Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudž. byla Nr. 1A-877-245/2012

Teisėjas Rimantas Grigas Proceso Nr. 1-30-2-00271-2009-7 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.8.1.1; 2.4.6.

2012 m. gruodžio 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Algimanto Smolsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Alimai Petruškevičienei, gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei, nuteistajam J. S., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- BK) 154 str. 1 d., ir nubaustas 25 (dvidešimt penkių) MGL - 3250 Lt (trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų) bauda; nuosprendžiu paskirtoji bausmė, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., subendrinta su 2008-07-09 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme – 70 MGL - 8750 Lt (aštuonių tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties litų) bauda ir galutinė bausmė paskirta 95 (devyniasdešimt penkių) MGL -12 350 Lt (dvylikos tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimties litų) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistasis J. S. skundžia apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, paskirti kalbos ekspertizę byloje. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nes nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu gynybos atsisakęs nebuvo. Jis tik atsisakė advokatės E. G. paslaugų, kadangi ji netinkamai jį gynė. Nors jis akcentavo teismui, kad jam yra reikalinga gynyba, tačiau teisinė pagalba jam užtikrinta nebuvo. Apelianto išsakyti teiginiai apie (duomenys neskelbtini) pirmininkę tėra tik jo nuomonė, jis nesiekė kaip nors įžeisti teisėją. Tuo tarpu teismo pirmininkė meluoja, kad ji nenagrinėjo jo bylų, nes ji yra išnagrinėjusi jo civilinę bylą dėl 20 000 Lt skolos priteisimo, skolininkui nežinant. Bylos surasti nepavyko, apylinkės teismas šių aplinkybių išsiaiškinti nepanoro. Nuteistasis kreipėsi į teismą dėl negautų procesinių dokumentų, tačiau į tai sureaguota nebuvo. Apylinkės teismas klaidingai nurodė, kad iš jo buvo paimta 6,5 mln. litų, tai yra žala, padaryta juridiniams asmenims. Neobjektyvūs yra liudytojų A. D., G. D. parodymai, jie turi būti vertinami kritiškai. Apeliantui neaišku, kuo pasireiškė šmeižimo požymiai, jam nesuprantama, kokiu būdu buvo padaryta nusikalstama veika. Neatitinka tikrovės ta aplinkybė, kad nebuvo rakinama apelianto pašto dėžutė, dėl ko jis negavo oficialių dokumentų. Nesupranta, kokias neatitinkančias faktines aplinkybes jis paskleidė, todėl nesuvokia, kuo pasireiškė jo tyčia ir sąmoningumas, skleidžiant tikrovės neatitinkančias žinias. Prašo paskirti kalbos ekspertizę išsiaiškinti, ar jo nurodytame sakinyje yra šmeižimo ar įžeidimo požymiai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Byla pagal apeliacinį skundą patikrinama skundo ribose (BPK 320 str. 3 d.).

Nepagrįstai nuteistasis prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi pirmosios instancijos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

BK 154 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas, t.y. tik melagingos informacijos skleidimas. Be to, skleidžiama informacija turi neatitikti tikrovės bei turi būti žeminanti. Šmeižiant skleidžiama tokia informacija, kuri gali pakirsti žmogaus reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. BK 154 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę, ir to nori.

Tiriamu atveju nustatyta, jog J. S. tyčia sąmoningai skleidė tikrovės neatitinkančias žinias, faktus, o ne išsakė savo nuomonę, nes kaip jau nustatyta ir įrodyta, J. S. skleidžiama informacija turi konstatuojamą pobūdį, informacija pateikiama kaip faktas, kaip objektyviai egzistuojantys faktiniai duomenys. Apylinkės teismas teisingai nurodė, kad kaltinamojo J. S. skunde skleidžiami duomenys, jog „(duomenys neskelbtini) teismo pirmininkė neturėtų nagrinėti mano prašymų, skundų, skaityti mano bylų bei kitaip domėtis teisminiais ginčais, susijusiais su mano asmenybe. To priežastis nesibaigiantis pirmininkės mano asmenybės nepagrįstas persekiojimas. Pirmininkė meluoja, išduoda tendencingą informaciją, skiria jai palankius teisėjus į mano bylas bei kitais veiksmais siekia pakenkti mano asmeniui“, negali būti laikomi jo nuomone, samprotavimais. Duomenų, kad J. S. paskleista informacija apie teismo pirmininkę S. N. atitinka tikrovę, nėra. Tokių duomenų kaltinamasis nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui. Nors apeliantas skunde nurodo, kad jo išsakyti teiginiai apie teismo pirmininkę tėra tik jo nuomonė, tačiau kolegija su tokia jo pozicija nesutinka.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti šalies įstatymai bei tarptautinės normos saugo ir gina ne tik tokias asmenų konstitucines teises, kaip teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, bet taip pat teisę į asmens garbę bei orumą. Tačiau suteikta teisė skleisti informaciją ir idėjas nėra absoliuti.

Ji apima tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bei teisę skleisti tikrovę atitinkančią šokiruojančią, erzinančią ar trikdančią visuomenę ar josios dalį informaciją. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. 2 d. nuostata teigia, kad „naudojimasis žodžio laisve reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra susijęs su pareigomis ir atsakomybe reiškia, jog vardan fundamentalių valstybės ir žmogaus vertybių – valstybės saugumo ir teritorinio vientisumo, kito asmens moralės, orumo ir teisių, o taip pat ir siekiant garantuoti teisminės valdžios autoritetą bei nešališkumą, žodžio laisvės apribojimas yra pagrįstas ir demokratinėje visuomenėje būtinas“. Iš to akivaizdžiai matyti, kad informacijos laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str. įsakmiai įpareigoja savo teises įgyvendinantį ir savo teisėmis besinaudojantį asmenį laikytis Respublikos Konstitucijos įstatymų, neperžengti įgyvendinimo ribų ir nevaržyti kitų asmenų teisių bei laisvių.

Laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, tačiau, siekiant apsaugoti Konstitucijos 25 str. 3 d. nurodytas vertybes (žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą), įstatymo nustatyta tvarka yra ribojama ir teisė skleisti informaciją, ir laisvė reikšti įsitikinimus (2000 m. birželio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Paskleidimas faktiniais duomenimis nepagrįstos informacijos apie bet kurį nekaltą asmenį (tarp jų ir antstolį bei teisėją) paskleidžiant tikrovės neatitinkančią žiną, kad jie yra įtariamieji baudžiamojoje byloje, žemina bei žeidžia tokių asmenų garbę bei orumą, akivaizdžiai diskredituoja juos kitų akyse ir kelia nepasitikėjimą jais. Tokio turinio informacijos paskleidimu neabejotinai yra peržengiamos asmeniui garantuotos teisės skleisti informaciją bei laisvės reikšti įsitikinimus ribos.

Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla.

Apeliantas nesupranta, kokias neatitinkančias tikrovės faktines aplinkybes jis paskleidė, todėl nesuvokia, kuo pasireiškė jo tyčia ir sąmoningumas, skleidžiant tikrovės neatitinkančias žinias. Šiuo aspektu pasakytina tai, jog J. S. skunde paskleista informacija apie S. N., jog ši neva persekioja J. S., meluoja, išduoda informaciją, skiria jai palankius teisėjus į su J. S. susijusias bylas ar kitais veiksmais siekia pakenkti jo asmeniui, akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Apelianto kaltė įrodyta nukentėjusiosios S. N. parodymais, kad J. S. skunde nurodyta informacija neatitinka tikrovės, yra niekuo nepagrįsta ir žeidžia ją ir kaip asmenį, ir kaip teismo pirmininkę. Kaltinime nurodyta tikrovės neatitinkanti nukentėjusiąją žeidžianti bei žeminanti informacija buvo paskleista pateikiant skundą (duomenys neskelbtini) teismui dėl (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkės S. N. 2009-06-30 rašto Nr. 1R-27186, dėl ko teismo pirmininkė turėjo rašyti pasiaiškinimą, su šiuo skundu susipažino neapibrėžtas žmonių skaičius. Liudytojai G. D., A. D., D. M. patvirtino faktą, kad J. S. 2009-07-07 pateikė skundą su informacija, šmeižiančia S. N., su šiuo skundu jie susipažino ir skundo kopija buvo išsiųsta (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkei, kad būtų pateiktas pasiaiškinimas.

Ši tikrovės neatitinkanti informacija neginčijamai duoda pagrindą nukentėjusiąją įtarti ne tik teisėjus žeminančiu elgesiu, bet ir neteisėta, nusikalstama veika. Teisėja S. N. yra teismo pirmininkė, todėl akivaizdu, jog tokios informacijos paskleidimas nukentėjusiąją žeidė, žemino ir kėlė nepasitikėjimą ja, todėl tokių žeminančių žinių, galinčių pakirsti pasitikėjimą teisėju, teismo pirmininku, paskleidimas pagrįstai pripažintas nusikalstama veika.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog nuosprendžiu neįrodyta subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė – kaltė, motyvas, tikslas. Šmeižimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai, kad J. S., nesupranta, kokias neatitinkančias tikrovės faktines aplinkybes jis paskleidė, neatleidžia jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 154 str. 1 d., kadangi jis privalėjo įsitikinti skleidžiamos informacijos tikrumu. Jo nesupratimas apie informacijos tikrumą nepagrindžia tiesioginės tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją buvimo, nes tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra.

Jau minėta, kad nusikaltimų asmens garbei ir orumui subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Tokią kaltės formą ir jos rūšis lemia veikų pobūdis, nusikaltimų aprašymo nusikaltimų sudėtyse būdai. BK 154 str. numatyta nusikalstama veika aprašoma formaliąja nusikaltimo sudėtimi. Todėl kaltės turinį sudaro subjekto psichinis santykis su daroma veika. Tyčios turinio intelektualinį momentą sudaro subjekto daromos veikos aplinkybių, jų faktinės, socialinės, teisinės prasmės suvokimas. Kaltininko valia ir pastangos sutelktos ir nukreiptos atlikti draudžiamus veiksmus. Motyvas ir tikslas nusikaltimų teisingumui sudėtyse nėra būtinasis požymis. Paminėti požymiai yra fakultatyviniai sudėties požymiai ir tiesioginės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi.

Nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo skundą tuo aspektu, kuriuo jis prašo paskirti kalbos ekspertizę, kadangi tikrovės neatitinkanti informacija buvo išdėstyta skunde raštu, jo turinys yra aiškus, tai yra teiginiuose nėra dviprasmybių, neaiškių žodžių, frazių ir t.t.

Nepagrįstas skundo argumentas, jog nuteistajam teisminio nagrinėjimo metu nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, nes jis gynybos atsisakęs nebuvo, o tik atsisakė advokatės E. G. paslaugų. Šiuo aspektu pažymima, jog kaltinamojo J. S. teisė į gynybą pažeista nebuvo, kadangi teisminio nagrinėjimo metu, jam atsisakius advokatės E. G. paslaugų ir pareiškus, kad jis ginsis pats, teisiamasis posėdis vyko nedalyvaujant gynėjui. Šiuo atveju gynėjo dalyvavimas nebuvo būtinas, kadangi nebuvo sąlygų, numatytų BK 51 str., dėl gynėjo dalyvavimo būtinumo. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis J. S. atsisakydamas gynėjo pareiškė, jog „tačiau ateityje, jei bus skirtas man gynėjas, tai norėčiau, kad mane gintų“. Iš minėto protokolo turinio matyti, kad nuteistasis J. S. nebeprašė skirti jam gynėjo ir pats gynėjo nepasikvietė. Tačiau baigiamosiose kalbose kaltinamajam suteikus žodį apsiginti, J. S. teigė, kad gynėjo neatsisakė, o atsisakė tik gynėjos, kuri veikė prieš jo interesus (kuo pasireiškė gynėjos veikimas prieš jo interesus, nenurodė). Todėl teigė, kad šiame procese gynėjo jis neturėjo. Pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo nepareiškė. Iš to, kas paminėta matyti, kad nuteistasis J. S. gynėjo atsisakė savo valia, todėl nebuvo pažeistos jo, kaip kaltinamojo, teisės. Tai vertinama kaip siekis vilkinti bylos nagrinėjimą. Iš bylos medžiagos (T. 2 b.l. 138, 149) matyti, kad nuteistajam J. S. netinka joks Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skiriamas advokatas ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012-10-01 sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-94-12 buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas J. S.. Po skundžiamo 2012-03-13 nuosprendžio priėmimo dėl minėtų priežasčių byla apeliacinės instancijos teismui buvo perduota tik 2012-10-11. Tai patvirtina, kad nuteistasis J. S. nesutikdamas su skirtais jam advokatais, siekė vilkinti bylos išnagrinėjimo procesą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, todėl J. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.