- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-08
- Bylos Nr.
- 2-892/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Donatas Šernas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- S. S., V. D., E. D., I. D., S.
- Ieškovas
- R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nutarties, kuria paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartimi areštuoto turto saugotojas, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1504-258/2010 pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovams V. D. , E. D. , I. D. , S. S. dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
I. R. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. D. , E. D. , I. D. , S. S. dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti: iš atsakovų E. D. ir I. D. solidariai 16 796,53 Lt žalai atlyginti, 200 000 Lt negrąžintos paskolos; iš V. D. 19 093,49 Lt, 100 000 Lt negrąžintos paskolos, 11 000 Lt be teisėto pagrindo paimtų iš S. D. sąskaitos, 1000 JAV dolerių; iš atsakovės S. S. išreikalauti neteisėtai laikomas automobilio BMW žiemines padangas su ratlankiais, kurių vertė 7000 Lt; pripažinti iš dalies negaliojančia 2006 m. kovo 20 d. automobilio AUDI A4 pirkimo pardavimo sutartį dėl pirkėjo, pripažįstant pirkėjo teises R. Č. ; pripažinti niekine 2006 m. kovo 24 d. pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. D. ir I. D. dėl automobilio AUDI A4 pirkimo pardavimo; priteisti automobilį AUDI A4, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) R. Č. ; pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 18 d. automobilio BMW X5 pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. Č. ir V. D. ; pripažinti niekine 2006 m. gruodžio 28 d. V. D. sutartį su S. S. dėl automobilio BMW X5 pirkimo pardavimo; priteisti automobilį BMW X5 identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) R. Č. .
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 2 d. nutartimi ieškovės R. Č. reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų turto ir/ar piniginių lėšų areštą, tame tarpe atsakovei S. S. priklausančio automobilio BMW X5, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) ir atsakovui I. D. priklausančio automobilio AUDI A4, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), areštą, uždraudžiant jais naudotis, perleisti tretiesiems asmenims
Šalies argumentai
Ieškovės R. Č. atstovas kreipėsi į teismą su prašymu dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. nutarties pakeitimo, prašydamas sulaikyti S. S. priklausantį automobilį BMW X5, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) bei I. D. priklausantį automobilį Audi A4, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) ir perduoti juos saugoti V. B. , kadangi ji sutinka užtikrinti automobilių apsaugą ir turi tam realias galimybes, o atsakovai pažeidžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytą draudimą naudotis minėtais automobiliais.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 17 d. nutartimi V. B. paskyrė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. nutarties pagrindu areštuoto ir antstolės N. L. aprašyto turto – automobilio BMW X5, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) bei automobilio AUDI A4, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) – saugotoja. Teismas iš ieškovės pateiktų įrodymų nustatęs, kad atsakovai nevykdė teismo įpareigojimų nesinaudoti areštuotais automobiliais, sprendė, kad atsirado būtinybė automobilius perduoti saugoti ieškovės nurodytam asmeniui V. B. , kadangi būtina užtikrinti automobilių saugumą bei esamą būklę (CPK 145 str. 4 d).
Šalies argumentai
Atsakovės S. S. atstovas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės R. Č. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo bei priteisti iš ieškovės apeliantės naudai jos apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų, priimta pažeidžiant CPK 270 straipsnyje numatytus motyvuojamai nutarties daliai keliamus reikalavimus, kadangi nėra aišku, kokiais pagrindais remiantis buvo nuspręsta iš dalies pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, pakeičiant turto saugotoją. Nutartyje nenurodyta, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad atsakovai nevykdė teismo įpareigojimo nesinaudoti automobiliais ir dėl to atsirado būtinybė pakeisti turto saugotoją. Motyvų nebuvimas teismo sprendime yra pagrindas panaikinti tokį procesinį dokumentą (CPK 329 str.).
2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenurodė, kokiais įrodymais rėmėsi patenkindamas ieškovės prašymą, nepasisakė dėl ieškovės prašyme išdėstytų motyvų. Tokiu būdu buvo pažeistas viešumo principas, kurio įgyvendinimas, surašant procesinio sprendimo motyvus, sudaro sąlygas susipažinti su teismo pateiktu normų aiškinimu. Todėl atsakovams nėra aišku, kokiais neteisėtais veiksmais jie yra kaltinami, kokiu pagrindu buvo priimta skundžiama nutartis.
3. Susipažinus su bylos medžiaga ir ieškovės prašymu, tapo aišku, jog prašymas iš dalies pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones buvo grindžiamas ikiteisminio tyrimo dėl galimo LR BK 245 straipsnio pažeidimo pradėjimo faktu. Tačiau iš dokumentų, kurie buvo pridėti prie prašymo, nėra aišku, kokių asmenų atžvilgiu ir dėl kokių veiksmų ikiteisminis tyrimas pradėtas, nėra pagrindžiamos prašyme išdėstytos aplinkybės dėl tariamo naudojimosi areštuotais automobiliais.
4. Laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti pakeistos, remiantis vien tik ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktu, kadangi tai yra pirmoji baudžiamojo proceso stadija, kurioje renkama informacija ir įrodymai, reikalingi kaltinimui pareikšti. Ikiteisminis tyrimas pradedamas esant minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir negali reikšti pareiškimo pagrįstumo, nes pradėtas ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas esant LR BK 212 straipsnyje numatytiems pagrindams. Prie prašymo nebuvo pridėti jokie įrodymai, liudijantys, jog minimas ikiteisminis tyrimas pradėtas atsakovų atžvilgiu, o taip pat, jog atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyti neteisėti atsakovų veiksmai, pažeidžiant Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartį.
5. Skundžiama nutartis buvo priimta pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką (CPK 146 str. 1 d.) bei šalių rungtyniškumo principą. Atsakovei S. S. nebuvo suteikta galimybė išdėstyti savo poziciją sprendžiamu klausimu, kadangi jai nebuvo pateiktas pats prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Atsiliepimas
Atsakovai E. D. ir E. D. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo tenkinti skundo reikalavimus.
Ieškovė R. Č. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, jog iš 2009 m. gegužės 11 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai pateiktų raštų teismui yra žinoma, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 57-2057-09 dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. nutarties nevykdymo. Dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios kelių policija užfiksavo, kad V. D. 2008 m. rugsėjo 10 d. 19.05 val. Grigiškėse, vairuodamas automobilį BMW X5, identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė kelių eismo taisykles. Šis faktas neginčijamai įrodo teismo nutarties nevykdymą, kas pasireiškė tuo, kad S. S. perdavė nurodytą automobilį V. D. valdyti, o šis nurodytu automobiliu važinėjo. Ikiteisminio tyrimo baigtis negali būti tiesiogiai siejama su būtinybe nekeisti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi jų pakeitimui pakanka teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nevykdymo fakto. S. S. , žinodama teismo nutarties turinį, atliko neteisėtus veiksmus, prarado kitos proceso šalies ir teismo pasitikėjimą, dėl ko V. B. paskyrimas saugoti automobilį BMW X5 yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju yra kilęs teismo nutarties, kuria buvo paskirtas areštuotų transporto priemonių saugotojas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties padavė vieno iš automobilių savininkė ir valdytoja atsakovė S. S. . Skundo pagrindą sudaro argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, sprendžiant dėl areštuoto turto saugotojo paskyrimo pagrindo buvimo, kas sąlygojo nemotyvuotos nutarties priėmimą.
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovei R. Č. pareiškus ieškinį, kuriuo be kitų reikalavimų yra ginčijamos transporto priemonių BMW X5 ir Audi A4 perleidimo sutartys ir prašoma taikyti restituciją, Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 2 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – šių transporto priemonių areštą, uždraudžiant jomis naudotis ir perleisti tretiesiems asmenims. Šios laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos siekiant apsaugoti ieškovo teisėtus interesus ieškinio tenkinimo atveju, kuriuos užtikrintų teismo sprendimo įvykdymas. Draudimas perleisti transporto priemones tretiesiems asmenims buvo pritaikytas tam, kad būtų galima užtikrinti minėtų transporto priemonių grąžinimą ieškovei R. Č. , jei būtų pritaikyta restitucija kaip sandorių negaliojimo pasekmė. Draudimas naudotis minėtomis transporto priemonėmis buvo pritaikytas tam, kad nepablogėtų ginčo dalyką sudarančių transporto priemonių būklė, jei ieškinio tenkinimo atveju atsakovai privalėtų jas grąžinti ieškovei. Kadangi pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepaskyrė areštuotų transporto priemonių saugotojo, šios transporto priemonės buvo paliktos jų savininkams/faktiniams valdytojams. Nagrinėjamu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal savo pobūdį nebuvo priverstinai vykdytinos ir teisinį poveikį turėjo daryti pati teismo nutartis dėl šių procesinių teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymo. Esant pritaikytam draudimui naudotis minėtomis transporto priemonėmis ir jas perleisti tretiesiems asmenims, atsakovai kaip šio turto savininkai privalėjo jo laikytis ir tapo tiesiogiai atsakingais už teismo nutartimi taikant laikinąsias apsaugos priemones nustatytų draudimų tinkamą vykdymą. Ginčo turto areštu nustatytų draudimų pažeidimo atveju ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad būtų sprendžiamas atsakovų atsakomybės dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo klausimas (CPK 149 str.), o taip pat pasinaudoti kitomis įstatymo numatytomis procesinėmis priemonėmis, siekiant tinkamo teismo sprendimo įvykdymo garantijų ieškinio tenkinimo atveju, tame tarpe pareikšti prašymą dėl turto saugotojo paskyrimo.
