Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-08-25 · Administracinė byla Nr. I-187-281/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-08-25
Bylos Nr.
I-187-281/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rytis Krasauskas, Mefodija Povilaitienė, Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
R. S.
Atsakovas
Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos
Advokatai
Raimonda Klimienė
Administracinė byla Nr. I-187-281/2014
Proc. Nr. 3-61-3-01823-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 38, 74.
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014-08-25Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant atsakovo atstovui Gintautui Juknevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutavusiai individualiai įmonei D. L. parduotuvei, atstovaujamai bankroto administratoriaus UAB „Ius Positivum“, dėl nutarimo panaikinimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja R. S. 2013-06-03 teismui padavė skundą, prašydama panaikinti Garantinio fondo tarybos 2013-03-15 nutarimą, įformintą protokolu Nr. GF2-3, kuriuo nutarta neskirti išmokų iš Garantinio fondo įmonės darbuotojai R. S., sudariusiai darbo sutartį su nemokia įmone, kaip neteisėtą (b. l. 1-4).

Pareiškėja, siekdama gauti išmokas iš Garantinio fondo, kaip darbuotoja, sudariusi darbo sutartį su nemokia įmone, paaiškino, kad ji D. L. parduotuvėje dirbo nuo 2012-09-01 iki 2012-10-19, su pareiškėja buvo sudaryta darbo sutartis, įsipareigojant mokėti minimalų darbo užmokestį. Apie tai, kad įmonei 2012-08-07 iškelta bankroto byla, pareiškėja informuota nebuvo. Nutraukus darbo sutartį, darbo užmokestis pareiškėjai išmokėtas taip pat nebuvo. Pareiškėja buvo įtraukta į kreditorių sąrašą, jai 2013-03-22 buvo pervesta reikalavimo suma – 1153,28 Lt, tačiau Garantinis fondas pareikalavo šią sumą grąžinti. Pareiškėjos nuomone, tai, kad darbuotojas sudarė darbo sutartį su nemokia įmone, negali būti pagrindas nemokėti darbo užmokesčio iš šio fondo. Darbdavys, žinodamas apie įmonės statusą ir finansinę būklę, elgėsi nesąžiningai darbuotojo atžvilgiu jo apie tai neinformuodamas. Pažymi, kad Konstituciniame Teisme priimti nagrinėti prašymai spręsti, ar Garantinio fondo įstatymo 5 str. 12 p. atitinka Konstitucijos 52 str. nuostatas ir konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus. Be to, Garantinio fondo įstatymo pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2013-01-01, nuostatos, kuria vadovavosi atsakovas pareiškėjos atveju, neliko.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo.

Pareiškėjos atstovė advokatė Raimonda Klimienė 2014-08-04 pateikė teismui pranešimą, kuriame nurodė palaikanti skundo reikalavimus (b. l. 87).

Atsiliepimas

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad iki 2012-12-31 galiojusi Garantinio fondo įstatymo 5 str. 12 d. redakcija imperatyviai nustatė, kad išmokos iš fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo <...> pareiškimo pateikimo teismui dienos iškelti įmonei bankroto bylą. Išnagrinėjus gautus dokumentus, nustatyta, kad kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos Šiaulių apygardos teisme gautas 2012-08-07, bankroto byla įmonei iškelta 2012-10-23. Pareiškėja darbo sutartį su įmone sudarė 2012-09-01, t. y. po to, kai gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Jokie teisės aktai nenustatė Garantinio fondo įstatymo 5 str. 12 d. taikymo išimčių, ši norma nėra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taigi atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai (b. l. 22-24).

Per teismo posėdį atsakovo atstovas prašė skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas bankroto administratorius UAB „Ius Positivum“ 2014-07-18 pateikė teismui pranešimą, kuriame prašė bylą išnagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 84).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Šiaulių apygardos teisme 2012-08-07 gautas individualios įmonės D. L. parduotuvės kreditoriaus UAB „IMLITEX“ ieškinys teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto byla individualiai įmonei D. L. parduotuvei iškelta 2012-10-23 (b. l. 5, 8-9).

Pareiškėja R. S. pagal 2012-08-29 su įmonės savininke D. L. sudarytą darbo sutartį Nr. 160, kuria darbdavys – D. L. parduotuvė - įsipareigojo mokėti darbuotojui minimalų darbo užmokestį, dirbo formuotoja D. L. parduotuvėje nuo 2012-09-01 iki 2012-10-19, darbo sutartis su R. S. buvo nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 str. 1 d. (b. l. 6). Kadangi nutraukus darbo sutartį, darbo užmokestis pareiškėjai išmokėtas nebuvo, ji Šiaulių apygardos teismo 2013-01-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-443-368/2013 buvo įtraukta į kreditorių sąrašą (b. l. 8-9).

