Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1437-815/2009

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2009-07-17
Bylos Nr.: I-1437-815/2009
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00305-2009-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Ernestas Spruogis
Pareiškėjas: A. B., V. G., I. Š., A. Š., A. V.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Plungės rajono apylinkės teismui

Kategorijos

1.3Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje

Administracinė byla Nr. I-1437-815/2009(Proceso Nr. 3-61-3-00305-2009-2)Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 38; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. liepos 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Jurgitai Mazurkevičiūtei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų – A. B., V. G., V. G., I. Š., A. Š., A. V. skundą atsakovams – Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Plungės rajono apylinkės teismui dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjai – A. B., V. G., V. G., I. Š., A. Š., A. V. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 2–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (skundas teisme gautas 2009 m. kovo 23 d.), prašydami priteisti teisėjo atlyginimo skirtumą (neatskaičius privalomų mokesčių):

1.1. A. B. – nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. – 43 756 Lt (keturiasdešimt tris tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt šešis litus);

1.2. V. G. – nuo 2004 m. lapkričio 8 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. – 39 273,62 Lt (trisdešimt devynis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt tris litus ir šešiasdešimt du centus);

1.3. V. G. – nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. – 45 959,82 Lt (keturiasdešimt penkis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt devynis litus ir aštuoniasdešimt du centus);

1.4. I. Š. – nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. – 48 940,38 Lt (keturiasdešimt aštuonis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt litų ir trisdešimt aštuonis centus);

1.5. A. Š. – nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. – 35 063,28 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius šešiasdešimt tris litus ir dvidešimt aštuonis centus);

1.6. A. V. – nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. – 82 323,01 Lt (aštuoniasdešimt du tūkstančius tris šimtus dvidešimt tris litus ir vieną centą).

2. Skunde pareiškėjai nurodo, kad skundo padavimo metu yra Plungės rajono apylinkės teismo teisėjai.

2.1. A. B. Lietuvos Respublikos Prezidento 1994 m. gegužės 18 dekretu Nr. 295 „Dėl apylinkių teismų teisėjų paskyrimo“ paskirta Plungės rajono apylinkės teismo teisėja nuo 1994 m. gegužės 26 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 18 d. dekretu Nr. 447 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ paskirta Plungės rajono apylinkės teismo teisėja iki 65 metų nuo 1999 m. gegužės 18 d.

2.2. V. G. Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. lapkričio 8 d. dekretu Nr. 128 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ paskirtas Plungės rajono apylinkės teismo teisėju nuo 2004 m. lapkričio 8 d.

2.3. V. G. Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. gegužės 11 d. dekretu Nr. 639 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ paskirtas Plungės rajono apylinkės teismo teisėju nuo 1995 m. gegužės 11 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. gegužės 9 d. dekretu Nr. 865 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ paskirtas Plungės rajono apylinkės teismo teisėju iki 65 metų nuo 2000 m. gegužės 9 d.

2.4. I. Š. Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. gegužės 11 d. dekretu Nr. 639 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ paskirta Plungės rajono apylinkės teismo teisėja nuo 1995 m. gegužės 11 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. gegužės 9 d. dekretu Nr. 865 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ paskirta Plungės rajono apylinkės teismo teisėja iki 65 metų nuo 2000 m. gegužės 9 d.

2.5. A. Š. Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. liepos 12 d. dekretu Nr. 372 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ paskirta Plungės rajono apylinkės teismo teisėja nuo 2005 m. liepos 12 d.

2.6. A. V. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1992 m. vasario 12 d. įsaku Nr. I-2314 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ paskirta apylinkės teismo teisėja nuo 1992 m. vasario 12 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. birželio 10 d. dekretu Nr. 77 „Dėl apylinkių teismų teisėjų darbo vietų pakeitimo“ perkelta jos pačios prašymu iš Skuodo rajono apylinkės teismo į Plungės rajono apylinkės teismą nuo 1993 m. birželio 16 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 1996 m. kovo 7 d. dekretu Nr. 863 „Dėl apylinkių teismų pirmininkų skyrimo“ paskirta Plungės rajono apylinkės teismo pirmininke nuo 1996 m. kovo 7 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. sausio 21 d. dekretu Nr. 1179 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“, eidama Plungės rajono apylinkės teismo pirmininkės pareigas, paskirta Plungės rajono apylinkės teismo teisėja iki 65 metų nuo 1997 m. sausio 21 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 25 d. dekretu Nr. 1386 „Dėl apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų skyrimo“ paskirta Plungės rajono apylinkės teismo pirmininke naujai penkerių metų kadencijai nuo 2001 m. birželio 25 d.; A. V. Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. birželio 15 d. dekretu Nr. 654 „Dėl apylinkių teismų pirmininkų atleidimo“, pasibaigus įgaliojimų laikui, atleista iš Plungės rajono apylinkės teismo pirmininkės pareigų nuo 2006 m. birželio 25 d., tačiau Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2006 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. T-10 „Dėl A. V. paskyrimo laikinai eiti Plungės rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas“ (toliau – ir įsakymas Nr. T-10) teisėjai A. V. pavesta laikinai eiti Plungės rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas nuo 2006 m. birželio 26 d., kol įstatymų nustatyta tvarka bus paskirtas šio teismo pirmininkas (įsakymas Nr. T-10 (b. l. 20)), t. y. iki 2007 m. liepos 11 d.: Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. liepos 11 d. dekretu Nr. 1K-1054: „Dėl apylinkių teismų pirmininkų skyrimo“ A. V. paskirta Plungės rajono apylinkės teismo pirmininke nuo 2007 m. liepos 11 d.

3. Pareiškėjų skundas grindžiamas tokiais argumentais.

3.1. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 3 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ buvo nustatyta, kad iki tol, kol bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tačiau Vyriausybei nebuvo suteikta teisė mažinti teisėjų atlyginimų: priešingas normų aiškinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3.2. Pareiškėjai, pagrįsdami reikalavimus, remiasi tokiomis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas) nuostatomis: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jų garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; teismų finansavimo ribojimas traktuotinas kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) teisėjų atlyginimus galima mažinti tik įstatymu ir tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

3.3. Pareiškėjams – A. V., V. G., I. Š., A. B. atlyginimai iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 666), kurio 1 priede buvo nustatyta, kad apylinkės teismo, inter alia Plungės rajono apylinkės teismo, teisėjui mokamas 28 bazinės mėnesinės algos dydžio tarnybinis atlyginimas, kuris apskaičiuojamas Nutarime Nr. 666 nustatytą tarnybinio atlyginimo koeficientą padauginus iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos bazinės mėnesinės algos (nurodytu laikotarpiu bazinė mėnesinė alga (toliau – ir BMA) buvo 105,00 Lt). Nutarimu Nr. 666 taip pat buvo patvirtinti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką pagal 2 priedą bei nustatyta, kad nutarime nurodytiems teisėjams, inter alia Plungės rajono apylinkės teismo teisėjams, taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 3.4 ir 4.3 punktuose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nustatyta tvarka (Nutarimo Nr. 666 2.5, 2.5.2 punktai).

3.4. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 1998 m. gruodžio 24 d. įsakyme Nr. 221 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 221) apylinkių teismų teisėjams nustatė 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedą nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., tačiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakyme Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 370) apylinkių teismų teisėjams atlyginimo priedas sumažintas nuo 50 proc. iki 40 proc.

3.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarime Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlyginimo padidinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1604) patvirtinta 115,00 Lt bazinė mėnesinė alga nuo 2004 m. gegužės 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1023 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1023) patvirtinta 128,00 Lt bazinė mėnesinė alga nuo 2008 m. sausio 1 d., todėl pagal Nutarimą Nr. 666 teisėjo tarnybinis atlyginimas nuo 2004 m. gegužės 1 d. turėjo būti skaičiuojamas, taikant 115,00 Lt BMA dydį, o nuo 2008 m. – taikant 128,00 Lt BMA dydį, tačiau perskaičiuotas tarnybinis atlyginimas ir tarnybinio atlyginimo priedas apylinkių teismų teisėjams nebuvo mokamas. Teisėjo atlyginimas, Įsakyme Nr. 370 sumažinus teisėjo tarnybinio atlyginimo dydžio priedą nuo 50 proc. iki 40 proc. bei nuo 2004 m. gegužės 1 d. ir nuo 2008 m. sausio 1 d. neskaičiavus teisėjo atlyginimo ir tarnybinio atlyginimo priedo, taikant atitinkamai 115,00 Lt ir 128,00 Lt bazinės mėnesinės algos dydžius, buvo sumažintas neteisėtai.

Šalies argumentai

3.6. Pareiškėjai nurodo, kad iki Įsakymo Nr. 370 priėmimo Konstitucinis Teismas nutarimuose jau buvo konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą ir prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, taip pat pažymi, kad Įsakymas Nr. 370 yra žemesnės tesinės galios aktas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo atžvilgiu, todėl Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Teismų įstatymo nuostatos dėl teisėjų atlyginimo sumažinimo prieštarauja Konstitucijai, vykdomoji valdžia negalėjo priimti poįstatyminio akto, tam tikra apimtimi pakartojančio tas nuostatas, kurios buvo pripažintos antikonstitucinėmis.

3.7. Teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant laikinumo principą, kadangi sumažintas atlyginimas mokėtas iki 2008 m. lapkričio 15 d., pažeidžiant proporcingumo principą, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 689) nustatytas atlyginimas sumažintas tik daliai asmenų, t. y. nurodytiems Nutarimo Nr. 689 1.1 ir 1.2 punktuose; be to, 2000 m. ekonominės krizės šalyje nebuvo, taip pat nebuvo gaivalinių nelaimių ar didelių katastrofų, priešingai, remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, šalies ekonomika nuo 2000 m. sausio 1 d. augo.

3.8. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatyme nespręsta dėl atlyginimų skirtumo, susidariusio taikant nekintamo dydžio BMA, grąžinimo, todėl pareiškėjai reiškia reikalavimus tik dėl neišmokėto atlyginimo skirtumo, susidariusio dėl neperskaičiuoto atlyginimo, atsižvelgiant į padidėjusią bazinę mėnesinę algą.

3.9. Pareiškėjai V. G. ir A. Š. apylinkės teismo teisėjais pradėjo dirbti po 2000 m. sausio 1 d., tačiau, remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 nutarimu, jiems taip pat priteistinas teisėjo atlyginimo skirtumas.

3.10. Pareiškėjų A. B., I. Š., V. G. ir A. V. reikalavimai reiškiami nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d., V. G. – nuo 2004 m. lapkričio 8 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d., A. Š. – nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d., tačiau visų pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu negali būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis, kuriame nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Žemesnės instancijos teismas

4. Su skundu pateiktos šios Plungės rajono apylinkės teismo pažymos apie neišmokėtas teisėjų atlyginimų sumas:

4.1. Teisėjai A. B. 2004–2008 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas (b. l. 21-22);

4.2. Teisėjui V. G. 2004–2008 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas (b. l. 23-24);

4.3. Teisėjui V. G. 2004–2008 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas (b. l. 25-26);

4.4. Teisėjai I. Š. 2004–2008 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas (b. l. 27-28);

4.5. Teisėjai A. Š. 2005–2008 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas (b. l. 29-30);

4.6. Teisėjai A. V. 2004–2008 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas (b. l. 31-32).

II

Atsakovė – Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovė), atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 39-41) nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, pateikia tokius argumentus.

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal analogiją turėtų būti taikomi Darbo kodekso 27 straipsnis, nustatantis trejų metų ieškinio senaties terminą, bei 298 straipsnis, nustatantis, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas yra imperatyvus ir negali būti atnaujinamas.

2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I4-10-02, Įsakymas Nr. 370 yra individualus administracinis teisės aktas, o remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (tiek įsakymo priėmimo dieną, tiek šiuo metu galiojančios redakcijos), skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos, taigi, pareiškėjai praleido terminą ginčyti Įsakymą Nr. 370; Įsakymas Nr. 370 nėra nuginčytas teismine tvarka. Pareiškėjams atlyginimas mokėtas pagal galiojančius ir nepripažintus neteisėtais teisės aktus, juolab, kaip nurodo pareiškėjai, 40 proc. priedas, nustatytas 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymu, skaičiuotas ir mokėtas iki skundo padavimo dienos. Pareiškėjai, būdami aukščiausios kvalifikacijos teisininkai, privalėjo žinoti, kokie teisės aktai reglamentuoja jų atlyginimą, todėl be pateisinamos priežasties praleido terminą ginčyti Įsakymą Nr. 370 ir juo pakeistą priedo prie atlyginimo koeficientą.

3. Analizuojant pareiškėjų reikalavimų pagrįstumą dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 m.): 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalis, 4, 5 ir 6 dalys, kiek tai liečia teisėjų atlyginimų mažinimą pereinamuoju laikotarpiu, tačiau pripažinta, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio koeficientus), Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas) neprieštarauja Konstitucijai.

4. Nurodytu laikotarpiu teisėjams atlyginimai buvo skaičiuojami pagal 2000 m. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, taikant MMA (šiuo metu – pareiginės algos baziniai dydžiai). Įstatymas nepripažintas antikonstituciniu ir teisėjų atlyginimai priklauso nuo minėto dydžio, o ne nuo bazinės mėnesinės algos. Negalima tokia teisinė situacija, kuomet atlyginimas būtų susietas su dviem kintamais koeficientiniais dydžiais, taip pat negalima situacija, kai galiojant teisėjų atlyginimus reglamentuojančiam įstatymui jis būtų ignoruojamas, taikant šiems teisiniams santykiams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus. Pareiškėjai klysta nurodydami, kad nesant įstatyminio reguliavimo, teisėjų atlyginimai buvo skaičiuojami taikant Nutarimo Nr. 666 koeficientus.

III

Atsakovas – Plungės rajono apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 37) nurodo, kad ginčas turi būti sprendžiamas laikantis įstatymų; jeigu bus gautas papildomas finansavimas neišmokėtai atlyginimo daliai mokėti, atsakovas neprieštarauja pareiškėjų reikalavimams nustatyta tvarka sumokėti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už atitinkamus laikotarpius. Atsakovas taip pat patvirtino, kad su pareiškėjų skundu pateiktais darbo užmokesčio dalies apskaičiavimais sutinka.

IV

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2009 m. birželio 29 d. gautas Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 26 d. raštas Nr. 4.34-17 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 48), kuriame nurodyta, kad Plungės rajono apylinkės teismo teisėjai A. B., V. G., V. G., I. Š., A. Š., A. V. pasinaudojo savo teisėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 „Dėl Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintos Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo 4 punkte.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimų motyvus, rašytinius įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentavusius ir reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjai – A. B., V. G., V. G., I. Š., A. Š., A. V., nurodydami, kad pasinaudojo savo teisėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 „Dėl Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintos Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo 4 punkte (b. l. 48), savo skunde (b. l. 2-8) pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatyme nespręsta dėl atlyginimų skirtumo, susidariusio taikant nekintamo dydžio BMA, grąžinimo, todėl pareiškėjai reiškia reikalavimus tik dėl neišmokėto atlyginimo skirtumo, susidariusio dėl neperskaičiuoto atlyginimo, atsižvelgiant į padidėjusią bazinę mėnesinę algą. Todėl teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų prašymą nagrinės, ar pareiškėjams pagrįstai buvo, pasak pareiškėjų, neišmokėtas atlyginimo skirtumas, susidaręs dėl neperskaičiuoto atlyginimo, atsižvelgiant į padidėjusią bazinę mėnesinę algą.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje būtina atskleisti teisinį reguliavimą, susijusį su teisėjų atlyginimais, nes teisėjų atlyginimas gali būti nustatytas tik teisės aktais, o būtent – įstatymais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri Lietuvos teisės sistemoje turi aukščiausią juridinę galią ir pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis), inter alia jos 109 straipsnio 2 dalyje, suformuluotas teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas, kuris reiškia ir teisėjų atlyginimų mažinimo draudimą. Konstitucijoje ir ją aiškinančioje konstitucinėje doktrinoje, suformuluotoje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d. nutarimas), nustatytame konstituciniame, t. y. aukščiausios teisinės galios reguliavime, susijusiame su teisėjų atlyginimais, įtvirtinta, kad: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to; 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Pažymėtina, jog konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, taip pat su tuo susijęs reikalavimas, kad visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai (neišskiriant nė teismų), taikydami Konstituciją, paisytų oficialios konstitucinės doktrinos ir neaiškintų Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, suponuoja tai, kad toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Todėl jokia kita teisėkūros ir/ar teisės taikymo institucija (neišskiriant nė teismų), išskyrus patį Konstitucinį Teismą, negali reinterpretuoti ir/ar kaip nors kitaip pakeisti minėto konstitucinio reguliavimo, susijusio su teisėjų atlyginimais, prasmės.

3. Minėta, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu. Pažymėtina, kad 2000 m. rugsėjo 7 d. įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną), nustatantis, be kita ko, teisėjų atlyginimus.

3.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, Aukštesniojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (iš viso vienuolika šių pareiškėjų prašymų, kurie čia yra apibendrinti) ištirti, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnis, 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnis, šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlis, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 113 straipsnio 1 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo:

– 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėtas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. (jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną). Būtent nuo šios dienos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo būti taikomos (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas iki tol, kai 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu buvo sumažintas atlyginimas apylinkių teismų teisėjams, t. y. tiems teisėjams, kurių teisėjų atlyginimus reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (o nereglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“, kurie reglamentavo tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkų, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų atlyginimų dydžius) ir tuo metu iš jo kylantys arba su juo susiję kiti teisės aktai. Taigi, šie teisėjai, gaudavę didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo įgijo teisę gauti iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautą didesnį teisėjo atlyginimą.

3.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad nepaisant to, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tam tikras (minėtas) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas, kurių, kaip minėta, nebegalima taikyti, tačiau minėtu savo nutarimu neišaiškino, koks žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinis reguliavimas, nustatantis teisėjų atlyginimus, galioja ir turėtų būti taikomas vietoje pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (nors prašymų, susijusių su šiuo klausimu, Konstituciniam Teismui buvo pateikta, tačiau Konstitucinis Teismas arba atsisakė aiškinti 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatas (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01), arba nutraukė teiseną ir netyrė prašomo teisinio reguliavimo (inter alia Nutarimo Nr. 1494) atitikties Konstitucijai (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą)). Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, t. y. praėjus daugiau negu penkeriems metams nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, konstatavo, jog, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (kuriuo tam tikri Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniai (jų dalys) buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (nurodyta apimtimi)), susidarė tokia teisinė situacija, kuri įvairių subjektų (inter alia kai kurių teismų, taip pat teisminės valdžios savivaldos institucijų) yra traktuojama kaip teisės spraga. Minėtame 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Konstitucinis Teismas, pabrėžęs, kad nė netikrinant šios prielaidos pagrįstumo ar teisingumo ir šioje konstitucinės justicijos byloje nesprendžiant, ar minėta teisinė situacija yra vertintina kaip teisės spraga, atskirai ir smulkiai neanalizuojant nurodytuose Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniuose (jų dalyse), taip pat priedėlio II skirsnyje išdėstytų nuostatų turinio, konstatavo:

– Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas, kuris liko galioti po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, yra neišsamus (nes minėto įstatymo eksplicitinės nuostatos galioja ne visa apimtimi), nepakankamai apibrėžtas, stokoja teisinio aiškumo ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą ir nevienodai atitinkamas teisės nuostatas taikyti;

– todėl įstatymų leidėjui kilo pareiga teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis ne tik atitiktų Konstituciją, bet ir būtų visiškai aiškus, darnus, idant jo nebūtų galima nevienodai aiškinti ir nebūtų galima jo nuostatų nevienodai taikyti;

– nors Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo daug kartų keičiamas ir papildomas, visi šie pakeitimai ir papildymai nėra susiję su Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuostatų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu;

– teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas netapo (bent pareiškėjo nurodytu aspektu) aiškesnis ir po to, kai įsigaliojo Seimo 2002 m. balandžio 9 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas ir Seimo 2003 m. kovo 25 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriais buvo inter alia pakoreguoti (atitinkamai) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinti (nurodyta apimtimi) prieštaraujančiais Konstitucijai, nes nurodyti Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) ir priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) pakeitimai ir papildymai taip pat nėra susiję su Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuostatų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu.

Konstatuotina, jog tokia teisinė situacija, nurodyta Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, išliko iki tol, kai 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas.

3.3. Tačiau šiame kontekste ypač pabrėžtina, jog Konstituciniam Teismui 2001 m. liepos 12 d. nutarimu kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, Konstitucinis Teismas negalėjo nurodyti jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, nustatančio teisėjų atlyginimus, kuris galiotų ir turėtų būti taikomas vietoje pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, nes tokio reguliavimo nebuvo. Iki tol galiojusiame Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, be kita ko, buvo nustatyta, kad, iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o teisėjų atlyginimų nustatyta nebuvo. Dar daugiau, minėtas įstatymas iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, jau buvo netekęs galios nuo 2001 m. gegužės 9 d.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste ypač svarbu tai, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime, jo konstatuojamosios (motyvuojamosios) dalies II skyriaus 1 punkto 2 pastraipoje, be kita ko, konstatavo, kad „Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai. Tai reiškia, kad įsigaliojus šiam įstatymui minėtu 1993 m. vasario 3 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus neteko galios. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja.“

3.4. Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuotina, kad, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (iki tol, kol 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas), nes:

– pirma, kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, remtis tebegaliojančiomis minėto įstatymo nuostatomis, skaičiuojant nurodytų teisėjų atlyginimų dydį, neįmanoma, kadangi, kaip minėta šiame sprendime, nuo 2001 m. liepos 18 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo ir nebegali būti taikomos (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo būti mokamas (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas, t. y. toks atlyginimas, kuris negalėjo būti apskaičiuojamas remiantis tomis Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatomis, kurios tebegaliojo (taip yra dėl paprasčiausios priežasties – teisėjų atlyginimo dydis, apskaičiavus jį remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis, visada bus mažesnis, negu buvo iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo);

– antra, Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ neteko galios nuo 2001 m. gegužės 9 d.;

– trečia, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2001 m. liepos 12 d. nutarime, neteko galios, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas.

Vadinasi, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas). Kartu, kaip minėta, remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems šiems teisėjams turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas.

4. Pažymėtina, kad atsakovės atsiliepime (b. l. 39-41) išdėstyta pozicija, jog nurodytu laikotarpiu teisėjams atlyginimai buvo skaičiuojami pagal 2000 m. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, taikant MMA, jog minėtas įstatymas nepripažintas antikonstituciniu ir teisėjų atlyginimai priklauso nuo minėto dydžio, o ne nuo bazinės mėnesinės algos, nėra visiškai korektiška, netgi nėra teisinga. Šiame sprendime konstatuota, kad, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas). Tuo metu teisėjų atlyginimams paskaičiuoti teismų finansiniai skyriai vadovavosi tik „iš bėdos“ priimtais Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 „Dėl pritarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“ (kuriuo buvo inter alia pritarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2003 m. vasario 14 d. pasitarimo išvadai „Dėl priedų teisėjams už ištarnautą laiką mokėjimo“ (1 punktas) ir pavesta „visų teismų pirmininkams ir Nacionalinei teismų administracijai imtis priemonių, kad būtų užtikrintas teismų finansavimas, sudarantis sąlygas teismams mokėti teisėjams priedą už ištarnautą laiką“ (3 punktas)), Teismų tarybos 2003 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl pritarimo papildomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“ (kuriuo buvo inter alia pritarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2003 m. balandžio 24 d. pasitarimo papildomai išvadai „Dėl priedo teisėjams už ištarnautą laiką mokėjimo“). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime minėtus Teismų tarybos nutarimus įvertino taip: „abu minėti Teismų tarybos nutarimai nebuvo paskelbti „Valstybės žiniose“; be to, jie yra pagrįsti vien Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 20 punktu, kuriame yra įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad Teismų taryba „sprendžia kitus teismų veiklos bei įstatymų numatytus klausimus“, kad Teismų taryba, priėmusi minėtus nutarimus, „buvo sudaryta pagal Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 119 straipsnio 2, 5 dalis, Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai“. Todėl dar kartą konstatuotina ir pabrėžtina, kad, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų (ir apskritai visų teismų) teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas), o tie atlyginimai buvo paskaičiuojami, naudojant Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime vartojamą terminiją, „abejotinos teisinės prigimties ir teisinės galios“ Teismų tarybos nutarimais, kurie iš esmės nebuvo teisė, o tiesiog nurodymas teismų finansiniams skyriams.

5. Šiame sprendime minėta, jog įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų (ir kitų teismų) teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas). Dar daugiau, minėta, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai, jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Todėl, nors apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių paskaičiavimui ginčo metu pagal abejotinos teisinės prigimties ir teisinės galios Teismų tarybos nutarimus buvo taikytini nebegaliojantys teisės aktai, inter alia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“, kuriuose jau tuo metu nebuvo jokio galiojančio teisinio reguliavimo, nėra jokių teisinių sąlygų, prielaidų teigti, jog galėtų būti taikomi kokie nors žemesnės juridinės galios negu įstatymai teisės aktai, kurie buvo priimti po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) ir kurie būtų susieję savyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su anksčiau galiojusiu (ir tik dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo taikomu) teisiniu reguliavimu. Priešingu atveju reikėtų teigti, jog esą vėl galima priimti poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius teisėjų atlyginimus, o taip būtų pažeidžiamas konstitucinis principas, kad teisėjų atlyginimai, jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Todėl pareiškėjų prašymas nuo 2004 m. gegužės 1 d. (ir/ar vėliau) įpareigoti taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlyginimo padidinimo“ patvirtintą 115 Lt dydžio bazinę mėnesinę algą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ patvirtintą 128 Lt dydžio bazinę mėnesinę algą vietoje 105 Lt bazinės mėnesinės algos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“, yra nepagrįstas.

Dar daugiau, pareiškėjams netaikytas ginčo metu padidintas bazinės mėnesinės algos dydis nereiškia, jog pareiškėjams teisėjų atlyginimas buvo mažinamas – jis tiesiog nebuvo didinamas.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjų skundas dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjų – A. B., V. G., V. G., I. Š., A. Š., A. V. skundą atsakovams – Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Plungės rajono apylinkės teismui dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis