Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-01-27 · Byla Nr. Iv-172-624/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-01-27
Bylos Nr.
Iv-172-624/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01534-2010-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
M. K., A. V.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-172-624/2012(Proceso Nr. 3-61-3-01534-2010-9)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų M. K. ir A. V. prašymą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai M. K. ir A. V. prašyme prašo priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką: M. K. – 325.95 Lt, už 2008 m. liepos ir rugpjūčio mėn., A. V. – 2134.60 Lt už 2007 m. balandžio - gegužės mėn., 2008 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. ir 2008 m. lapkričio mėn. bei priteisti kiekvienam po 100 Lt bylinėjimosi išlaidų už skundo teismui parengimą. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str., valstybės tarnautojams mokami priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, už laipsnį arba tarnybinį rangą. Minėti priedai negali viršyti 55 proc. pareiginės algos. To paties įstatymo 26 str. 1 d. nustatyti pagrindai, kuriems esant valstybės tarnautojams mokamos priemokos: už darbą poilsio ir švenčių dienomis ir nakties metu, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir kt., šios priemokos negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto ribojimo taikymo, jiems neišmokėti priedai, tokiu būdu pažeidžiant Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatas, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime pažymėjo, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir, kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijančias nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 d. nuostatai. Pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. yra įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d. taip pat nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.130 str. 2 d., skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, nutraukia ieškinio senaties terminą. Nuo 2009-01-01 pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. redakciją ir minėtą ribojimą panaikinus, daro išvadą, kad Lietuvos valstybė pripažino prievolę. Dėl pažeistų teisių pareiškėjai kreipėsi nepasibaigus 3 metų senaties terminui, nes apie teisę į ieškinį sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Mano, kad sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, viršijančios 70 procentų pareiginės algos, išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu ir keliamiems reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra taikytinas 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimas. Taip pat nurodo, kad nagrinėjamame ginče galimas valstybės civilinės atsakomybės taikymas. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Šioje byloje yra visos būtinos teisinės sąlygos, kurioms esant, CK 6.271 str. nustato Lietuvos valstybės atsakomybę už asmeniui valstybinės valdžios įstaigos priimtu teisės aktu padarytą žalą. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Visų valstybės tarnautojų darbdavys yra Lietuvos Respublikos valstybė, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos rinktinė kaip institucija yra tik valstybės priimtų sprendimų vykdytoja. Valstybei, kaip darbdaviui, pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareiškėjų, kaip pareigūnų, darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą. Taip pat valstybė turėjo ir turi pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareiškėjų, kaip pareigūnų, atliktą darbą užtikrinimui, todėl ji turi ir pareigą atlyginti neteisėtai negautas pajamas. Tarp ginčo šalių yra susiklostę specifiniai teisiniai santykiai ir atsakovės pareiškėjų atžvilgiu elgiasi neteisėtai, todėl joms kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti už atliktą darbą pagal CK 6.279 str. 1 d. analogiją (b. l. 1-5).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad civilinė atsakomybė gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. CK 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. To paties straipsnio 1 d. įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Valstybei, kaip ir asmeniui, yra taikomos tos pačios žalos atlyginimo normos kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjai, siekdami žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams. Pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybinės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Teisės aktai, Konstitucinio teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Pažymėjo, kad LVAT ne kartą yra pasisakęs, kad DK 298 str. terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui. Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t. y. darbuotojas neturi teisės prisiteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjai su skundu kreipėsi 2010-05-17, todėl jų piniginiai reikalavimai gali būti tenkinami nuo 2007-05-17. Jei teismas pripažintų, kad pareiškėjų teisės pažeistos, priteistinos sumos turėtų būti mažinamos: A. V. už 2007 m. balandžio mėn. – 29.78 Lt ir už gegužės mėn. 13 darbo dienų – 57.67 Lt, iš viso – 87.45 Lt. Taip pat prašo, atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, tenkinus pareiškėjų reikalavimus, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b. l. 18-21).

Pateiktame atsiliepime atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinė su pareiškėjų prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsakovės Lietuvos valstybės atsiliepime nurodytais argumentais. Prašė taikyti ieškinio senatį, taip pat sprendimo vykdymą dėl sunkios valstybės ekonominės padėties atidėti vieneriems metams (b. l. 26-29).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas iš dalies.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos rinktinės pareigūnai. Dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jiems buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, M. K. buvo neišmokėta už 2008 m. liepos mėn. – 83.56 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 242.39 Lt, o A. V. už 2007 m. balandžio mėn. – 29.78 Lt, už 2007 m. gegužės mėn. – 97.61 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 296.85 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. – 115.44 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. – 1594.92 Lt (b. l. 6-10).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomų reikalavimo sumų.

Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjai M. K. ir A. V., kurių prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn., į teismą su prašymu kreipėsi 2010-05-27, darbo užmokestis jiems išmokamas iki kito mėnesio 10 d. (b. l. 49). Atsižvelgiant į atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pareiškėjams M. K. ir A. V. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos rinktinės priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn.: M. K. už 2008 m. liepos mėn. – 83.56 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 242.39 Lt (b. l. 6-7), A. V. už 2007 m. gegužės mėn. – 97.61 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 296.85 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. – 115.44 Lt ir už 2008 m. lapkričio mėn. – 1594.92 Lt (b. l. 8-10), t. y. tenkinami reikalavimai priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas už tris metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos. Pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjui A. V. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. balandžio mėn. nėra: CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Aplinkybė, kad darbo užmokesčio dalis nebuvo išmokėta dėl teisės normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nustatyto ribojimo, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą: tai nebuvo jokia kliūtis kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo ir suinteresuoti asmenys, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ tai padarė dar 2007-2008 m.

Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjų ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susiję su Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos rinktine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjai formuluodami savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjai prašo priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys – Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos rinktinė. Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir LVAT (2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A662-1735/2010, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011 ir kt.).

Atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos rinktinės prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkinamas: priteisiamos neišmokėto darbo užmokesčio sumos yra nedidelės, įrodymai, kad tokio dydžio reikalavimų atsakovas negali įvykdyti arba tai reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, nepateikti, o motyvuoti tokio pobūdžio prašymo sunkia valstybės ekonomine padėtimi atsakovas, kuris turi jį įvykdyti iš jam skirtų lėšų, neturi pagrindo. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2011-09-15 nutartis adm. byloje Nr. A-261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis adm. byloje Nr. AS-146-236/2011, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011 ir kt.). Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovas atsiliepime, kurį pateikė teismui 2010-06-18, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, šis terminas jau yra pasibaigęs, o naujų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad atsakovas, įsiteisėjus sprendimui, jo negalės įvykdyti, nepateikė.

Pareiškėjai taip pat prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas už prašymo surašymą. Iš byloje esančios 2010-05-17 teisinių paslaugų sutarties (duomenys neskelbtini) matyti, kad prašymą pareiškėjams parengė Viešoji įstaiga Profesinių sąjungų plėtros centras „Force majore“ (b. l. 11). Pareiškėjai, kaip matyti iš 2010-05-17 kasos pajamų orderių Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pagal pateiktas sąskaitas faktūras už prašymo parengimą sumokėjo po 100 Lt kiekvienas Viešajai įstaigai Profesinių sąjungų plėtros centrui „Force majore“ (b. l. 12-13, 14-15). Išlaidų atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir LR CPK) 98 str. bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-04 įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įstatymai nenumato galimybės priteisti teismo išlaidas už atstovavimą ar skundo parengimą, jeigu šias paslaugas suteikė ne advokatas ar advokato padėjėjas. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjams prašymą parengė Viešoji įstaiga Profesinių sąjungų plėtros centras „Force majore“, todėl pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2009-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-587/2009).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų M. K. ir A. V. prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. K. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės 325.95 Lt (tris šimtus dvidešimt penkis litus 95 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Priteisti A. V. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės 2104.82 Lt (du tūkstančius vieną šimtą keturis litus 82 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Arūnas Dirvonas