Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Rita Bilevičienė Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.3.; 2.4.6.4.2.;

2014 m. birželio 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Artūro Ridiko, teisėjų Algirdo Gapučio, Bronės Vidzėnienės,

nukentėjusiojo R. M. įgaliotai atstovei pagal įstatymą, (duomenys neskelbtini) A. B. kūdikių ir vaikų globos namų socialinei pedagogei G. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės K. Ulienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. išteisintas iš BK 140 straipsnio 2 dalyje (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) numatyto kaltinimo tuo, kad laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bausdamas dėl vagystės, sudavė smūgius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R. M., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kūno vietas sukeldamas jam fizinį skausmą.

Be to, kad jis 2012 m. sausio 30 d., apie 22 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bausdamas dėl pabėgimo iš namų, sudavė smūgius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R. M., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kūno vietas sukeldamas jam fizinį skausmą.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) ir paskirti: už 2011-12-19 įvykį – 10 MGL dydžio baudą; už 2012-01-30 įvykį – 20 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 4 dalimi, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę bausmę – 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą. Teigia, kad teismo padarytos išvados, jog nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis D. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Skunde nurodoma, jog D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad jokių fizinio smurto veiksmų sugyventinės J. U. mažamečio sūnaus R. M. atžvilgiu neatliko – J. U. supyko, kad buvo jo palikta bei nori nuslėpti tikrąją tiesą, jog pati ne kartą baudė savo sūnų fizinėmis bausmėmis, todėl visas aplinkybes išsigalvojo ir „prišnekėjo“ R. M., kad apie mamos smurtą niekam nepasakotų. Toliau prokurorė toliau cituoja skundžiamą nuosprendį bei išvadas, kuriomis teismas pagrindė išteisinamąjį nuosprendį. Dėl mažamečio parodymų, prokurorė teigia, kad nukentėjusiojo parodymai dėl D. V. jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto viso proceso metu niekada nekito – mažametis nukentėjusysis nuosekliai teigė, jog kartu su motina J. U. jam ir broliui (N. M.) gyvenant (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), D. V. mušdavo jį diržu ir niekada nekeitė savo versijų ir parodymų dėl kaltinamojo veiksmų. Šias aplinkybes mažametis nukentėjusysis nurodė skirtingiems asmenims ir skirtingu laiku: pirmiausiai papasakojo ikiteisminio tyrimo teisėjui, o praėjus maždaug metams laiko tokias pačias aplinkybes nurodė teismo ekspertėms. Pažymi, jog mažamečio parodymai teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės išvadoje vertinami, kaip pakankamai aiškūs, nuoseklūs (atitinkantys jo amžių bei intelektinius gabumus) ir konkretūs, taip pat nurodoma, jog kalbėdamas apie įvykį R. M. jaudinasi, išsako, jog bijo D. dėl to, kad buvo mušamas. Prokurorė teigia, jog nepilnamečio parodymams patikimumo suteikia ir tai, kad apklausos metu mažamečio išsakyta informacija nesiskyrė nuo jau žinomų faktų apie jo patekimą į globos namus, motinos girtuokliavimą. Tai, kad nukentėjusysis R. M. niekada nenurodė tiksliai jo sumušimo datos, laiko, paaiškinama jo amžiumi ir intelektiniais gabumais – R. M. konstatuotas adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų ir elgesio sutrikimams, lengvas protinis atsilikimas. Pažymi, jog tikslumo stokojantys nukentėjusiojo R. M. parodymai patikimi, nes įvykių kiekis, įvykių laikas, nusikalstamų veikų padarymo būdas nustatytas kitais bylos duomenimis, t.y. liudytojų J. U., R. B., I. N. parodymais, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga, mokyklos vaiko gerovės komisijos posėdžio protokolu.

