Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vižera“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-704-124/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vižera“ ieškinį atsakovui G. S. dėl paskolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių kvalifikavimo, t.y. paskolos ar jungtinės veiklos teisiniai santykiai, bei tuo pagrindu atsiradusių prievolių vykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas, aiškindamas paskolos sutarties ir kitų susitarimų turinį, nepagrįstai nustatė, kad šalys aiškiai susitarė dėl bendro tikslo ir pelno siekimo, nustatė savo įnašų dalis ir faktiškai investavo į bendrą projektą. Apelianto teigimu, 2006 m. vasario 1 d. paskolos sutarties tekste nėra jokių požymių apie tai, kad šalys susitarė dėl bendro tikslo ir pelno siekimo bei nustatė konkrečias įnašų dalis. Ši paskolos sutartis atitinka paskolos sutarties sampratą, formą, paskolintų pinigų grąžinimą, grąžinimo terminą bei palūkanas ir delspinigius už laiku negrąžintą paskolą (CK 6.870 - 6.873 str.). Paskolos sutarties 2, 3, 5, 9, ir 10 punktai patvirtina aplinkybę, kad buvo paskola, o ne įnašas, šių punktų turinys įrodo, kad tarp šalių susiklostė realūs paskolos, o ne jungtinės veiklos teisiniai santykiai.Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą. Apelianto teigimu, jeigu šalys būtų realiai susitarusios dėl jungtinės veiklos ir konkrečiai nustačiusios partnerių įnašus, šių įnašų įnešimo tvarką ir terminus, nuosavybę, bendrų reikalų tvarkymą, tuomet toks susitarimas dėl žemės sklypo pirkimo, jo naudojimo ir pan. turėjo būti patvirtintas notarine forma (CK 6.393 str., 6.969 str. 4 d.). Šalių 2006 m. sausio 31 d. susitarimas dėl paskolos suteikimo žemės sklypo pirkimui ir statybos darbų vykdymo yra niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento, nes nepatvirtintas notarine tvarka. Šio reikalavimo nesilaikymas sutartį daro negaliojančia ir toks susitarimas negali sukelti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims, nes neįregistruotas viešame registre.Teismas nepagrįstai nevertino byloje esančio rašytinio įrodymo – 2008 m. gruodžio 29 d. susitarimo prie sutarties Nr. 2, todėl sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad paskolos sutartimi buvo įformintas ieškovo įnašas, o ne faktiškai paskolintos lėšos atsakovui. Iš šio rašytinio įrodymo matyti, kad atsakovas 175 000 Lt iš apelianto pasiskolintas lėšas panaudojo savo asmeninėms reikmėms, bet ne žemės sklypo pirkimui, o šio susitarimo pagrindu atsakovas įsipareigojo investuoti iš AB Hansabanko skolintas pinigines lėšas. Apelianto nuomone, ši aplinkybė patvirtina faktą, kad 2006 m. vasario 1 d. paskolos sutartis buvo sudaryta atskirai, ji nesusijusi su jokiais piniginiais įnašais ar bendra jungtine veikla. Todėl teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Sprendžiant apelianto reikalavimų pagrįstumą, būtina tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius tarp šalių bei atsižvelgti ne tik į paskolos sutartį, bet ir į kitus tarp šalių sudarytus susitarimus: 2006 m. sausio 31 d. susitarimą, 2007 m. gruodžio 21 d. priedą prie sutarties Nr. 3, 2008 m. gruodžio 29 d. susitarimą prie sutarties Nr. 2. Atsakovo teigimu, vertinant šių susitarimų sąlygas ir turinį, šalių veiksmus susitarimų vykdymo metu, yra pagrindas daryti išvadą, jog šalis siejo bendras tikslas – apjungus bendras pajėgas ir lėšas, įsigyti žemės sklypą ir investuoti į nekilnojamojo turto projekto vystymą, jį užbaigti ir parduoti, o jį pardavus pasidalinti pelną proporcingai atliktomis investicijomis. Paskolos sutartimi buvo įformintas apelianto įnašas, o ne faktiškai paskolintos atsakovui lėšos. Tokią išvadą leidžia daryti susitarimų sąlygos: paskolos sutartis buvo beprocentė, o paskolos grąžinimas buvo numatytas iš lėšų, gautų pardavus nekilnojamojo turto objektą. Todėl apeliantas siekė ne paskolinti lėšas atsakovui, bet investuoti į bendrą projektą ir gauti naudą. Tarp šalių buvo sudaryti aukščiau nurodyti keli rašytiniai susitarimai, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartis, todėl šalys laikėsi privalomos rašytinės formos ir šios nepažeidė. Apeliantas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju šalys privalėjo sudaryti notarinės formos jungtinės veiklos sutartį, nes įstatymas tokios privalomos formos nenumato. Apeliantas ieškinyje nereiškė reikalavimo dėl 2006 m. sausio 31 d. sudaryto susitarimo (sandorio) nuginčijimo, o CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, todėl šis apeliacinio skundo argumentas negali būti nagrinėjamas.Dėl 2008 m. gruodžio 29 d. susitarimo prie sutarties Nr. 2 nevertinimo atsakovas nurodo, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas aptarė minėtą įrodymą ir jo įrodomąją vertę kitų įrodymų kontekste, todėl įrodymų vertinimo taisyklių teismas nepažeidė.

Atsakovas neprašo skirti žodinio bylos nagrinėjimo, nes tam nėra objektyvių priežasčių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei materialinės teisės normų pažeidimų, prieštaraujančių viešajam interesui, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl apelianto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Apeliantas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, kad skundžiamas sprendimas nėra išsamus, ne visi įrodymai yra aptarti ir įvertinti arba yra įvertinti netinkamai, be to, yra padaryti ne tik materialinės, bet ir procesinės teisės normų pažeidimai. Tačiau akivaizdu, kad nuo to, ar byla bus nagrinėjama žodinio ar rašytinio proceso tvarka, skundžiamas sprendimas netaps išsamesnis. Apeliantas savo argumentus yra išdėstęs tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ir nenurodo, ką dar papildomai galėtų reikšmingo paaiškinti žodinio proceso metu ir to dėl kokių nors objektyvių priežasčių negalėjo išdėstyti apeliaciniame skunde. Iš šalių pateiktų procesinių dokumentų argumentacijos matyti, kad juose keliami klausimai yra susiję su į bylą pateiktų sutarčių aiškinimu, naujų įrodymų šalys nepateikė ir papildomų faktinių aplinkybių nustatymo klausimų nekelia. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra būtinumo.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2006 m. sausio 31 d. UAB „Vižera“ (apeliantas) ir G. S. (atsakovas) sudarė susitarimą dėl paskolos suteikimo žemės sklypo pirkimui ir statybos darbų vykdymo (b.l. 4). Šiuo susitarimu apeliantas įsipareigojo suteikti 175 000 Lt paskolą, kurios suteikimo sąlyga – kad atsakovas nupirktų žemės sklypą ir investuotų į namo statybą savo lėšas iki pilno užbaigimo. Šalys susitarė, kad užbaigtas objektas su žemės sklypu bus parduodamas proporcingai investuotai daliai, o apelianto investuota dalis lygi paskolos suteiktai 175 000 Lt sumai (Susitarimo 1 ir 2 punktai). 2006 m. vasario 1 d. tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria apeliantas perdavė atsakovui 175 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 2007 m. gruodžio 31 d., o pateikus 2009 m. sausio 31 d. susitarime nurodytus dokumentus, terminas pratęsiamas iki 2009 m. birželio 30 d. (b.l. 5-6). 2007 m. gruodžio 21 d. priedu prie sutarties Nr. 3 atsakovas 175 000 Lt įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. birželio 30 d. (b.l. 7). Taip pat šalys 2008 m. gruodžio 29 d. sudarė susitarimą prie sutarties Nr. 2, kuriuo susitarė, kad žemės sklypas įsigytas už atsakovo nuosavas ir iš AB Hansabanko skolintas lėšas, atsakovas įsipareigojo investuoti (įskaitant investuotas lėšas) gyvenamojo namo statybai 99 745,38 Lt sumą, o apeliantas įsipareigojo investuoti nuosavas lėšas iki pilno gyvenamojo namo įrengimo bei paruošimo jo pardavimui, o taip pat perimant užbaigtą pastatą arba jį parduodant pirmumo eile dengti žemės sklypo įsigijimo išlaidas (b.l. 51). Šio susitarimo 4 punktu šalys susitarė, kad likusią pajamų dalį po žemės sklypo įsigijimo išlaidų padengimo pasidalins proporcingai investuotai daliai.

Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių kvalifikavimo, t.y. ar tarp šalių susiklostė paskolos, ar jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Apeliantas iš esmės įrodinėja buvus tarp šalių tik paskolos, atsakovas teigia buvus tik jungtinės veiklos teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentais, dėl to apelianto reikalavimą priteisti paskolą atmetė.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo.

Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 str. 2 d.). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi, teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).

Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, šalys yra sudariusios paskolos sutartį, be to, iš esmės tuo pat metu bei vėliau yra sudaryti susitarimai, patvirtinantys bendrą šalių valią dėl investavimo į žemės sklypo pirkimą bei namo statybą, apelianto investuotos dalies nustatymo, pajamų pasidalijimo po objekto pardavimo taisykles. Taigi, byloje yra aktualus paskolos ir jungtinės veiklos sutarčių santykio klausimas.

Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 str.). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas - tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas).

Paskolos sutartis savo turiniu yra paskolos davėjo perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas (CK 6.870 str. 1 d.); nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės vadovaudamasis paminėta teismine praktika ir teisingai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas apie šalių jungtinės veiklos sutartinių santykių faktą.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. sausio 31 d. šalys susitarė dėl apelianto paskolos atsakovui suteikimo. Paskolos suteikimo sąlyga numatyta tai, kad atsakovas nupirks žemės sklypą ir investuos į namo statybą savo lėšas iki pilno užbaigimo. Užbaigtą objektą numatyta parduoti proporcingai investuotai daliai, apelianto investuota dalis nustatyta lygia paskolos sumai (175 000 Lt). Paskolos sutartį šalys sudarė jau kitą dieną – 2006 m. vasario 1 d. Be to, pačioje paskolos sutartyje yra numatyta, kad atsakovui pateikus 2006 m. sausio 31 d. susitarime nurodytus dokumentus (preliminarią ar pirkimo pardavimo sutartį – susitarimo 5 p.) paskolos grąžinimo terminas bus pratęstas iki 2009 m. birželio 30 d. vietoje paskolos sutartyje numatyto 2007 m. gruodžio 31 d. paskolos grąžinimo termino. Tai 2007 m. gruodžio 21 d. priedu prie sutarties Nr. 3 ir buvo padaryta. Pažymėtina, kad dar vėliau – 2008 m. gruodžio 29 d. susitarime prie sutarties Nr. 2 šalys susitarė dėl šalių pareigų investuojant į objektą bei pajamų pasidalijimo proporcingai investuotoms dalims, šiame susitarime taip pat yra nuoroda į 2006 m. vasario 1 d. paskolos sutartį. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, paskolos sutartis negali būti vertinama tik kaip visiškai atskiras, nesusijęs su 2006 m. sausio 31 d. susitarimu, nes kompleksiškai - šiuo susitarimu ir jį lydinčia paskolos sutartimi - abi šalys pareiškė bendrą valią dėl investavimo sąlygų į planuojamą sukurti pardavimui objektą proporcingai investuotai daliai, kuri apelianto atžvilgiu yra lygi paskolos sumai. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, paskolos sutartis vertintina šalių bendros jungtinės veiklos teisinių santykių kontekste kaip viena iš jungtinės veiklos sutarties dalių, kuria buvo siekiama patenkinti abiejų šalių turtinius interesus iš jungtinės veiklos rezultato. Apelianto argumentas, kad 2006 m. sausio 31 d. susitarimas laikytinas niekiniu, nes nepatvirtintas notarine tvarka, nėra pagrįstas, nes šiuo susitarimu nebuvo sudaromas sandoris, kurio sudarymui įstatymas nustatytų privalomą notarinę tvarką.

Dėl prievolių pagal paskolos sutartį.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs šalių jungtinės veiklos teisinius santykius, nurodė, kad reikalavimas dėl paskolos grąžinimo negali būti tenkinamas, nes nei vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974-6.976 straipsniai), ir ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti įnašo grąžinimo. Taip pat nurodė, jog apeliantas, vadovaudamasis tik paskolos sutartinius santykius reglamentuojančiomis normomis, neįrodinėjo partnerių atliktų investicijų dydžio, todėl ieškinys atmestinas. Taigi, teismas iš esmės konstatavo tai, jog paskolos grąžinimas yra susijęs su nauda tik apeliantui ir jungtinės veiklos santykių nustatymas faktiškai eliminuoja partnerių prievoles pagal tarpusavio paskolinius santykius. Su tokiomis išvadomis teisėjų kolegija nesutinka. Paminėtina, kad panaši byla buvo nagrinėta kasacinės instancijos teisme ir joje padarytos išvados iš esmės sutampa su pirmosios instancijos teismo išvadomis nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-392/2009). Tačiau toje byloje buvo nustatytos kitokios faktinės aplinkybės – joje abi šalys buvo susitarusios pirkti žemės sklypą, abi šalys, pirkdamos žemės sklypą, mokėjo atskirai. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, esant skirtingoms bylų faktinėms aplinkybėms, toje byloje padarytos išvados nėra privalomos nagrinėjamai bylai.

Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra atliktų investicijų dydžio nustatymo klausimas ar jungtinės veiklos rezultate sukurto objekto padalijimas/atidalijimas tarp partnerių. Tai šalys gali padaryti gera valia ar teismine tvarka nepriklausomai nuo nagrinėjamos bylos baigties. Teisėjų kolegijos nuomone, paskolos grąžinimo reikalavimas, negali būti vertinamas kaip reikalavimas naudos tik pačiam sau, nes toks reikalavimas pats savaime nėra nauda, kylanti iš jungtinės veiklos rezultato. Esminis klausimas nagrinėjamoje byloje yra tai, ar konstatavus jungtinę veiklą, kurioje viena iš sudedamųjų dalių yra partnerių tarpusavio paskolos sutartiniai santykiai, vieno partnerio kitam paskolintos lėšos laikytinos įnašu į jungtinę veiklą (kaip iš esmės sprendė pirmosios instancijos teismas) ir paskolos sutartiniams santykiams paskolą reglamentuojančios normos nebetaikomos.

Kaip minėta, teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Įstatymas nedraudžia kooperuoti lėšas jungtinei veiklai vienam iš jungtinės veiklos partnerių skolinantis jas iš kito partnerio su įsipareigojimu jas grąžinti paskolos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir partneriams susitarti dėl paskolos suteikimo fakto įtakos atitinkamai nustatant proporcijas dalijantis jungtinės veiklos pelną. Tokiu atveju vienas iš partnerių, neturėjęs pakankamai savų lėšų ir laikinai pasinaudojęs skolintomis lėšomis, patenkina savo turtinį interesą gauti iš jungtinės veiklos pelno dalį, o kitas, laikinai paskolinęs savo lėšas, taip pat gauna atlyginimą iš jungtinės veiklos - pelno dalį už tai, kad suteikė paskolą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog šalies įnašu pripažįstama visa, kuo jis prisideda prie bendros veiklos. Tai gali būti pinigai, kitas turtas, profesinės žinios ir įgūdžiai, dalykinė reputacija ir ryšiai (CK 6.970 str. 1 d.). Pažymėtina, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis nedraudžia vienam iš partnerių neprisidėti prie bendrosios veiklos jokiu materialiu turtu, partneris gali dalyvauti savo darbu ar kitais įsipareigojimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2008).

Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju pinigų grąžinimas apeliantui paskolos sutarties pagrindu negali būti vertinamas kaip jungtinės veiklos partnerio įnašo grąžinimas. CK 6.971 straipsnio 1 dalis nustato, kad partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis. Šiuo atveju iš šalių susitarimų komplekso galima spręsti, kad apelianto įnašu į partnerių veiklą, suteikiančiu teisę į jungtinės veiklos pelno dalį, laikytinos ne piniginės lėšos, nes jos tik laikinai paskolintos ir netapo bendrąja daline nuosavybe, o įnašu į jungtinę veiklą laikytinas pats jų suteikimo (paskolinimo) laikinam (paskolos sutarties nustatytam terminui) naudojimui faktas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad paskola buvo beprocentė ir pirmumo teise pagal 2008 m. gruodžio 29 d. susitarimo 3.4 punktą dengiamos išlaidos žemės sklypo įsigijimui, nėra pagrindu pripažinti pinigines lėšas įnašu, o ne paskolintomis lėšomis: nei viename šalių sudarytame susitarime paskoliniai santykiai nebuvo eliminuoti, 2006 m. sausio 31 d. susitarime numatyta, kad iki 2006 m. rugsėjo 30 d. atsakovui nepateikus atitinkamų dokumentų paskola bus laikoma nutraukta, paskolos sutartyje numatyti konkretūs grąžinimo terminai, kurie nėra susieti su bendro tikslo (objekto sukūrimo ir pardavimo) pasiekimo terminu, paskolos sutartyje numatyti delspinigiai už termino praleidimą, paskola nebūtinai turi būti suteikiama už palūkanas (juo labiau, įvertinant bendrą šalių interesą gauti ir pasidalinti pelną). Tuo tarpu pažymėtina, kad atsakovo gauta paskola faktiškai ir nebuvo panaudota žemės sklypo pirkimui – kaip matyti iš 2008 m. gruodžio 29 d. susitarimo, abi šalys konstatavo, jog sklypas nupirktas už atsakovo nuosavas ir iš AB Hansabankas skolintas lėšas. Taigi, atsakovas – statybos veiklą vykdžiusios bendrovės (apelianto) direktorius (tai matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 14 d. nutarties – b.l. 12-14) siekė pats vykdyti jungtinę veiklą su savo vadovaujama bendrove, gavo iš jos paskolą žemės sklypo pirkimui, tačiau žemės sklypą pirko už savo ir iš kito subjekto (banko) skolintus pinigus. Šalims tai konstatavus 2008 m. gruodžio 29 d. susitarime, pagal šio susitarimo 3.4 punktą sklypo pirkimo išlaidos turėtų būti dengiamos atsakovui, o ne atvirkščiai. Pažymėtina ir tai, kad lyginant su 2006 m. sausio 31 d. susitarimu 2008 m. gruodžio 29 d. susitarimu šalys pakeitė ir savo įsipareigojimus– numatė jau kitokias investavimo sąlygas: atsakovas įsipareigojo investuoti (įskaitant investuotas lėšas) 99 745,38 Lt, o pilnai įrengti ir paruošti pardavimui objektą savomis lėšomis įsipareigojo apeliantas. Be to, aplinkybę, kad, nepaisant jungtinės veiklos ketinimų, tarpusavio paskolos santykiai nebuvo eliminuoti ir atsakovas turėjo pareigą grąžinti paskolą, neabejotinai patvirtina jo paties veiksmai: - 2010 m. rugsėjo 10 d. rašte administratoriui jis nurodo, kad iš viso jau yra apmokėjęs skolos (175 000 Lt) dalį 93 612,53 Lt, šiuos apmokėjimus patvirtina ir į bylą pateikti dokumentai inter alia 2009 m. gruodžio 1 d. kasos pajamų orderis, kuriuo būtent paskolos dengimui sumokėta virš 33 tūkst. litų suma grynais (b.l. 10, 74-81), - 2010 m. birželio 14 d. prašyme atsakovas prašė negrąžintos paskolos dalį įskaityti sumažinant jo investavimo dalį į objektą ir atitinkamai padidinant apeliantui tenkančią dalį (b.l. 11), - 2011 m. balandžio 8 d. teismo posėdyje dalyvavęs pats atsakovas iš esmės neginčijo savo pareigos grąžinti lėšas pagal paskolos sutartį (b.l. 47 - 48).

Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs šalių jungtinės veiklos sutartinius santykius, nagrinėjamu atveju nepagrįstai sprendė, kad tokių santykių buvimas per se paneigia partnerių prievoles, kylančias iš jų tarpusavio paskolos sutartinių santykių. Byloje nėra ginčo dėl apeliantui grąžintinos sumos dydžio. Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas - ieškinį tenkinti visiškai (CK 6.870 str. 1 d., CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Tenkinus ieškinį, iš atsakovo priteistinos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme apeliantui -605 Lt (b.l. 92, 93) (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.), žyminis mokestis valstybei (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nusprendė:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo G. S. 81 387,47 Lt skolą, 2 930,40 Lt delspinigius bei 5% metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos (2011 m. vasario 10 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 605 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vižera“.

Priteisti iš atsakovo G. S. 2 529,54 Lt žyminį mokestį valstybei.