- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-01
- Bylos Nr.
- A-662-440-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Atsakovas
- Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
- Pareiškėjas
- B. L.
- Advokatai
- Ingrida Jurgelevičienė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. L. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja B. L. skundu (b. l. 3-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. KS-104 (toliau – ir Sprendimas).
Paaiškino, kad Sprendimu Komisija pripažino Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorę B. L. nevykdžius Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir tokiais veiksmais pažeidus šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Nurodyta, jog šiuos pažeidimus pareiškėja padarė 2003 m. liepos 30 d., kai, atstovaudama biblioteką, pasirašė sutartį su UAB „Pelėda“, kurios akcininke ji yra, direktore dėl bibliotekos patikėjimo teise valdomo ūkinio pastato nugriovimo šios bendrovės lėšomis.
Nurodė Vyriausiosios tarybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio l dalį, kurioje nurodytas 3 metų terminas pareiškimams pateikti nuo galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo. Konstatavo, jog praėjus 3 metų terminui nuo įstatyme numatytos teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo, teisinė atsakomybė Įstatymo pažeidimus padariusiam asmeniui dėl senaties negalima, o Vyriausiosios tarybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu pradėtas Komisijos tyrimo procesas senaties termino nesustabdo ir nenutraukia. Pažymėjo, kad galimai teisės aktus pažeidžianti veika, už kurią teisinė atsakomybė numatyta Įstatyme, buvo padaryta 2003 m. liepos 30 d., kai buvo pasirašyta sutartis dėl pastatų nugriovimo. Komisijos tyrimas dėl šio įvykio pradėtas tik 2008 m. spalio 23 d. Galimo teisės aktų pažeidimo data tiek pradedant tyrimą, tiek tyrimo metu Komisijai buvo žinoma. Sprendimas priimtas nuo galimo pažeidimo praėjus 5 metams 4 mėnesiams ir 11 dienų. Mano, jog Sprendimo motyvas, kad tyrimas negali būti nutrauktas remiantis „žiniasklaidos pateiktos informacijos atgarsiu visuomenėje“, yra neteisinis, todėl atskiro vertinimo ir paneigimo nereikalauja. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį Nr. A14-1052/2007, kurioje konstatuota, jog viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų. Nurodė, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, tirti įtariamus teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir priimti sprendimą, konstatuojantį, kad jie buvo pažeisti, viešojo administravimo institucija gali tik tada, kai tokie įgalinimai teisės aktais jai yra suteikti aiškiai ir nedviprasmiškai, o visos abejonės dėl viešojo administravimo institucijos įgalinimų tokiais atvejais turi būti vertinamos asmens, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, naudai. Priėjo prie išvados, kad Sprendime šių reikalavimų buvo nesilaikyta, tuo buvo peržengtos Komisijos įgalinimų ribos ir plečiamai išaiškinta Komisijos kompetencija konstatuoti galimus Įstatymo pažeidimus, kuriems konstatuoti yra suėjęs senaties terminas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į skundą (b. l. 86-87) prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis, jo tikslas yra įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje, skatinti žmonių pasitikėjimą valdžios įstaigomis bei jų administraciniais gebėjimais, todėl Komisija, įgyvendindama šį įstatymą, ne tik turėjo teisę, bet ir pareigą reaguoti į visuomenės informavimo priemonėse pasirodžiusius pranešimus dėl pareiškėjos teisės aktus pažeidžiančios veikos ir tyrimą pradėjo savo iniciatyva. Pabrėžė, kad Įstatymas, įtvirtinęs viešųjų interesų viršenybę privačių interesų atžvilgiu, jokių senaties terminų nenumato. Atsakovo manymu, viešieji interesai turi būti ginami netaikant senaties terminų, panašiai kaip ginamos asmens prigimtinės asmeninės neturtinės teisės, pavyzdžiui, teisė į vardą, orumą, sveikatą ir pan. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus. Priėjo prie išvados, kad senaties terminų nebuvimas nėra Įstatymo spraga. Be to, atitinka ir Seimo 2006 m. gruodžio 5 d. įstatymu ratifikuotos Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją nuostatas, numatančias galimybę tam tikrais atvejais pagal nacionalinę teisę nustatyti ilgus senaties terminus. Pažymėjo, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnis nustato ne materialinį senaties terminą, kurį reikėtų taikyti vertinant asmens tarnybinį elgesį, o procesinį pareiškimų padavimo terminą, taip pat leidžia, Komisijai nutarus, atlikti tyrimus dėl galimų interesų konfliktų ir pagal tuos pranešimus, kuriais pranešama apie Įstatymo pažeidimus, įvykdytus anksčiau nei prieš trejus metus. Pabrėžė, kad Komisija, vykdydama pareigą kontroliuoti interesų konfliktų prevencijos įstatymo nuostatų laikymąsi, atsižvelgusi į visuomenės informavimo priemonėse pateiktą pagrįstą informaciją apie galimą Įstatymo pažeidimą ir remdamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte jai suteikta teise, 2008 m. spalio 23 d. protokoliniu nutarimu priėmė sprendimą atlikti pareiškėjos veikos atitikties Įstatymo nuostatoms tyrimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir Komisijos Sprendimą panaikino.
Teismas nurodė, kad Įstatyme nėra numatyti senaties terminai, taikytini už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus, tačiau toks terminas numatytas Vyriausiosios tarybinės etikos komisijos įstatymo 20 straipsnyje ir 23 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, kad nors įstatyme senaties terminas įvardintas kaip „pranešimų pateikimo terminas“, nėra jokio pagrindo manyti, kad šia norma įtvirtintas procedūrinis, o ne patraukimo atsakomybėn už Įstatymo pažeidimus senaties terminas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartį Nr. A7-874/2005 ir pažymėjo, kad netgi vertinant, jog Vyriausiosios tarybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatytas ne senaties, o procedūrinis terminas, kurio šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais gali būti nepaisoma, bet kokiu atveju turėtų būti taikomos įstatymo, reglamentuojančio panašius santykius, nuostatos, šiuo atveju - Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, nustatanti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminus valstybės tarnautojams, kurioje numatytas maksimalus 3 metų terminas, skaičiuojamas nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, tarnybinei nuobaudai skirti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Seimo ir etikos ir procedūrų komisijos darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų 2009 m. sausio 28 d., 34 punktas numato, jog ši komisija, pagal Seimo statuto 78 straipsnio 11 punktą ir kitų teisės aktų nuostatas tirianti Seimo narių padarytus Įstatymo pažeidimus, tiria pažeidimus, jeigu nuo jų padarymo praėjo ne daugiau kaip metai laiko. Pabrėžė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato, jog teismas ir kiti asmenys privalo atsižvelgti tik į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus. Nurodė, jog pripažinus, kad šiai teisinio persekiojimo už neteisėtus veiksmus (veikimą ir neveikimą) rūšiai (už Įstatymo pažeidimus) taikytini senaties terminai, nuostata, jog daliai šiame įstatyme numatytų pažeidimų ar konkrečiai atsakomybės rūšiai už šiuos pažeidimus senaties terminai nėra taikomi, kaip išimtis iš bendros taisyklės, turėtų būti aiškiai aptarta įstatyme, kaip tai padaryta Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 5 dalyje, Civilinio kodekso 1.134 straipsnyje. Konstatavo, kad nors tyrimas, esant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų subjektų prašymui, siūlymui ar pačios Komisijos motyvuotam sprendimui, pasibaigus 3 metų terminui, nėra negalimas, suėjus patraukimo atsakomybėn už Įstatymo pažeidimus senaties terminui, Komisija negali priimti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto sprendimo.
III.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija apeliaciniu skundu (b. l. 113-115) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovo manymu, tai, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas yra procesinis, patvirtina šio įstatymo 26 ir 1 straipsniai. Pabrėžia, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas nustato Komisijos statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą. Pabrėžia, kad teismas negalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. A7-874/2005, nes šis sprendimas nėra baigiamasis aktas. Ši byla buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartimi, kuria senaties termino taikymo klausimu nebuvo pasisakyta. Nurodo, kad prioritetinis viešųjų interesų gynimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuotą doktriną apie valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą. Prieina prie išvados, kad senaties terminų nebuvimas nėra Įstatymo spraga, be to, šio termino netaikymas atitinka ir įstatymu ratifikuotos Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją nuostatas.
Atsiliepimas
Pareiškėja B. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118-122) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad galimai pažeidusio Įstatymą asmens veiklos tyrimas ir įvertinimas pripažįstant, jog jis pažeidė teisės aktų reikalavimus, yra viena iš teisinės atsakomybės formų. Mano, kad senaties institutas gali būti netaikomas tik išimtinais atvejais ir už pačias sunkiausias ir pavojingiausias veikas. Šie atvejai turi būti ir yra specialiai įtvirtinti ir aiškiai aptarti įstatyme. Atkreipia dėmesį, kad jokiu įstatymu nenumatyta, jog už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo pažeidimus negalima taikyti senaties instituto. Pažymi, kad Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją 29 straipsnyje kalbama apie būtinybę kiekvienai valstybei nustatyti ilgesnius senaties terminus dėl šioje konvencijoje nustatytų korupcinio pobūdžio nusikaltimų. Nurodo Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 1 dalį, Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 2 straipsnio 2, 3 dalis ir prieina prie išvados, kad veika, dėl kurios teismas priėmė sprendimą panaikinti Komisijos Sprendimą, nėra nei nusikaltimas, nei nusikalstama veika, todėl Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Mano, kad teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. A7-874/2005, kadangi ji buvo paskelbta Teismų įstatyme numatytu būdu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008-12-11 sprendimo Nr. KS–104 „Dėl B. L.“, kuriuo nuspręsta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė B. L., 2003 m. pasirašydama sutartį dėl pastatų nugriovimo su UAB „Pelėda“, kurios akcininke ji yra, nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir tokiais veiksmais pažeidė šio Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, teisėtumo.
Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X–1666 redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog pranešimams pateikti nustatomas trejų metų terminas nuo galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo. To paties įstatymo 2 dalyje nustatyta, kad pranešimai, pateikti praėjus šio straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui, gali būti tiriami šiais atvejais, kai yra: 1) gautas Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko ar Ministro Pirmininko prašymas atlikti tyrimą; 2) gautas Seimo komiteto ar komisijos arba 1/5 Seimo narių siūlymas atlikti tyrimą; 3) gautas Generalinės prokuratūros ar Specialiųjų tyrimų tarnybos prašymas atlikti tyrimą; 4) priimtas VTEK motyvuotas sprendimas atlikti tyrimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008-10-23 protokoliniu sprendimu Nr. IN–22–(1.3), atsižvelgiant į žiniasklaidoje pateiktą informaciją (2008-10-20 LNK laidoje „Paskutinė instancija“ ir 2008-10-21 dienraščio „Lietuvos žinios“ straipsnyje „Ponų L. paprasti stebuklai“) ir vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 punktu bei 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nuspręsta pradėti tyrimą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės B. L. veiksmų, galimai pažeidžiančių Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja, būdama UAB „Pelėda“ akcininke, 2003-07-30 su minėta bendrove pasirašė pastatų nugriovimo sutartį. Tuo tarpu tyrimas dėl šio fakto pradėtas praėjus daugiau kaip 5 metams nuo sutarties sudarymo momento. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas, pagal šio įstatymo 31 straipsnį, įsigaliojo po vieno kalendorinio mėnesio nuo paskelbimo leidinyje "Valstybės žinios". Taigi atitinkamai įsigaliojo ir minėto įstatymo 23 straipsnio nuostatos, nustatančios pranešimų padavimo terminus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka (lex retro non agit), nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Taigi teisės aktai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo.
Įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit) – tai svarbus teisės principas, susijęs su teisės aktų galiojimu. Teisės aktų galia visada yra nukreipta į ateitį. Neleidžiama iš teisinių santykių dalyvių reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurios neegzistavo jam darant veiką, kadangi nebuvo įmanoma žinoti būsimų reikalavimų. Kaip ne kartą yra pažymėjęs savo nutarimuose Konstitucinis Teismas, teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais juos darant, bus laikomi teisėtais. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto ir tai trukdytų nustatyti stabilią teisinę tvarką. Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 21 d. nutarime yra pripažinęs, kad retroaktyvaus (atgal galiojančio) įstatymo priėmimas neigiamai paveiktų asmens teises. Jis įsibrautų į galiojusio įstatymo reguliavimo sritį ir pakeistų galiojusio įstatymo nustatytas asmens teises ir pareigas. Todėl atsirastų teisinių padarinių, kurie galėtų būti palankūs vienai teisinio santykio šaliai, bet kitai nepalankūs.
Nuostata, kad įstatymas galioja atgal, jei tai pasakyta pačiame įstatyme, yra atėjusi iš totalitarinių režimų etatistinės teisės sampratos, kai buvo skelbiama ne teisės, bet įstatymo viršenybė, o įstatymas galėjo būti bet kuri tam tikra tvarka išleista elgesio taisyklė, taip pat atgaline data reguliuojanti žmonių santykius, nes esant įstatymo viršenybei įstatymų leidėjo valios niekas nevaržo, išskyrus jo paties išleistą įstatymą. Tuo tarpu pilietinės teisės sampratos pagrindu pripažinus ne įstatymo, o teisės viršenybę, įstatymas negali galioti atgal, net jeigu tai ir numatyta pačiame įstatyme, nes įstatymų leidėjo valią dabar jau varžo ne jo priimami įstatymai, o didesnės už juos vertybės pagrindinės - žmogaus teisės. Tokie įstatymai yra neteisiniai ir turėtų būti pripažinti prieštaraujančiais pagrindiniam šalies įstatymui – konstitucijai.
Įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija, atsižvelgdama į teisės aktų galiojimo laike bendrąsias nuostatas, nagrinėjamu atveju neturėjo juridinio pagrindo pradėti tyrimą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo nuostatomis (23 straipsnio 2 dalies 4 punktu). Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi, todėl teismas jų nevertina ir dėl jų nepasisako.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas ne visai teisingai motyvavo priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, keistini pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, o rezoliucinė teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.