Dėl liudytojos J. U. parodymų ir jų prieštaringumo kitiems įrodymams, prokurorė teigia, kad aplinkybė, jog liudytoja ankščiau nepranešė apie D. V., R. M. atžvilgiu, atliktus nusikalstamus veiksmus ir apie tai nepasakojo net tuomet, kai jai ji pati buvo įtariama piktnaudžiavus motinos teisėmis ir pareigomis, nepaneigia šioje byloje tiriamų aplinkybių buvimo, kadangi veikų padarymo metu ji neturėjo jokios kitos gyvenamosios vietos, pati buvo emociškai trikdoma ir skriaudžiama D. V., todėl ieškojo būdų, kad galėtų gyventi skyrium nuo sugyventinio. Aplinkybė, jog mokykloje nebuvo pastebėti sumušimai, nei patvirtina, nei paneigia pateiktų kaltinimų D. V..

Įvertinus paminėtas aplinkybes, prokurorė nurodo, jog D. V. atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis bei atsižvelgiant į D. V. asmenybę – neteistas, teigiamai charakterizuojamas, socialius ryšius, visas bylos aplinkybes, jam skirtina baudos bausmė, kadangi kaltininko asmenybės įvertinimas leidžia daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytas nusikalstamas veikas nebūtų teisingas ir bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti jam skiriant švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis), taip pat po nusikalstamų veikų padarymo iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas ir per jį D. V. jokių naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dirba.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis D. V. bei jo gynėjas – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. V. išteisino pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Išteisindamas D. V. pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esančių prieštaravimų pašalinti nepavyko, todėl visos abejonės lieka kaltinamojo naudai, o byloje nesurinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių, jog kaltinamasis D. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas priimdamas D. V. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį savo išvadas pagrindė tuo, jog: 1) kaltinamasis D. V. nuo tyrimo pradžios savo kaltę neigė; 2) mažamečio duoti parodymai yra fragmentiški, juose trūksta nuoseklumo, jie neatskleidžia įvykių eigos, apklausiamas nukentėjusysis negalėjo nurodyti konkretaus įvykio laiko, aplinkybių, vietos, konkrečių jo atžvilgių atliktų veiksmų; 3) nukentėjusysis ankščiau buvo nenuoseklus pasakodamas apie sumuštą ausį – 2012 m. sausio mėnesio vidurio iki kovo mėnesio pradžios, kuomet policijos pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusysis paneigė savo mokytojai, liudytojai J. Ž., papasakotą aplinkybę, kad ausį už neklausymą sužalojo mama (J. U.); 4) nukentėjusysis ir liudytoja J. U., apie D. V., R. M. atžvilgiu, atliktus nusikalstamus veiksmus niekada nepasakojo už vaiko interesus atsakingiems asmenims – mokytojai (liudytojai J. Ž.), policijos pareigūnėms (liudytojoms I. B., A. L., Z. L.), Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistei (liudytojai V. A.) bei artimam jam asmeniui, liudytojai D. U.; 5) apie neteisėtus D. V. veiksmus prieš jos sūnų R. M. J. U. nepasakojo, net tada, kai pareiškus jai įtarimą byloje pagal BK 163 straipsnį, ji buvo apklausiama baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00094-12.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka D. V. kaltei padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus konstatuoti, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei byloje esančių, teisiamajame posėdyje ištirtų, įrodymų visetui. Apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai pernelyg svarbią reikšmę suteikė nukentėjusįjį bei jo gyvenamąją aplinką charakterizuojantiems duomenims, tai yra aplinkybėms susijusioms su mažamečio elgesio problemomis, taip pat praėjus nemažam laiko tarpui po kaltinime nurodomų įvykių užfiksuotiems mažamečio sužalojimams.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Neabejotina ir tai, kad įrodymais yra tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai – svarbu, jog jie būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, ir kad juos galima būtų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų leidžiančių daryti pagrįstą išvadą dėl D. V. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Šią išvadą leidžia daryti mažamečio nukentėjusiojo, liudytojos J. U. parodymų, specialisto išvados bei kitų bylos duomenų visuma.

Nukentėjusysis mažametis R. M. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-2-00094-12, 2012 m. liepos 27 d. buvo apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dėl jo motinos galimai padarytos nusikalstamos veikos, tai yra piktnaudžiavimo motinos teisėmis ir pareigomis. Šios apklausos metu mažametis nurodęs, jog smurtą jo atžvilgiu yra vartojęs ir D. V. ir po šios apklausos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas siekiant išsiaiškinti mažamečio nurodytas aplinkybes.

D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos laikėsi pozicijos, kad jokių fizinio smurto veiksmų sugyventinės J. U. mažamečio sūnaus R. M. atžvilgiu neatliko – J. U. supyko, kad buvo jo palikta bei nori nuslėpti tikrąją tiesą, jog pati ne kartą baudė savo sūnų fizinėmis bausmėmis, todėl visas aplinkybes išsigalvojo ir „prišnekėjo“ R. M., kad apie mamos smurtą niekam nepasakotų. Teigė, jog visais atvejais vaikas buvo mušamas motinos – J. U., jis į vaikų auklėjimą nesikišo (1 t., 128-131, 135-136, 2 t., 44-46 b. l.).

Kaip matyti iš 2012-07-27 nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokolo (1 t., 61-62 b. l.) ikiteisminio tyrimo apklausos pas teisėją metu nukentėjusysis R. M., apklausos pradžioje nurodė atėjimo į apklausą priežastis, tai, jog gyvena globos namuose bei kaip ten pateko – dėl mamos girtavimo, pasakojimo metu nurodo, kad „dabar manęs D. jau nemuša“ bei pasakodamas apie namuose patirtą fizinį smurtą, R. M. parodė, kad jis „bėgdavo iš namų dėl to, kad bijojo, kad mama jį muš. Mama jam davė į veidą su ranka. D. mušė su diržu. D. mušė su sagtimi ir jo ranka buvo mėlyna. Mama matė, kaip D. mušė ir nieko nedarė. Pasakė mama D., kad nemuštų. Jautėsi blogai. Jis D. atsilygino. Trenkė D.. D. buvo sulaužęs dešinę ranką broliui, nors pats to nematė, nes buvo parduotuvėje. <...> Kada D. mušė su diržo sagtimi, buvo mėlynė ant rankų, kojų, peties ir blauzdos. Pasakė mokytojai, kad jį D. muša ir parodė mėlynes. Mokytojos vardas, kuriai pasakojo apie mėlynes yra J.. D. kartais mušė ir brolį“.

Žinoma, vien šie nukentėjusiojo mažamečio parodymai negali būti vienintelis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas, kadangi, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šie jo parodymai išties yra fragmentiški, juose neatsiskleidžia įvykių laikas bei fizinio smurto panaudojimo aplinkybės. Tačiau, jo parodymus, šiuo atveju, papildo bei patvirtina kiti byloje esantys faktiniai duomenys, į ką pagrįstai dėmesį skunde atkreipė prokurorė. Liudytoja J. U. (šiuo metu Š.), mažamečio nukentėjusiojo motina, teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2011-02-11, išėjusi iš pataisos namų, apsigyveno pas D. V., (duomenys neskelbtini) ir iš (duomenys neskelbtini) vaikų namų susigrąžino vaikus – R. ir N.. Vaikai sugyventinį vadino tėvu. Sugyventinis prisidėjo prie vaikų auklėjimo ir išlaikymo. R. neklausydavo, bėgdavo iš namų, vagiliaudavo. R. patėvis kartais auklėdavo diržu. Dažniausiai R. mušdavo už pabėgimą iš namų. Liudytoja taip pat nurodė, jog buvo pakviesta ateiti į mokyklą, kadangi R. su kitu mokiniu pavogė žaidimo korteles iš bibliotekos. Apie tai ji pasakė sugyventiniui, kuris tą pačią dieną R. mušė diržu per užpakalį pasiguldęs kambaryje ant lovos. Mušimo diržu atvejų buvo ir prieš tai. Negali konkrečiai visų atvejų prisiminti. Sugyventinio diržas, kuriuo mušdavo R., buvo tiesiog iš kelnių. Taip pat parodė, jog dėl R. pabėgimo iš namų ne kartą kreipėsi į policiją. Nurodė konkretų atvejį, kuomet ji su sugyventiniu važiavo ieškoti R. – surado prie prekybos centro „M.“. Parsivedus jį namo, klausė dėl ko bėgo. Pradžioje geruoju kalbėjosi, po to sugyventinis jį mušė diržu, o R. šaukėsi pagalbos. Be šių aplinkybių liudytoja taip pat parodė, kad gyvendama su D. V., keletą kartų pati buvo sugyventinio sumušta (2 t., 9-10 b. l.). Iš teisiamojo posėdžio metu pagarsintų liudytojos J. U. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad ji nurodė tapačias aplinkybes dėl buvusio sugyventinio elgesio su ja bei jos vaikais (1 t., 52-55, 57-60 b. l.).

Iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. M. konstatuojamas adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų ir elgesio sutrikimams; lengvas protins atsilikimas su elgesio sutrikimu, jam konstatuoti iš mažens. Pirmojo iš sutrikimų atsiradimas tiesiogiai yra susijęs su tiek su byloje nagrinėjamu įvykiu, tiek su kitais nepalankiais jo gyvenimo įvykiais – nepakankama priežiūra šeimoje, motinos piktnaudžiavimas alkoholiu, patirtas smurtas šeimoje. Taip pat konstatuota, kad R. M., atsižvelgiant į jo protinio išsivystymo lygį, pažintinės veiklos ir individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykių vietą, dalyvius, jų veiksmus, negali įvardinti tikslaus įvykių laiko, kiekio) ir duoti apie tai parodymus, tačiau R. M. įtariamajam išreiškia baimę, todėl jis nedetalizuoja įvykio aplinkybių, pokalbio metu darosi priešiškas, gynybiškas, nekalbus. (1 t., 109-111 b.l.). Atkreiptinas dėmesys, kad iš šio ekspertizės akto matyti ir tai, jog kalbėdamas apie byloje nagrinėjamą įvykį su psichiatre R. M. jaudinasi, išsako, jog bijodavo D. dėl to, kad buvo mušamas: „D. mane mušdavo taip, kad būdavo mėlynas užpakalis...Jis anksčiau gyveno su mama. <...> dabar aš tai jau pabėgčiau nuo jo (D.) arba sudaužyčiau jį... Jis mušdavo su diržu...Aš neidavau į mokyklą, baisu būdavo grįžti į namus, nes mušdavosi... Mušdavosi blaivus. Mama niekur nevesdavo manęs po to, kai jis mušdavosi. Tik sakydavo nemušti manęs. Broliui D. buvo sulaužęs ranką“. Taip pat nurodoma, jog mažamečio mąstymas vaikiškas, konkretus. Suvokimo sutrikimų, kliedėjimo idėjų nenustatyta. Padidintas polinkis fantazuoti ar polinkis į įtaikumą R. M. nenustatyti. Taigi, kaip matyti, R. M. parodymai dėl D. V. jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto viso proceso metu niekada nekito, tapačias aplinkybes jis nurodęs tiek 2012 metais apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek po metu – atliekant jo psichinės būklės įvertinimą. Kaip jau ir minėta, šie mažamečio parodymai yra gana neišsamūs – tiksliai nenurodant sumušimo datos, laiko, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės akte R. M. parodymai vertinami, kaip pakankamai aiškūs, nuoseklūs (atitinkantys jo amžių bei intelektinius gabumus) ir konkretūs, be to, stebima baimė kalbėti apie įtariamojo veiksmus jo atžvilgiu ir būtent dėl šios priežasties įvykių aplinkybės nėra detalizuojamos, todėl apylinkės teismas nepagrįstai bei klaidingai vertindamas ekspertizės akto išvadas, atmetė mažamečio R. M. parodymus. Tuo labiau, kad kaltinime nurodytų veikų padarymo metu R. M. buvo tik aštuonerių metų amžiaus ir jam nuo mažens diagnozuoti psichinės sveikatos sutrikimai – adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų ir elgesio sutrikimams bei lengvas protinis atsilikimas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog nepilnamečio parodymams patikimumo suteikia ir tai, kad apklausos metu mažamečio išsakyta informacija nesiskyrė nuo jau žinomų faktų apie jo patekimą į globos namus, motinos girtuokliavimą, susižalojimą, brolio rankos lūžį ir pan., kuriuos patvirtina teisiamojo posėdžio metu paskelbti ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 50-2-00094-12 duomenys. Sutiktina su skundžiamame teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog mažametis R. M. yra iš ties probleminis vaikas ir tai išsamiai patvirtina skundžiamame nuosprendyje išdėstyti liudytojų R. B., I. N., J. Ž., I. B., V. A., A. L., Z. L. parodymai bei rašytinė bylos medžiaga, taip pat šie duomenys patvirtina buvus vagystės iš mokyklos bibliotekos (R. B., I. N., J. Ž.) bei pabėgimo iš namų faktus, tai yra kaltinime inkriminuotų įvykių laiką bei situacines aplinkybes, tačiau minėtų liudytojų parodymai iš esmės nėra susiję būtent su D. V. inkriminuotomis veikomis – fizinio smurto prieš mažametį panaudojimu bei neturi įtakos sprendžiant jo kaltės klausimą.

