- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-29
- Bylos Nr.
- 2S-325-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35472-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Suinteresuotas asmuo
- V. U.
- Pareiškėjas
- VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro
- Kategorijos
- 3.4.4.20pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2Atskirieji skundai
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens V. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti V. U.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė.
Pareiškėjas, Viešoji įstaiga Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, remdamasis Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsniu, kreipėsi į teismą su prašymu dėl priverstinio gydymo V. U. pratęsimo iki šešių mėnesių, kuris 2015-10-14 buvo atvežtas į VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą. Nurodė, kad ligonis dėl kliedėjiminių idėjų nužudyti savo motiną yra tiesiogiai pavojingas jos gyvybei. Hospitalizuojamas jau ne pirmą kartą. Visus kartus gydytas priverstinai.
V. U. atstovė advokatė T. B., gindama savo atstovaujamojo interesus, jo priverstinio hospitalizavimo tęsimui iš esmės neprieštaravo, nes neturi pagrindo abejoti gydytojų išvadomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartimi VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymą tenkino. L. V. U. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre 3 (tris) mėnesius, terminą skaičiuojant nuo 2015 m. spalio 14 d. Teismas remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais teismo posėdžio metu, pateikta gydytojų konsultacinės komisijos 2015-10-14 išvada, kurioje pakankamai motyvuotas asmens priverstinio gydymo būtinumas, pripažino, kad esant V. U. sveikatos būklei pavojingai nestabiliai, tenkintinas gydymo įstaigos prašymas leisti nurodytą asmenį priverstinai gydyti (LR CK 2.26 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Suinteresuotas asmuo V. U. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-15 nutartį. Nurodė, kad nuo priverstinės hospitalizacijos pradžios nebuvo pristatytas teismui. Procesas tiek pritaikant priverstinę hospitalizaciją, tiek ją pratęsiant vyko suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant, nors pratęsiant priverstinę hospitalizaciją jo būklė buvo stabilizavusi ir teismo procese galėjo dalyvauti. Be to, valstybės skirti, suinteresuotą asmenį, atstovaujantys asmenys nebuvo atvykę susitikti ir neįsitikino atstovaujamojo sveikatos būkle. Nepaisant Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 st. 2 d. priverstinės hospitalizacijos terminas buvo pratęstas 3 mėnesiams. Nurodė, jog nutartyje nurodomų kliedesių nebeišsako, mano, kad būklė yra pagerėjusi, todėl priverstinei hospitalizacijai būtinosios aplinkybės yra išnykusios. Dėl aplaidaus ir atmestino požiūrio į ligos eigą, prievartos priemonė bus taikoma ilgiau negu yra pagrindas ją taikyti. Taikomas medikamentinis gydymas kelia daug šalutinių poveikių, todėl prašo peržiūrėti ar šiuo metu taikomas medikamentinis gydymas iš tiesų yra adekvatus suinteresuoto asmens dabartinei psichikos sveikatos būklei.
Atsiliepimas
Pareiškėjas VšĮ Vilniaus miesto psichiatrijos sveikatos centras atsiliepimu prašė V. U. atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-15 nutartį. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo neadekvačiai vertina savo būklę. Vilniaus miesto apylinkės teismui priimant 2015-10-15 nutartį t.y. pratęsiant priverstinę hospitalizaciją, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro konsiliumas konstatavo, kad paciento būsena yra nestabili, mažai pagerėjusi, kliedėjimo idėjos prieš motiną ir mintys jai atkeršyti yra išlikusios. Tokios būklės V. U. negalėjo būti vežamas į teismą. Pareiškėjas vadovaudamasis įstatymais kreipėsi į Valstybės antrinės teisinės pagalbos tarnybą, kuri abiem atvejais skyrė advokatus, kurie atstovavo V. U. interesus teisme posėdžio metu. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi priverstinės hospitalizacijos terminą pratęsė 3 mėn, kas atitinka CK 2.26 str. 4d ., LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 str. nuostatas. Pareiškėjo darbuotojai dėjo maksimalias pastangas ir parodė maksimalų dėmesingumą prieš priimant sprendimą dėl kreipimosi į teismą priverstinei hospitalizacijai pratęsti V. U. atveju. Pažymėjo, jog V. U. daug metų serga psichikos liga, pradžioje gydėsi ambulatoriškai pas įvairius psichikos sveikatos specialistus, o pastaruosius 5 metus buvo reikalingas ir stacionarus gydymas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ir Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Pacientas V. U. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro stacionare gydėsi nuo 2010 metų tris kartus priverstinai. Kai tik aplinkybės, dėl kurių buvo taikoma priverstinė hospitalizacija ir gydymas išnyko t.y. pagerėjus paciento psichikos būklei, V. U. buvo nedelsiant išrašytas ir 2015-11-11 išleistas į namus. V. U. priverstinis gydymas buvo nutrauktas nesibaigus teismo nustatytam trijų mėnesių terminui ir tai įrodo, kad prievartos priemonės nebuvo taikomos ilgiau, nei buvo pagrindas jas taikyti. V. U. atveju tiek priverstinai hospitalizuojant 2015-09-14, tiek pratęsiant priverstinę hospitalizaciją 2015-10-15 egzistavo abi LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 str. nustatytos sąlygos – asmuo sirgo sunkia psichikos liga ir atsisakė hospitalizuotis, buvo reali grėsmė, jog asmuo savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo artimųjų sveikatai ir gyvybei. V. U. skirtas medikamentinis antipsichozinis gydymas atitiko jo sveikatos būklę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Viešoji įstaiga Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras kreipėsi į teismą su prašymu dėl priverstinio gydymo pratęsimo V. U., kurį 2015-09-16 Vilniaus m. apylinkės teismas nutartimi leido gydyti Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre 1 mėnesį laiko, terminą skaičiuojant nuo 2014-09-16. Suinteresuotas asmuo V. U. teismui pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-15 nutarties, kuria leista V. U. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dar 3 mėnesius, terminą skaičiuojant nuo 2015-10-14.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsnio 4 dalis (galiojo iki 2016-01-01) nustato, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Esant šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Apie priverstinį hospitalizavimą psichiatrijos įstaigos administracija nedelsdama praneša paciento atstovui (PSPĮ 28 straipsnio 1 dalis). Kai pacientas yra priverstinai hospitalizuojamas, psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios (PSPĮ 28 str. 2 d.). Teismas pagal psichiatrijos įstaigos išvadą gali priverstinį paciento hospitalizavimą ir priverstinį gydymą nutraukti arba pratęsti, bet kiekvieną kartą ne daugiau kaip 6 mėnesiams (PSPĮ 28 str. 3 d.). Teismas priimdamas skundžiamą 2015-10-15 nutartį minėto teisės akto nuostatų nepažeidė.
Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad teismui sprendžiant VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymą dėl V. U. priverstinio gydymo pratęsimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi gydytojų konsultacinės komisijos išvada bei byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais teismo posėdžio metu, bei pripažino, esant V. U. būklei pavojingai nestabiliai, prašymą tenkino. Kaip matyti iš bylos medžiagos (2015-10-14 medicinos dokumentų išrašo) V. U. diagnozuota paranoidinė šizofrenija. V. U. psichikos sveikatos būklė nuo jo priverstinio hospitalizavimo pradžios pagerėjo nepakankami, ligonis lieka nekritiškas savo būsenai, toliau išsako kliedėjimines idėjas prieš motiną, su kuria kartu gyvena. 2015-10-15 gydytojų psichiatrų konsiliumas, konstatavo, kad pacientas serga sunkia psichikos liga, dėl kliedėjiminių idėjų nužudyti motiną ligonis yra tiesiogiai pavojingas jos gyvybei.
Apelianto teigimu, pratęsiant priverstinės hospitalizacijos terminą, jo būklė buvo stabilizavusi. Tačiau apeliantas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kitų specialistų išvadų, kurie paneigtų gydytojų išvadą, kuria abejoti teismui nėra jokio pagrindo, nors apeliantas turi pareigą pagrįsti savo teiginius (CPK 178 str.). Taigi teismas neturėjo jokių objektyvių duomenų, duodančių pagrindą abejoti gydytojų specialistų pateiktomis išvadomis dėl paciento ligos pobūdžio ir jo keliamos realios grėsmės aplinkinių sveikatai ar gyvybei.
Apelianto teigimu, teismas išnagrinėjo bylą, tačiau jis nebuvo į posėdį pristatytas, procesas tiek pritaikant priverstinę hospitalizaciją, tiek ją pratęsiant vyko V. U. nedalyvaujant. Kaip matyti iš bylos medžiagos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015-10-15 sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos nusprendė teikti V. U. antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje dėl priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo. V. U. atstovu paskirta advokatė T. B.. Taigi sprendžiant prašymą dėl priverstinio gydymo pratęsimo, V. U. teisme atstovavo kvalifikuota teisininkė, advokatė T. B.. Remiantis CPK 51 straipsnio 2 dalimi, atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje. Byloje nėra duomenų, jog paskirta atstovė būtų netinkamai atstovavusi V. U. interesus ir jo teises, todėl procesinės teisės normos nebuvo pažeistos. Minėta, jog gydytojų psichiatrų konsiliumas konstatavo, kad pacientas serga sunkia psichikos liga, dėl kliedėjiminių idėjų nužudyti savo motiną ligonis yra tiesiogiai pavojingas jos gyvybei. Todėl tokios būklės V. U. negalėjo būti vežamas į teismą.
Kita vertus, kaip matyti iš pareiškėjo atsiliepimo, pagerėjus V. U. sveikatos būklei, jis buvo išrašytas ir 2015-11-11 išleistas į namus t.y. priverstinis gydymas buvo nutrauktas nesibaigus teismo nustatytam trijų mėnesių terminui, minėta įrodo, kad priverstinis gydymas nebuvo taikomas ilgiau, nei buvo pagrindas jį taikyti.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, naikinti teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl ko atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.