- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-19
- Bylos Nr.
- 1S-117/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Linas Žukauskas
- Kaltinamasis
- G. K.
- Advokatai
- Romas Kersnauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Žukauskas, sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo G. K. gynėjo advokato Romo Kersnausko skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarties, kuria kaltinamajam G. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, skaičiuojant nuo 2013 m. vasario 22 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 261 straipsnį kaltinamas tuo, kad 2012 m. lapkričio mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, neteisėtai nepilnamečiui R. V. pardavė ne mažiau kaip 0,07 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių.
Taip pat G. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad 2012 m. lapkričio 20 d., laikotarpyje nuo 16.30 val. ir 16.40 val., namo laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, A. M. už 40 Lt pardavė 0,40 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių.
2012 m. lapkričio 20 d. G. K. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vėliau suėmimo terminas teismo priimtomis nutartimis G. K. buvo tęsiamas. Skundžiama Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartimi, kaltinamajam G. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, skaičiuojant nuo 2013 m. vasario 22 d.
Įvertinęs byloje esančius duomenis, reikšmingus sprendžiant klausimą dėl suėmimo kaltinamajam G. K. pratęsimo, sprendimą pratęsti kardomosios priemonės – suėmimo terminą teismas motyvavo tuo, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, taip pat daryti naujus nusikaltimus (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 punktas). Be to, teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų kardomosiomis priemonėmis siekiamų tikslų.
Šalies argumentai
Kaltinamojo G. K. gynėjas advokatas Romas Kersnauskas skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį ir paskirti jam švelnesnę kardomąją priemonę. Gynėjo vertinimu, G. K. paskirta kardomoji priemonė yra per griežta, nes teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad įtarimas (kaltinimas) sunkaus nusikaltimo padarymu nėra pagrindas skirti suėmimą. Šiuo atveju yra visos sąlygos skirti kaltinamajam švelnesnę kardomąją priemonę, kadangi G. K. teisiamas pirmą kartą, nusikalto būdamas nepilnametis, turi gyvenamąją vietą, mokosi, iki sulaikymo gyveno su mama, gaudavo materialinę pagalbą iš Anglijoje gyvenančio tėvo, be to, 2012 m. rugsėjo 15 d. buvo sužalotas nepažįstamų asmenų, apie ką liudija kartu su skundu pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų. Tuo tarpu aplinkybės, kad jis niekur nedirba, teismas vertinti neturėjo, kadangi G. K. yra moksleivis. Pamokų lankomumams, advokato nuomone, taip pat negali būti vertinimo kriterijumi sprendžiant suėmimo pratęsimo klausimą, nes tai, kad jis siekia įgyti vidurinį išsilavinimą, kas pagal amžių jam nėra privaloma, jį charakterizuoja teigiamai, juolab, kad praleistas pamokas pateisina kartu su skundu pateikti išrašai iš medicininių dokumentų. Advokatas teigia byloje nesant duomenų pratęsti jo ginamajam suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4 dalyje numatytais pagrindais, o skundžiamoje nutartyje nėra išdėstyti prokuroro ir gynėjo motyvai, kas prieštarauja BPK 123 straipsnio 6 dalyje nustatytai tokio procesinio sprendimo priėmimo tvarkai, bei nenurodyti asmenys, galintys šį procesinį sprendimą apskųsti (BPK 127 straipsnio 2 dalis). Taip pat advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad išnagrinėjus bylą iki teisminių ginčių, bylos nagrinėjimas dėl kaltinimą palaikančio prokuroro užimtumo buvo atidėtas net dviem mėnesiams, nors jo ginamasis dėl vieno epizodo visiškai pripažino savo kaltę.
Teismo posėdyje kaltinamojo G. Kersnausko gynėjas prašė jo skundą tenkinti, prokurorė prašė kaltinamojo G. K. gynėjo skundą atmesti ir palikti galioti apygardos teismo nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo G. K. gynėjo advokato Romo Kersnausko skundas tenkinamas.
Sutinkamai su LR BPK 119 str., kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Suėmimo, kaip griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad asmuo slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ar teismo, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus. Kiekvienu atveju kreipiantis į teismą dėl šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo, ši aplinkybė turi būti tinkamai įvertinta. Be to suėmimo termino pratęsimas kiekvienu atveju turi būti siejamas su ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo operatyvumu.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2004 12 30 d. nutarimo “Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą” 4 p., teisėjas, spręsdamas kardomosios priemonės paskyrimo klausimą, privalo patikrinti, ar pateiktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką.
Sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo ar jos termino pratęsimo klausimus, įrodymai nėra vertinami ( LR BPK 20 str. ), tačiau faktinių duomenų buvimo apie padarytą nusikalstamą veiką konstatavimas yra retrospektyvinis kardomosios priemonės skyrimo pagrindas. Pagrįstas įsitikinimas apie faktinių duomenų buvimą nėra galutinis kaltumo patvirtinimas ir nepažeidžia įtariamo asmens nekaltumo prezumpcijos, tačiau nesant duomenų apie galimą asmens padarytą nusikalstamą veiką, suėmimo skyrimo klausimas iš viso negali būti svarstomas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė gali būti pakankamas pagrindas skirti suėmimą asmeniui, kuris kaltinamas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, tačiau tęsiant suėmimo terminą ilgesniam laikui, vien pagrįsto įtarimo nebepakanka ir teisėjas privalo patikrinti, ar byloje prieš asmenį surinkti tikrai svarūs jo kaltės įrodymai. Lyginant šiuo metu byloje esančius faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas G. K., su duomenimis, kurie buvo skiriant jam suėmimą, darytina išvada, kad jie iš dalies nėra pakankamai svarūs ir tuo pačiu pateisinantys jo buvimo suėmime laiką. Taip pat konstatuotina, kad šiuo metu teisminiame bylos nagrinėjime yra paskelbta 2 mėnesių pertrauka, todėl suėmimo tarpinis terminas nėra pakankamai adekvatus įrodymų tyrimo atlikimui teisme sunaudotam laikui.
Be to, Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 1 p. yra nurodyta, kad teisėjai, skirdami suėmimą, privalo tiksliai vykdyti LR Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ( toliau tekste – Konvencija ) 5 str. 3 d. nustato įpareigojimą valstybėms – Konvencijos narėms – nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų realizavimą asmens teisės į įmanomai trumpiausią baudžiamosios bylos tyrimą ir nagrinėjimą. Priešingu atveju, jei ikiteisminio tyrimo institucijų procesinių veiksmų atlikimui suėmimo terminas konkrečiu atveju nėra maksimaliai trumpiausias, kad pateisintų tinkamą bylos tyrimą, t.y. procesinių veiksmų atlikimo trukmė ir tarpiniai laikotarpiai tarp atskirų procesinių veiksmų yra per ilgi, nepagrindžiantys sugaišto laiko, tokiu atveju yra nukrypstama valstybės įsipareigojimų, vertinant šį faktą Konvencijos plotmėje, bei suponuoja galimą žmogaus teisių pažeidimą. Konvencijos normos yra realizuojamos ir jų turinys yra aiškinamas Europos žmogaus teisių teismo sprendimais.
Aukščiau minėto Senato nutarimo Nr. 50 8 p. yra nurodyta, kad skiriant arba pratęsiant suėmimą, būtina atsižvelgti į visas LR BPK 122 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Nors skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad G. K. turi ryšių užsienyje, tačiau neįvertinta, kad į Didžiojoje Britanijoje gyvena jo tėvas, kurį jis lankė. Nesuderinamas logine prasme teismo motyvas, kad nepilnametis kaltinamasis nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, kas padidina tikimybę, kad jis bėgs ar slėpsis nuo teismo, nors tuo pačiu nurodoma, kad jis mokosi Šilutės jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centre. Būtina atskirti tvirtų socialinių ryšių kriterijaus taikymą suaugusio asmens ir nepilnamečio atžvilgiu, nes paprastai tokie ryšiai, kaip šeima ar legalaus pragyvenimo šaltinio turėjimas susiformuoja asmeniui, sulaukusiam pilnametystės. Nutartyje nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad G. K. gyvena Šilutėje su motina, kuri turi pastovią gyvenamąją vietą ir gali rūpintis nepilnamečiu sūnumi. Nors teismas remiasi mokymo įstaigos charakteristika, kad G. K. praleidinėjo pamokas, tačiau būtina atsižvelgti į gynėjo pateiktus dokumentus, įrodančius, kad G. K. kurį laiką buvo sužalotas ir gydomas stacionare ir todėl laikinai negalėjo tęsti mokslų. Darytina išvada, kad skundžiamos nutarties argumentai dėl suėmimo taikymo pagrindo, numatyto BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra teisiškai nepagrįsti, nes nepakanka motyvuoti suėmimą vien tik nusikaltimo sunkumu bei įstatymo sankcijoje gresiančia griežta bausme. Be to, G. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos, kai pastarajam buvo 17 metų, todėl jei G. K. būtų pripažintas kaltu, skirdamas bausmę teismas privalėtų vadovautis BK XI skyriuje nustatytomis bausmių skyrimo nepilnamečiams taisyklėmis. Prokuroras turi įstatymo suteiktą galimybę prašyti, o teismas taikyti kitą ( ar kitas ) kardomąsias priemones, kad užkirsti kelią jo galimam bėgimui ar slapstymuisi.
Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš LR BPK 122 str. 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos ir kiti duomenys ( 2004 12 30 d. LR AT Senato nutarimo Nr. 50 10 p. ). BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas suėmimo taikymo pagrindas yra perspektyvinio pobūdžio, t.y. turi būti nustatytas pagrįstas spėjimas, kad kaltinamasis gali imtis neigiamų proceso požiūriu veiksmų ateityje. Toks pagrįstas spėjimas konstatuojamas ne tik formaliai remiantis BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų veikų sąrašu, tačiau ir įvertinus konkrečios bylos faktinius duomenis. Apygardos teismas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą motyvavo tik tuo, kad jis vertėsi narkotinių medžiagų prekyba, be to, yra baustas už administracinius teisės pažeidimus. Tokia motyvacija yra nepakankama, nes turi būti atsižvelgta į tai, kad G. K. anksčiau yra nepilnametis, anksčiau neteistas, kaltinamas dviejų pavienių nusikalstamų veikų padarymu, parduotos ir įgytos narkotinės medžiagos kiekiai yra maži, kratos metu pas jį rasti daiktai, kurie nesiejami su padaryta veika. Paminėtų aplinkybių nepakanka išvadai, jog jis pragyveno iš nusikalstamu būdu uždirbtų lėšų, todėl laisvėje darys kitus, BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus. Kardomoji priemonė yra taikoma konkrečioje baudžiamojoje byloje, todėl teismas nepagrįstai motyvavo suėmimo taikymo būtinumą tuo, kad G. K. yra teisiamas dėl galimai kitų nusikalstamų veikų padarymo kitame teisme, tuo labiau, kad teisėjas nesusipažinęs ir negali vertinti kitos baudžiamosios bylos duomenų.
Darytina išvada, kad apylinkės teismas, pratęsdamas suėmimo terminą kaltinamajam G. K., neteisingai nustatė pagrindus, numatytus LR BPK 122 str. Teismo nutartis yra tik formalaus pobūdžio ir paremta daugiau deklaratyviais teiginiais, o ne faktiniais duomenimis. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad tikslai, numatyti LR BPK 119 str., gali būti pasiekti, taikant G. K. atžvilgiu kitą ( ar kitas ) kardomąsias priemones.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
kaltinamojo G. K. gynėjo advokato Romo Kersnausko skundą tenkinti ir G. K., gimusį 1995-01-27 iš suėmimo nedelsiant paleisti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.