Kaip jau ir minėta, D. V. viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad jam pareikšti kaltinimai yra J. U. šmeižtas dėl judviejų išsiskyrimo ir būtent ji primokiusi R. M.. Tačiau byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių šias aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja Ž. K., tuometinė D. V. sugyventinė, parodė (2 t., 26-27 b.l.), jog J. U. skambino jai ir netgi rašė grasinančias žinutes. Tačiau, teismo vertinimu, kiti byloje esantys duomenys daryti išvados apie galimą apkalbėjimą neduoda pagrindo. Pažymėtina, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (2012-07-27) mažametis R. M. gyveno nebe su motina J. U., o jo globėju (rūpintoju) buvo paskirti (duomenys neskelbtini). Taigi, mažamečiui neturint jokio kontakto su motina, D. V. pateikta versija, jog vaikui įtakos turėjo J. U., yra atmetama. Taip pat mažametis minimos apklausos metu buvo apklausiamas būtent apie jo motinos J. U. elgesį ir, laisvo pasakojimo metu, nurodęs ne tik D. V. smurtinius veiksmus, bet ir kitą neigiamą patirtį. Be visų šių duomenų, iš paties kaltinamojo parodymų matyti, kad po tarp jo bei J. U. įvykusio konflikto, kuomet ji su vaikais apie dvi savaites negyveno jo bute, jie susitaikę, pagyvenę apie mėnesį laiko kartu ir J. U. jam pasakiusi, kad jai bus geriau gyventi atskirai (1 t., 130 b. l.). Tapačias aplinkybes nurodė ir J. U.. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, J. U. parodymų nepatikimumą pagrindė ir ta aplinkybe, jog apie D. V. fizinio smurto vartojimą jos sūnaus R. M. atžvilgiu ji nenurodė nei 2012-06-07 pareiškus jai įtarimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 50-2-00094-12, nei bendraudama su mokytojais, su vaikų teisių apsaugos darbuotojais, nei su policijos pareigūnais. Tačiau teisėjų kolegija su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka ir sprendžia, kad šiuos mažamečio nukentėjusiojo motinos veiksmus (neveikimą) galėjo lemti susiklosčiusios gyvenimiškos aplinkybės, tai yra, kad ji ilgą laiką laiko tarpą, taip pat ir kaltinime nurodomų veikų padarymo metu, buvo priklausoma nuo D. V. – gyveno jo bute, ji pati bei jos vaikai buvo išlaikomi D. V., kaip ji pati teigia, buvo tiek emociškai tiek fiziškai skriaudžiama D. V.. O apie D. V. bei jo santykį su jos vaikais J. U. buvo apklausta būtent po R. M. apklausos.

