Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-08-11 · Administracinė byla Nr. I-422-739/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-08-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-09-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-11
Bylos Nr.
I-422-739/2017
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00152-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Administracinė byla Nr. I-422-739/2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00152-2017-5

Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos: 20.1.; 20.2.1.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 11d.

PanevėžysPanevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,dalyvaujant pareiškėjui A. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

A. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 15 d. skundu (b.1. 2-3) kreipėsi į teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti 2 000Eurneturtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2015 m. gruodžio mėn. (toliau – ir ginčo laikotarpis) periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė) nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad kamerų plotas neatitiko įstatymuose nustatyto vienam žmogui turinčio tekti 5 kv.m reikalavimo, be to neveikė ventiliacija, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir šaltuoju metų laikotarpiu kamerų temperatūra buvo mažesnė nei įstatymuose nustatyti 18-22 laipsniai. Pareiškėjo nuomone, visi išvardinti pažeidimai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija)2; 3; 14 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniui. Pareiškėjo teigimu, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas sudaro pagrindą neturtinei žalai kilti, todėl remiantis išvardintais argumentais prašėskundą tenkinti. Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė netaikyti senaties termino, nes jis apie tai, kad buvo pažeistos jo teisės sužinojo tik 2017 metų pradžioje ir tuomet pradėjo kreiptis į teismus.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu teismui (b. l. 7-9) su pareiškėjo skundu nesutiko, pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 13, 15, 16, 17, 25 kartu su (1-3) asmenimis. Atkreipė dėmesį, kad tuo metu areštinėje laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 12 d. įsakymu patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), šių taisyklių 80 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad areštinėje laikomiems asmenims gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv.m. Atsakovo atstovas atsiliepime teigia, kad pareiškėjui būnant areštinėje dažniausiai teko apie 5 kv. m arba nežymiai mažiau. Be to, visose areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas. Paaiškino, kad nuo 2005 m. areštinėje įrengta moderni vėdinimo sistema, taip pat patalpos gali būti vėdinamos per langus. Areštinės temperatūra užtikrinama šildant ją bendrai su policijos komisariatu.Pabrėžė, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras atlikęs periodinį patikrinimą areštinėje 2013 m. birželio 11 d. jokių pažeidimų, susijusių su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu patvirtintos „ Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Dėl Policijos areštinės: bendrųjų sveikatos saugos reikalavimų“ (toliau – ir Higienos norma 37:2009)nenustatė. Be to,atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad per visą buvimo areštinėje laikotarpį pareiškėjas nepateikė jokių skundų, byloje nėra duomenų kurie patvirtintų, kad pareiškėjui atsirado žalingi padariniai psichinei ar fizinei sveikatai. Atsakovo atstovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, ginčams dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikomos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos(2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007 m.; 201m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ieškiniams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų terminas. Todėl, jei asmuo žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą senaties terminą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo ketinimų ginti savo teisės ar teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ar teisėti interesai yra pažeisti. Pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2017 m. gegužės 15 d. Remiantis nurodytoms aplinkybėmis atsakovės atstovas prašo taikyti senaties terminą ir tuo pagrindu skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką atsakovės atstovui pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalis.

Bylojenagrinėjamaspareiškėjokeliamasginčasdėlneturtinėsžalos, kurikildinamaišneteisėtųPanevėžio AVPK veiksmų 2013 m. sausio 1 d. - 2015 m. gruodžiomėn. laikotarpiuneužtikrinantpareiškėjuitinkamųlaikymosąlygųareštinėskamerose, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Aptariamoje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra tai, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Toks subjekto ypatumas lemia, kad valstybės civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A525-850/2010,2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011ir kt.). CK 1.124 straipsnyje įtvirtinta ieškinio senaties samprata, pagal kurią ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.PagalCK1.127straipsnio1dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. gegužės 14 d.(b. l. 11). Nors pareiškėjas skunde yra nurodęs, jog Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2013m. sausio 1d. iki 2015m. gruodžio mėnesio, tačiau šios pareiškėjo aplinkybės nepasitvirtino. Atsakovės atstovui pateikus duomenis dėl pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpio, pareiškėjas šių duomenų neginčijo ir nepaneigė, todėl teismas neturi pagrindo netikėti Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis. Taigi, bylai aktualus 2013m. gegužės 13d.- 2014m. gegužės 14d. laikotarpis.

Bylosduomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą išsiuntė 2017 m. gegužės 15 d. (b.1. 3), t. y. praėjus trims metams ir vienai dienai nuo ginčo laikotarpio paskutinės dienos pabaigos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad jis apie savo teisių pažeidimus sužinojo tik 2017 metų pradžioje, tačiau toks pareiškėjo paaiškinimas prieštarauja pareiškėjo skunde išdėstytoms faktinėms aplinkybėms, kadangi pareiškėjas apibūdindamas ginčo laikotarpiu jo laikymo areštinės kamerose sąlygas kaip nežmoniškas ir orumą žeminančias, sukėlusias jam depresiją, fobiją, sveikatos pablogėjimą ir kalėdamas tokiomis sąlygomis, negalėjo nesuprasti ir nežinoti, kad jo laikymo sąlygos yra būtent tokios, kokios jam atrodė – tai yra nežmoniškos ir žeminančios pareiškėjo orumą. Jis taip pat negalėjo nežinoti ir nesuprasti, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų jautėsi blogai, tai yra patyrė neturtinę žalą.Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo kamerose sąlygų, konstatuojama, jog pareiškėjas areštinėje buvo laikomas periodiškai ir apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje aptariamos senaties termino taikymą reguliuojančios teisės normos (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepime prašo taikyti ieškinio senatį (b. l. 9).Atsižvelgiant į tai, kad kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo ieškinio senaties terminas baigėsi 2017 m. gegužės 14 d., o pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi 2017 m. gegužės 15 d., teismas konstatuoja, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1408-575/2015).

Įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdyje, teismas konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos, pareiškėjo galimai patirtos jam kalint Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2013m. gegužės 13d. iki 2014m. vasario 19d., atlyginimo praleido dėl svarbių priežasčių ir tai sudaro pagrindą neatnaujinti ieškinio senaties termino šiam reikalavimui pareikšti. Vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, teismas nusprendžia, kad ieškinio senaties termino praleidimas yra pagrindas atmesti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, galimai pareiškėjo patirtą jį laikant Panevėžio AVPK areštinėje įvairiais periodais laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. vasario 19 d. ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, galimai atsiradusią pareiškėją laikant areštinėje paskutinę ginčo laikotarpio dieną, tai yra 2014 m. gegužės 14 d., nustatyta, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 1 diena praleidęs ieškinio senaties terminą. Be to, nustatyta, kad paskutinis skundžiamo laikotarpio periodas, kurio metu pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, truko nuo 2014m. gegužės 9d. iki 2014m. gegužės 14d., todėl, teismo vertinimu, tik visam šiam periodui pasibaigus, pareiškėjas galėjo tinkamai įvertinti jo metu pareiškėjui galimai padarytą neturtinę žalą. Dėl šių aplinkybių, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus 2016 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.A-245-442/2016,tai yra, kad būnant nelaisvėjegalimybės reikiamu momentu kreiptis į teismą galėjo būti sunkiau įgyvendinamos ir dėl to pareiškėjas galėjo 1 dieną praleisti ieškinio senatį dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių, teismas sprendžia, kad yra pagrindas atnaujinti terminą pareiškėjo skundui dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, galimai pareiškėjo patirtą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje 2014m. gegužės 9d.-2014m. gegužės 14d. laikotarpiu, paduoti. Todėl ieškinio senaties terminas pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos, galimai pareiškėjo patirtos jį laikant Panevėžio AVP areštinėje laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. gegužės 14 d. (toliau – ir nagrinėjamas, ir ginčo laikotarpis),yra atnaujinamas ir skundo reikalavimas šioje dalyje nagrinėjamas iš esmės, t. y. tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Toliau teismas pasisako tik dėl reikalavimo, kuriam atnaujintas ieškinio senaties terminas.

Ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta higienos norma HN 37:2009 (galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės(su pakeitimais, patvirtintais 2008m. liepos 9d. įsakymu Nr.5-V-382)(toliau-Areštinių veiklos taisyklės).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose jam tekęs plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl teritorinėse areštinėse laikomų asmenų teisės į gyvenamojo ploto minimalų dydį turi būti vadovaujamasi Areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas)(2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015 ir kt.). Panevėžio AVPK pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu areštinės 15 kameroje iš viso praleido 6 paras, iš jų:nuo 2014m. gegužės 9d. iki 2014m. gegužės 12d. – kartu su dar vienu asmeniu, o nuo 2014m. gegužės 13d. iki 2014m. gegužės 14d. - kartu su kitais trimis asmenimis. Kameros plotas 19,59 kv.m (b.1. 11). Tačiau iš Panevėžio AVPK teismui pateiktų duomenų nėra aišku, ar pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr.15 buvo laikomas dviese su kitu asmeniu nuo 2014m. gegužės 9d. iki 2014m. gegužės 12d. imtinai, ar 2014m. gegužės 12d. jau buvo laikomas kartu su kitais trimis asmenimis. Todėl kilęs neaiškumas aiškintinas pareiškėjo naudai konstatuojant, kad jis šioje kameroje kartu su kitais trimis asmenimis buvo laikomas nuo 2014m. gegužės 12d. iki 2014m. gegužės 14d. Be to, Panevėžio AVPK nepateikė duomenų apie kameroje Nr.15 buvusio sanitarinio mazgo užimamą plotą. Todėl nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, iš kameros ploto atimamas maksimalus sanitarinio mazgo plotas, atsižvelgiant į duomenis apie kitų areštinės kamerų sanitarinių mazgų plotus, tai yra 1, 5 kv.m. Taigi, konstatuojama, kad pareiškėjui nuo 2014m. gegužės 12d. iki 2014m. gegužės 14d.teko apie 4,5 kv.m gyvenamojo ploto ir tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, kad Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo užtikrintos tinkamos kamerų vėdinimo sąlygos. Pareiškėjas konkrečių neatitikimų nedetalizavo tik nurodė, kad kamerų ventiliacija neveikė. Ginčo laikotarpiu galiojusios HN 37:2009 23 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Spręsdamas dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerų vėdinimo sąlygų, teismas remiasi atsakovės atstovo byloje pateiktais Panevėžio visuomenės sveikatos centro atlikto Panevėžio AVPK areštinės kamerų patikrinimo duomenimis (b.1. 12) bei Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto Lino Masiulio 2017 m. birželio 6 d. tarnybiniame pranešime išdėstytomis aplinkybėmis (b. l. 10). Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013m. birželio 11d. Panevėžio VSC atlikęs patikrinimą Panevėžio AVPK areštinėje HN 37:2009 pažeidimų, susijusių su netinkamomis kamerų vėdinimo sąlygomis nenustatė ir nurodė, kad yra galimybės visas kameras vėdinti per langus(orlaides). Nors nuo patikrinimo iki nagrinėjamo laikotarpio praėjo tam tikras laiko tarpas, tačiau kamerų vėdinimo sąlygų pokyčiai mažai tikėtini, juo labiau, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių nurodytas aplinkybes. Daroma išvada, kad nesant įrodymų dėl netinkamų kamerų vėdinimo sąlygų bei nesant duomenų, kad pareiškėjas savalaikiai būtų teikęs skundus dėl vėdinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms,nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas pažeidžiant HN 37:2009 23 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas skundžiasi dėl kamerų apšvietimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Nagrinėjamulaikotarpiureikalavimusteritoriniųpolicijosįstaigųareštiniųkamerųnatūraliamapšvietimuinustatė HN 37:2009 21 punktas, pagalkurį, policijosareštinėskamerojeturibūtiskaidrausstiklolangai; natūralausapšvietimokoeficientasturibūti 0,5 %, areštiniųkamerųirkarceriodirbtinėapšvietaturibūti ne mažesnėkaip 200 lx.MinėtoPanevėžio VSC patikrinimoPanevėžio AVPKareštinėjemetunebuvonustatytapažeidimų,susijusiųsuapšvietimu. Patikrinimoaktekonstauota, kadareštinėskameroseyraskaidrausstiklolangai, įrengtasdirbtinisirnatūralusapšvietimas. Dirbtiniamapšvietimuinaudojamosliuminescencinėslempos, dirbtiniamnaktiniamapšvietimui – kaitrinėslemposirvisiapšvietimoįrenginiaiyraveikiantys.Kadangipareiškėjoskundoteiginiaidėlapšvietimotrūkumųyraabstraktūs, nenurodytosjokioskonkrečiosaplinkybės, jienėrapagrįstiįrodymais, o taip pat nėraduomenų, kadpareiškėjuibūnantareštinėje, jisskundėsibloguapšvietimu, teismasneturipagrindospręsti,kadapšvietimosąlygospareiškėjuiginčolaikotarpiubūnantareštinėjeneatitikoteisėsaktųreikalavimų. Pareiškėjasteismoposėdyjepateikė 2017m. liepos 5d. receptąakiniams, tačiaubylojenėraduomenų, kadpareiškėjoregėjimaspablogėjobeikadjispablogėjobūtentdėlpareiškėjolaikymoareštinėjelaikotarpiunuo 2014m.gegužės 9d. -2014m. gegužės 14d. sąlygų.

Pareiškėjas skundėsi dėl netinkamos temperatūros areštinės kamerose šaltuoju metų laiku. Nagrinėjamas laikotarpis nepriskiriamas šaltajam metų laikui. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių dėl netinkamos oro temperatūros kameroje Nr. 15 2014m. gegužės 9d. -2014m. gegužės 14d. laikotarpiu. Todėl pareiškėjo skundo argumentai ne tik neįrodyti, bet ir neaktualūs nagrinėjamam ginčui.

Apibendrinant daroma išvada, kad pasitvirtino pareiškėjo skundo aplinkybės, jog 2014m. gegužės 12d. - 2014m. gegužės 14d. laikotarpiu Panevėžio AVPK pažeidė pareiškėjo teisę būti kameroje, kuriojevienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta 2013m. liepos 29d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismassprendžia, kadnustatytasteisėsaktųpažeidimasgalėjopareiškėjuisukeltinepatogumų.Tačiauįvertinustokiųnepatogumųtrukmęirmastą, tai yrakadpareiškėjuitenkantiplotonormabuvopažeistanežymiaiirneilgąlaikotarpą, į tai, kadpareiškėjasnenurodėkonkrečiųpadarinių, kilusiųdėlnustatytopažeidimo, o teismasnenustatė, jog nustatytaspažeidimasbūtųpadaręsilgalaikįirgilųžalingąpoveikįpareiškėjopsichinėsarfizinėssveikatosbūklei, į pareiškėjopaaiškinimusteismoposėdyje, kadjistrejusmetus net nesuprato, kad jo teisėsbuvopažeistosir į teismąkreipėsitiktuomet, kai sužinojo, kadgalimaprisiteistineturtinėsžalosatlyginimą, į tai, kadbylojenebuvonustatyta, jogPanevėžio AVPKpareigūnaibūtųsąmoningaisiekępažemintipareiškėjoorumąarnežmoniškaisujuoelgtis,teismaskonstatuoja, kadnagrinėjamuatvejupareiškėjaspatyrė tam tikrąneturtinęžalą, tačiaunėrapagrindopareiškėjuipriteistineturtinėsžalosatlyginimąpinigais, opažeidimopripažinimaslaikytinaspakankamairteisingasatisfakcijapareiškėjopažeistaiteiseiapgintiiratitinkateisingumo, protingumoirsąžiningumokriterijus. Todėlpareiškėjoreikalavimasdėlneturtinėsžalosatlyginimopinigaisatmetamaskaipnepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasisLietuvosRespublikosadministraciniųbylųteisenosįstatymo 87straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista A.L. teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kvadratiniai metrai kameros gyvenamojo ploto.

Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė