Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėja G. A. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. balandžio 27 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), jį papildė (b. l. 11–12), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, Alytaus skyrius) 2019 m. vasario 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-2959; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. kovo 27 d. raštą Nr. (11.1) I-2091; 3) įpareigoti atsakovą spręsti klausimą iš naujo, priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjai. Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad „Teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnyje nurodytu pagrindu“, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur numatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 23 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad nuosavybė neliečiama, 23 straipsnio 2 daliai, kur numatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, 29 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 52 straipsniui, kur numatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

3. Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamu aktu atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėja iš UAB „B. E.“ (toliau – ir bendrovė) 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), todėl nepatenka į Įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją. Pareiškėja padavė skundą dėl Alytaus skyriaus sprendimo VSDFV, kuris 2019 m. kovo 27 d. raštu nusprendė pareiškėjos skundo netenkinti. Pareiškėja su skundžiamais sprendimais nesutiko.

4. Pareiškėja nurodė, kad Darbo kodekso 57 straipsnio l dalies 5 punkte numatyta, jog darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, kai teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys. Pareiškėja minėtas DK 57 straipsnio l dalies 5 punktas sąlygas atitinka, kadangi 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarta bendrovę likviduoti. Iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.).

5. Pareiškėja pažymėjo, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi darbdavys (UAB „B. E.“). Darbdavys nusprendė, kada atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo jo darbo funkcijai tapus pertekline. Iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Įstatymo 14 str. l d. l p. ir 14 str. 3 d.). Be to, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėja išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant pareiškėjos konstitucines teises. Tokiu būdu DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui. Aiškinant įstatymą priešingai, tai reikštų pareiškėjos diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą.