Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-02-27 · Administracinė byla Nr. A-143-223-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-02-27
Bylos Nr.
A-143-223-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
Advokatai
Dovilė Stančikaitė
Administracinė byla Nr. A11 – 223/2007Procesinio sprendimo kategorija 25 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. vasario 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Dovilei Stančikaitei,atsakovo atstovui Ričardui Prašmuntui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės aviakompanijos ,,Lietuvos avialinijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės aviakompanijos ,,Lietuvos avialinijos“ skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus oro uosto Pasienio kontrolės punktui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė aviakompanija ,,Lietuvos avialinijos“ (nuo 2006-11-16 AB „fly LAL- Lithuanian Airines“, toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 3 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus oro uosto Pasienio kontrolės punkto (toliau – atsakovas, Vilniaus oro uosto Pasienio kontrolės punktas) viršininko pavaduotojo 2006 m. vasario 27 d. nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. 5 ir bylą nutraukti.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo viršininko pavaduotojas skundžiamu nutarimu paskyrė jam administracinę nuobaudą – 11 000 Lt baudą – už tai, kad 2006 m. sausio 27 d. atskraidino į Lietuvą Tailando pilietę Miss S. J., gimusią (duomenys neskelbtini), paso Nr. (duomenys neskelbtini), be galiojančios Lietuvos Respublikos vizos ir pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) 20 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas teigė, kad administracinės teisės pažeidimas nustatytas neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai interpretavus taikytinus teisės aktus, todėl ginčijamas nutarimas negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2006 m. sausio 27 d. reisu TE 461 Amsterdamas – Vilnius atskraidino paminėtą Tailando pilietę. Atliekant tikrinimą Vilniaus oro uosto Pasienio kontrolės punkte buvo nustatyta, kad ji neturi galiojančios Lietuvos Respublikos vizos, todėl, vadovaujantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 8 straipsnio nuostatomis, buvo priimtas sprendimas neįleisti jos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Surašius neįleidimo į Lietuvos Respubliką dokumentus, Tailando pilietė bendrovės vykdytu reisu TR 464 tą pačią dieną, t. y. 2006 m. sausio 27 d. 16.20 val., buvo grąžinta į Amsterdamą. Pabrėžė, kad Tailando pilietė nebuvo įvežta į Lietuvos Respublikos teritoriją. Vilniaus oro uosto Pasienio kontrolės punktas 2006 m. sausio 29 d. surašė įstatymo pažeidimo protokolą ir nutarimu bendrovei paskyrė baudą. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatų analizė leidžia teigti, jog prievolė užtikrinti, kad keleiviai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra taikoma tiems vežėjams, kurie veža užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Taigi tuo atveju, kai vežėjas atvežė keleivį iki Lietuvos Respublikos sienos, t. y. iki pasienio kontrolės punkto, bet neįvežė jo į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną (ką ir padarė bendrovė), tokiam vežėjui Įstatymo numatyta atsakomybė negali atsirasti. Pagal Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, asmuo laikomas kirtusiu valstybės sieną tik po patikrinimo pasienio kontrolės punkte. Taigi iki to momento, kol asmuo nebuvo patikrintas pasienio kontrolės punkte, jis negali būti laikomas kirtusiu valstybės sieną ir, atitinkamai, įvežamu per valstybės sieną, kaip nustatyta Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas pažymėjo, jog bendrovės pagrindinė veikla yra tarptautinis keleivių ir krovinių vežimas oro transportu. Keleivių vežimas pagal vežimo sutarties sąlygas ir visas taikytinas keleivių vežimo oro transportu taisykles reiškia keleivio, perėjusio valstybės, iš kurios jis keliauja, pasienio kontrolės punkte vykdomą patikrinimą, kirtusio tos valstybės sieną ir esančio pasienio ruože, patalpinimas į orlaivį ir pervežimas iki paskirties vietos, nurodytos keleivio biliete, valstybės pasienio ruožo. Bendrovės kaip vežėjo prievolė keleivio atžvilgiu baigiasi tuo momentu, kai vežėjas atveža keleivį iki paskirties vietos pasienio kontrolės punkto. Bendrovė nėra ir negali būti pasienio kontrolės punktas ir neturi bei neprivalo turėti specialiųjų žinių apie vienoje ar kitoje valstybėje privalomus keleiviams turėti kelionės dokumentus, įskaitant vizas, o taip pat tikrinti keleivių dokumentų prieš jiems kertant valstybės sieną. Teigė, jog Įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinta prievolė tikrinti keleivio kelionės dokumentus ir mokėti baudas tuo atveju, jei vežėjas, įveždamas užsienietį į Lietuvos Respublikos teritoriją, neužtikrina, kad pastarasis turėtų tinkamus