Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arnoldas Šukaitis Baudžiamosios bylos Nr. 1A-423-349-2009

Teisėja Jūratė Petraškienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2009 m. rugsėjo 10 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio, teisėjų Evaldo Vanago ir Algirdo Gapučio,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. B. ir R. T. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-04-28 nuosprendžio, kuriuo:

T. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. (fizinio skausmo sukėlimas I. L.) ir nubaustas 7 (septynerių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 7 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

R. T. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. (fizinio skausmo sukėlimas R. A.) ir nubaustas 7 (septyniems) mėnesiams laisvės atėmimo, bei pagal BK 149 str. 3 d. (I. L. išžaginimas) - 6 (šešeriems) metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesniąją ir R. T. skirta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2006-04-14 Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta neatlikta laisvės apribojimo bausmės dalimi ir R. T. skirta galutinė 6 (šešerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Šiuo nuosprendžiu iš R. T. priteista: I. L. 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų), L. L. – 3 000 Lt (trys tūkstančiai litų), G. A. – 200 Lt (du šimtai litų) neturtinei žalai atlyginti. Iš R. T. ir T. B. solidariai priteista 122,15 Lt (vienas šimtas dvidešimt du litai 15 ct) proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

T. B. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. lapkričio 4 d. apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame(duomenys neskelbtini) , Kėdainiuose, įspyrė nepilnametei I. L., gim.(duomenys neskelbtini), vieną kartą į šoną ir sudavė vieną kartą į galvą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

R. T. nuteistas už tai, kad jis, 2006 m. lapkričio 4 d. apie 22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame, Kėdainiuose, trenkė tuščiu alaus buteliu nepilnametei R. A., gim. 1992-06-16, per galvą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

Be to, R. T. nuteistas už tai, kad jis, 2006 m. lapkričio 4 d. apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame, Kėdainiuose, panaudodamas fizinį smurtą natūraliu būdu išžagino nepilnametę I. L., gim. (duomenys neskelbtini) , tai yra, pagriebęs už plaukų, jėga nutempė ją į kambarį, kurį užrakinęs, reikalavo nusirengti nuogai ir lytiškai su juo santykiauti, o I. L. nepaklusus sudavė kumščiu nukentėjusiajai ne daugiau dviejų smūgių į įvairias kūno vietas, paguldė ant lovos, laikė prispaudęs rankas ir tokiu būdu palauždamas nukentėjusiosios pasipriešinimą lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią, šiais savo veiksmais padarydamas I. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį potrauminio streso sutrikimu.

Skunde nukreipiama į BPK 407 str. ir teigiama, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2006-11-06 pagal L. L. pareiškimą, kuriame nėra kaltinimo ar prašymo patraukti apeliantą baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d. Nurodo, kad 2007-04-04 prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 str. 3 d., nutrauktas ir tą pačią dieną jam įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Po 2007-04-04 nutarimo priėmimo nei I. L., nei jos įstatyminei atstovei L. L. nebuvo išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, kaip tai numato BPK 417 str. 1 d. Apeliantas T. B. mano, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo nuo 2007-04-04 buvo vykdomas išimtinai prokuroro iniciatyva, nesant nei nukentėjusios, nei jos įstatyminės atstovės pareiškimo, todėl yra neteisėtas. Tai, jog nei I. L., nei L. L. neprašė patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d. patvirtina ir jų civiliniai ieškiniai, kuriuose prašoma pripažinti kaltu R. T.. Taip pat apeliantas teigia, kad 2009-02-16 I. L. sukakus 18 metų, ji galėjo pateikti pareiškimą privataus kaltinimo tvarka, tačiau tokio pareiškimo baudžiamojoje byloje nėra. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog įvykio metu I. L. buvo nepilnametė, dėl ko negalėjo tinkamai apginti savo teisių ir teisėtų interesų, kas teismo nuomone leido ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui, savo iniciatyva, netgi nepriėmus BPK numatyto procesinio sprendimo, atlikti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, kuri priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai. T. B. mano, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į teismų praktiką (pvz., LAT baudžiamoji byla Nr. 2K-234/2006), nesant nukentėjusiojo asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d., baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina BPK 3 str. 1 d. 6 p. pagrindu.

