Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-10 · Administracinė byla Nr. I-4003-809/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-10
Bylos Nr.
I-4003-809/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02167-2019-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
P. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4003-809/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02167-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. birželio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Kamerose nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas atitvaru, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas, o kartu ir bakterijos, kurios patekdavo į kvėpavimo takus bei maistą, kadangi maistas buvo tiekiamas šalia sanitarinio mazgo. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas. Nurodė, kad kamerose lubos ir sienos buvo nešvarios, nuo jų byrėjo tinkas, todėl negalėjo jų valyti, o tinkas patekdavo ant odos, į plaukus bei maistą. Taip pat kamerose buvo tarakonų. Išduodamų higienos priemonių neužtekdavo dviem savaitėm. Be to, nebuvo išduodamas atskiras skystis tualetui plauti. Pasivaikščioti buvo vedamas kartą per parą vienai valandai, o likusį laiką turėjo būti kameroje. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nešvarūs, juose pilna šiukšlių, nėra šiukšliadėžės, o tik peleninė. Dažnai buvo vedamas į dušą, kuriame prausėsi žmonės, sergantys atvira tuberkuliozės forma. Dušai purvini, juose veisėsi grybelis. Paaiškino, kad tiekiamas maitinimas buvo nepakankamas, kadangi sportavo, o jam buvo tiekiamas dietinis maitinimas. Nurodė, kad būnant Lukiškių TI-K, pablogėjo sveikata, dėl kietų lovų atsirado stuboro problemų, o dėl nemigos atsirado depresija. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė nepatogumus ir orumo pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–11).

Pateikė duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. birželio 10 d., t. y. numerius, jų plotus, laikomų asmenų skaičių, įskaitant patį pareiškėją. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K lovos matmenys apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visa kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, o siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros. Pertvaros aukštis 1,6 m, plotis – 1,2 m.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo akcentavo, kad ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemelius valo ir tvarko nuteistieji, Vilniaus PN atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas. Taip pat pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji ir nuteistieji.

Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Taip pat pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nėra konkretizuojama, kuo būtent pasireiškia jam padaryta neturtinė žala, nepateikiamos jokios faktinės aplinkybės, kitaip neįrodomas skunde nurodomas sumos dydis. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. birželio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. birželio 10 d. buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 5,49 kv. m. ploto kameroje Nr. 226A (1 asm.); 8,08 kv. m. ploto kameroje Nr. 343 (1 asm.); 7,77 kv. m. ploto kameroje Nr. 310 (1–2 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. (b. l. 7–11).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,8 kv. m. iki 8,08 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,6 kv. m. iki 7,52 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacija.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėn. Pranešime ,,Dėl P. P. skundo“ nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užduolaidos (b. l. 13–16).

Žemesnės instancijos teismas

Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. ir nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. gegužės 8 d., iš viso 51 parą, buvo laikomas vienas. Laikotarpiais nuo 2019 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. ir nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. birželio 10 d., iš viso 40 parų, pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje (b. l. 7–11). Taip pat byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atskirti užuolaidomis arba įrengti kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 20–22). Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, pažymėtina, jog sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 40 parų, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su kitu asmeniu, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas (b. l. 7–11). Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėn. Pranešime ,,Dėl P. P. skundo“ nurodyta, kad Vilniaus PN nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, o tinkamai vėdinant, išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo (b. l. 13–16). Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, todėl šiuo atžvilgiu Vilniaus PN neturėjo pareigos sanitariniame mazge įrengti atskirą ventiliaciją. Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus PN neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kamerose nebuvo užtikrinta ventiliacija, lubos ir sienos buvo nešvarios, nuo jų byrėjo tinkas. Taip pat kamerose buvo tarakonų.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).

Pareiškėjas skunde nenurodė, kuriose Vilniaus PN kamerose buvo laikomas. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 226A, 310, 343 (b. l. 7–11). Nustatyta, kad Vilniaus PN kameros vėdinamos per langus, kaip tai nustato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas (b. l. 13–16). Taip pat nustatyta, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nusteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskirstymu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena, t. y. valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat į kameras buvo išduodama kalcionuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui (b. l. 25–26).

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Vilniaus PN buvo įrengta netinkama ventiliacija, ar, kad lubos bei sienos buvo nešvarios, ar netinkamos valymui. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į įstaigos administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ar kitas kompetentingas institucijas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Be to, Vilniaus PN administracija neturi kompetentingų institucijų patikrinimų aktų dėl higienos sąlygų kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 7–11). Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kamerose buvo tarakonų, pažymėtina, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 25–26). Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl tarakonų veisimosi kamerose yra abstraktaus pobūdžio, paremti vien subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad paslaugų teikėjai užtikrino tinkamų patalpų dezinfekavimą ir vykdė kenkėjų bei graužikų naikinimo darbus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad higienos priemonių buvo išduodama nepakankamai, jų neužtekdavo dviem savaitėm. Taip pat nebuvo išduodamas atskiras skystis tualetui plauti.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 4 punktas nustato, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Aprašo 5 punkte nurodyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu (Aprašo 13 punktas). Apraše nurodytas išduotos dantų pastos (75 ml) galiojimo laikas – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai) – 1 mėn., tualetinio muilo (100 g) – 1 mėn., dantų šepetuko (1 vnt.) – 1 mėn., skutimosi peiliukų (4 vnt.) – 1 mėn.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo išduodamos higienos priemonės, tačiau skundžiasi, kad jų nepakako. Teismas neturi pagrindo abejoti, jog pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, jam buvo išduotos higienos priemonės. Akcentuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad higienos priemonių buvo išduodama nepakankamai, tačiau konkrečiai nenurodė, kokių būtent priemonių jam neužteko. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas su prašymu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl higienos priemonių išdavimo. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Vilniaus PN nurodė, kad į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) visada buvo išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės, t. y. šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Per mėnesį buvo išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcionuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Taip pat į kameras buvo išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius (b. l. 25–26).

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo išduodamas atskiras skystis tualetui plauti, tačiau vadovaujantis Vilniaus PN pateiktu paaiškinimu, matyti, jog sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui buvo išduodama kalcionuota soda. Dėl to pareiškėjas įstaigos administracijai nusiskundimų nereiškė. Vien tai, kad pareiškėjui netiko išduodamos valymui skirtos priemonės, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jos nebuvo suteikiamos. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pasivaikščioti buvo vedamas kartą per parą vienai valandai, o likusį laiką turėjo būti kameroje.

Pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas. BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas.

BVK 103 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.

Pažymėta, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl BVK nuostatų užtikrinimo, taip pat tuo, jog pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti vieną valandą, tai skunde nurodo ir pats pareiškėjas. Duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Lukiškių TI-K pareigūnai to neleido, byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms teismas vertina, kad atsakovės atstovo neteisėti veiksmai dėl pasivaikščiojimų gryname ore nenustatyti.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nešvarūs, juose pilna šiukšlių, nėra šiukšliadėžės, o tik peleninė.

Eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti.

Eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl aplinkybių, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nešvarūs, juose pilna šiukšlių, nebuvo šiukšliadėžės, o tik peleninė. Kaip nurodė atsakovės atstovas pasivaikščiojimo kiemelius valo ir tvarko nuteistieji, Vilniaus PN atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas. Pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji. Taip pat pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Eksploatavimo taisyklėmis (b. l. 7–11, 13–16). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodomais duomenimis, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 21–22 punktais. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra šiukšliadėžių, o tik peleninė. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi ar yra netvarkingi. Taigi, Vilniaus PN administracija šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų; dar daugiau, be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl, esą, netvarkomų pasivaikščiojimo kiemelių.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo vedamas į dušą, kuriame prausėsi žmonės, sergantys atvira tuberkuliozės forma.

Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Šio straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato specialius izoliavimo reikalavimus tik asmenims, sergantiems aktyvia plaučių tuberkulioze, – jie turi būti laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui kartą per savaitę buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Pareiškėjas ginčija aplinkybę, jog buvo vedamas į dušą, kuriame prausėsi žmonės, sergantys atvira tuberkuliozės forma. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl šio nusiskundimo į įstaigos administraciją. Taip pat duomenų, jog asmenys, sergantys atvira tuberkuliozės forma būtų laikomi ir / ar vedami į dušą kartu su suimtaisiais ir / ar nuteistaisiais, nėra. Teismas neturi pagrindo abejoti Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatų užtikrinimu Vilniaus PN, todėl šiuo aspektu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad dušai buvo purvini, juose veisėsi grybelis.

Pažymėtina, kad dėl dušų būklės pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas nesikreipė, skunde teismui nedetalizavo, kurios konkrečiai dušo patalpos galimai neatitiko higienos normų reikalavimų. Vilniaus PN nurodė, kad smulkūs Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių ir dušinių patalpų remonto darbai, pvz.: pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užduolaida, užglaistomos sienos ir pan., atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Vilniaus PN yra trylika dušinių, jų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus. Dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi. Grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Jos kiekvieną dieną yra valomos naudojant dezinfekcijos priemones (b. l. 13–16). Pažymėtina, jog ginčo laikotarpiu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar kitos kompetentingos institucijos patikrinimų dušo patalpose dėl jų atitikimo higienos normų reikalavimams neatliko (b. l. 7–11). Daugiau duomenų, patvirtinančių, kad dušo patalpos puvo nešvarios, ar juose veisėsi grybelis, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus PN neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad tiekiamas maitinimas buvo nepakankamas, kadangi sportavo, o jam buvo tiekiamas dietinis maitinimas.

BVK 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Teismas pažymi, kad minėtos normos nedirbantiems ir sportuojantiems vyrams energetinės maisto vertės nenustato. Taip pat nenustatyta, kad sportuojantys asmenys būtų priskiriami dirbančiųjų grupei ir turėtų teisę į kitokias mitybos normas nei nedirbantieji. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėn. Pranešime ,,Dėl P. P. skundo“ nurodyta, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas (b. l. 13–16). Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teigdamas, kad maitinimas jam buvo nepakankamas, nenurodė, koks maitinimas jam turėjo būti skirtas ir kokiu pagrindu. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu realiai tiekiamo maitinimo energetinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde teigė, kad atvykus į Lukiškių TI-K, pablogėjo sveikata, dėl kietų lovų atsirado stuboro problemų, o dėl nemigos atsirado depresija.

Iš byloje pateikto pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo ginčo laikotarpiu matyti, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) neįgalumą, jam buvo lūžęs dešinės pusės dilbis. Pareiškėjas buvo pats susižalojęs rankas. Taip pat pareiškėjas kreipėsi į psichiatrą dėl nemigos (b. l. 41–46). Nors pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašas patvirtina, kad pareiškėjas turi tam tikrų sveikatos sutrikimų, tačiau pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašas nepatvirtina, jog tam tikri sveikatos sutrikimai kilo dėl atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo). Esant nurodytoms aplinkybėms, šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo nepatogumais ir orumo pažeminimu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 40 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 40 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo P. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui P. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 40 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė