Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant atsakovės atstovui Ramūnui Valatkai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. Z. 2016-06-29 Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti 2016-06-27 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą Nr. 7P-41 „Dėl antstolio A. Z. įgaliojimų pasibaigimo“ nuo jo priėmimo dienos (b. 1. 1–4).

Paaiškino, kad skundžiamas įsakymas priimtas skubotai, pažeidžiant teisingumo bei teisėtų lūkesčių principus. Įsakymo priėmimo bei skundo teismui teikimo metu nėra išnaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės. Antstolių įstatymas reglamentuoja tik antstolių įgaliojimų netekimą, tačiau įgaliojimų grąžinimo ar jų atstatymo teisinis reguliavimas nenustatytas. Lietuvos Aukščiausiame Teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, tolimesnis pareiškėjo antstolio veiklos tęsimas gali būti apsunkintas. Į laisvą antstolio vietą paskelbus konkursą ir jį laimėjus kitam asmeniui, pareiškėjui nebeliktų pareigų, į kurias, priėmus palankų Lietuvos Aukščiausio Teismo sprendimą, jis galėtų grįžti.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš antstolio pareigų ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo teisėtumo bei pagrįstumo.

Antstolio įgaliojimų įgijimo, sustabdymo ir pasibaigimo tvarką, antstolio profesines teises ir pareigas, antstolių savivaldos sistemą bei kitus su antstolių veikla susijusius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas (redakcija galiojanti nuo 2015-12-22) (toliau – ir Antstolių įstatymas).

Antstolių įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis gali teikti šiame įstatyme numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Tokios valstybės kontroliuojamos profesijos kaip antstolio suponuoja atitinkamos profesijos savireguliaciją ir atitinkamą savivaldos sistemą, kuri apima visą šią profesiją (visus ja besiverčiančius asmenis) ir užtikrina, be kita ko, vienodus profesinės etikos standartus ir jų laikymosi kontrolę, taip pat kitokią įstatymų reikalaujamą tos profesijos asmenų veiklos kontrolę.

Pagal Antstolių įstatymo 2 str. 2 d. antstolius šio įstatymo nustatyta tvarka skiria ir atleidžia teisingumo ministras. Antstolių įstatymo 4 str. 1 d. nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.

Antstolių įstatymo 12 straipsnis numato antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindus. Šio straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, jog asmuo atleidžiamas iš antstolių įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo antstolis nuteistas už nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 3 ir 4 dalys numato, jog antstolis atleidžiamas teisingumo ministro įsakymu, pasibaigus antstolio įgaliojimams, asmuo išbraukiamas iš Lietuvos antstolių sąrašo, o teisingumo ministro įsakymas dėl asmens atleidimo iš antstolių gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Pagal Antstolių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, antstolio įgaliojimai pasibaigia atleidus jį iš antstolių.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 7P-41 buvo atleistas iš antstolio pareigų, išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo. Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-10 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-279-398/2016, kurio A. Z. nuteistas už nusikalstamą veiką.

Teismas, pažymi, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis nustatyta, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2016-06-10 nuosprendžiu pripažino pareiškėją A. Z. kaltu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 225 straipsnio 1 dalį, paskyrė laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams su 250 MGL (9 415 Eur) dydžio bauda. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016-12-19 nutartimi pareiškėjo A. Z. gynėjo pateiktą kasacinį skundą atmetė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-10 nuosprendžiu buvo nuteistas padaręs nusikalstamą veiką, todėl priimant ginčijamą sprendimą egzistavo Antstolių įstatymo 12 str. 2 d. 4 punkte nustatytas pagrindas atleisti pareiškėją iš užimamų antstolio pareigų. Atleidus pareiškėją iš antstolio pareigų, pareiškėjo įgaliojimai pasibaigė (Antstolių įstatymo 12 str. 1 d. 2 p.).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas 2016-06-27 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas Nr. 7P-41 „Dėl antstolio A. Z. įgaliojimų pasibaigimo“ yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas tinkamai išanalizavus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jį naikinti pareiškėjo išdėstytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas ta apimtimi, kuria nėra įtvirtintas teisinis reguliavimas dėl antstolių įgaliojimų grąžinimo ir/ar atstatymo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Konstitucijos 110 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu nuspręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytų Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 d. 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.