- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-16
- Bylos Nr.
- 2A-102/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- V. K.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „SEB lizingas“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Valvaurė“
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. K. ir V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1422-232/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams V. K. ir V. K. dėl nuostolių priteisimo ir pagal atsakovų V. K. ir V. K. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Valvaurė“ (šiuo metu pasibaigusi dėl bankroto).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „SEB lizingas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams V. K., V. K., prašydamas dokumentinio proceso tvarka priteisti solidariai iš atsakovų 1 019 820,34 Lt nuostolių, 60 754,87 Lt papildomų išlaidų, viso 1 080 575,21 Lt, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 21 d. iki 2008 m. sausio 2 d. tarp ieškovo ir UAB „Valvaurė“ buvo sudarytos finansinio lizingo sutartys: Nr. M2006-080005, Nr. M2006-100014, Nr. M2006-100015, Nr. M2007-020002, Nr. M2007-080001, Nr. M2007-080002, Nr. M2007-120035, Nr. M2007-040011. Už įmonės prievolių pagal finansinio lizingo sutartis tinkamą įvykdymą laidavo atsakovai, kaip solidarūs skolininkai. Kadangi UAB „Valvaurė“ netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, t. y. nemokėjo privalomų mokėjimų, ieškovas kreipėsi į solidariuosius skolininkus V. K. ir V. K. dėl susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo, skolininkai savo įsipareigojimų neįvykdė, lizingo sutartys buvo nutrauktos. Realizavus didžiąją dalį susigrąžinto lizingo sutarčių dalyku buvusio turto, ieškovas patyrė nuostolių. Pagal CK 6.574 straipsnį, lizingo sutarčių bendrosios dalies 18.6.4 punktą, klientas privalo atlyginti ieškovui nuostolius, kurie ieškovą atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu klientas būtų sutartį tinkamai vykdęs, todėl, anot ieškovo, jam iš atsakovų turi būti priteista 1 019 820,34 Lt nuostolių bei 60 754,87 Lt papildomų išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 24 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino visiškai ir priteisė solidariai iš atsakovų ieškovui 1 019 820,34 Lt nuostolių, 60 754,87 Lt papildomų išlaidų, iš viso 1 080 575,21 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2010-11-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7403 Lt žyminio mokesčio.
Atsiliepimas
Atsakovai pateikė prieštaravimus, kuriais prašė ieškinį atmesti. Atsakovai teigė, kad jie nesutinka su ieškinio ir teismo preliminaraus sprendimo motyvais ir nurodė, kad atsiskaitymus pagal lizingo sutartis sutrikdė ekonominė krizė ir pats ieškovas, nutraukdamas lizingo sutartis, kai įsiskolinimas tebuvo tik 20 589,49 Lt pagal visas sutartis, delspinigiai tesudarė 329,25 Lt, o atsakovai tebevedė derybas dėl mokėjimų atidėjimų. Nutraukus sutartis, lizinguotos autotransporto priemonės per savaitę buvo paimtos ir skubos tvarka realizuotos sumažintomis kainomis, dėl skubos patiriant nuostolius, nederinant nei kainų, nei pardavimo su atsakovais. Atsakovai taip pat teigė, kad nesutinka su ieškovo patirtomis papildomomis išlaidomis, kurias ieškovas teigė patyręs realizuodamas transporto priemones. Pažymėjo, kad ieškovas yra pateikęs UAB „Autoverslas“ PVM sąskaitas – faktūras, kuriose nurodomos tarpininkavimo, parduodant transporto priemones, paslaugos, kurios nedetalizuojamos, nepateikta tarpininkavimo sutartis, nepateiktos detalizuotos papildomų paslaugų: transporto priemonių paruošimo transportavimui ir transportavimo savo eiga išlaidos, kurios labai skiriasi tarpusavyje. Prieštaravimuose taip pat teigiama, kad atsakovė V. K. laidavimo sutartį pasirašė dėl suklydimo (CK 90 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. preliminarų sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti ginčo teisenos tvarka.