Taip pat skunde teigiama, kad pareiga įrodyti baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltę tenka kaltinimą palaikančiam prokurorui, o privataus kaltinimo bylose privačiam kaltintojui, ir draudžiama įrodinėjimo pareigą perkelti kaltinamajam įpareigojant jį įrodyti, kad jis nepadarė kaltinime nurodytų veikų. Nurodo, kad buvo pažeisti LAT Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1., 3.1.4., 3.1.8 punktai bei nekaltumo prezumpcija.

Teismo posėdyje nuteistasis T. B. ir jo gynėjas prašė T. B. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. T. gynėjas prašė nuteistojo R. T. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl T. B. apeliacinio skundo

Nuteistojo T. B. apeliaciniame skunde nuosprendis ginčijamas dviem aspektais: baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, dėl kurių procesas dėl BK 140 str. 1 d. numatytos veikos buvo neteisėtas, bei teismo pateiktu įrodymų vertinimu, kuris esą sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Apeliantas, argumentuodamas savo teiginius, jog procesas dėl nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo atliekamas nesilaikant BPK nuostatų, todėl byla jam turi būti nutraukta, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-234/2006 suformuotu precedentu, jog procesas privataus kaltinimo byloje turi būti nutrauktas, jei prokuroro reikalavime tęsti tyrimą nenurodyti tokio reikalavimo pagrindai ir motyvai. Analogiškus argumentus dėl proceso teisėtumo apelianto gynėjas išdėstė baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teismo posėdyje. Pažymėtina, kad pagal šiuo metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, tam tikri BPK pažeidimai, valstybinio kaltinimo tvarka tiriant privataus kaltinimo bylas, nėra besąlygiškas pagrindas naikinti tokioje byloje priimtą nuosprendį. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-375/2008 suformuota taisyklė dėl privataus kaltinimo perėjimo į valstybinį kaltinimą, kurioje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas dėl BPK 407 str. numatytos kurios nors nusikalstamos veikos padarymo nesant tinkamai įforminto nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo tęsti procesą, nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, jei buvo trys būtinos sąlygos: nukentėjusysis iš esmės išreiškė poziciją, kad būtina vykdyti baudžiamąjį procesą, atsisakė susitaikyti su kaltinamuoju, o prokuroras turėjo teisinį pagrindą reikalauti vykdyti baudžiamąjį procesą bendrąja tvarka. Šioje taisyklėje taip pat išaiškinta, kad BPK 407 str. numatyta veika (t. y. veika, paprastai nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka) turi visuomeninę reikšmę ir tais atvejais, kai jos tyrimas glaudžiai susijęs su kitos šiame straipsnyje nenumatytos nusikalstamos veikos tyrimu. Teismų praktikoje priimta vadovautis naujausiais teismo precedentais, todėl skundžiamą nutartį priėmęs teismas pagrįstai rėmėsi ne apelianto skunde nurodomos kasacinės nutarties Nr. 2K-234/2006 argumentais, bet nauju precedentu, įtvirtintu vėlesnėje nutartyje Nr. 2K-375/2008. Teismas laikė teisinga apelianto gynėjo baigiamojoje kalboje išdėstytą pozicija, jog ikiteisminio tyrimo metu procesas dėl BK 140 str. numatytos veikos, priskiriamos privataus kaltinimo bylų kategorijai, buvo atliekamas nesilaikant BPK nuostatų, reglamentuojančių perėjimo iš privataus kaltinimo į valstybinį kaltinimą tvarką (BPK 409 str. 1 d., 2 d.), nes nukentėjusiosioms L. L. ir I. L. nebuvo išaiškinta būtinybė dėl T. B. galimai padarytos nusikalstamos veikos kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o prokuroras, vykdydamas ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 str. 1 d., nesurašė motyvuoto nutarimo tęsti valstybinio kaltinimo procesą. Tačiau teismas, remdamasis minėtoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytais teisės klausimais, teisiamojo posėdžio metu ištaisė ikiteisminio tyrimo metu padarytus apelianto skunde nurodomus BPK pažeidimus ir nuosprendyje išsamiai ir aiškiai argumentavo visų sąlygų tęsti bylos nagrinėjimą ir priimti dėl apelianto apkaltinamąjį nuosprendį buvimą. Vertindamas nukentėjusiųjų poziciją dėl būtinumo vykdyti baudžiamąjį procesą dėl T. B. padarytos nusikalstamos veikos, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios proceso metu aiškiai išreiškė norą, jog T. B. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tai patvirtina nukentėjusiosios L. L. 2007-03-21 apklausoje išdėstytas prašymas nubausti T. B. dėl spyrių jos dukrai I. L., L. L. pasirašymas nutarime pripažinti ją nukentėjusiąja, teisiamojo posėdžio metu išreikštas nukentėjusiosios I. L. pageidavimas, kad T. B. būtų nubaustas už jos sumušimą ir jos nepasinaudojimas teise susitaikyti su kaltininku (1 t., 99–100, 3 t., 212 b. l.). Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad teisiamajame posėdyje nei jam, nei nukentėjusiajai I. L. nebuvo išaiškinta galimybė susitaikyti, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tokią teisę teismas jiems išaiškino prieš įrodymų tyrimo pradžią (3 t., 196 b. l.). Teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad T. B. padaryta nusikalstama veika turėjo visuomeninę reikšmę, nes I. L. prieš ją įvykdyto nusikaltimo metu buvo nepilnametė, todėl proceso pradžioje negalėjo tinkamai apginti savo teisių, o apelianto nusikalstamos veikos tyrimas buvo neatsiejamas nuo kito nuteistojo padaryto išžaginimo tyrimo. Teismo posėdyje ištaisyti ikiteisminio tyrimo metu padaryti BPK pažeidimai ir nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai dėl visų sąlygų tęsti procesą dėl apelianto padaryto nusikaltimo buvimą atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šiuo klausimu. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą ir priėmęs nuosprendį dėl T. B. pareikšto kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d., esminio BPK pažeidimo nepadarė, todėl apelianto skundo prašymas nutraukti bylą apeliacinės instancijos teisme yra teisiškai nepagrįstas ir atmestinas.

