Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) 2018 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 60-6-28 „Dėl prašymų pateikti informaciją ir dokumentus“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2017 m. gruodžio 7 d. prašymus Nr. R13-2154 ir Nr. R13-2155, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 3).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas R. Z. 2017 m. gruodžio 7 d. prašymais Nr. R13-2154 ir Nr. R13-2155 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją prašydamas: 1) išduoti V. M. 2010 m. birželio 3 d. prašymo patvirtintą kopiją; 2) pateikti išsamią informaciją, nurodant gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini),įrašytų bendro naudojimo patalpų numerius, plotus bei įtaką visam buto bendrojo naudojimo patalpų plotui (b. l. 4-7, 19-22)

Atsakydama į pareiškėjo 2017 m. gruodžio 7 d. prašymą Nr. R13-2155 dėl dokumento kopijos išdavimo, ginčijamu 2018 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 60-6-28 Savivaldybės administracija nurodė, kad nėra pagrindo pateikti pareiškėjui prašomos dokumento kopijos (b. l. 3, 18). Atsisakymą pateikti dokumentus motyvavo tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, informacijos, susijusios su fiziniu asmeniu pateikti nėra galimybės, nesant šių duomenų subjektų sutikimų.

Atsakydama į pareiškėjo 2017 m. gruodžio 7 d. prašymą Nr. R13-2154 dėl informacijos apie bendro naudojimo patalpų plotus pateikimo, Savivaldybės administracija ginčijamu Sprendimu nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Suinteresuoti asmenys, manantys, kad jų teisė yra pažeista, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jų teisė ar įstatymų saugomas interesas (b. l. 3, 18).

Nesutikdamas su atsakovo Sprendimu dėl jo 2017 m. gruodžio 7 d. prašymų, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas Sprendimą panaikinti ir įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui prašytą informaciją. Nesutikimą su ginčijamu Sprendimu pareiškėjas motyvuoja tuo, kad atsakovas į jo prašymus neatsakė ir atsisakydamas pateikti prašomą informaciją (dokumentus) pažeidė jo teisę gauti informaciją.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau - Teisės gauti informaciją įstatymas), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnis numato, jog šis įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją ir dokumentus iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato prašymų gauti dokumentus pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos nustato individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, taip pat jis turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas reglamentuoja asmens duomenų tvarkymą.

Dėl atsakovo Sprendimo dalies dėl 2017 m. gruodžio 7 d. prašymo Nr. R13-2155.

Pagal Teisės gauti informaciją įstatymo (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. balandžio 1 d.) 12 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas, norėdamas gauti iš įstaigos informaciją, pateikia prašymą, kuriame nurodo, kokią informaciją ar dokumentą pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo) arba pavadinimą, kodą, buveinės adresą (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir duomenis ryšiui palaikyti. Institucijos privalo teikti pareiškėjams ar jų atstovams dokumentus, išskyrus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus atvejus (Teisės gauti informaciją įstatymo 4 str.). Jeigu dokumentų tvarkymą, teikimą ir skelbimą reglamentuoja kiti įstatymai, šis įstatymas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip (Teisės gauti informaciją įstatymo 2 str. 3 d.). Asmens duomenys tvarkomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu (Teisės gauti informaciją įstatymo 2 str. 4 d.)

Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) 2 straipsnio 1 dalį, asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Duomenų gavėjas – juridinis ar fizinis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys. Duomenų tvarkytojas – juridinis ar fizinis (kuris nėra duomenų valdytojo darbuotojas) asmuo, duomenų valdytojo įgaliotas tvarkyti asmens duomenis. Asmens duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys (ADTAĮ 2 str. 2, 6 d.). Pagal ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog duomenų tvarkytojas (Savivaldybės administracija) duomenis apie kitą asmenį (duomenų subjektą) duomenų gavėjui gali pateikti tik tuo atveju, kai yra to asmens (duomenų subjekto) sutikimas teikti jo duomenis kitam asmeniui. Tačiau jeigu nėra duomenų subjekto sutikimo teikti jo duomenis kitam asmeniui, tuomet duomenų tvarkytojas gali pateikti tokią informaciją tik tiek, kiek toks teikimas neprieštarauja kitiems teisės aktams.

Ginčijamu sprendimu atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašoma informacija yra susijusi su fiziniu asmeniu (asmens duomenimis) ir negali būti teikiama tretiesiems asmenims nesant duomenų subjekto sutikimo. Teismas pažymi, kad pagal Teisės gauti informaciją įstatymo 12 straipsnio 1 dalį viešojo administravimo subjektui teikiamame prašyme, be kita ko, nurodomi asmens duomenys, kurie pagal ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, gali būti tvarkomi tik gavus duomenų subjekto sutikimą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad V. M., kurio prašymo kopiją pareiškėjas prašė jam pateikti, būtų sutikęs, kad atsakovas teiktų jo duomenis pareiškėjui. Vadinasi, nesant duomenų subjekto (V. M.) sutikimo teikti jo asmens duomenis pareiškėjui (ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti prašomo dokumento kopiją.

Remiantis aptartomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog atsakovas 2018 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 60-6-28 dalimi dėl pareiškėjo prašymo Nr. R13-2155 atsakė tinkamai, todėl nėra pagrindo šį sprendimą naikinti. Nustačius, kad atsakovo sprendimo dalis dėl minėto prašymo yra teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą pateikti prašymu Nr. R13-2155 prašomą informaciją.

Dėl atsakovo Sprendimo dalies dėl 2017 m. gruodžio 7 d. prašymo Nr. R13-2154.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį Nr. A502 -212/2012).

Sprendžiant pareiškėjo argumentų pagrįstumo klausimą, pažymėtina, kad Savivaldybės administracija, įgyvendinanti įstatymuose ir kituose teisės aktuose jai pavestus uždavinius, atlieka viešojo administravimo funkcijas ir savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovas privalo laikytis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimo dalį dėl pareiškėjo 2017 m. gruodžio 7 d. prašymo Nr. R13-2154 sprendžia, jog ši Sprendimo dalis neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šiuo atveju atsakovas neatsakė į pareiškėjo prašymą dėl informacijos pateikimo apie gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), plotų ir numerių pasikeitimą bei šių pasikeitimų įtaką pareiškėjo nuomojamoms patalpoms. Atsakovas Sprendime taip pat nenurodė atsisakymo pateikti pareiškėjo prašomą informaciją priežasčių.

Atsakovas pažymėjo, kad prašoma informacija pareiškėjui buvo pateikta anksčiau, be to, šie duomenys buvo pateikti kitų bylų nagrinėjimo metu.

Atsakydama į minėtus atsakovo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad jei pareiškėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas tos pačios informacijos, kuri jau buvo jam suteikta anksčiau, tai nesuteikia pagrindo atsakovui iš vis neatsakyti į pareiškėjui rūpimą klausimą, o atsisakant suteikti informaciją nenurodyti šio atsisakymo motyvų.

Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad atsakovo priimtas individualus administracinis aktas dalyje dėl pareiškėjo 2017 m. gruodžio 7 d. prašymo Nr. R13-2154, neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nepagrįstas objektyviais duomenimis, nemotyvuotas, nenurodyta individuali argumentacija, atsisakymo suteikti informaciją priežastys. Vertindama nustatytus individualaus akto trūkumus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie individualaus administracinio akto trūkumai nagrinėjamos bylos kontekste yra esminiai, todėl ginčijamo Sprendimo dalis naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Atitinkamai Savivaldybės administracija įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. gruodžio 7 d. prašymą Nr. R13-2154.

Primindama Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad individualaus administracinio akto motyvai negali būti nurodyti vėliau nei priimtas individualus administracinis aktas. Kilus administraciniam ginčui dėl individualaus administracinio akto, kuris yra be jokių motyvų, teismas neturi galimybių patikrinti tokio akto teisėtumą ir pagrįstumą kitais aspektais, išskyrus jo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimams, nes iš sprendimo, kuriame nėra motyvų, teismui bei bylos proceso dalyviams nėra žinoma kokia buvo viešojo administravimo subjekto tikroji valia ir motyvai (jei jie buvo) akto priėmimo metu.

Kilus ginčui teisme dėl individualaus administracinio akto, kuris yra be jokių motyvų, tokį aktą priėmusio viešojo administravimo subjekto (atsakovo) pozicija, kad jis atitinkamu procesiniu būdu (atsiliepime į pareiškėjo skundą, paaiškinimuose teismo posėdžio metu ir pan.) bando nurodyti tokio akto motyvus, teismui negali būti pagrindas į tai atsižvelgti, nes, kaip jau buvo minėta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimai turi būti išpildyti priimant individualų administracinį aktą. Nagrinėjamu atveju atsakovas motyvus bandė išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui, tačiau tai nesuderinama su pirmiau aptartais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimais. Skundžiamo individualaus akto priėmimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu (jei jie nėra nurodyti priimtame akte) negali būti vertinamas ir neturi įtakos nemotyvuoto akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Z. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 60-6-28 „Dėl prašymų pateikti informaciją ir dokumentus“ dalį dėl pareiškėjo R. Z. 2017 m. gruodžio 7 d. prašymo Nr. R13-2154 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti R. Z. 2017 m. gruodžio 7 d. prašymą Nr. R13-2154.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.