dokumentus, apskritai negali būti taikoma aviacijos veikloje, nes tai prieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams. Bendrovė negali prisiimti atsakomybės už tai, ko negali kontroliuoti. Bendrovė neturi galimybių reikalauti, kad visi keleiviai, įsigiję bilietus į bendrovės vykdomus reguliariuosius skrydžius, turėtų tinkamus kelionės dokumentus, kadangi ne visais atvejais pati betarpiškai parduoda bilietus į savo reisus. Be to, bendrovė neturi jokios galimybės kiekviename oro uoste tikrinti keleivių kelionės dokumentų antžeminės registracijos metu. Amsterdamo oro uoste, iš kurio išvyko minėta Tailando pilietė, keleivių antžeminės registracijos paslaugas bendrovei teikia ,,KLM Royal Dutch Airines“ pagal 2006 m. sausio 1 d. įsigaliojusią antžeminių paslaugų teikimo sutartį, kuri buvo pateikta atsakovui. Vadovaujantis šios sutarties nuostatomis, pareiga tikrinti keleivio dokumentus, įskaitant vizas, tenka būtent ,,KLM Royal Dutch Airines“, o ne bendrovei. Tuo tarpu bendrovė negali įpareigoti užsienio juridinio asmens savo veikloje taikyti Lietuvos Respublikos įstatymų.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 26 – 32) su skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai yra netikslūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas netinkamai interpretuoja Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatą, reglamentuojančią įvežamų į Lietuvos Respubliką užsieniečių sampratą. Ginčijamas terminas „įvežimas“ yra veiksmų komplekso (bilietų įsigijimo, registravimo, įlaipinimo į orlaivį, skridimo, nusileidimo, tikrinimo ir pan.) sudėtinė dalis, kuris gali būti apibūdinamas vienu žodžiu – gabenimas. Įvežimas į Lietuvos Respubliką traktuojamas kaip tarpinė gabenimo stadija, susijusi su sienos kirtimu. Vėliau vyksta tolesnis keleivio gabenimas iki biliete nurodytos paskirties vietos. Dėl to, kad gabenant keleivius oro transportu valstybės siena kertama ore, o sienos kontrolė atliekama paskirties punkte (valstybės teritorijoje), gabenimo pabaiga ir įvežimas (gabenant oro transportu) sutampa. Atsakomybė kyla keleivio gabentojui – vežėjui (įmonei, įsipareigojusiai nuvežti keleivį į paskirties vietą) – už tai, kad įvežant (vykstant per valstybės sieną, atliekant pasienio kontrolę) keleivį nepasirūpino keleivio įvažiavimui būtinų dokumentų turėjimu. Būtent todėl pareiškėjui, atgabenusiam paminėtą Tailando pilietę, atsirado įstatyme numatyta atsakomybė. Vežėjas yra atsakingas už gabenamą keleivį iki jo įleidimo į teritoriją. Tokia nuostata įtvirtinta Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (pasirašyta Čikagoje 1944 m. gruodžio 7 d.) 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.39.4 punkte, kuris numato, kad vežėjo prievolė išvežti bet kurį asmenį iš susitariančių šalių teritorijos pasibaigia tuo momentu, kai toks asmuo įleidžiamas į tokią šalį. Pareiškėjo teiginys, kad bendrovė nėra ir negali būti pasienio kontrolės punktas ir neturi bei neprivalo turėti specialiųjų žinių apie vienoje ar kitoje valstybėje privalomus keleiviams turėti kelionės dokumentus, įskaitant vizas, o taip pat tikrinti keleivių dokumentų prieš jiems kertant valstybės sieną, yra neteisingas. Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40 punktas numato, kad vežėjas įsodinimo (įlaipinimo) punkte imasi priemonių, užtikrinančių, kad keleiviai turėtų visus patikrinimui reikiamus dokumentus, kurių reikalaujama susitariančioje šalyje, todėl visiškai nesutinkama, kad bendrovei yra perkeliamos pasienio kontrolės punktų funkcijos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys, jog bendrovė negali prisiimti atsakomybės už tai, ko negali kontroliuoti, yra nepagrįstas. Atvirkščiai, kiekvieno vežėjo pareiga yra pasirūpinti ne tik bilieto pardavimu (pelno gavimu), bet ir dokumentų, leidžiančių įvažiuoti į paskirties vietą ar tranzito valstybę, nustatymu (tikrinimu). Pareiškėjas nepagrįstai samprotauja apie bilietų pardavimo vietą, keleivės galutinės paskirties vietą, tranzitinio skrydžio, Europos Sąjungos šeimos narių vykimą kartu kelionės metu, kreipimąsi dėl prieglobsčio, falsifikuotą dokumentą ir pan., nes byloje tokių duomenų nėra. Tai reiškia, kad Tailando pilietės galutinis tikslas buvo Lietuvos Respublika, į kurią vyko turistiniais tikslais, jos dokumentai buvo tvarkingi, ji prieglobsčio neprašė. Vežėjo atsakomybė atsirado dėl to, kad jis tinkamai neužtikrino (nepatikrino, neinformavo, nepareikalavo ir pan.), kad vežama keleivė turėtų visus reikiamus įleidimui į Lietuvos Respubliką dokumentus. Atsakovas pabrėžė, kad nesutinka, jog nėra pareiškėjo kaltės. Jo kaltė pasireiškė neveikimu, o tyčios kryptingumas šiuo atveju reikšmės neturi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 30 d. sprendimu (b. l. 43 – 47) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Vilniaus oro uosto Pasienio kontrolės punkto viršininko pavaduotojo 2006 m. vasario 27 d. nutarimą ir paskyrė pareiškėjui 1 000 Lt baudą.

Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 19, 20, 21 straipsniais, padarė išvadą, kad vežėjas, šiuo atveju pareiškėjas, įveždamas užsienio pilietį į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjas turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, numatytą Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, nes tinkamai neužtikrino Amsterdamo oro uoste keleivių kelionės dokumentų tikrinimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Tailando pilietė buvo įvežta į Lietuvos Respubliką be vizos. Esant šioms aplinkybėms, teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad bendrovei nėra prievolės tikrinti keleivių kelionės dokumentų. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, jog prievolė užtikrinti, kad keleiviai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra taikoma tiems vežėjams, kurie veža užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, t. y. iki pasienio kontrolės punkto, bet neįvežė jų į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną (ką ir padarė bendrovė), todėl įstatymo numatyta atsakomybė negali atsirasti. Teismas nurodė, kad Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, jog vežėjas privalo užtikrinti, kad keleiviai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, t. y. prieš įvažiuojant į šalį, o ne kertant valstybės sieną. Įstatymo 19 straipsnyje numatytos vežėjų pareigos vežant užsieniečius. Pagal minėto straipsnio nuostatas, jeigu asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką, vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu, atvežęs užsienietį iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, privalo nedelsdamas už savo lėšas nuvežti užsienietį į užsienio valstybę, iš kurios jis atvyko. Bendrovė savo pareigą įvykdė ir jos vykdytu reisu TR 464 tą pačią dieną, t. y. 2006 m. sausio 27 d. 16.20 val., Tailando pilietė buvo grąžinta į Amsterdamą. Teismas pažymėjo, jog vežėjui gali būti neskiriama bauda, jeigu vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, jeigu vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, jeigu užsieniečio kelionės dokumentas yra suklastotas. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, jog jam negali būti skiriama bauda pagal nurodytas Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas pabrėžė, kad svarbu nustatyti pareiškėjo kaltės klausimą (Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 9 str.). Pareiškėjo argumentai, kad bendrovė, įlaipindama Tailando pilietę į lėktuvą, įsitikino, jog ji turi kelionės dokumentus, nes važiavo su asmeniu, kuriam vizos nereikėjo, yra neteisingi, nes ji neturėjo vizos įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Kitas pilietis negali atsakyti už Tailando pilietės veiksmus. Pareiškėjo argumentas, kad keleivių kelionės dokumentų kontrolę vykdė Amsterdamo įmonės „KLM Royal Dutch Airines“ darbuotojai, už kurių veiksmus bendrovė negali būti atsakinga, yra teisingas, nes bendrovė yra sudariusi sutartį su Amsterdamo įmone, kurios darbuotojai vykdė keleivių kelionės dokumentų tikrinimą, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių Tailando pilietė buvo atskraidinta į Lietuvos Respubliką. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo nutarimus dėl mažesnių sankcijų už teisės pažeidimus taikymo (2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimai), nurodė, kad pareiškėjo absoliučios kaltės, tyčinio veikimo nėra, jis dėl keleivių kelionės dokumentų tikrinimo yra sudaręs sutartį su Amsterdamo įmone „KLM Royal Dutch Airines“, geranoriškai padėjo atskleisti pažeidimą, savo lėšomis grąžino Tailando pilietę į Amsterdamą, yra sunki bendrovės finansinė padėtis, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais yra pagrindas paskirtą nuobaudą sumažinti iki 1 000 Lt.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 50 – 53) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nesivadovavo teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo dalyką, t. y. įstatymu ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymu, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. V-63/1V-174 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 9/1V-16 „Dėl kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos ir sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. V-63/1V-174).

2. Teismas plečiamai taikė Įstatymo 20 straipsnio nuostatas, nes atsakomybė už Įstatymo 20 straipsnio pažeidimą oro vežėjui kyla tada, kai vežėjas pažeidžia pareigą užtikrinti, kad įvežamas į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Aviakompanijos atstovas šią prievolę atliko ir priimdamas į skrydį keleivę patikrino pastarosios kelionės dokumentą – asmens pasą, kuris atvykimo į Tarptautinį Vilniaus oro uostą metu buvo galiojantis. Aviakompanija nepagrįstai buvo nubausta už tai, kad nepatikrino visų reikiamų dokumentų.

3. Bauda už Įstatymo 20 straipsnio pažeidimą negali būti skiriama, nes aviakompanija neįvežė paminėtos Tailando pilietės į Lietuvos Respubliką (Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 2 str. 7 d., įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 5 str. 3 d., 6, 7, 8, 9 str., 1990 m. birželio 14 d. Šengeno konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo 6 str. 1 d., 6 str. 2 d. b) p.). Teisėta gali būti laikoma tik aviakompanijos pareiga patikrinti kelionės dokumentą, o visi kiti tikrinimai yra valstybės kompetentingos institucijos kompetencija.

4. Aviakompanija (jos atstovas) įsitikino, kad Tailando pilietė turi kelionės dokumentą, t. y. Tailando piliečio pasą (įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 10 d., 6, 7 str., Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. V-63/1V-174). Aviakompanijai negali kilti atsakomybė už asmens, neturinčio vizos, gabenimą.

5. Vadovaujantis įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 dalimi, aviakompanija užtikrino, kad keleivė turėtų reikiamą kelionės dokumentą, todėl teismas turėjo taikyti Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir baudos vežėjui neskirti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59 – 60) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Prašo atsižvelgti į argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą.

2. Atsižvelgiant į Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu oro keliais, įveždamas užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką (Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.39.4, 3.40, 3.40.1, 3.40.3 p., Reglamentas (EB) Nr. 539/2001 su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 2414/2001 ir Reglamentu (EB) Nr. 453/2003, ,,Dėl bendro trečiųjų šalių, kurių piliečiai privalo turėti valstybių narių vizas, sąrašo patvirtinimo“).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčo santykiai reglamentuojami specialiojo įstatymo – Įstatymo, todėl yra būtina pateikti taikytinų šioje byloje Įstatymo nuostatų aiškinimą.

Pagal taikytiną šioje byloje vežėjų atsakomybę reglamentuojantį Įstatymo 20 straipsnį (2005-05-19 įstatymo Nr. X-214 redakcija), vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką (1 d.). Jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį (2 d.). Vežėjui bauda neskiriama, jeigu: 1) vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“; 2) vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra suklastotas (3 d.).

Aiškinant nurodyto straipsnio taikymą pažymėtina, kad jis yra skirtas visų transporto rūšių (tarp jų ir oro transporto) vežėjams (Įstatymo 5 str.). Todėl šio straipsnio nuostatos be jokių išlygų dėl tam tikros (šiuo atveju oro) transporto rūšies specifikos taikytinos ir pareiškėjui.

Kolegija pažymi, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse yra pateikta vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų samprata. Pagal ją, tokiais dokumentais laikytini kelionės dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, t. y. šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Tokia samprata (jos aiškinimas) neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Kolegija pažymi, kad minėtas kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą.

Byloje neginčijamai yra nustatyta, kad minėta keleivė (Tailando pilietė) neturėjo galiojančios vizos, leidžiančios jai kirsti Lietuvos valstybės sieną, ir dėl to atsakovo pareigūnų nebuvo praleista per oro uosto dokumentų kontrolės punktą. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus tai reiškia, kad Įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme ji neturėjo kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė šią Įstatymo normą.

Taigi konstatuotina, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasNijolė PiškinaitėArūnas Sutkevičius