Atsakovai pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2008 m. lapkričio 26 d. laidavimo sutartį Nr. M2006-080005, Nr. M2006-100014, Nr. M2006-100015, Nr. M2006-020002, Nr. M2007-080001, Nr. M2007-080002, Nr. M2007-120035, Nr. M2007-040011; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinį grindė aplinkybe, kad laidavimo sutartis atsakovai sudarė iš esmės suklaidinti dėl pateiktų pasirašyti ginčo sandorių esmės. Formalus sandorių pasirašymas neatitiko atsakovų tikrosios valios, atsakovas buvo įsitikinęs, kad pasirašo laidavimo sutartį kaip UAB „Valvaurė“ direktorius, atsakovė - jog pritaria tik lizingo sutarties sudarymui, nes bet kokie kiti su šeimos turtu susiję suvaržymai tuo atveju, kai šeimoje auga nepilnamečiai vaikai, turi būti įforminti notarine forma ir esant išduotam teismo leidimui. Kadangi atsakovai, pasirašydami ginčo sandorius suklydo dėl šių sandorių esmės, jų formalus pasirašymas ginčo sandoriuose neatitiko tikrosios jų valios, be to, buvo sudaryti negavus išankstinio teismo leidimo bei nepatvirtinus jų notarine forma, tokie sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo pradžios. Priešieškinį grindė CK 1.5 straipsniu, 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 1.90 straipsniu, 1.136 straipsniu, 1.137 straipsniu, 3.188 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė ir priteisė solidariai iš atsakovų V. K. ir V. K. ieškovui AB „SEB lizingas“ 1 019 820,34 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 60 754,87 Lt papildomų išlaidų, iš viso 1 080 575,21 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2010-11-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 14 086 Lt žyminio mokesčio, valstybei - 127,45 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad jie pasirašė laidavimo sutartį suklydę. Nurodė, jog atsakovo teiginiai apie tai, kad jis manė, jog laidavimo sutartį pasirašo kaip UAB „Valvaurė“ direktorius ir įsipareigojimus prisiima bendrovės vardu, nepagrįsti jokiais įrodymais. Teismas, įvertinęs laidavimo sutarties sąlygas, sprendė, jog atsakovas negalėjo nesuvokti, kad juridinis asmuo UAB „Valvaurė negali laiduoti pats už save, be to, sutartyje užfiksuota, jog laiduotojas yra susipažinęs su CK 6.76-89 straipsnių, reglamentuojančių laidavimo santykius, turiniu. Taip pat atmetė atsakovės teiginius, kad ji laidavimo sutartį pasirašė taip pat suklaidinta, manydama, jog pasirašo leidimą dėl UAB „Valvaurės“ įsipareigojimų. Pažymėjo, kad sutarties tekstas surašytas jai suprantama, lietuvių kalba, sutartis nėra sudėtinga, todėl turėjo būti suprantama.
Teismas nepagrįstais taip pat pripažino atsakovų argumentus, kad laidavimo sandoriui sudaryti buvo būtinas teismo leidimas, nes jie turi nepilnametį sūnų E. K.. Teismo vertinimu, atsakovai nepagrįstai remiasi CK 3.188 straipsnio 1 dalimi, nes šioje įstatymo nuostatoje yra numatyti apribojimai tėvams tvarkant nepilnamečių vaikų turtą. Pažymėjo, kad teismo leidimas pagal įstatymą turi būti gaunamas ne tik dėl disponavimo nepilnamečių vaikų turtu, bet taip pat ir dėl sandorių, kuriais disponuojama ar suvaržomos teisės į nekilnojamą daiktą, kuris yra šeimos turtas. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovai priešieškinyje nenurodė aplinkybės, jog laiduotojo įsipareigojimai liečia ir šeimos turtą. Įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų apie nekilnojamąjį šeimos turtą, iš kurio laiduotojas būtų įsipareigojęs įvykdyti prievoles už lizingo gavėją, atsakovų priešieškinį atmetė.