Nustatyta, kad Garantinio fondo taryba 2013-03-15 priėmė nutarimą, įformintą protokole Nr. GF2-3, kuriuo, vadovaudamasi Garantinio fondo įstatymo 5 str. 12 d., nutarė neskirti 1153,28 Lt išmokų iš Garantinio fondo D. L. parduotuvės darbuotojai R. S., kuri sudarė darbo sutartį su nemokia įmone, t. y. po to, kai ieškovas UAB „Imlitex“ 2012-08-07 pateikė teismui ieškinį dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (b. l. 5).

Bankrutavusios individualios įmonės D. L. parduotuvės administratorius UAB „Ius Positivum“ pateikė pareiškėjai 2013-03-26 Raginimą dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, kuriame nurodė, kad Garantinio fondo tarybos posėdyje buvo nuspręsta R. S. išmokų neskirti tuo pagrindu, kad ji sudarė darbo sutartį su nemokia įmone, tačiau bankroto administratorius per klaidą 2013-03-22 jai bankiniu pavedimu pervedė kreditorinio reikalavimo sumą – 1153,28 Lt (b. l. 10). Raseinių rajono apylinkės teismas 2013-04-22 pranešimu informavo pareiškėją, kad teisme gautas ieškovo bankrutavusios individualios įmonės D. L. parduotuvės ieškinys dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų – 1153,28 Lt – išreikalavimo (b. l. 11-13).

Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl Garantinio fondo įstatymo 5 str. 12 d. (2006 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. X-519 ir 2008 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. X-1636 redakcija, galiojusi iki 2013-01-01), nustačiusios, kad išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo: 1) kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos ar 2) nuo įmonės viešo paskelbimo arba kitokio pranešimo kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, dienos ar 3) pareiškimo pateikimo teismui dienos iškelti įmonei bankroto bylą (atsižvelgiant į tai, kuri iš šių datų yra ankstesnė) ar 4) nuo siūlymo išsiuntimo kreditoriams dienos bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, taikymo.

Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata aiškintina kitų tuo metu galiojusio šio įstatymo nuostatų kontekste. Pagal Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (2006 m. kovo 23 d. redakcija) lėšos iš Garantinio fondo skiriamos šiame įstatyme nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams, dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar darbo santykiai tęsiasi, ar yra nutrūkę, taip pat buvusiems įmonių, likviduotų dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui, darbuotojams, kai įmonės jiems yra įsiskolinusios. Pagal Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 12 d. redakcija) iš Garantinio fondo šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems darbuotojams mokamos šios iki kreipimosi į Garantinį fondą dienos neišmokėtos išmokos: 1) darbo užmokestis už atliktą darbą pagal darbuotojo reikalavimą, bet ne didesnis kaip darbo užmokesčio, sumokėto už paskutinius iš eilės einančius tris mėnesius, suma (...); 2) piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne didesnė kaip Garantinio fondo tarybos teikimu nustatyta Vyriausybės; 3) išeitinė išmoka, numatyta Darbo kodekso 140 straipsnyje, 297 straipsnio 4 dalyje ar Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnyje. Šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė; 4) Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytas žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė nurodyto įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei; 5) apmokėjimas už prastovą (...).

Taigi, pagal Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalyje (2008 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, buvo nustatyti keturi atskiri išmokų iš Garantinio fondo neskyrimo nemokios įmonės darbuotojams atvejai, visi šie atvejai taikomi atsižvelgiant į tai, kuris iš jų laiko atžvilgiu įvyko anksčiausiai ir visus šiuos atvejus siejo bendras elementas - darbo sutarties su nemokia įmone sudarymo momentas, t. y., taikant šią įstatymo nuostatą buvo būtina nustatyti, ar sudarant darbo sutartį jau buvo įvykęs nors vienas iš aukščiau paminėtų juridinių faktų. Jeigu darbo sutartis sudaroma po to, kai nors vienas iš paminėtų juridinių faktų jau įvykęs, išmoka iš Garantinio fondo neskiriama ir atvirkščiai – jeigu ji sudaroma iki tos dienos, kai dar neegzistuoja bent viena iš nurodytų keturių aplinkybių, darbuotojas turi teisę į minėtą išmoką.

Byloje ginčijamu aktu išmoką iš Garantinio fondo lėšų atsisakyta skirti pareiškėjai tuo pagrindu, kad ji sudarė darbo sutartį su nemokia įmone tuo metu, kai kreditorius jau buvo pateikęs teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą.