Apeliantas skunde teigia, kad jo bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas. Pagrindinis skundo argumentas, kuriuo nuteistasis akcentuoja teismo šališkumą, yra jam pareikšto kaltinimo patikslinimas. Apeliantas nurodo, kad teismas, pakeisdamas net dvi kaltinamajame akte nurodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, t. y. vietoje jam inkriminuoto spyrio I. L. į kairįjį šoną ir spyrio į galvą nuteisdamas už spyrį į šoną ir smūgį į galvą, jį nuteisė už visai kitokį nusikaltimą nei nurodytas kaltinamajame akte.

BPK 255 str. 1 d. numato, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Įstatymas draudžia teismui išnagrinėti bylą ir pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nėra perduoti teismui. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Savo iniciatyva teismas gali tik patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau taip, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė abstraktesnius įspyrimo nukentėjusiajai į šoną vietą ir smūgio sudavimo į galvą būdą nei buvo nurodyta kaltinamajame akte. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad teismas iš esmės pakeitė nusikaltimo padarymo būdą ir apeliantą nuteisė už iš esmės faktinėmis aplinkybėmis nuo kaltinamajame akte nurodytų besiskiriantį nusikaltimą. T. B. buvo kaltinamas ir nuteistas už įspyrimą nukentėjusiajai į šoną ir smūgio į galvą sudavimą. Pakeičiant nurodytas aplinkybes, iš esmės nebuvo pakeistas nukentėjusiajai padaryto fizinio skausmo sukėlimo būdas, be to, išliko pasikėsinimas į tą patį objektą, smūgių skaičius, kaltės forma, veikos padarymo laikas ir vieta. Šie pakeitimai neturėjo jokios įtakos apelianto vei­kos kva­li­fi­ka­vimui ir bausmei ir jo teisės į gynybą realizavimui, nes T. B. pirmosios instancijos teisme laikėsi versijos, jog jis nukentėjusiosios nesumušė. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra jokio pagrindo pripažinti teisingais apelianto skundo motyvus, kad teismas, patikslindamas kaltinimą, iš esmės pakeitė faktines bylos aplinkybes.

Apeliantas skunde teigia, kad pagrindiniai įrodymai, kuriais teismas grindė jo kaltę, t. y. nukentėjusių I. L. ir R. A. parodymai nebuvo nuoseklūs, todėl nepatikimi. Analogiškus argumentus dėl nukentėjusiosios I. L. parodymų turinio T. B. gynėjas pateikė pirmosios instancijos teismo posėdyje. Nuosprendyje išdėstyti nukentėjusiosios I. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, jų turinys labai detaliai aptartas ir įvertintas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos išsamios išvados dėl nukentėjusiosios parodymų nuoseklumo, patikimumo ir atitikimo kitiems bylos įrodymams. Atsižvelgdama į nuosprendžio motyvus, kolegija laiko teisinga teismo padarytą išvadą, kad jokių esminių prieštaravimų nukentėjusiosios I. L. parodymuose dėl T. B. prieš ją atliktų smurtinių veiksmų nėra, nes nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad T. B. spyrė jai į šoną ir, stovėdamas už nugaros, smogė į galvą. Vertindamas nukentėjusiosios parodymuose esančius skirtumus dėl įspyrimo pusės bei tai, kad nukentėjusioji, apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, nenurodė T. B. smūgio į galvą, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog nukentėjusioji nusikaltimo metu patyrė seksualinę ir fizinę prievartą, po nusikaltimo jai diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, be to, teisminio nagrinėjimo metu ji davė parodymus apie daugiau kaip dvejų metų senumo įvykius. Visos šios priežastys neabejotinai turėjo įtakos nukentėjusiosios gebėjimui visose apklausose visiškai vienodai nurodyti jos sumušimo aplinkybes, tačiau, kaip jau minėta, šie neesminiai prieštaravimai nesuteikia pagrindo I. L. parodymus laikyti nenuosekliais ir jais nesiremti. I. L. parodymus patvirtina kitos nukentėjusiosios šioje byloje R. A., tiesiogiai mačiusios įvykį, parodymai, kad T. B. įspyrė I. L.. Abi nukentėjusiosios šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, atpažinusios T. B. kaip I. L. sumušusį asmenį ir akistatose su T. B.. Jų parodymus netiesiogiai patvirtina ir įvykyje nedalyvavusių, tačiau iš karto po jo iš I. L. apie nusikaltimą sužinojusių nukentėjusiosios L. L. ir liudytojos S. L. parodymai, kad I. L., be kita ko, sakiusi, jog ją mušė ir T. B., o L. L. dar ir mačiusi dukros I. L. galvoje guzą. Nors apeliantas teigia, kad iš I. L. parodymų patikrinimo vietoje metu darytose nuotraukose užfiksuotos nukentėjusiosios padėties matyti, jog jis neturėjo jokios galimybės jai smūgiuoti į šoną ir galvą, tačiau kolegija, apžiūrėjusi prie minėto protokolo esančią fotolentelę, šį teiginį vertina kaip visiškai nepagrįstą, nes akivaizdu, kad apeliantui nebuvo jokių kliūčių įspirti ir smūgiuoti nuketėjusiajai (1 t., 81–84 b. l.). Teismas visiškai pagrįstai atmetė liudytojo L. Š., kuris yra abiejų nuteistųjų pažįstamas, parodymus, jog įvykio metu nekilo joks konfliktas, niekas prieš nukentėjusiąsias nesmurtavo, nes šie parodymai aiškiai prieštarauja bylos įrodymų visumai. Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad įvykyje dalyvavusi liudytoja K. Z. apie apelianto smurtinius veiksmus tegalėjo nurodyti tik tiek, kad jis buvo užsimojęs kėde prieš I. L.. Tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad šios liudytojos parodymai buvo reikšmingesni vertinant kito nuteistojo šioje byloje veiksmus, tuo tarpu tiriant apelianto padarytą nusikaltimą, K. Z. parodymai nebuvo informatyvus įrodymų šaltinis. Kadangi šie parodymai iš esmės nei patvirtina, nei paneigia T. B. nusikalstamus veiksmus prieš I. L., todėl nėra pagrindo laikyti teisingu skundo argumentą, kad šie parodymai vienareikšmiškai paneigia jį atlikus tokius veiksmus. Apelianto skunde minimas liudytojas R. K. įvykyje nedalyvavo ir nenurodė, kad jam būtų žinomos kokios nors nusikaltimo aplinkybės; liudytojas teparodė po įvykio vežęs nukentėjusiąsias, kurios buvo linksmos. Tokie liudytojo parodymai niekaip nepaneigia apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, todėl skundo teiginys, jog šie parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams ir iš esmės yra jį teisinantys, atmestinas.

Apeliantas skunde teigia, kad nuosprendyje išdėstytus jo kaltę pagrindžiančius parodymus paneigia teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad I. L. galvoje ir kūne sužalojimų nėra (1 t., 42–44 b. l.). Analogiška išvada yra ir teismo medicinos ekspertizės akte (2 t., 243–246 b. l.). Tačiau šių abiejų dokumentų tiriamojoje dalyje nurodyta, kad nukentėjusiąją iš karto po įvykio apžiūrėjęs gydytojas neurologas nustatė jos pakaušyje skausmingą sritį. Teisminio nagrinėjimo metu aiškinantis šią aplinkybę, teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad skausminga vieta, nesant nubrozdinimo, nebūtinai reiškia sužalojimą, be to, jis I. L. asmeniškai apžiūrėjo ne iš karto po įvykio, o praėjus trims mėnesiams, todėl jam neužteko medicininių duomenų nustatyti, ar I. L. buvo padaryti kokie nors sužalojimai. Ekspertas taip pat nurodė, kad suduoti smūgiai gali sukelti fizinį skausmą. Taigi nors ekspertas I. L. nekonstatavo sužalojimų ir o kartu ir sveikatos sutrikdymo, tačiau nukentėjusiųjų I. L. ir L. L. parodymai apie sumušimą I. L. galvoje visiškai atitinka medicininių dokumentų duomenis apie skausmingą vietą I. L. galvos srityje, t. y. toje vietoje, į kurią jai smogė apeliantas. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į teismo medicinos specialisto išvadą ir I. L. parodymus, jog apelianto smūgiai jai sukėlė skausmą, T. B. inkriminuotos lengviausios BK 140 str. 1 d. dispozicijoje numatytos pasekmės – fizinio skausmo sukėlimas.

Apibendrinusi išdėstytus argumentus kolegija daro išvadą, kad teismas teisingai išyrė ir įvertino bylos įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes ir T. B. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 140 str. 1 d., todėl apelianto prašymas jį išteisinti dėl šios nusikalstamos veikos padarymo atmestinas.

Teismas, skirdamas T. B. bausmę, t. y. parinkdamas jos rūšį ir dydį, tinkamai įvertino BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių reikšmę ir nuosprendyje išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus. Apeliantui paskirta viena iš švelnesnių BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių rūšių – laisvės apribojimas, trukme mažesnis už šios bausmės rūšies vidurkį (BK 48 str. 2 d), yra adekvati veikos ir asmenybės pavojingumui, todėl nekeistina.

Dėl R. T. apeliacinio skundo

R. T. apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos posėdyje pateiktą versiją, kurios esmė ta, kad įvykio metu neįvyko joks konfliktas tarp jo ir nukentėjusiųjų, jis neišžagino I. L. ir nesumušė R. A., o nukentėjusiosios jį apkalba. Ši apelianto versija nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir paneigta nuosprendyje išdėstytais bylos įrodymais. Teismo padarytos išvados dėl R. T. kaltės įvykdžius jam inkriminuotus nusikaltimus pagrįstos ne prielaidomis, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, bet tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, išsamiai atskleidžiant jų turinį ir tarpusavio ryšį, vertinant šiuos įrodymus visų bylos duomenų kontekste.

Apeliantas skunde daugiausia dėmesio skiria argumentams, kuriais ginčija savo nuteisimą pagal BK 149 str. 3 d. už nepilnametės I. L. išžaginimą, todėl šie argumentai nagrinėjami pirmiausia.

Vienas pagrindinių įrodymų šaltinių, kuriuo rėmėsi teismas, grįsdamas savo išvadas dėl apelianto kaltės išžaginus I. L., yra šios nukentėjusiosios parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai apie esmines prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu: ji konkretizavo apelianto prieš ją atliktus smurtinius veiksmus, paaiškindama, kuo pasireiškė R. T. prieš ją naudotas fizinis smurtas ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su apeliantu, išsamiai išdėstė išžaginimo eigą, nurodydama ir tokias specifines R. T. veiksmų detales, kurių įvykyje nedalyvavęs asmuo negalėtų žinoti. Savo parodymus nukentėjusioji patvirtino, atliekant kitus tyrimo veiksmus – parodymų patikrinimą vietoje ir R. T. parodymą atpažinti. I. L. parodymus patvirtina kitos nukentėjusiosios – R. A. parodymai, kuri, būdama įvykio vietoje, nors ir tiesiogiai nematė, kaip R. T. išžagino I. L., nes tai įvyko kitame kambaryje, tačiau jos teiginiai apie įvykdytą nusikaltimą paremti objektyviu aplinkybių vertinimu: R. A. matė, kaip R. T. įsitempė I. L. į kambarį ir užrakino duris iš vidaus. Iš I. L. verkimo, prašymo išleisti ji supratusi, jog R. T. išžagino I. L.. Nukentėjusioji L. L. ir liudytoja S. L. įvykyje nedalyvavo, tačiau jų parodymai netiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie jos išžaginimo aplinkybes. Jos parodė, kad I. L. iš karto po įvykio joms pasakė buvusi R. T. sumušta ir išžaginta.

Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir daiktiniai bylos įrodymai, ir biologinių tyrimų specialistų išvados. Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad ant polietileninio maišelio, paimto įvykio vietos apžiūros metu, rasta I. L. DNR su 99,9999 % tikimybe (1 t., 29–40 b. l.), atitinka I. L. nurodytą aplinkybę, kad R. T. ją išžagino, kaip apsisaugojimo priemonę panaudodamas polietileninį maišelį. Apeliantas savo skunde šios specialisto išvados dalies įrodomosios reikšmės neginčija. Jis nesutinka su nuosprendyje pateiktu kitų šios išvados dalių vertinimu. Apeliantas nurodo, kad specialistas tegalėjo pateikti tik tikimybinę išvadą apie jo biologinių pėdsakų ant minėto polietileninio maišelio buvimą, nes išvadoje nurodė, jog ant maišelio yra sperminis skystis, galintis priklausyti R. T.. Tačiau teismas, apelianto teigimu, padarė kategorišką išvadą, kad ant maišelio rasta jo sperma. Tokie apelianto teiginiai apie esą teismo neteisingai pateiktą specialisto išvadą prieštarauja nuosprendžio turiniui. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje specialisto išvados pakartojamos pažodžiui (3 t., 229; 231–233 b. l.), jokių kategoriškų išvadų apie apelianto spermos buvimą ant maišelio teismas nedaro. Suprantama, kad tikimybinės specialisto išvada apie apelianto sperminio skysčio buvimą ant įvykio vietoje rasto maišelio neginčijamai nepatvirtina, jog tai tikrai jo biologinė medžiaga, tačiau vertinant išvadą kartu su kitais bylos įrodymais, ji yra svarbi, darant išvadą dėl apelianto kaltės.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas negalėjo jo kaltės grįsti ir ta specialisto išvados dalimi, kuria konstatuota, kad ant antklodės užvalkalo, paimto iš įvykio vietos, rasta R. T. sperma su 99, 9999 % tikimybe, nes jis paaiškino, jog sperma rasta todėl, kad jis toje lovoje prieš tai santykiavo su būsima žmona. Šios apelianto versijos kategoriškai paneigti negalima, tačiau teismas minėtą išvados dalį teisingai įvertino kitų bylos įrodymų kontekste ir pagrįstai ją laikė netiesiogiai patvirtinančia nukentėjusiosios I. L. nurodytas nusikaltimo aplinkybes. Nuteistojo žmonos parodymai apie jo skunde nurodomas aplinkybes neturėtų reikšmės bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismas ją apklausti neturėjo pagrindo.

R. T. skunde teigia, kad jo kaltę paneigia teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad su I. L. nusikaltimo padarymo laiku lytinis aktas nebuvo atliktas (1 t., 42–44 b. l.). Iš specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad teiginį apie lytinių santykių nebuvimą lėmė eksperto nurodytos sąlygos: tai, kad po įvykio I. L. apžiūrėjusi gydytoja ginekologė nerado mergystės plėvės plyšimų ir jokių sužalojimų lytinių organų srityje, o citologiniu tyrimu nukentėjusiosios makštyje spermos nerasta. Tačiau šią specialisto išvadą surašęs ekspertas, duodamas paaiškinimus teisiamajame posėdyje, padarė labai svarbią išlygą, kuri keičia jo išvados esmę: ekspertas nurodė, kad lytinis aktas galėjo būti atliktas ir nepažeidžiant mergystės plėvės, jei ji yra elastinga. Detalesnė apžiūra šiam anatominiam nukentėjusiosios ypatumui nustatyti nebuvo atlikta, nes ji atsisakė pakartotinės ginekologinės apžiūros. Iš skundo teiginių matyti apeliantą manant, jog tokiu atsisakymu turėtų būti preziumuojama, jog nukentėjusiosios mergystės plėvė nėra elastinga, todėl specialisto išvada, kurioje konstatuotas lytinio akto su nukentėjusiąja nebuvimas, vertinama kaip jį teisinantis įrodymas. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmiausia, tyrimo metu turi būti gerbiamas nukentėjusiojo asmens orumas ir atsižvelgiama į jo galimybę dalyvauti tyrimo veiksmuose, todėl nepilnametei I. L., nusikaltimo metu iš R. T. patyrusiai seksualinę prievartą ir fizinį smurtą ir po nusikaltimo kenčiančiai nuo potrauminio streso sutrikimo, nebuvo jokios būtinybės pakartotinai dalyvauti medicininėje apžiūroje, kuri jai nebuvo priimtina. Ta aplinkybė, kad nebuvo nustatytas minėtas nukentėjusiosios anatominis ypatumas ir tai savo ruožtu neleido ekspertui suformuluoti kategoriškos išvados apie lytinio akto su ja atlikimą, visiškai nepaneigia kitų nuosprendyje išdėstytų R. T. kaltės įrodymų.

Apeliantas skunde nurodo, kad jo kaltė buvo grindžiama įrodymais, gautais neteisėtais būdais. Šį teiginį apeliantas argumentuoja tuo, kad pagal BPK nuostatas, įvykio vietos apžiūros metu rasti daiktai gali būti apžiūrėti ir aprašyti įvykio vietoje, tačiau iš įvykio vietos paimami tik atliekant kitus tyrimo veiksmus – poėmį arba kratą. Apeliantas daro išvadą, kad 2006-11-06 apžiūrint įvykio vietą ir kartu atlikus kratą ir poėmį, neturint ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties ar patvirtinimo dėl šių veiksmų teisėtumo, paimti daiktiniai įrodymai – plaukų kuokštas, antklodės užvalkalas ir polietileninis maišelis – prie bylos pridėti neteisėtai, todėl negali būti laikomi įrodymais nei jie, nei, ištyrus šiuos daiktus, gautos specialisto išvados. Analogiškus argumentus R. T. gynėjas išdėstė teisiamajame posėdyje. Nuosprendyje teismas į juos pateikė teisingą ir aiškų atsakymą, kurio esmė ta, kad krata ir poėmis yra procesinių prievartos priemonių veiksmai, kuriuos atlikti BPK numato specialią tvarką – tam būtina išankstinė ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar teisėtumo patvirtinimas. O įvykio vietos apžiūra – duomenų rinkimo veiksmas, o ne procesinė prievartos priemonė, todėl jai netaikomos procesinių prievartos priemonių atlikimo tvarką reglamentuojančios teisės normos ir apžiūros metu rastų daiktų paėmimui ir prijungimui prie bylos nereikia atlikinėti nei kratos, nei poėmio.

Teismas nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, pagrindžiančius, jog R. T. suvokė savo veiką kvalifikuojantį požymį – nepilnamečio asmens išžaginimą, atskleidė apelianto veikos subjektyviosios pusės požymius. R. T. veika pagal BK 149 str. 3 d. kvalifikuota teisingai, todėl tenkinti jo skundo prašymą išteisinti dėl šio nusikaltimo nėra jokio pagrindo.