Nagrinėjamu atveju yra kilęs turto saugotojo paskyrimo klausimas, kurį inicijavo ieškovė, manydama, kad atsakovai pažeidė draudimą naudotis areštuotomis transporto priemonėmis. Turto saugotojo paskyrimas, kai laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, sąlygoja pasaugos teisinių santykių pagal įstatymą atsiradimą, kuriuos, jeigu įstatymas nenustato ko kita, reglamentuoja sutartinius pasaugos santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.830-6.849 str., 6.850 str.). Paskyrus turto saugotoją, tokia teismo nutartis yra vykdytina, kadangi šio turto valdytojui atsiranda pareiga perduoti turtą jo saugotojui, o šiam – pareiga saugoti jam perduotą turtą ir grąžinti jį išsaugotą.
Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 4 dalimi, tuo atveju, jei taikomas turto areštas, teismas nutartimi turi išspręsti to turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimą. Kadangi turto saugotojo paskyrimo įstatymas nesieja su kokių nors sąlygų egzistavimu, teismas šį klausimą turi išspręsti, įvertindamas, ar jo paskyrimas galėtų turėti įtakos laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų efektyvesniam įgyvendinimui. Teismas turto saugotojo paskyrimo klausimą gali išspręsti ir po to, kai teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tokiu atveju turto saugotojo paskyrimas nėra siejamas teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Tačiau ši aplinkybė gali būti vertinama, sprendžiant, ar turto saugotojo paskyrimas galėtų užtikrinti efektyvesnį ir tinkamesnį teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovės S. S. atskirojo skundo argumentus, jog ieškovės R. Č. nurodytos aplinkybės dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. nutarties, nustačiusios draudimą naudotis areštuotomis transporto priemonėmis, pažeidimo yra nepagrįstos jokiais įrodymais ir teismas negalėjo jomis remtis, spręsdamas areštuoto turto saugotojo paskyrimo klausimą. Ieškovė nepagrindė jokiais įrodymais savo prašyme dėl turto saugotojo paskyrimo nurodytų aplinkybių, jog atsakovas V. D. 2008 m. rugsėjo 10 d. 19.05 val. Grigiškėse, vairuodamas automobilį BMW X5, identifikacijos numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė kelių eismo taisykles arba kad atsakovas I. D. 2008 m. rugpjūčio 28 d. automobiliu Audi A4, identifikacijos numeris (duomenys neskelbtini), buvo atvažiavęs į Vilniaus miestą. Pats ikiteisminio tyrimo pagal LR BK 245 straipsnį dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-330-258/2008, nevykdymo pradėjimo faktas, nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl draudimo naudotis areštuotomis transporto priemonėmis pažeidimo.
Nepaisant šių įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimų, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas, atsižvelgiant į tai, kokią įtaką jie galėjo turėti neteisingam klausimo dėl areštuoto turto saugotojo paskyrimo išsprendimui (CPK 338 str., 329 str. 1 d.). Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 2 d. nutartimi, taikydamas su turtu susijusias laikinąsias apsaugos priemones, neišsprendė turto saugotojo paskyrimo klausimo, o, esant pritaikytoms laikinosios apsaugos priemonėms, teismas gali bet kada prireikus paskirti areštuoto turto saugotoją, teisėjų kolegija pripažįsta, jog skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas, atsižvelgiant į tai, ar turto saugotojo paskyrimas galėtų turėti įtakos laikinosios apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų efektyvesniam įgyvendinimui ir neproporcingai nepažeistų priešingos šalies teisių ir teisėtų interesų. Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas ginčo transporto priemonių areštas yra susijęs su draudimų naudotis šiomis transporto priemonėmis ir perleisti jas tretiesiems asmenims nustatymu, teisėjų kolegija pripažįsta, jog jų perdavimas asmeniui, paskirtam turto saugotoju, nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl ginčo transporto priemonių savininkų ir/ar jų teisėtų valdytojų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, o asmens, atsakingo už saugomo daikto grąžinimą tokios būklės, kokios jis buvo atiduotas saugoti, paskyrimas (CK 6.844 str. 2 d., 6.845 str., 6.846 str.), neabejotinai užtikrina laikinosios apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų tinkamesnį įgyvendinimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog V. B. sutiko būti paskirta ginčo transporto priemonių saugotoja (3 t., b.l. 52). Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė turto saugoto paskyrimo klausimą. Nesant pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atskirajame skunde nurodytų proceso teisės normų pažeidimų, nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Kadangi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas sprendžiamas teismui priimant procesinį sprendimą, kuriuo pabaigiamas bylos nagrinėjimas iš esmės atitinkamos instancijos teisme, teisėjų kolegija šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepasisako dėl apeliantės turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.