Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-11-28 · Civilinė byla Nr. 2A-812-115/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-28
Bylos Nr.
2A-812-115/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Auruškevičius (pirm.), Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Romualda Janovičienė
Pareiškėjas
L. Ž., E. S.
Suinteresuotas asmuo
VSDFV Prienų skyriaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Prienų skyrius
Kategorijos
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-812-115/2011

Teisėja Z. M. Procesinio sprendimo kategorijos:

128.2; 121.1.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2011 m. lapkričio 28d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, Romualdos Janovičienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant pareiškėjai L. Ž., jos atstovei adv. J.Brinevičienei,suinteresuoto asmens VSDFV Prienų skyriaus atstovei J.Junevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) L. Ž. apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo E. S., dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje Nr. 2-1367-391/10 pagal pareiškėjų E. S. ir L. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Prienų skyrius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

pareiškėjos E. S. ir L. Ž. pareiškimu (I t., b.l. 2-11; 31-37) prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: 1. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. P., Kazimiero sūnus (V. P. (P.), K.), gim. 1903-09-04 Tbilisyje, Gruzijoje, kurio tėvai P.K. M. ir P. V. M. – valstiečiai iš Kauno gubernijos ir apskrities, Krakių valsčiaus, 1939-1990 metais dėl represijų ir persekiojimo kilmės motyvais grėsmės gyveno svetima M. M., Antano sūnaus (Antonovič), gim. 1912-06-01 Tbilisyje, Gruzijoje, pavarde; 2. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. P., Kazimiero sūnus (V. P. (P.), Kazimirovič), gim. (duomenys neskelbtini) Tbilisyje, Gruzijoje, gyvendamas svetima M. M., Antano sūnaus (Antonovič), gim. (duomenys neskelbtini) Tbilisyje, Gruzijoje, pavarde, okupacinių rėžimų struktūrų sprendimais dėl kilmės motyvų buvo priverstas išsikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priverstas apsigyventi nurodytoje vietoje (nutremtas), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas: nuo 1943-12-14 iki 1945-07-06 iš Zlatousto miestelio Čeliabinsko srityje į Kremiančuko miestą, Ukrainoje, nuo 1945-07-06- iki 1947-02-05 iš Kremiančuko miesto Ukrainoje į Belcy miestą Moldovijoje, nuo 1953-09-16 iki 1956-06-13 iš Vilniaus miesto Lietuvoje į Artiomovsko miestą Donecko srityje, Ukrainoje; 3. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja E. S., gim. (duomenys neskelbtini), būdama nepilnamete kartu su tėvu V. P., Kazimiero sūnumi (V. P. (P.), Kazimirovič), gim. 1903-09-04 Tbilisyje, Gruzijoje, gyvenusiu svetima M. M., Antano sūnaus (Antonovič), gim. (duomenys neskelbtini) Tbilisyje, Gruzijoje, pavarde, okupacinių rėžimų struktūrų sprendimais dėl kilmės motyvų buvo priversta išsikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priversta apsigyventi nurodytoje vietoje (nutremta), pritaikant specialiosios įskaitos (komendantūros) sąlygas: nuo 1943-12-14 iki 1945-07-06 iš Zlatousto miestelio Čeliabinsko srityje į Kremiančuko miestą Ukrainoje, nuo 1945-07-06 iki 1947-02-05 iš Kremiančuko miesto Ukrainoje į Belcy miestą Moldovijoje; 4. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. S., gim. (duomenys neskelbtini) ir L. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), būdamos nepilnametės buvo įrašytos į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu išvengė trėmimo, kai tėvas V. P., Kazimiero sūnus (V. P. (P.), Kazimirovič), gim. 1903-09-04 Tbilisyje, Gruzijoje, gyvenęs svetima M. M., Antano sūnaus (Antonovič), gim. (duomenys neskelbtini) Tbilisyje, Gruzijoje, pavarde nuo 1953-09-16 iki 1956-06-13 buvo nutremtas iš Vilniaus miesto Lietuvoje į Artiomovsko miestą Donecko srityje Ukrainoje.

Paaiškino, kad juridinę reikšmę turinčius faktus prašo nustatyti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso suteikimo ir su tuo susijusių turtinių teisių įgijimo tikslu. Paaiškino, kad pareiškėjų tėvas buvo persekiojamas, kad dėl persekiojimų kilmės motyvais buvo priverstas gyventi svetima pavarde. Pareiškėjų tėvas nukentėjo nuo okupacijų. Dirbdamas sukarintoje organizacijoje - geležinkelyje, jis buvo 1943 m. nutremtas į Kremiančuko miestą Ukrainoje, 1945 m. nutremtas iš Kremiančuko miesto Ukrainoje į Moldoviją, 1953 m. buvo nutremtas iš Lietuvos į Ukrainą. Kartu su pareiškėjų tėvu nukentėjo visi šeimos nariai.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. birželio mėn. 7 d. sprendimu pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo atmetė. Išieškojo iš pareiškėjų lygiomis dalimis 23,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimų, į valstybės biudžetą (III t., b.l. 37-42).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos E. S. ir L. Ž. yra seserys. Jos gimė tėvų M. M. ir A. M. (pavardė iki santuokos – P.), kurie susituokė 1934-01-08 Zlatousto m., Čeliabinsko srt., Rusijoje, šeimoje. E. S. gimė (duomenys neskelbtini) Zlatousto m., Čeliabinsko srt., Rusijoje. L. Ž. gimė 1950-03-25 Vilniuje. Jos gimimo akto įraše 1997 m. ištaisytas įrašas apie tėvo vardą iš „Michail“ į „Mykolas“. M. M. gimė 1912-06-01 Gruzijoje. Pareiškėjų motina A. M. mirė 1989-09-23 Vilniuje, tėvas M. M. mirė 1992-01-11 Vilniuje. Nukentėjusiais nuo 1939-1990 m. okupacijų pripažįstami asmenys, nurodyti LR asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 m. okupacijų, teisinio statuso įstatyme. Teismas negali konstatuoti asmenų teisinio statuso ar nurodyti, kokiai asmenų, nukentėjusių nuo okupacijų, grupei, jie priskirtini. Teismas gali tik nustatyti faktus, kuriais remiantis gali būti nustatytas atitinkamas nukentėjusio asmens statusas. Pareiškėjos, vadovavosi LR asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau –Įstatymas) 5 str. 1 d. 2 p., 5 str. 2 d. 2 p., 7 str. 1 d. 8 punkto „a“ papunkčiu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų tėvas M. M. galimai gyveno svetima pavarde, bet byloje surinkti įrodymai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų tėvas svetima pavarde gyveno dėl represijų, persekiojimų politiniais ar kilmės motyvais grėsmės. Byloje surinkti įrodymai nesuteikia jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų tėvas M. M., o su juo ir pareiškėja E. S., dėl kilmės motyvų buvo priversti išsikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos, kad buvo nutremti, pritaikius specialiosios įskaitos (komendantūros) sąlygas, kad pareiškėjos buvo įrašytos į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo išvengė. Nurodydamos, kad jų tėvas 1939-1990 m. dėl represijų ir persekiojimo kilmės motyvais grėsmės gyveno svetima M. M., Antano sūnaus, gim. 1912-06-01 Tbilisyje, pavarde, pareiškėjos nurodo, kad jų tėvas V. P., Kazimiero sūnus (P. (P.) V. K.) gimė (duomenys neskelbtini) Tbilisyje, Gruzijoje, tėvų P. K. M. ir V. M. P. ( mergautinė pavardė – P.) šeimoje. V. P. turėjo brolį M. P., gim. 1905-02-20 ir seserį J. P., gim. 1907-06-02. Teismas nustatė, kad V. P. 1929-12-27 susituokė su N. M., kad jiems 1931-02-17 gimė sūnus Anatolijus; santuokos ir vaiko gimimo įregistravimo vieta – Stavropolio kraštas. Daugiau rašytinių dokumentų apie V. P. į bylą nepateikta. Pareiškėjos L. Ž. didelės apimties susirašinėjimas, nuotraukos liudija, kad V. P. tėvų K. P. ir V. P. (mergautinė pavardė P.) palikuonys ir kiti giminaičiai laiko pareiškėjas savo giminaitėmis. Tai paliudijo buvęs pareiškėjos bendradarbis E. Č., pareiškėjos L. Ž. buvęs sutuoktinis S. G.; liudytojas R. B.. Teismo nuomone, galimai pareiškėjų tėvas M. M. gyveno svetima pavarde, tačiau nepateikta įrodymų, jog svetima pavarde pareiškėjų tėvas gyveno dėl represijų ir persekiojimo kilmės motyvais grėsmės. Nepateikta įrodymų apie tai, kada pareiškėjų tėvas pradėjo gyventi svetima pavarde. Rašytinių įrodymų apie V. P. persekiojimą politiniais ar kilmės motyvais nėra. Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos archyviniuose fonduose duomenų apie SSRS specialiųjų tarnybų vykdytą V. P., gim. 1903 m., persekiojimą nerasta. Pareiškėjų nurodytas kriminalinis nusikaltimas – kasos grobimas, dėl kurio, pareiškėjų tvirtinimu, jų tėvas buvo priverstas slapstytis svetimo žmogaus vardu, taip pat nesuteikia pagrindo daryti išvadą apie jų tėvo persekiojimą politiniais ar kilmės motyvais. Į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų nurodytas kasos grobimo aplinkybes, kad kasos apiplėšimą įvykdė kasos kasininkas ir kt. Teismas nustatė, kad laikotarpis, kuriuo, kaip nurodo pareiškėjos, jų tėvas buvo priverstas bėgti, gali būti nuo 1931-02-17 (gim. V. P. sūnus) iki 1934-01-08 (sudaryta M. M. santuoka su pareiškėjų motina). Byloje nėra duomenų apie M. M. persekiojimą kilmės motyvais, apie nutrėmimus, apie gyvenimą specialios įskaitos (komendantūros) sąlygomis. Teismas nustatė, kad daug kartų M. M. SSRS struktūrų buvo skatinamas už gerą darbą; įtrauktas į garbės lentą; 1952 m. paskelbta padėka; 1953 m. apdovanotas ženkleliu „Puikus administracijos darbuotojas“; skirtos piniginės premijos; 1982 m. suteiktas „Komunistinio darbo pirmūno“ vardas; jis apdovanotas medaliu už didvyrišką ir pasiaukojamą darbą Didžiojo Tėvynės karo metu 1941-1945 m.;1951 m. apdovanotas TSRS medaliu „Už didvyriškumą“, kuriuo buvo apdovanojami asmenys už narsą ir ryžtą kariniuose veiksmuose, saugant valstybės sienų neliečiamumą ar kovoje su diversantais, šnipais ir kitais Tarybų valstybės priešais. M. M. nuo 1934 m. pašauktas tarnybai Raudonojoje Armijoje, į atsargą išleistas 1936 m. Šie įrodymai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjų tėvas okupacinių režimų struktūrų sprendimais dėl kilmės motyvų buvo priverstas išsikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priverstas apsigyventi nurodytoje vietoje (nutremtas), pritaikius specialias įskaitos (komendantūros) sąlygas: nuo 1943-12-14 iki 1945-07-06 iš Zlatousto miestelio Čeliabinsko srityje į Kremiančuko miestą Ukrainoje, nuo 1945-07-06 iki 1947-02-05 iš Kremiančuko miesto Ukrainoje į Belcy miestą Moldovijoje, nuo 1953-09-16 iki 1956-06-13 iš Vilniaus miesto į Artiomovsko miestą Donecko srityje Ukrainoje. M. M. perkėlimai susiję su darbinių pareigų atlikimu nelaikyti nutrėmimu, specialiųjų įskaitos (komendantūros) sąlygų taikymu. M. M. 1943 m. perkeliant dirbti į minėtus miestus, kartu su juo vyko ir jo šeimos nariai, taip pat ir tuo metu pilnametystės neturėjusi pareiškėja E. S.. M. M. 1953-09-16 iki 1956-06-13 dirbant Artiomovsko mieste Donecko srityje Ukrainoje, jo sutuoktinė su vaikais liko Vilniuje, kur legaliai gyveno turėtoje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Liepų gatvėje, Vilniuje ((duomenys neskelbtini)). Duomenų apie tai, kad pareiškėjos buvo įrašytos į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo išvengė pabėgusios, pasislėpusius arba kitaip, nėra.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pareiškėja L. Ž. pateikė apeliacinį skundą (III t., b.l. 97-99), prie kurio prisidėjo pareiškėja E. S. (b.l. 160-161, t.3)., kuriuo prašoma panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Paaiškina, jog teismas neįvertino pareiškėjų tėvo 1956-05-03 pareiškimo, kuris įrodo faktą, kad jis nuo 1953-09-16 iki 1956-06-13 tris metus gyveno atskirtas nuo šeimos, tėvas į Donecką išvyko ne savo noru, bet buvusio Vilniaus mechanizuotos apskaitos fabriko likvidavimo tresto nurodymu. Pažymi, jog jų mamai adresu L. A. 29, N. V., pavyko prisiregistruoti tik 1955-05-12, tėvas šiuo adresu buvo registruotas tik 1956-09-26, jam grįžus iš įkalinimo vietos Donecko srityje. SSRS statutiniai pareigūnai buvo perkeliami su šeimomis. Teismas pažeidė CPK 176 str., 177 str., 185 str., 445 str., nepagrįstai atsisakęs priimti 2010-04-29 patikslintą pareiškimą, dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Pažymi, jog tai, kad buvo ruošiamasi ištremti pareiškėją E. S., įrodo jos gimimo liudijimo pataisymai, patvirtinantys šeimos vokiečių kilmę. Be to, 1957-09-25 N. V. Vykdomasis komitetas nacionalizavo tėvo namą ir žemę, buvusius L. A. 29, N. V.. Pažymi, jeigu jų tėvas 1957 m. būtų bandęs susigrąžinti savo pavardę, tai būtų patekęs su šeima į persekiojamųjų ir tremiamų politiniais motyvais asmenų sąrašus. Vadovaujasi LAT praktika, kad tokio pobūdžio juridinę reikšmę turintį faktą galima įrodinėti bet kuriomis įrodinėjimo priemonėmis. Iš liudytojos I. V. raštu duotų paaiškinimų matyti, kad jai buvo žinoma, jog L.tėvas, dirbęs buhalteriu, bijodamas būti nušautas, buvo priverstas pakeisti pavardę, vardą, tėvo vardą ir bėgti iš Gruzijos ir Priekaukazės, kur jis paliko savo pirmąją šeimą su mažamečiu sūnumi Anatolijumi.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (IIIt., b.l.144-146) prašo atmesti apeliacinį skundą. Paaiškina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjų tėvas svetima pavarde buvo priverstas gyventi būtent dėl kilmės motyvų, o ne dėl slapstymosi dėl kriminalinio nusikaltimo įvykdymo, kad jis būtent dėl kilmės motyvų buvo priverstas gyventi ne nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Teismas pagrįstai nustatė, kad iš pareiškime nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjų tėvas buvo priverstas slapstytis dėl įtarimo padarius kriminalinį nusikaltimą – kasos grobimą, darytina išvada, kad pareiškėjų tėvas slapstytis galėjo dėl kriminalinio nusikaltimo įvykdymo, pagrįstai nesiejo slapstimosi su represijomis ir persekiojimu dėl kilmės. Rašytiniai įrodymai apie M. M. darbą SSRS, apdovanojimai už tą darbą, paneigia tą aplinkybę, kad apeliančių tėvas galėjo būti persekiojamas dėl kilmės ir patvirtina tą aplinkybę, kad M. M. perkėlimai susiję būtent su jo darbinių pareigų atlikimu. Pažymi, jog prašymas nustatyti, kad E. S. kartu su tėvu buvo ištremta pritaikant specialiosios įskaitos (komendantūros) sąlygas, yra nepagrįstas, nes teismas nustatė, kad M. M. perkeliant dirbti, su juo vyko ir šeimos nariai, taip pat ir nepilnametė E. S.. Be to, teismas pagrįstai nustatė, kad duomenų apie tai, kad pareiškėjos buvo įrašytos į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo išvengė pabėgusios, pasislėpusius arba kitaip, nėra; pareiškėjos legaliai gyveno su motina turėtoje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Liepų gatvėje, Vilniuje ((duomenys neskelbtini)).

Suinteresuotas asmuo VSDFV Prienų skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (IIIt., b.l.154-155) prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodo, kad apeliantės nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jos buvo įrašytos į tremiamųjų sąrašus. Viena būtinųjų sąlygų, kad asmuo būtų prilygintas tremtiniui, yra tai, kad asmuo negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje vietoje. Tačiau apeliantės nepateikė įrodymų, kad trėmimo išvengė pabėgusios, pasislėpusios, kad pareiškėjų tėvas svetima pavarde buvo priverstas gyventi dėl kilmės motyvų, o ne dėl kitų.

Suinteresuotas asmuo LGGRTC atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Pareiškėjos prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jų tėvas V. P. buvo priverstas pasikeisti vardą ir pavardę į M. M. dėl represijų ir persekiojimo kilmės motyvais grėsmės; okupacinių rėžimų struktūrų sprendimais dėl kilmės motyvų buvo priverstas išsikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir nutremtas nuo 1943-12-14 iki 1945-07-06 iš Zlatousto miestelio Čeliabinsko srityje į Kremiančuko miestą, Ukrainoje, nuo 1945-07-06- iki 1947-02-05 iš Kremiančuko miesto Ukrainoje į Belcy miestą Moldovijoje, nuo 1953-09-16 iki 1956-06-13 iš Vilniaus miesto Lietuvoje į Artiomovsko miestą Donecko srityje, Ukrainoje. Taip pat tai, kad pareiškėja E. S. dėl kilmės motyvų buvo priversta išsikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir nutremta, pritaikant specialiosios įskaitos (komendantūros) sąlygas: nuo 1943-12-14 iki 1945-07-06 iš Zlatousto miestelio Čeliabinsko srityje į Kremiančuko miestą Ukrainoje, nuo 1945-07-06 iki 1947-02-05 iš Kremiančuko miesto Ukrainoje į Belcy miestą Moldovijoje; pareiškėjos E. S. ir L. Ž. būdamos nepilnametės buvo įrašytos į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu išvengė trėmimo, kai tėvas V. P. nuo 1953-09-16 iki 1956-06-13 buvo nutremtas iš Vilniaus miesto Lietuvoje į Artiomovsko miestą Donecko srityje Ukrainoje. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjoms reikalingas tremtinio teisinio statuso suteikimo ir su tuo susijusių turtinių teisių įgijimo tikslu.

Iš pareiškimo ir apeliacinio skundo motyvų matyti, kad pareiškėja L. Ž. mano, jog jai ir jos seseriai E. S. tremtinio statusas turi būti nustatytas remiantis LR asmenų, nukentėjusių nuo 1939 – 1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 1 d. 2 p., 5 str. 2 d. 2 p., 7 str. 1 d. 8 p. a. pap. Aplinkybes, sudarančias pagrindą pagal LR asmenų, nukentėjusių nuo 1939 – 1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą pripažinti pareiškėjui asmens, nukentėjusio nuo 1939 – 1990 metų okupacijų, statusą, privalo įrodyti būtent tokį reikalavimą reiškiantis asmuo (CPK 178 str.). Juridinių faktų sudėtis, kuri tokiu atveju privalo būti pagrįsta, tai jog pareiškėjo ar jo šeimos atžvilgiu buvo taikytos tam tikros LR asmenų, nukentėjusių nuo 1939 – 1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatyme numatytos represinės ar kitokios poveikio priemonės.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendime konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie M. M. (V. P.) persekiojimą kilmės motyvais, apie nutrėmimus, apie gyvenimą specialios įskaitos (komendantūros) sąlygomis. Pareiškėja L. Ž. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, paaiškina, kad teismas klaidingai vertino byloje surinktus įrodymus.

CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Antai kasacinėje byloje teismas yra pasisakęs, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Netiesioginiai įrodymai turi silpnesnę įrodomąją vertę. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

Iš apeliacinio skundo argumentų aišku, jog esminis nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvas yra tas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai atliko byloje surinktų įrodymų vertinimą. Mano, kad teismas suklydo nenustatydamas, jog pareiškėjų tėvas vardą ir pavardę pakeitė dėl represijų ir persekiojimo kilmės motyvais grėsmės.

Pareiškėja L. Ž. teismo posėdyje bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad jos tėvas dirbo geležinkelyje vyr. buhalteriu, pamatęs, jog iš seifo pavogti pinigai, bijodamas būti sušaudytas, buvo priverstas pakeisti pavardę ir vardą iš V. P. į mirusio M. M. ir bėgti slapstytis (I t., b.l. 115-116). Duomenų Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos archyviniuose fonduose apie SSRS specialiųjų tarnybų vykdytą V. P., gim. 1903 m., persekiojimą nerasta (I t., b.l. 109). Pareiškėja L. Ž. taip pat paaiškino, jog jos tėvas V. P. būtų buvęs sušaudytas, kadangi ji buvo kitatautis (I t. b.l. 116), tačiau ji pati paaiškino, kad nustačius kasoje trūkumą, darbuotojai nebūdavo teisiami, o iškart sušaudomi (I t. b.l. 115). I. V. V. savo liudijime paaiškino, kad L. Ž. tėvas V. P., dirbęs vyriausiuoju ar vyresniuoju buhalteriu, bijodamas būti nušautas, buvo priverstas pakeisti pavardę, vardą, tėvo vardą ir bėgti iš Gruzijos ir Prieškaukazės, kur jis paliko savo pirmąją šeimą su mažamečiu sūnumi Anatolijumi (I t., b.l. 203-204). Teisėjų kolegija mano, kad paminėtos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjų L. Ž. ir E. S. tėvas M. M. būtų buvęs priverstas pakeisti pavardę ir vardą iš P. V. į M. M. dėl represijų ir persekiojimo kilmės motyvais grėsmės, kadangi nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pagrindinis M. M. motyvas pasikeisti pavardę ir vardą buvo baimė būti sušaudytam dėl nenustatytų asmenų padaryto nusikaltimo (CPK 185 str.). Jokių įrodymų, jog laikotarpiu nuo 1931-02-17 (gimė V. P. sūnus (I t., b.l. 143)) iki 1934-01-08 (sudaryta M. M. santuoka su pareiškėjų motina (I t., b.l. 146))., M. M./V. P. būtų buvęs persekiojamas dėl kilmės nepateikta. Atkreiptinas dėmesys, jog M. M. persekiojimo dėl kilmės duomenys, sprendžiant apeliacinio skundo pagrįstumą, yra svarbūs, kadangi M. M. buvo lietuvis, t.y. kitatautis (I t., b.l. 251). Teisėjų kolegija papildomai įvertinusi pareiškėjų procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, sprendžia, kad jie yra prieštaringi, o pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, jog jų tėvas buvo priverstas pakeisti vardą, pavardę ir slapstytis plotiniais ar kilmės motyvais.

Pareiškėja L. Ž. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas neįvertino fakto, jog tėvą buvo ruošiamasi tremti, kadangi E. S. gimimo liudijimas buvo pakeistas, pakeičiant jos vardą iš E. į vokišką – E.. Šiuo pagrindu buvo parodyta, kad šeima yra vokiečių kilmės ir dėl to buvo represuojama bei išsiųsta į karo veiksmų vietą Kremenčiuko miesto (1943-12-14). Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad M. M. į tarnybą Raudonojoje Armijoje pašauktas 1934 m., nuo 1934-1936 m. buvo 254 rikiuotės tarnybos pulko vyresnysis raštvedys, į atsargą paleistas 1936 m. (I t. b.l. 251-252). 1942-05-15 pašauktas į veikiančią kariuomenę per Zlatousto karinį komisariatą, nuo 1942-05-02 iki 1943-12-14 dirbo Južno Uralsko geležinkelių Zlatousto geležinkelio stoties gaisrinės dalies – 4 vyriausiuoju buhalteriu, nuo 1943-12-14 iki 1945-07-06 Južno geležinkelių Kremenčuko geležinkelio stoties gaisrinės dalies – 4 vyriausiuoju buhalteriu, nuo 1945-07-06 iki 1946-07-18 Kišiniovo geležinkelių Belcų geležinkelio stoties gaisrinės dalies – 7 vyriausiuoju buhalteriu, nuo 1946-07-18 iki 1947-02-05 statybos traukinio vyriausiuoju buhalteriu (I t., b.l. 91, 282-286). 1951 m. M. M. apdovanotas TSRS medaliu „Už didvyriškumą“, kuriuo buvo apdovanojami karinių dalinių eiliniai, komanduojantys ir vadovaujantys asmenys už narsą ir ryžtą kariniuose veiksmuose, saugant valstybės sienų neliečiamumą ar kovoje su diversantais, šnipais ir kitais Tarybų valstybės priešais (I t., b.l. 373-374). Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad M. M. perkėlimai nuo 1943-12-14 iki 1945-07-06 iš Zlatousto miestelio Čeliabinsko srityje į Kremiančuko miestą, Ukrainoje, nuo 1945-07-06- iki 1947-02-05 iš Kremenčuko miesto Ukrainoje į Belcy miestą Moldovijoje yra susiję ne su okupacinių režimų struktūrų sprendimais perkelti M. M. dėl jo kilmės, pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas, tačiau dėl jo tarnybos. Atsižvelgdama į išdėstytą teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas būtų klaidingai nustatęs, jog M. M. perkėlimai nuo 1943-12-14 iki 1945-07-06 iš Zlatousto miestelio Čeliabinsko srityje į Kremiančuko miestą, Ukrainoje, nuo 1945-07-06- iki 1947-02-05 iš Kremenčuko miesto Ukrainoje į Belcy miestą Moldovijoje, yra susiję su darbinių pareigų atlikimu ir specialiųjų įskaitos (komendantūros) sąlygų taikymu, o ne su nutrėmimu.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, kad M. M. nuo 1953-09-16 iki 1956-06-13 tris metus gyveno atskirtas nuo šeimos, į Donecką išvyko ne savo noru, bet buvusio Vilniaus mechanizuotos apskaitos fabriko likvidavimo tresto nurodymu, o tai vertintina kaip nutrėmimas, specialiųjų įskaitos (komendantūros) sąlygų taikymas. Ukrainos užsienio reikalų ministerijos pažymoje nurodyta, kad duomenų apie M. M. (V. P.) gyvenamąją vietą ir įkalinimą Donecko srities valstybinio archyvo dokumentuose nerasta (III t., b.l. 233). Iš Donecko srities valstybinio archyvo pažymos matyti, kad M. M. dirbo Susisiekimo ministerijos Donecko mechanizuotos apskaitos fabrike vyresniuoju buhalteriu nuo 1953-09-16 iki 1956-06-12. 1956-06-13 komandiruotas Lietuvos geležinkelių kadrų skyriaus dispozicijon. (III t., b.l. 228). M. M. darbo knygelės nuorašai tvirtina, kad pastarasis buvo skatinamas už gerą darbą 1951 m., 1952 m. tris kartus, 1953 m., 1954 m. paskatintas SM Donecko MAF viršininko už 10 mėnesių plano įvykdymą (I t., b.l. 349). Dirbti į Donecką perkeltas 1953-09-22 įsakymo pagrindu (I t., b.l. 347). Iš M. M. pareiškimo Lietuvos geležinkelio viršininkui matyti, kad perkėlimo pagrindas į Donecko sritį buvo Lietuvos geležinkelių likvidavimas (I t., b.l. 87).

Duomenų, kad pareiškėjos E. S. ir L. Ž. būtų buvusios įrašytos į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo išvengė pabėgusios, pasislėpusius arba kitaip, byloje nepateikta. Taip pat nėra įrodymų, kad E. S. vardas iš Emilijos į Emos būtų buvęs pakeistas būtent dėl galimų neigiamų NKVD sprendimų. M. M. darbo Donecke nuo 1953-09-16 iki 1956-06-13 metu pareiškėjos su motina toliau gyveno Liepų gatvėje, N. V.. Aplinkybę, jog pareiškėjos ir jų motina nebuvo persekiojamos laikotarpyje nuo 1953-09-16 iki 1956-06-13 patvirtinta tai, kad pareiškėjų motinai 1955-05-12 buvo leista deklaruoti gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kur vėliau buvo registruoti ir kiti šeimos nariai (II t., b.l. 77-78). Duomenų, kad pareiškėjų motina slapstėsi ir iki to laiko slapstėsi ar negalėjo registruotis vengiant represijų, byloje nepateikta.

Įvertinusi šias aplinkybes (CPK 185 str.), teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog kad M. M. nuo 1953-09-16 iki 1956-06-13 į Donecką buvo nutremtas, taikant specialiosios įskaitos (komendantūros) sąlygas. Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog tuo metu Lietuvoje likusios pareiškėjos ir jų motina būtų buvusios priverstos slapstytis, ar kitaip vengti trėmimo, būtų buvusios įrašytos į tremiamųjų sąrašus, toliau nebūtų galėjusios legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (CPK 178 str.).

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 176 str., 177 str., 185 str., 445 str., nepagrįstai atsisakęs priimti 2010-04-29 patikslintą pareiškimą, dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Pagal CPK 141 str. 3 d. teismas gali atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo, jeigu tai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Patikslintą pareiškimą pareiškėjos E. S. ir L. Ž. teismui pateikė 2010-04-29, t.y. prieš galutinį teismo posėdį, įvykusį 2010-05-14. Tuo tarpu byla teisme iškelta 2009-05-22. Įvertinus minėtą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai 2010-05-14 protokoline nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų patikslintą pareiškimą, kadangi pareiškimo priėmimas būtų objektyviai užvilkinęs bylos nagrinėjimą. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos nenurodė pagrįstų argumentų, kodėl pareiškimas buvo tikslinamas nuo bylos nagrinėjimo pradžios praėjus beveik metams laiko. Byloje taip pat nėra nustatyta ir kitų CPK numatytų pagrindų, suteikiančių teisę panaikinti sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistina 46,25Lt procesinių dokumentų siuntimo(pašto) išlaidų, turėtų apeliacinėje teismo instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą civilinėje Nr. 2-1367-391/10 palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės (pareiškėjos) L. Ž. 46,25Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą.

Teisėjai Algirdas AuruškevičiusRūta Veniulytė - JankūnienėRomualda Janovičienė