R. T. skunde teigia esąs nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo R. A., nes byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų jo kaltės įrodymų. Šie nuteistojo argumentai nepagrįsti. Nukentėjusioji R. A. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad R. T. jai trenkė buteliu į galvą, jai skaudėję. Jos parodymus patvirtina smūgį mačiusios I. L. parodymai, taip pat nukentėjusiosios G. A. parodymai, jog ji iš dukters R. A. sužinojusi, kad R. T. jai buteliu trenkė per galvą ir ji dukters galvoje mačiusi guzą. Laikyti nepatikimais I. L. ir G. A. parodymus dėl skunde nurodomų priežasčių – draugystės ir giminystės ryšių su nukentėjusiąja – nėra pagrindo, nes jų abiejų parodymai buvo nuoseklūs, o byloje nėra jokių duomenų apie jų galimą suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismas liudytojo L. Š. parodymus, jog įvykio metu nebuvo jokio konflikto, R. A. niekas buteliu nesmogė, atmetė ne dėl liudytojo draugystės su abiem nuteistaisiais, kaip teigia apeliantas, o dėl jo parodymų turinio – L. Š. parodymai iš esmės prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams. Nors teismo medicinos specialisto išvada R. A. sužalojimų nenustatyta (1 t., 51 b. l.), tačiau tyrimas buvo atliktas tik 2007-01-30, t. y. nuo įvykio praėjus beveik trims mėnesiams, todėl suprantama, kad smūgio buteliu į galvą žymių nukentėjusiosios galvoje per šį laiką nebeliko. Taigi teismo medicinos specialisto išvada nepaneigia byloje surinktų įrodymų apie R. T. nusikalstamus veiksmus prieš R. A.. R. T. inkriminuoto nusikaltimo pasekmės buvo inkriminuotos įvertinus ne tik pačios R. A. parodymus apie jai sukeltą skausmą, bet ir teismo medicinos eksperto paaiškinimą, jog smūgis buteliu sukelia fizinį skausmą.

Apeliantas skunde neginčija procesinių jo nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d., t. y. už veiką, kuri pagal BPK 407 str. yra privataus kaltinimo dalykas, aspektų, tačiau kolegija, atsižvelgdama į kai kuriuos BPK pažeidimus, trumpai aptaria ir šį klausimą. Byloje nėra prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl fizinio skausmo sukėlimo R. A., tačiau tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, nes šiuo atveju buvo visos kasacinėje nutartyje Nr. 2K-375/2008 numatytos sąlygos vykdyti procesą įprasta tvarka: nukentėjusiosios R. A. įstatyminė atstovė G. A. ikiteisminio tyrimo metu pateikė prašymą nubausti jos dukrą sumušusį asmenį (1 t., 125 b. l.), teisminio nagrinėjimo metu R. A. nepasinaudojo jai teismo išaiškinta teise susitaikyti su kaltininku ir teigė norinti, kad R. T. būtų nubaustas dėl jai suduoto smūgio (3 t., 196; 206 b. l.). Ši nusikalstama veika turėjo visuomeninę reikšmę, nes jos tyrimas buvo glaudžiai susijęs su kitos R. T. įvykdytos nusikalstamos veikos tyrimu.

Kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad R. T. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d., todėl jo skundo prašymas išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo taip pat atmestinas.

Teismas, skirdamas R. T. bausmę pagal BK 149 str. 3 d., t. y. parinkdamas vienintelės sankcijoje numatytos bausmės rūšies – laisvės atėmimo – trukmę, kuri mažesnė už bausmės vidurkį, išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus teisingai pritaikydamas BK 54 str. 1–2 d. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir BK 61 str. 1–3 d. numatytas bausmės skyrimo taisykles, Nuteistajam pagal BK 149 str. 3 d. paskirta bausmė, kuri, ją apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 140 str. 1 d., ir lėmė už du nusikaltimus skirtą bausmę, yra tinkamai individualizuota, ji atitinka nuteistojo veikos pavojingumą ir nėra aiškiai per griežta.

Pripažinus, jog R. T. pagrįstai nuteistas už I. L. išžaginimą ir fizinio skausmo sukėlimą R. A., jo prašymą atmesti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistųjų T. B. ir R. T. apeliacinius skundus atmesti.