Teismas atmetė atsakovų prieštaravimuose išsakytus argumentus, kad ieškovas lizingo sutartis nutraukė skubotai, kai įsiskolinimas buvo nedidelis, kad įsiskolinimą pagal lizingo sutartis lėmė ekonominė krizė. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas V. K. buvo lizingo gavėjo UAB „Valvaurė“ akcininkas ir direktorius, gerai žinojęs padėtį, susijusią su sutarčių vykdymu, tačiau neginčijo sutarčių nutraukimo, neprašė pripažinti tokio sutarčių nutraukimo neteisėtu. Pažymėjo, kad lizingo gavėjas perdavė lizinguotas transporto priemones ieškovui, o klausimus dėl sutarčių nutraukimo skubotumo atsakovai ėmė kelti tik gavę preliminarų teismo sprendimą dėl nuostolių išieškojimo, be to, priešieškiniu ieškovai sutarčių nutraukimo taip pat neginčija.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovas lizinguotą turtą parduoti galėjo už didesnę kainą, nei pardavė ieškovas, nepaneigė ieškovo turėtų turto realizavimo kaštų, sprendė, kad yra pagrindas iš atsakovų ieškovui priteisti jo nurodyto dydžio nuostolius, patirtus pardavus transporto priemones, - 1 019 114,34 Lt, papildomas išlaidas už turto saugojimą, tarpininkavimą parduodant transportavimą ir kt. – 60 754,87 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai V. K. ir V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovams buvo atimta galimybė lizinguotą turtą parduoti didesnėmis kainomis. Ieškovo pasiūlytos kainos buvo žymiai mažesnės už rinkos kainą. Jei atsakovams būtų suteikta galimybė pasiūlyti pirkėją, kaina būtų kur kas aukštesnė. Ieškovo pasiūlymas įsigyti transporto priemones buvo siųstas tokiu būdu, kad nebūtų galima laiku pateikti pasiūlymo. Ieškovas nenurodė, dėl kokių priežasčių turtas buvo parduotas už tokią nepagrįstai mažą kainą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo laidavimo sutartį laikyti pasibaigusia ir kad nėra pagrindo taikyti CK 6.88 straipsnio 1 dalį. Anot atsakovų, ieškinį ieškovas pareiškė pavėluotai, praleidęs CK 6.88 straipsnyje numatytą 3 mėnesių terminą. Ieškovo prašomi priteisti nuostoliai nepagrįsti, nes nėra aišku, kaip jų dydis buvo nustatytas.Ieškovo prašomos priteisti papildomos išlaidos yra nepagrįstos, nes nėra aišku, apie kokias išlaidas ieškovas kalba, nėra aišku, ar šios išlaidos realios, būtinos.Skundžiamu sprendimu buvo pažeistos CPK 178 straipsnio, 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nes buvo remtasi išimtinai ieškovo įrodymais, tokiu būdu pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Anot atsakovų, teismas nevykdė įrodymų vertinimo pareigos. Todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, vadovaujantis CPK 329 ir 330 straipsniais. Teismas, pasisakydamas dėl CK 1.90 straipsnio normos taikymo, pasisakė lakoniškai, nurodydamas, kad aplinkybę, jog atsakovai nesuklydo, sudarydami laidavimo sutartį, įrodo tai, kad laidavimo sutarties 5.5 punktas patvirtina, jog kredito gavėjo nemokumo atveju jie sutiko banko reikalavimus tenkinti pirmumo tvarka. Anot atsakovų, sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, kad suklydimas buvo esminis, tačiau teismas dėl šių aplinkybių ne tik nepasisakė, bet ir nevertino.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas ne konkrečiais byloje esančiais įrodymais, bet bendro pobūdžio teiginiais, kurie negali būti pagrindu tenkinti apeliacinį skundą.Atsakovai nepagrįstai teigia, jog jiems buvo atimta galimybė lizinguotą turtą parduoti didesnėmis kainomis. Jie nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jie ėmėsi kokių nors konkrečių veiksmų, siekdami surasti pirkėjų turtui nupirkti, kad siūlė ieškovui pirkėjus ir jis atsisakė parduoti turtą konkretiems pirkėjams, tuo labiau, kad lizinguotas turtas buvo parduodamas ilgą laiką.Atsakovai neįrodė, kad ieškovo nustatyta kaina, už kurią buvo bandoma parduoti turtą, buvo žymiai mažesnė, nei rinkos kaina ir kad atsakovai būtų turėję galimybę jį parduoti kur kas brangiau.Laidavimo sutartyje buvo nustatyta, kad laidavimo sutartis galioja iki lizingo gavėjo ir laiduotojo prievolių pagal finansinio lizingo sutartį ir laidavimo sutartį tinkamo įvykdymo dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė netaikyti CK 