apie tai, kiek buvo mažinta pareiškėjos, kaip dirbančios pensininkės, pensija 2010 m.–2011 m. (b. l. 37), rašte Nr. (10.1) 3-36562 pateikė duomenis apie pareiškėjos pensijos dydžius 2010 m.–2011 m. (pensijos mažinimą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas) (b. l. 14–15).
3. Pareiškėja 2015 m. birželio 5 d. pateikė Skyriui prašymą, prašydama nurodyti, kokiu pagrindu 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu buvo sumažinta ir neišmokėta pensija, perskaičiuoti pensijos dydį už minėtą laikotarpį bei išmokėti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 16–18, 47–49).
4. Skyrius su 2015 m. birželio 12 d. raštu Nr. (10.1) 3-21645 „Dėl F. Č. prašymo persiuntimo“ persiuntė Fondo valdybai pareiškėjos prašymą tiek, kiek pareiškėja prašė išmokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensijos dalį, nagrinėti pagal kompetenciją, taip pat nurodė, kad duomenys apie pensijos išmokėjimą 2010 m.–2011 m. pateikti rašte Nr. (10.1) 3-36562, jame nurodytas pagrindas, kuriuo vadovaujantis pensija buvo perskaičiuota (šis Nr. (10.1) 3-21645 išsiųstas ir pareiškėjai) (b. l. 50).
5. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjos 2015 m. birželio 5 d. prašymą, 2015 m. birželio 17 d. sprendime Nr. (6.5) I-4148 „Dėl 2015-06-05 prašymo“, remdamasi LVAT praktika (administracinėmis bylomis Nr. AS438-818/2013, Nr. A602-716/2013, Nr. AS502-849/2013, Nr. A444-2232/2013, Nr. A143-816/2014), atsižvelgdama į tai, kad pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl apie Skyrius sprendimą mokėti ne viso dydžio paskirtą pensiją pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, konstatavo, kad pareiškėjos 2015 m. birželio 5 d. prašymas dėl 2010 m.–2011 m. sumažintos pensijos dalies išmokėjimo praėjus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytam 3 m. terminui, taigi, pareiškėja praleido terminą Skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti jai pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją apskųsti, o todėl šis Skyriaus sprendimas yra įvykdytas, taip pat vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 20 punktu, pasiūlė pareiškėjai iki 2015 m. liepos 24 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą Skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pareiškėjai pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją ji praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, nurodė, kad galutinis sprendimas dėl 2015 m. birželio 5 d. prašymo, kuriame pareiškėja prašo išmokėti 2010 m.–2011 m. sumažintos pensijos dalį, bus priimtas, kai pareiškėja pateiks nurodytus įrodymus arba jų nepateiks iki nurodyto termino (b. l. 12–13, 45–46).
6. Pareiškėja pateikė Fondo valdybai 2015 m. birželio 29 d. prašymą „Dėl termino atnaujinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus“, kuriame nurodė, jos nuomone, aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti 3 m. terminą skundui dėl 2010 m.–2011 m. negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti, atsižvelgdama į sudėtingą ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų( aiškinimą ir taikymą, į savo kaip pensininkės socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, prašė atnaujinti įstatyme nustatytą skundo dėl neišmokėtos pensijos grąžinimo padavimo terminą ir įpareigoti Skyrių išmokėti 2010 m.–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį, t. y. 21 901,16 Lt (b. l. 8–10, 53–55).
7. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjos 2015 m. birželio 5 d. ir 2015 m. birželio 29 d. prašymus, 2015 m. liepos 15 d. sprendime Nr. (6.5) I-4803 „Dėl 2015-06-05 ir 2015-06-29 prašymų“, vadovaudamasi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), LVAT praktika (2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), taip pat Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą Skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pareiškėjai pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją apskųsti ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2015 m. birželio 5 d. prašymą tiek, kiek prašoma išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, ir 2015 m. birželio 29 d. prašymą tiek, kiek prašoma įpareigoti Skyrių išmokėti 2010 m.–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą pensijos dalį, kaip paduotus praleidus įstatyme nustatytą terminą (b. l. 6–7, 51–52). Sprendime Nr. (6.5) I-4803, be kita ko, nurodyta:
7.1. LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje A143-816/2014, kurioje ginčas kilo dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautos pensijos dalies, išaiškino, kad įstatymai nustato aiškią sprendimų pensijų klausimais apskundimo tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą sprendimams pensijų klausimais apskųsti, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmos pensijos išmokėjimu. Remiantis K. T. 2011 m. spalio 25 d. nutarimu, sprendimu laikytinas vadovaujantis teisės aktu priimtas valinis aktas, kuriuo sukeliamos įvairios teisinės pasekmės: sukuriamos, pakeičiamos, nesuteikiamos (apribojamos) ar panaikinamos konkretaus asmens teisės, pareigos, teisinis statusas. Taigi, sprendimas gali būti ne vien rašytinės formos administracinis individualus teisės aktas, bet ir institucijos valinis aktas (veiksmas), priimtas vadovaujantis norminiu teisės aktu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pareiškėjos argumentas, kad neva nebuvo priimtas joks sprendimas dėl paskirtos pensijos sumažinimo, atmestinas kaip nepagrįstas.
7.2. Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka ir terminai nustatyti Pensijų įstatymo 45 straipsnyje, pagal kurio nuostatas, galiojusias iki 2012 m. gruodžio 31 d., Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 m. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti skundžiami Fondo valdybai; pagal šio straipsnio 2 dalį Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pensijų įstatymas, kaip ir kiti norminiai teisės aktai, buvo oficialiai paskelbtas. Taigi, pareiškėjos argumentas, kad neva jos teisė ginti savo pažeistas teises per nustatytą terminą buvo žymiai apsunkinta dėl teisinio reguliavimo neapibrėžtumo, vienodos teismų praktikos nebuvimo, atmestinas kaip nepagrįstas.
7.3. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji turėjo lūkesčių ir tikėjo, kad krizės metu neišmokėta pensijos dalis bus kompensuota, yra abstrakčios ir gali būti būdingos ne tik pareiškėjai, bet daugeliui kitų pensijų gavėjų, todėl negali būti laikomos svarbiomis, ekstraordinariomis priežastimis, objektyviai sutrukdžiusiomis pareiškėjai per įstatyme nustatytą 3 m. terminą pateikti skundą Fondo valdybai. Remiantis LVAT praktika (pavyzdžiui, administracine byla Nr. A870-146/2015), skundo padavimo termino svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatyme nustatytą terminą, atsižvelgiant į tai, bendro pobūdžio teiginiai praleisto termino atnaujinimo požiūriu termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami. Pareiškėja jokių individualaus pobūdžio priežasčių, kurios pateisintų jos delsimą kreiptis į Fondo valdybą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažintos pensijos išmokėjimo, 2015 m. birželio 29 d. prašyme nenurodė ir dokumentų, patvirtinančių tokias aplinkybes, nepateikė.
Sprendime Nr. (6.5) I-4803 taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. Č. skundą, be kita ko, sprendžiama, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4803 „Dėl 2015-06-05 ir 2015-06-29 prašymų“ (b. l. 6–7, 51–52) yra teisėtas ir pagrįstas.
2. Šioje administracinėje byloje pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, jo 1 dalį, galiojusį iki 2013 m. sausio 1 d., valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o po to – teismui. Teismas akcentuoja, kad šis terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Taigi, kitoks Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) yra bereikšmė ir pan.
Byloje nustatyta ir ginčo nėra, kad pareiškėjai F. Č. pirmoji sumažinta pensijos išmoka išmokėta 2010 m. sausio mėn. Vadinasi, pareiškėja, su skundu kreipdamasi į VSDFV tik 2015 m. birželio 5 d. (b. l. 47-49), praleido minėtą terminą. Konstatuotina, kad VSDFV 2015 m. liepos 15 d. sprendime Nr. (6.5)I-4803 „Dėl 2015-06-05 ir 2015-0629“ (b. l. 6–7, 51-52) tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas, todėl VSDFV sprendimo Nr. (6.5)I-4803 nėra teisinio pagrindo naikinti.
3. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. birželio 29 d. prašymą ir priimti vieną iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų.
4. Šiame kontekste paminėtina, jog iš esmės identiškos šiai bylai aplinkybės buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-64-143/2015, 2015 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2101-143/2015, todėl teismas, sekdamas konstituciniu imperatyvu, kad analogiškos bylos turi būti sprendžiamos vienodai (žr. Lietuvos Respublikos K. T. 2006 m. kovo 28 d. bei 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), vadovaujasi, be kita ko, minėtosiomis nutartimis.
5. Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymui, pareiškėjai jos skunde prašoma priteisti senatvės pensijos dėl draudžiamųjų pajamų gavimo negauta suma bus kompensuota minėtame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Be to, pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą pareiškėjai jos skunde prašoma priteisti senatvės pensijos likusi suma kompensuojama šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Administraciniai teismai negali ignoruoti tokių įstatymų, juose nustatytų tvarkos ir sąlygų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos F. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.