- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2013-02-28
- Bylos Nr.
- 1A-128-174-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-3-00020-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas
- Nukentėjusysis
- R. G.
- Kaltinamasis
- B. Ž.
- Advokatai
- Edvardas Staponkus
Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Gintaras Stonkus Baudž. byla Nr. 1A-128-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-24-3-00020-2011-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.8.1.1.; 2.1.7.4. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuTARTis
2013 m. vasario 28 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo B. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžiu paliktas nenagrinėtas nukentėjusiojo R. G. civilinis ieškinys.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. Ž. buvo kaltinama pagal BK 154 straipsnio 1 dalį tuo, kad pagal jos pareiškimą Klaipėdos rajono policijos komisariatui neva R. G. pavartojo prieš ją smurtą, 2010 m. vasario 20 d. Klaipėdos rajono dienraštyje (duomenys neskelbtini) rubrikoje (duomenys neskelbtini) buvo patalpinta publikacija (duomenys neskelbtini), jog R. G. 2010-02-17 (duomenys neskelbtini) kabinete sumušė (duomenys neskelbtini) B. Ž., medikai diagnozavo dešinės rankos kaulo (stipinkaulio) lūžį. Tokiais veiksmais B. Ž. paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį paniekino ir pažemino kaip asmenį.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu B. Ž. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. G. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – B. Ž. pripažinti kalta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, patenkinti civilinį ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 3 dalies ir 5 dalies reikalavimus, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Apelianto skunde nurodoma, kad teismo posėdžio metu apklausta kaltinamoji B. Ž. paaiškino, kad sumušė (duomenys neskelbtini) kabinete tarp jos ir nukentėjusiojo R. G. kilo konfliktas dėl jo dantų protezavimo darbų. Nurodė, kad tikslo sužaloti jį – R. G. – ji neturėjo ir kad jis jos neplanavo stumdyti. Taigi konfliktas ir jame dalyvaujantys asmenys yra nustatyti. Apelianto teigimu, dienraštyje (duomenys neskelbtini) rubrikoje (duomenys neskelbtini) patalpintoje publikacijoje pagrįstai minimi tik paciento inicialai – (duomenys neskelbtini), ir teismui neturėjo kilti abejonių, jog straipsnyje paminėtas asmuo su inicialais R. G. yra būtent jis, t. y. R. G., juo labiau, kad dėl subjekto teisme ginčo nebuvo.
Apelianto R. G. teigimu, teismo argumentai, jog būtent jis yra konflikto kaltininkas, prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 68-1-00112-10 priimtam procesiniam sprendimui, kuriame nurodyta, kad jis savo elgesiu (duomenys neskelbtini) viešosios tvarkos nesutrikdė. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad B. Ž. į teismą su pareiškimu privataus kaltinimo tvarka dėl jos sužalojimo nesikreipė, nors teisme jai buvo pasiūlyta tai padaryti, todėl, nukentėjusiojo R. G., teigimu, akivaizdu, jog jis prieš B. Ž. smurto nevartojo. Šią aplinkybę patvirtino ir kaip liudytojos apklaustos E. S. ir L. R.. Liudytoja E. S. parodė, kad vyrui išėjus iš kabineto jai buvo teikiamos stomatologinės paslaugos. Liudytoja L. R. parodė, kad ji visą laiką buvo kabinete, tačiau jokio smūgio nematė, nurodė, kad jis – R. G. – gydytojos nepastūmė ir jos nemušė, pastaroji į sieną neatsitrenkė. Todėl, apelianto teigimu, teismas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio l dalies ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, numatančias, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Apelianto R. G. teigimu, teismas neturėjo pagrindo remtis ikiteisminio tyrimo medžiaga, tuo labiau, kad ikiteisminis tyrimas jam yra nutrauktas.
Nukentėjusiojo R. G. teigimu, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad konflikto tarp jo ir B. Ž. metu fizinis kontaktas buvo ir kad neva jis pakelta ranka sudavė B. Ž. per ranką. Be to, apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad buvus smūginiam kontaktui į B. Ž. ranką su kietų bukų daiktų kategorijai priskiriamais daiktais ar įrankiais, patvirtina specialisto išvada. Apeliantas pažymi, jog būdamas pas gydytoją B. Ž. jis jokių kietų bukų daiktų ar įrankių neturėjo, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Todėl, R. G. teigimu, B. Ž. rankos sužalojimas nebūdingas neva tai jo ranka suduotam smūgiui.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad 2010-02-20 Klaipėdos rajono dienraštyje (duomenys neskelbtini) rubrikoje (duomenys neskelbtini) publikacija (duomenys neskelbtini) nepasireiškė jo šmeižimu ir tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu, ir kad tai neva nėra jį paniekinanti bei žeminanti informacija. Apelianto teigimu, šios informacijos paskleidimas yra B. Ž. kerštas jam už jos nusikalstamus veiksmus, padarytus dar 2009 metais, tai, apelianto teigimu, patvirtina Klaipėdos apygardos teismo 2011-11-10 nuosprendis.
Atsikirtimais į nukentėjusiojo R. G. apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.
Nukentėjusysis R. G. bylos nagrinėjimo apeliacijos teismo posėdyje metu iš teismo posėdžio pasišalino, todėl pozicijos dėl savo apeliacinio skundo neišreiškė.
Išteisintoji B. Ž. ir jos atstovas advokatas E. Staponkus prašo nukentėjusiojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
B. Ž. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai.
Nors nukentėjusysis ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad B. Ž. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai B. Ž. išteisino pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.
Teisėjų kolegijos nuomone, teismas atskleidė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad B. Ž. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu situacijos vertinimu, tuo pagrindu padaryta išvada dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo B. Ž. veikoje ir šios išvados motyvacija.
R. G. apeliaciniame skunde išdėstė subjektyvų, bylos duomenimis nepagrįstą įvykio aplinkybių suvokimą, išdėstė teorines žinias apie šmeižimo nusikaltimą, teigė, kad išteisintosios veikoje yra šio nusikaltimo požymių, kad B. Ž. pareiškime Klaipėdos rajono PK apkaltindama jį smurto pavartojimu, ir 2010-02-20 Klaipėdos rajono dienraštyje (duomenys neskelbtini) rubrikoje (duomenys neskelbtini) buvo patalpinta publikacija (duomenys neskelbtini), jog R. G. 2010-02-17 (duomenys neskelbtini) kabinete sumušė (duomenys neskelbtini) B. Ž., medikai diagnozavo dešinės rankos kaulo (stipinkaulio) lūžį, paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį paniekino ir pažemino kaip asmenį, tačiau apeliantas nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, jo nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2010-02-17 (duomenys neskelbtini) kabinete tarp R. G. ir B. Ž. , dirbančios (duomenys neskelbtini), kilo žodinis konfliktas. Šios aplinkybės neneigia nei apeliantas R. G., nei išteisintoji B. Ž., ją patvirtino ir kaip liudytojos teisme apklaustos E. S. ir L. R., buvusios (duomenys neskelbtini) kabinete. Nors apeliantas R. G. teigia, kad minėtos liudytojos nepatvirtino B. Ž. parodymų, kad jis prieš ją vartojo fizinį smurtą, tačiau, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nors kaip liudytoja teisme apklausta L. R. parodė nemačiusi, jog R. G. suduotų B. Ž., tačiau ši liudytoja aiškiai nurodė, kad konflikto metu, kai R. G. stojosi iš odontologinės kėdės, fizinis kontaktas tarp R. G. ir B. Ž. buvo. Be to, nors nukentėjusysis neigia sudavęs B. Ž., tačiau jis pats bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu paaiškino, kad stodamasis iš odontologinės kėdės mosikavo ranka. Todėl, priešingai apelianto tvirtinimui, minėtų liudytojų parodymai nepaneigia B. Ž. parodymų apie tai, kad konflikto metu fizinis kontaktas tarp jos ir R. G. buvo ir kad R. G. pakelta ranka sudavė B. Ž. per ranką. Smurto pavartojimo prieš B. Ž. faktą patvirtina ir ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 68-1-00112-10 esanti specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad B. Ž. padarytas dešinio riešo sumušimas. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, jog kadangi objektyvios apžiūros metu dešinė ranka buvo gipsinėje langetėje, išorinių sužalojimų nebuvo konstatuota, todėl tiksliai pasisakyti apie sužalojimo mechanizmą negalima, tikėtina, kad sumušimas įvyko kontaktuojant dešiniam riešui su kietų bukų daiktų kategorijai priskiriamais daiktais ar įrankiais ne mažiau kaip dėl vieno kontaktinio smūginio poveikio. Taigi minėta specialisto išvada patvirtina buvus smūginiam kontaktui į B. Ž. ranką su kietų bukų daiktų kategorijai priskiriamais daiktais.
Nors nukentėjusysis R. G. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis, būdamas pas gydytoją B. Ž. kabinete, jokių kietų bukų daiktų ar įrankių neturėjo, o specialisto išvadoje nenurodyta, kad B. Ž. rankos sužalojimas padarytas pastarajai suduodant ranka, tačiau anksčiau aptarti duomenys patvirtina, kad konflikto tarp B. Ž. ir R. G. metu, kai pastarasis stojosi iš odontologinės kėdės, tarp jų buvo fizinis kontaktas, kurio metu B. Ž. galėjo būti padarytas rankos sužalojimas. Be to, B. Ž. nurodytos aplinkybės dėl jos sužalojimo nustatytos ir 2010 m. vasario 18 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1, kurį pasirašė (duomenys neskelbtini) vyr. gydytojas P. S.. Pastarasis nenurodė abejonių dėl gydytojų I. R., radiologo R. K. ir traumatologo A. R., kurių medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys buvo pateikti specialistui, kompetencijos ir sąžiningumo. Todėl apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi specialisto išvada, pažymėdamas, kad netikėti minėtais gydytojais ir specialistu teismas neturi pagrindo, juo labiau, kad abejonių dėl šių gydytojų kompetencijos ir sąžiningumo neišsakė ir (duomenys neskelbtini) vyr. gydytojas P. S.. Įvertinęs apminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog B. Ž. turėjo pakankamą pagrindą tiek gydytojai I. R., tiek vėliau policijos pareigūnams pateiktame pareiškime nurodyti, kad ją sužalojo R. G.. Todėl nukentėjusiojo R. G. apeliacinio skundo argumentai, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad B. Ž. gydytojai I. R. ir pagal pastarosios pranešimą apie įvykį pas ją atvykusiems policijos pareigūnams paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, atmestini kaip nepagrįsti. Priešingai apelianto tvirtinimui, asmens paduotas pareiškimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti atitinkamo įvykio ar nusikaltimo aplinkybes, negali būti traktuojamas kaip šmeižimas. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad B. Ž. sąmoningai tyčia gydytojai I. R. bei policijos pareigūnams nurodė išgalvotas, tikrovės neatitinkančias aplinkybes.
Be to, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame teismo nuosprendyje, 2010 m. vasario 20 d. Klaipėdos rajono dienraštyje (duomenys neskelbtini) rubrikoje (duomenys neskelbtini) publikacija (duomenys neskelbtini) patalpinta ne B. Ž. iniciatyva. Kaip liudytoja bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu apklausta minėtą straipsnį parašiusi V. L. patvirtino, kad apie straipsnyje aprašomą įvykį ji sužinojo iš policijos tinklapyje skelbiamos įvykių suvestinės, taip pat iš tuo metu internete jau paskelbtų kitų žiniasklaidos priemonių straipsnių, o ruošdama straipsnį su B. Ž. nebendravo. Be to, pažymėtina, kad minimame straipsnyje nukentėjusiojo R. G. vardas ir pavardė neminimi, nurodyti tik inicialai R. G., todėl, priešingai apelianto tvirtinimui, daryti išvadą, kad šiame straipsnyje kalbama būtent apie R. G., nebuvo jokios galimybės.
Taigi aptarti duomenys paneigia apelianto R. G. skundo argumentus apie tai, kad neva B. Ž. siekė paskleisti apie jį tikrovės neatitinkančią, galinčią jį paniekinti, pažeminti ar pakirsti pasitikėjimą juo informaciją. Taigi B. Ž. veikoje nesant būtinųjų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, negalima ir jos baudžiamoji atsakomybė. Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą ir faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog B. Ž. veikoje nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog išteisintoji B. Ž. neatliko jokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų. Todėl nėra teisinio pagrindo nukentėjusiojo R. G. apeliacinio skundo argumentais naikinti išteisinamojo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio ir B. Ž. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.