6.88 straipsnyje numatytų terminuoto laidavimo pabaigos teisinių pasekmių.Priešingai, nei teigia atsakovai, ieškovas pateikė ne tik paaiškinimą, kaip susidarė nuostoliai iš lizinguoto turto pardavimo, bet ir nuostolių dydį patvirtinančius dokumentus.Nesutinka su atsakovais, kad ieškovas nenurodė, dėl kokių priežasčių turtas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą bei kaip tą kainą nustatė, nes, ieškovo nuomone, atsakovai pareigą įrodinėti šias aplinkybes nepagrįstai perkelia ieškovui.Atsakovai tiksliai nenurodo, kurių ieškovo patirtų papildomų išlaidų pagrįstumas jiems kelia abejonių. Tai, kad šios išlaidos buvo tikrai patirtos, anot ieškovo, įrodo kartu su ieškiniu pateikti mokėjimo nurodymai, patvirtinantys ieškovui išrašytų sąskaitų apmokėjimo faktą.Atsakovai nenurodo, kokiais konkrečiais jų pateiktais įrodymais nesivadovavo pirmosios instancijos teismas ir kokias aplinkybes būtų galėję įrodyti šie įrodymai. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 178, 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
Atsiliepimas
9. Atsakovas V. K. priešieškiniu savo esminį suklydimą grindė tuo, kad laidavimo sutartį pasirašė, manydamas, jog už lizingo sutarčių įvykdymą laiduoja ne jis, bet pati BUAB „Valvaurė“. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai citavo laidavimo sutarties 5.5 punktą, nes iš šio punkto bet kuris protingas, atidus ir rūpestingas asmuo aiškiai suvokia, kad yra kalbama ne apie BUAB „Valvaurė“, bet apie atsakovo, kaip fizinio asmens, laidavimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 21 d. iki 2008 m. sausio 2 d. tarp ieškovo AB „SEB lizingas“ ir UAB „Valvaurė“ buvo sudarytos finansinio lizingo sutartys: Nr. M2006-080005, Nr. M2006-100014, Nr. M2006-100015, Nr. M2007-020002, Nr. M2007-040011, Nr. M2007-040011, Nr. M2007-080001, Nr. M2007-080002, Nr. M2007-120035, (7-142 b. l., 1 t.). 2008 m. lapkričio 26 d. ieškovas AB „SEB lizingas“ ir atsakovai sudarė laidavimo sutartį Nr. M2006-080005, Nr. M2006-100014, Nr. M2006-100015, Nr. M2007-020002, Nr. M2007-040011, Nr. M2007-080001, Nr. M2007-080002, Nr. M2007-120035, kuria atsakovai įsipareigojo, kaip solidarūs bendraskoliai atsakyti ieškovui, jei klientas (UAB „Valvaurė“) neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis (143-147 b. l., 1 t.). UAB „Valvaurė“ pradėjus vėluoti atsiskaityti su ieškovu pagal lizingo sutartis, ieškovas 2009 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. 02-5439 dėl lizingo sutarčių nutraukimo informavo skolininką UAB „Valvaurė“, kad iki 2009 m. lapkričio 9 d. nepadengus savo įsiskolinimų, finansinio lizingo sutartys bus nutrauktos nuo 2009 m. lapkričio 10 d. (148-149 b. l., 1 t.). Ieškovas 2009 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. 02-5440 taip pat kreipėsi į atsakovus, kaip solidariuosius skolininkus laiduotojus dėl susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo (150 b. l., 1 t.), tačiau skolininkai savo prievolių nevykdė, todėl lizingo sutartys buvo nutrauktos. Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartimi UAB „Valvaurė“ buvo iškelta bankroto byla, todėl ieškovas kreipėsi į atsakovus 2010 m. kovo 8 d. raštu Nr. 02-1581 dėl laidavimo sutarties vykdymo (151 b. l., 1 t.). Tačiau atsakovai savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė.
Ieškovas šioje byloje pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų, kaip laiduotojų, 1 019 820,34 Lt nuostolių, susidariusių realizavus atsiimtą lizinguotą turtą (iš likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės be PVM atėmus šio turto realizavimo kainą be PVM), taip pat 60 754,87 Lt papildomų išlaidų, susijusių su lizinguoto turto pardavimu.
Tuo tarpu atsakovai priešieškiniu ginčija 2008 m. lapkričio 26 d. laidavimo sutarties galiojimą, esminiu jos negaliojimo teisiniu pagrindu nurodydami CK 1.90 straipsnį.
Dėl laidavimo sutarties galiojimo
Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl CK 1.90 straipsnio normos taikymo, pasisakė lakoniškai. Anot jų, sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, kad suklydimas buvo esminis, tačiau teismas dėl šių aplinkybių ne tik nepasisakė, bet ir nevertino.
Kaip matyti iš priešieškinio turinio, atsakovas V. K. savo suklydimą, sudarant laidavimo sutartį, įrodinėjo tuo, kad jis manęs, jog pasirašo laidavimo sutartį kaip UAB „Valvaurė“ direktorius, atsakovė V. K. – tuo, kad jai nebuvo išaiškintas ir perskaitytas sutarties turinys, ji maniusi, kad pasirašo pritarimą dėl UAB „Valvaurė“ įsipareigojimų, t. y. ji klaidingai suvokė laidavimo sutarties esmę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, ne kartą yra pažymėjęs, kad šalies elgesys kaip suklydimas gali būti kvalifikuojamas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo, o vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio mėn. 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378, 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001, ir kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią, interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009, 2005 m. spalio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514, ir kt.).
Taigi, atidumo ir apdairumo reikalavimai, sudarant bet kokį sandorį, yra taikomi kiekvienam asmeniui.
Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad laidavimo sutarties įžanginėje dalyje laiduotoju aiškiai yra įvardijamas fizinis asmuo V. K. ir jo sutuoktinė atsakovė V. K., nurodyta, kas yra lizingo bendrovė ir lizingo gavėjas. Iš tolesnio sutarties turinio, anot pirmosios instancijos teismo, aiškiai matyti, kad laiduotojas laiduoja už lizingo gavėją, kuris šiuo atveju ir buvo UAB „Valvaurė“. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas V. K. negalėjo nesuvokti, jog juridinis asmuo UAB „Valvaurė“ negali laiduoti pats už save. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sutartyje užfiksuota, jog laiduotojas yra susipažinęs su CK 6.76-89 straipsnių, reglamentuojančių laidavimo santykius, turiniu. Anot teismo, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta ir tai, kad laidavimo sutartį dėl suklydimo pasirašė atsakovė V. K., nes sutarties tekstas surašytas jai suprantama lietuvių kalba, sutartis nėra sudėtinga, todėl, teismo vertinimu, suprantama kiekvienam teismų praktikoje taikomo rūpestingumo ir apdairumo asmens standartus atitinkančiam asmeniui.
Taigi, pirmosios instancijos teismas nurodė aiškius, pagrįstus ir šiuo atveju pakankamus motyvus išvadai dėl CK 1.90 straipsnio netaikymo padaryti, todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad atsakovų reikalavimas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia buvo atmestas, remiantis tik lakoniškais motyvais.
Pažymėtina ir tai, kad atsakovas V. K. buvo UAB „Valvaurė“ akcininkas ir direktorius, todėl jis turėjo žinoti visas lizingo sutarties sąlygas ir juridinio asmens prisiimtus įsipareigojimus, taigi, ir laidavimo sutarties esmę. Be to, atsakovai, abejodami dėl laidavimo sutarties turinio ar jo sudarymo teisinių pasekmių, galėjo (turėjo) kreiptis į ieškovą ar teisininką tam, kad būtų išsiaiškintos ginčo sandorių nuostatos bei teisiniai šių sandorių sudarymo padariniai. Todėl tuo atveju, jei atsakovai, pasirašydami laidavimo sutartį, buvo nedėmesingi, neatsargūs ir neapdairūs, kiek tai buvo reikalinga atitinkamomis veikimo sąlygomis taip, kaip reikėtų elgtis pagal bonus pater familias principą, jie patys ir privalo prisiimti iš to kylančią riziką. Tuo labiau, kad apeliantai nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jiems iš esmės buvo trukdoma susipažinti su pasirašomos laidavimo sutarties sąlygomis (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovų sudarytas sandoris (šiuo atveju laidavimo sutartis), atsižvelgiant į šio sandorio prigimtį, šalis bei sandorio sudarymo aplinkybes, laikytinas rizikingu, todėl sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu (CK 1.90 str. 5 d.) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-634/2010).
Kadangi apeliantai neginčija kitų pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais buvo atmestas priešieškinis, dėl jų pagrįstumo teisėjų kolegija atskirai nepasisako.
Dėl nuostolių ir papildomų išlaidų priteisimo
CK 6.574 straipsnyje nustatyta, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Ši nuostata įtvirtinta lizingo sutarčių 18.6.4 punkte.
Dėl lizingo davėjo nuostolių, patirtų nutraukus lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, apskaičiavimo būdo kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs, lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visa apimtimi.
