Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civiliniams ieškovams A. B. ir R. B. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 1 d. apie 4 val., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su D. B. metu, trenkdamas nukentėjusiojo D. B. galvą į betoninį grindinį, tyčia jį nužudė, nes pastarasis dėl jam padarytos sunkios galvos traumos, pasireiškusios difuziniu galvos smegenų pažeidimu ir jų pabrinkimu, įvykio vietoje mirė.

Nuteistasis D. A. tvirtina konflikto nesiekęs, visais įmanomais būdais stengėsi jo išvengti. Tačiau to padaryti nepavyko dėl nukentėjusiojo D. B. agresyvumo. D. B. sudavęs smūgius į įvairias kūno vietas, sužalojęs D. A., todėl pastarasis ir turėjo ginti savo sveikatą bei gyvybę. Apeliantas pažymi, kad D. B. buvo stiprus fiziškai, pakankamai geras boksininkas, todėl jo nesugriebus į glėbį, pasak D. A., D. B. jį būtų mirtinai sužalojęs. Tai, kad jis gynėsi nuo D. B., pasak nuteistojo, patvirtina liudytojai ir teismo medicininės ekspertizės išvados.

Apeliantas tvirtina, kad jis gynėsi nuo užpuolusio asmens ir nukentėjusiajam padaryti tarpusavio konflikto metu sužalojimai neviršija būtinosios ginties ribų. Todėl jo veiksmai atitinka būtinąją gintį ( Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnis).

Nurodo, kad D. B. jis tyčia nesužalojo, nužudyti jo tikslo neturėjo ir to nesiekė. D. B. nustatyti kūno sužalojimai buvo padaryti po to, kai po jo suduotų smūgių apeliantui, jie abu parkrito ant grindinio ir ten raičiojosi. Tai, kad jis, D. A. nesiekė ir nenorėjo nužudyti D. B., patvirtina, jog D. A. nustatyti sužalojimai būdingi savigynai, sužinojęs apie konflikto pasekmes D. A. nuėjo į policiją ir pilnai papasakojo visas įvykio aplinkybes, kartu su tėvais atlygino laidojimo išlaidas.

Nukentėjusieji A. ir R. B. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo D. A. apeliacinio skundo netenkinti, motyvuodami, kad nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis gindamas savo sveikatą ir gyvybę veikė būtinosios ginties ribose.

Nurodo, kad D. A. tyrimo eigoje buvo nenuoširdus. Materialinės žalos atlyginimas buvo jo tėvų pastangos palengvinti sūnaus padėtį, o ne D. A., kuris net kaltu neprisipažino. Į policiją D. B. atvyko po kelių dienų, kai iš spaudos sužinojo apie D. B. mirtį, jau suderinęs parodymus su liudytojais (savo draugais), sugalvojęs gynybinę versiją. Liudytojas N. Ž. savo parodymuose pripažino, kad buvo prašomas paliudyti. Atkreipia dėmesį, kad nusikaltimo naktį D. A. būdamas agresyvus ir abejingas paliko D. B. žiauriai sužalotą, be sąmonės, beprarandantį gyvybę, skubiai pasišalindamas iš įvykio vietos.

Nukentėjusiųjų nuomone, D. A. slepia tikrąją konflikto priežastį. Pažymi, kad parodymų patikrinimo vietos protokole užfiksuoti D. A. žodžiai ,,konfliktas besiaiškinant santykius” rodo, kad pretekstas konfliktui buvo.

Nukentėjusieji atkreipia dėmesį ir į abiejų asmenų fizinius duomenis: nuteistasis buvo žymiai aukštesnis ir sunkesnis, atletiško, sportiško sudėjimo, o jų sūnus nors ir buvo 185 cm ūgio, tačiau labai smulkaus kūno sudėjimo. Neįtikėtina ir tai, kad jeigu D. A. gyvybei būtų grėsęs pavojus, draugai abejingai stovėtų šalia. Kad D. B. gyvybei grėsė pavojus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojos K., R. Mano, jog teismas pagrįstai vadovavosi asmens parodymų atpažinti protokolais, kuriuose užfiksuoti minėtų liudytojų parodymai. Teigia, kad smūgių intensyvumas, stiprumas, skaičius, kai gyvybiškai svarbus organas galva daužomas į betoninį grindinį, rodo, kad nuteistasis veikė ne būtinosios ginties ribose, o kad jo tyčia buvo apibrėžta. Mano, kad šioje dalyje svarbu atsižvelgti į liudytojo N. Ž. parodymus, kuris ikiteisminio tyrimo metu (1 t. b. l. 136) ir teisme patvirtino, kad ne pats D. A. išsilaisvino iš D. B. glėbio, o buvo priverstinai nutrauktas nuo D. B., kad D. B. jau buvo net praradęs sąmonę.

Nukentėjusieji pažymi, kad byloje jokiais įrodymais nepatvirtinta, kad D. B. prakirto D. A. paakį, kai jis pirmą kartą ėjo nusiprausti. Liudytojas apsaugos darbuotojas D. V. nurodė, kad konfliktas įvyko ne kieme prie klubo, o kažkur toliau. Teismo specialisto išvados 6 punktas (1 t. b. l. 148) patvirtina, kad D. A. buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, o D. B. sunki galvos smegenų trauma. Prašo atsižvelgti į tai, kad praeityje D. A. taip pat yra padaręs nusikaltimą, daug administracinių teisės pažeidimų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė ir nukentėjusieji prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas D. B. tyčia nužudė tarpusavio muštynių metu.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nusikaltimo padarymą išprovokavo neteisėti paties nukentėjusiojo veiksmai (neleidimas kaltinamajam eiti į namus, primygtinis provokavimas konfliktui, sudavimas per veidą). Kaip vieną iš bausmės skyrimo motyvų pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė tai, kad konfliktą išprovokavo ir pradėjo girtas nužudytasis. Pastarosios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais, jų nepaneigia ir apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu gauti duomenys. Iš Kauno apygardos teisme apklaustų liudytojų V. L., R. L., N. Ž. parodymų matyti, kad D. B. prikibo prie bandančio į namus eiti D. A., nepraleido jo, kvietė eiti muštis, o D. A. atsisakius tai daryti ir bandant išvengti konflikto, sudavė pastarajam per veidą, po ko ir įvyko tragiškai pasibaigusios grumtynės tarp nuteistojo ir D. B. Tokie parodymai atitinka ir paties nuteistojo parodymus. Įrodymų, kurie paneigtų šiuos liudytojų ir nuteistojo parodymus, byloje nėra, todėl kolegija konstatuoja, kad minėtų neteisėtų D. B. veiksmų buvimas yra nustatytas. Lieka nepatvirtintas, tačiau ir nepaneigtas nuteistojo aiškinimas, kad pirmojo išėjimo į lauką iš baro „Combo“ metu jį sužalojęs (sukruvinęs veidą) asmuo taip pat buvo D. B. Liudytojai G. L. bei D. V. patvirtino, kad iš lauko į barą D. A. grįžo sukruvintu veidu. D. V. parodė, kad negali nurodyti ar apeliantą sukruvino D. B. ar kitas asmuo.

Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” 4 punkte išaiškinta, kad įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus (visuomenės ir valstybės saugumą, normalų valstybinių įstaigų funkcionavimą ir pan.).

Iš jau paminėtų liudytojų ir pačio nuteistojo parodymų matyti, kad neteisėti D. B. veiksmais buvo kėsintasi į D. A. sveikatą. Neleidimas praeiti, kvietimas muštis ir smūgio sudavimas apeliantui į veidą neginčytinai patvirtina, kad toks kėsinimasis buvo realus. Tai patvirtina ir teisės medicinos specialisto išvada apie tai, kad D. A. sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta. Sužalojimai galėjo būti padaryti grumtynių metu. Jam padarytas odos nubrozdinimas dešiniajame dilbyje galėjo būti padarytas besiginant (b.l. 148-149, t. 2).

Šie duomenys duoda pagrindą teigti, kad D. A. konflikto su D. B. metu veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau įstatymas būtinajai ginčiai nustato ribas. Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalis nustato, kad „būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika“.

Iš teisės medicinos specialisto išvados Nr. 867 matyti, kad D. B. mirties priežastis yra sunki galvos smegenų trauma: difuzinis galvos smegenų pažeidimas, smegenų pabrinkimas. D. B. galva ir kaklas yra traumuoti ne mažiau kaip 8 trauminiais poveikiais. Sunki galvos smegenų trauma tapusi mirties priežastimi išsivystė nuo keleto trauminių poveikių į galvą ar nuo visų galvą traumavusių poveikių visumos. Sužalojimai D. B. padaryti kietais bukais daiktais. Muštinė žaizda pakaušyje būdinga šios srities kontaktui su lygiu, plokščiu, neribotu paviršiumi, analogiškas gali būti ir kaktos bei nugaros odos nubrozdinimų mechanizmas (b.l. 12-18, t. 1). Iš specialisto išvados matyti ir tai, kad po galvos smegenų traumavimo D. B. valingų veiksmų tikimybė yra minimali (išvados 9 punktas). Tai paneigia apelianto versiją, kad mirtį sukėlusius sužalojimus D. B. galėjo įgyti griūdamas grumtynių metu, kadangi tokiu atveju jis nebūtų galėjęs atlikti tokius veiksmus, apie kuriuos paaiškino pats nuteistasis: po pirmo nugriuvimo prieiti prie jo ir vėl kibti, tęsiant muštynes, o po paskutinio pargriovimo, būdamas prispaustas D. A., laikyti pastarąjį, kliudant šiam atsikelti ir nueiti. Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad V. R. atpažino apeliantą kaip asmenį, kuris 2003-08-01 apie 4 val. Kauno m. Laisvės alėjoje prie įėjimo į barą „Combo“ pargriautą ant Laisvės alėjos grindinio vaikiną daužė, jo galvą į grindinį suduodamas ne mažiau 5 ar 6 smūgių (b.l.15-17, t. 2). Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad L. K. atpažino apeliantą kaip asmenį, kuris 2003-08-01 apie 4 val. Kauno m. Laisvės alėjoje prie įėjimo į barą „Combo“ paėmęs kitam jaunuoliui už galvos, daužė jo galvą į grindinį, suduodamas ne mažiau penkių smūgių (b.l. 22-23, t. 2). Byloje nėra duomenų, kad L. K. ir V. R. būtų pažįstamos su apeliantu ir kad turėtų kokią nors priežastį apklabėti D. A. ar dėl kitų priežasčių duoti neteisingus parodymus. Parodymų atpažinti metu dalyvavo ir D. A. gynėjas, jokių pareiškimų ar prieštaravimų dėl parodymo atpažinti tvarkos pažeidimo iš jų nebuvo gauta. Todėl teisėjų kolegija šiuose protokoluose užfiksuotais duomenimis remiasi kaip įrodymais. Liudytojas N. Ž. parodė, kad konflikto metu D. A. tik gynėsi ir D. B. galvos į grindinį tyčia nedaužė, tik atsistūminėjo, siekdamas išsilaisvinti. Teisėjų kolegija atmeta šiuos parodymus kaip nepagrįstus, nes jie prieštarauja L. K. ir V. R. parodymų atpažinti protokoluose užfiksuotiems duomenims, kuriuos teisėjų kolegija laiko nešališkais ir teisingais, o N. Ž. yra apelianto draugas, todėl jis turi motyvą siekti padėti palengvinti apelianto padėtį. Tą netiesiogiai patvirtina ir paties N. Ž. parodymai apie tai, kad dar prieš pakviečiant jį apklausai, jį buvo susiradusi apelianto sesuo ir kalbėjosi apie bylos aplinkybes. Iš L. K. ir V. R. parodymų atpažinti protokoluose užfiksuotų duomenų galima padaryti išvadą, kad D. A. paėmęs už D. B. galvos ne mažiau kaip 5-6 kartus tyčia sudavė ją į grindinį. Akivaizdu, kad tokie D. A. veiksmai buvo labai pavojingi D. B. gyvybei ir to apeliantas nesuvokti negalėjo. Toks smūgių kiekis ir stiprumas rodo, kad D. B. ne tik suvokė galimas pasekmes (D. B. mirtį), bet savo veiksmais tokių pasekmių ir siekė, t.y. veikė turėdamas ne netiesioginę, bet tiesioginę tyčią atimti kitam žmogui gyvybę. Tokia jo gynyba nuo D. B. neteisėtų ir agresyvių veiksmų aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Aiškios jėgų persvaros D. B. neturėjo. Nors su pastaruoju buvo keli draugai, netoli D. A. taip pat buvo keletas jo pažįstamų. Konfliktas D. A. , kaip matosi iš jo paties parodymų apie pirmąjį incidentą su D. B., nebuvo netikėtas. Todėl D. B. įvykio metu negalėjo būti didelio sumišimo ar išgąsčio būsenoje. Jo veiksmams taip pat nebūdingas ir gynimasis nuo įsibrovimo į būstą. Dėl visumos šių aplinkybių konstatuotina, kad savo veiksmais D. A. peržengė būtinosios ginties ribas. Jo nusikalstama veika prieš D. B. pasireiškė tuo, kad jis, 2003 m. rugpjūčio 1 d. apie 4 val., Kaune, prie Laisvės alėjos pastato Nr. 46, tarpusavio konflikto su D. B. metu, peržengdamas būtinosios ginties ribas, trenkdamas nukentėjusiojo D. B. galvą į betoninį grindinį, tyčia jį nužudė, nes pastarasis dėl jam padarytos sunkios galvos traumos, pasireiškusios difuziniu galvos smegenų pažeidimu ir jų pabrinkimu, įvykio vietoje mirė. Atsakomybė už tokią veiką numato Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalis ir 129 straipsnio 1 dalis, todėl skundžiamas teismo nuosprendis pakeistinas, perkvalifikuojant D. A. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (tyčinis nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas), bei nustatant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę –veikos padarymą peržengiant būtinosios ginties ribas (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Kadangi tokia veika yra laikoma mažiau pavojinga negu paprastas tyčinis nužudymas, už kurį D. A. buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, jam skirtina ir mažesnė bausmė. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nurodytą ir apeliacinės instancijos teisme nustatytą apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei kitas jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, jam skirtina minimali sankcijoje numatyta, t.y. penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1-3 punktai). Tuo iš dalies tenkinamas nuteistojo apeliacinis skundas. Tenkinti jo apeliacinį skundą visa apimtimi nėra pagrindo. Jau pasisakyta, kad D. A. veiksmai peržengė būtinosios ginties ribas, todėl jo prašymas pripažinti, kad jo veiksmai atitiko šias ribas ir jų neperžengė, netenkintinas. Tai, kad D. A. praėjus savaitei po įvykio nuėjo į policiją, kad jo tėvai atlygino laidojimo išlaidas, nepatvirtina apeliacinio skundo argumento, kad jis nesiekė D. B. nužudyti, kadangi apie tai sprendžiama ne iš įvykių, vykusių savaitė ir vėliau po to kai D. B. mirė, o iš apelianto veiksmų konflikto metu. Nėra pakankamo pagrindo tenkinti ir apelianto prašymą dėl Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio taikymo bei švelnesnės už minimalią bausmės paskyrimo. Šio straipsnio 1 dalis netaikytina, nes D. A. praėjus maždaug savaitei po įvykio nors ir atvyko į policiją „išsiaiškinti įvykio aplinkybių“, tačiau kaltu neprisipažino, o tai yra būtina 62 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalis taip pat negali būti taikoma, nes tam reikalingas atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurios nėra laikomos kitomis būtinomis šios teisės normos taikymo sąlygomis, buvimas. Apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė – žalos atlyginimas numatyta kaip būtina šios teisės normos taikymo sąlyga, o tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, numatyta kaip viena iš būtinųjų Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies galimo taikymo sąlygų, todėl Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymui reikalingas ir dar bent vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas, o to nėra nustatyta. Sąlygų taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 4 dalį taip pat nėra, nes ši dalis taikoma tik asmenims, kurie aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti: D. A. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. D. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. D. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį paskirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.