Taigi, visų pirmiau aptartų bylos duomenų visuma leidžia pripažinti esant įrodyta, jog D. V., laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio 19 iki 22 dienos, tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bausdamas dėl vagystės, sudavė smūgius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R. M., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kūno vietas sukeldamas jam fizinį skausmą. Taip pat jis, 2012 m. sausio 30 d., apie 22 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bausdamas dėl pabėgimo iš namų, sudavė smūgius diržu mažamečiam nukentėjusiajam R. M., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kūno vietas sukeldamas jam fizinį skausmą. Tokie D. V. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalį (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmos instancijos teismo nuosprendis, kuriuo D. V. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – D. V. pripažįstamas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) (BPK 329 straipsnio 2 punktas) bei sprendžiamas klausimas dėl jam skirtinos bausmės.

D. V. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas bausmę D. V. teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgia į padarytų nusikaltimų sunkumą, jo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į nusikalstamos veikos padarymo motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos padarymo stadiją ir pasekmes, į kaltinamojo asmenybę bei kitas aplinkybes.

D. V. padarytos veikos yra priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, už kurių padarymą sankcijoje numatyta vienintelė – laisvės atėmimo bausmė iki dvejų metų. Tačiau prokurorė skundu prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnes, sankcijoje nenumatytas bausmes – baudas.

BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui teisę, vadovaujantis bausmės paskirtimi, motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų.

Taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, jog BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pabloginti <...> išteisintojo, <...> padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. <...> išteisintojo <...> padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Todėl kolegija negali skirti nei griežtesnės, nei didesnio dydžio bausmės, negu prašoma skunde.

D. V. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, anksčiau nebuvo teistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, veikos padarymo metu dirbo. Atkreiptinas dėmesys, jog nuo D. V. padarytų veikų praėjo gana ilgas laiko tarpas ir per šį laikotarpį D. V. jokių naujų nusikalstamų veikų nepadarė, yra dirbantis, saistomas stipriais socialiniais ryšiais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo motyvacija daugiau nepažeidinėti įstatymų yra pakankamai argumentuota ir aukščiau aptartos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skiriant švelnesnes, BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje nenumatytas – baudos bausmes, kurių dydžiai nustatomai arčiau baudos bausmės minimumo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrinamos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę.

Pažymėtina ir tai, jog jau ir be nurodytų priežasčių – klaidingo byloje esančių įrodymų vertinimo nulėmusio išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, skundžiamas teismo nuosprendis negalėtų būti pripažįstamas teisėtu, kadangi, kaip matyti iš kaltinamojo akto, D. V. teismui buvo perduotas kaltinant jį dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) padarymu, tačiau skundžiamo nuosprendžio tiek aprašomojoje tiek rezoliucinėje dalyse apylinkės teismas sprendimą priėmė tik dėl vienos veikos, konkrečiai nenurodant dėl kurios iš kaltinime D. V. inkriminuotų veikų. BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodoma apie tai, kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas. Priimdamas nuosprendį šioje byloje, pirmosios instancijos teismas nurodytų nuosprendžio surašymo taisyklių laikėsi tik iš dalies ir pažeidė jau nurodytos BPK normos reikalavimus, kas pripažįstama esminiu proceso pažeidimu, kadangi sprendimas dėl D. V. pareikšto kaltinimo iš esmės priimtas nebuvo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) (2011 m. gruodžio 19 – 22 d. veika), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį – 10 MGL (dešimties minimalių gyvenimo lygių) arba 1300 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) dydžio bauda;pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003-07-04 įstatymo IX-1706 redakcija) (2012 m. sausio 30 d. veika) ), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį – 18 MGL (aštuoniolikos minimalių gyvenimo lygių) arba 2340 Lt (dviejų tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir D. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 20 MGL (dvidešimties minimalių gyvenimo lygių) arba 2600 Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio baudą.

D. V. skirtą kardomąją priemonę – rašytini pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.