Pareiškimų dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo II-ajame skirsnyje. Minėto įstatymo 4 straipsnis (LR Įmonių bankroto įstatymo Nr. XI-1867 2011-12-22 redakcija) nustato pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindus ir numato, kad šio įstatymo 5 straipsnyje išvardyti asmenys (t. .y. kreditorius (kreditoriai); savininkas (savininkai); įmonės administracijos vadovas, o esant šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai - likviduojamos įmonės likvidatorius) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų (...); 5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus. Vadovaujantis LR Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu yra bent viena iš šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų sąlygų, pasibaigus šio straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui kreditorius (kreditoriai) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas UAB „Imlitex“ 2012-08-07 pateikė Šiaulių apygardos teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo Įmonių bankroto įstatymo 4 str. 2 dalyje numatytu bankroto bylos iškėlimo pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad atsakovas IĮ D. L. parduotuvė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų (b. l. 33-35). Taip pat nustatyta, kad ieškovas UAB „Imlitex“, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 2012 m. gegužės 30 d. išsiuntė pranešimą IĮ D. L. parduotuvė, tačiau atsakovė iki ieškovo nurodytos datos įsiskolinimo nepadengė (b. l. 33-55).

Teismas, nustatęs, kad Konstituciniame Teisme yra rengiama nagrinėjimui konstitucinės justicijos byla Nr. 22/2011 ir Nr. 28/2011, kurioje prašoma ištirti, ar Garantinio fondo įstatymo (2000 m rugsėjo 12 d., Nr. VIII-1926) 5 str. 12 d. (2006 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. X-519 ir 2008 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. X-1636 redakcija) atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 str. nuostatas ir konstitucinius teisingumo bei teisinės valstybės principus, 2013-10-29 nutartimi sustabdė bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės minėtas konstitucinės justicijos bylas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylas Nr. 22/2011 ir Nr. 28/2011, 2014-04-14 priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 79-3100) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis teismas pažymėjo, kad ginčijama Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata buvo siekiama užkirsti kelią plintančiai praktikai prieš iškeliant bankroto bylą nemokiose įmonėse be jokio pagrindo didinti darbuotojų skaičių, taip sudarant prielaidas jiems gauti išmokas iš Garantinio fondo ir užtikrinti iš realių darbo santykių kylančių neapmokėtų reikalavimų tenkinimą, ir tuo tikslu buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį išmokos iš Garantinio fondo lėšų buvo neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, t. y. buvo preziumuojama, kad visais atvejais, kai darbuotojas su nemokia įmone sudaro darbo sutartį po to, kai buvo pranešta apie tokį ketinimą, buvo sukuriami dirbtiniai darbo santykiai tik tam, kad iš Garantinio fondo lėšų darbuotojai gautų įstatymo nustatytas išmokas. Tokia prezumpcija nėra pagrįsta, nes informacija apie tai, kad įmonė yra nemoki ir yra gavusi kreditoriaus (kreditorių) pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, yra nevieša, su nemokia įmone ketinantiems sudaryti darbo sutartis asmenims ji gali būti nežinoma. Be to, Garantinio fondo, Įmonių bankroto įstatymuose nebuvo ir nėra nustatytas draudimas nemokiai įmonei iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos sudaryti darbo sutartis su naujais darbuotojais. Taigi pareiškėjo ginčijama Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2008 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata sąžiningai įsidarbinančio asmens teisė gauti atlyginimą, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas iš Garantinio fondo lėšų yra ribojama labiau, nei būtina tikslui užkirsti kelią iš dirbtinių darbo santykių atsirandančiai teisei reikalauti skirti minėtas išmokas pasiekti, taip pat neužtikrinamas iš konstitucinio proporcingumo principo kylantis reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus. Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalimi (2008 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, buvo pažeistas konstitucinis proporcingumo principas – konstitucinio teisinės valstybės principo elementas, ir prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas pažymėjo, kad informacija apie tai, kad nemoki įmonė yra gavusi kreditoriaus (kreditorių) pranešimą įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jai, yra nevieša, ji gali būti nežinoma inter alia tiek nemokioje įmonėje pagal darbo sutartis dirbantiems, tiek ketinantiems sudaryti su ja darbo sutartis asmenims. Todėl šiuo aspektu pagal darbo sutartis nemokioje įmonėje dirbančių ir ketinančių su ja sudaryti darbo sutartis asmenų padėtis iš esmės nesiskiria, tačiau jiems Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalyje (2008 m. birželio 26 d. redakcija), kituose įstatymuose nustatytos apsaugos garantijos darbdavio nemokumo atveju ir jų teisių gynimo būdai skyrėsi. Ginčijama nuostata buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad darbuotojas, su kuriuo nemoki įmonė sudarė darbo sutartį po to, kai jai kreditorius (kreditoriai) pranešė apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir darbuotojas, su kuriuo darbo sutartis nemokioje įmonėje buvo sudaryta iki minėto kreditoriaus (kreditorių) pranešimo, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalimi (2008 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, buvo pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios pagal savo turinį iš esmės yra analogiškos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014-04-14 nutarime nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad Garantinio fondo tarybos 2013-03-15 nutarimas, įformintas protokolu Nr. GF2-3, yra neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikinamas kaip priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto nuostatomis, t. y. kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2013-10-28 teismui pateikė pažymą Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. VI-1185(7.1089), kuria prašoma valstybės naudai priteisti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apskaičiuotas advokatės Raimondos Klimienės teikiant pareiškėjai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 480 Lt advokato užmokestis ir 117,30 Lt užmokestis už kitas su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusias paslaugas, viso - 597, 30 Lt (b. l. 54).

Nustatyta, kad pareiškėjai R. S. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-04-11 sprendimu Nr. SP-1210 (7.1089) buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl išmokų, susijusių su darbo sutartimi priteisimo, rengiant procesinius dokumentus teismui atstovaujant pareiškėjos interesams civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai buvo paskirta advokatė Raimonda Klimienė (b. l. 14).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-277 redakcija) 45¹ straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Vadovaujantis ABTĮ 44 str. 1 d., proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas, kai sprendimas priimtas jo naudai, turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (ABTĮ 44 str. 2 d.). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d., dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintinas, valstybės naudai priteistinos dėl antrinės teisinė pagalbos teikimo patirtos teisinės pagalbos išlaidos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (nutarimo redakcija, aktuali nuo 2012-08-01 iki 2013-08-31), 28.1.2.1 - 28.1.2.2 punktai nustato, kad administracinėse bylose už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (Žin., 1985, Nr. 1-1) IV skyriuje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (Žin., 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566) numatytas bylų teisenas ir procesinius veiksmus - administracinės bylos dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, – 1 040 litų (26 valandos), ką, be kita ko, sudaro procesinių dokumentų parengimas pirmosios instancijos teismui – 160 litų (4 valandos); atstovavimas pirmosios instancijos teisme – 80 litų (2 valandos). Minėtų taisyklių 7 punktas nustato, kad tuo atveju, jeigu laikas, advokato faktiškai sugaištas antrinei teisinei pagalbai teikti, pusantro karto viršija Taisyklėse nustatytą bylos stadijai (procesiniam veiksmui) laiką, advokatas turi teisę kreiptis į tarnybą su prašymu priimti sprendimą dėl papildomo užmokesčio.

Bylos medžiaga patvirtina, kad advokatė R. Klimienė pareiškėjos vardu parengė ir Vilniaus miesto apylinkės teismui 2013-05-13 pateikė ieškinį dėl Garantinio fondo tarybos 2013-03-15 nutarimo, įforminto protokolu Nr. GF2-3, pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo (b. l. 15-17), taip pat pareiškėjos vardu parengė ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2013-06-03 pateikė prašymą dėl minėto Garantinio fondo tarybos nutarimo pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo (b. l. 1-4), advokatė R. Klimienė taip pat dalyvavo Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013-10-29 įvykusiame teismo posėdyje, kuris truko 17 minučių (b. l. 66-67).

Vadovaujantis ABTĮ 44-45, 45¹ straipsnių nuostatomis ir atsižvelgiant į pareiškėjai suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos turinį bei pobūdį, taip pat į tai, kad teisinė pagalba buvo teikta kitoje, nei pareiškėjos gyvenamoji vieta, vietoje, konstatuotina, kad valstybės naudai iš atsakovo priteistina 597, 30 Lt su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusių teisinės pagalbos išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45¹ str., 85-87 str., 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjos R. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Garantinio fondo tarybos 2013-03-15 nutarimą, įformintą protokolu Nr.GF2-3, kuriuo nutarta neskirti išmokų iš Garantinio fondo įmonės darbuotojai R. S., sudariusiai darbo sutartį su nemokia įmone.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 597, 30 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt septynis litus trisdešimt centų) su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusių teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rytis KrasauskasMefodija PovilaitienėDonatas Vansevičius