Apeliantai teigia, kad nagrinėjamu atveju laidavimo sutartis yra pasibaigusi ir turi būti taikomas CK 6.88 straipsnyje numatytas 3 mėnesių terminas.
Laidavimo sutarties 5.3 punktu šalys susitarė, kad laidavimo sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną ir galioja iki lizingo gavėjo ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal finansinio lizingo sutartį ir šią sutartį įvykdymo dienos (146 b. l., 1 t.). Lizingo sutarčių 2.1 punkte taip pat nustatyta, kad lizingo sutartis įsigalioja jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško joje numatytų sąlygų įvykdymo arba jos nutraukimo, vadovaujantis sutartyje nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad tuo atveju, kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, CK 6.88 straipsnis negali būti taikomas. Šioje normoje nustatytas laidavimo pabaigos terminas taikomas tuo atveju, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, laidavimo terminas yra apibrėžtas visų laidavimo sutartyje nurodytų skolininko ir laiduotojo įsipareigojimų įvykdymu. Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas tokių teisinių padarinių siekė laisva valia. Susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės pagal lizingo sutartį ir laidavimo sutartį įvykdymo, yra išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovais, kad prievolė pagal laidavimo sutartį yra pasibaigusi, atitinkamai, nėra pagrindu šiuo atveju taikyti CK 6.88 straipsnį.
Savo reikalavimui dėl nuostolių priteisimo pagrįsti ieškovas į bylą pateikė priėmimo – perdavimo aktų, pagal kuriuos buvo perimti lizingo objektai ir kuriuose yra užfiksuoti perimamų transporto priemonių trūkumai ir vertė, kopijas (99-129 b. l., 2 t.), taip pat pirkimo – pardavimo sutarčių kopijas, pardavimų aukcione Olandijoje sutarties kopiją (130-219 b. l., 2 t.), nuostolių suvestines (246-247 b. l., 1 t.).
Iš pateiktų duomenų matyti, kad lizingo objektus ieškovas perėmė laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 27 d. iki 2010 m. sausio 12 d. Iš ieškovo pateiktos nuostolių suvestinės (246-247 b. l., 1 t.) matyti, kad jo nuostolius, pardavus transporto priemones, sudaro 1 019 114 Lt.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą priteisti 1 019 114 Lt nuostolių, atsižvelgė į minėtus ieškovo pateiktus duomenis, taip pat į tai, kad atsakovai neįrodė, jog turtas parduotas už per mažą kainą, jog turtą buvo galima parduoti brangiau. Teisėjų kolegija pažymi, jog duomenų, įrodančių, kad ieškovo nustatyta kaina, už kurią buvo parduodamas lizinguotas turtas, buvo žymiai mažesnė nei, rinkos kaina ir kad atsakovai būtų turėję galimybę jį parduoti kur kas brangiau, atsakovai neįrodė ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 178 str.). Atsakovų teiginys, jog jiems buvo atimta galimybė lizinguotą turtą parduoti didesnėmis kainomis, taip pat nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis: apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad jie ėmėsi kokių nors konkrečių veiksmų, siekdami surasti pirkėjų turtui įsigyti, kad siūlė ieškovui pirkėjus ir jis atsisakė parduoti turtą konkretiems pirkėjams (CPK 178 str.). Tuo labiau, iš bylos duomenų matyti, kad lizinguotas turtas buvo parduodamas ilgą laiką, tačiau jokių pageidavimų dėl lizinguoto turto pardavimo atsakovai ieškovui neteikė, nors atsakovas V. K., kaip buvęs UAB „Valvaurė“ akcininkas ir direktorius, žinojo apie lizingo sutarčių nutraukimą, tačiau jo neginčijo, bei žinojo, kad lizinguotas turtas perduotas ieškovui. Prieštaravimus dėl lizinguoto turto pardavimo atsakovai pradėjo reikšti tik tuo momentu, kai gavo preliminarų teismo sprendimą dėl nuostolių išieškojimo, taigi, iš esmės jie patys elgiasi nesąžiningai, siekdami išvengti pagal laidavimo sutartį prisiimtų įsipareigojimų vykdymo.
Kreditoriaus (šiuo atveju ieškovo) kaltė dėl nuostolių atsiradimo nepreziumuojama, todėl ją turi įrodyti skolininkas (šiuo atveju atsakovai), tačiau nagrinėjamu atveju ieškovo kaltės dėl susidariusių nuostolių atsakovai neįrodė (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo teiginiu, kad atsakovai nepagrįstai apeliuoja į tai, kad iš ieškovo pateiktų skaičių negalima suprasti, kaip atsirado nuostoliai iš lizinguoto turto pardavimo.
Nuostolių atsiradimo bei paskaičiavimo mechanizmą ieškovas savo ieškinyje atskleidė pakankamai aiškiai. Ieškovas nurodė, kad 1 019 820,34 Lt nuostoliai iš atsiimto turto realizavimo buvo paskaičiuoti iš likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės be PVM atėmus šio turto realizavimo kainą be PVM. Pažymėjo, kad likusi neišmokėta lizingo sutarčių dalyku buvusio turto vertė (be PVM) buvo 3 137 935,33 Lt, tuo tarpu lizinguotas turtas buvo parduotas iš viso už 2 118 114,99 Lt (be PVM). Todėl akivaizdu, kad iš turto pardavimo ieškovas iš viso patyrė 1 019 820,34 Lt nuostolį (žr. 2010 m. spalio 4 d pažymą apie AB „SEB lizingas“ nuostolius, 246-247 b. l., 1 t.) (2 b. l., 1 t.). Be to, ieškovas pateikė PVM sąskaitas – faktūras, patvirtinančias lizinguoto turto pardavimo faktą, aukciono dokumentus ir pirkimo – pardavimo sutartis, patvirtinančius, kad iš UAB „Valvaurė“ atsiimtas turtas tikrai buvo parduotas. Taigi, ieškovas įrodė savo nuostolių dydį, o atsakovai galėjo įsitikinti ieškovo nurodytų nuostolių pagrįstumu. Šiuo atveju atsakovai ieškovo paskaičiuotų nuostolių dydžio nepaneigė jokiais įrodymais, todėl jie laikomi pagrįstais ir įrodytais.
Atsakovai savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad ieškovo prašomos priteisti papildomos išlaidos (konkrečiai 60 754,87 Lt) yra nepagrįstos, nes nėra aišku, apie kokias išlaidas ieškovas kalba, be to, nėra aišku, ar šios išlaidos realios, būtinos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant visiško nuostolių atlyginimo principą, nagrinėjamu atveju turi būti atlyginamos tik tos išlaidos, kurios yra būtinos ir neišvengiamos parduodant nuosavybės teisėmis valdomą turtą.
Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovais, kad ieškovas neįrodė, jog jis realiai patyrė prašomas priteisti papildomas išlaidas. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė mokėjimo nurodymus, patvirtinančius ieškovui išrašytų sąskaitų apmokėjimo faktą (187-242 b. l., 1 t.). Taip pat byloje yra pateiktos bendradarbiavimo su UAB „Autoverslas“ ir UAB „Skuba“, UAB „Truck Market“ sutarčių, pasirašytų 2009 m. sausio 28 d., 2009 m. balandžio 20 d., 2009 m. kovo 27 d. dėl asmenų, pageidaujančių įsigyti turtą, paieškos ir konsultavimo, turto saugojimo ir priežiūros darbų, kopijos (220-242 b. l., 2 t.). Taigi, iš ieškovo pateiktų duomenų aišku, kokias išlaidas ieškovas laikė papildomomis išlaidomis. Tuo tarpu atsakovai ieškovo papildomų išlaidų priteisimo pagrįstumą ginčija lakoniškais, abstrakčiais argumentais, nedetalizuodami, kodėl, anot jų, šios išlaidos negali būti priteistos, kodėl jos negali būti laikomos būtinomis. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovo prašomų priteisti papildomų išlaidų pagrįstumas apeliacine tvarka taip pat nepaneigtas, todėl pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovų ieškovui priteistos papildomos išlaidas, nėra, kaip ir nėra pagrindo naikinti sprendimo dalį, kuria priteisti nuostoliai.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės yra abstraktūs - atsakovai nenurodo, kokie konkrečiai įrodymai turėjo esminę reikšmę ginčo išsprendimui ir kurių įrodymų pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neaptarė ar neįvertino (ar įvertino netinkamai), kad pirmosios instancijos teismo išvadų konkrečiais įrodymais atsakovai nepaneigė, daro išvadą, kad atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nėra pagrindo, nes CPK 327 straipsnyje numatyti pagrindai nėra nustatyti. Civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimų bei CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.