Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-403-798-06

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2006-06-16
Bylos Nr.: A-403-798-06
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gudynas, Romanas Klišauskas, Edvardas Sinkevičius, Algirdas Taminskas (pran.)
Pareiškėjas: B. B.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyriaus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Advokatai: Laurynas Biekša

Kategorijos

15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
42.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A6-798/2006Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2; 42.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. birželio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Edvardo Sinkevičiaus ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Laurynui Biekšai,

atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui Vytautui Trijoniui,

atsakovo atstovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Viktor Ostrovnoj,

atsakovo atstovo Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyriaus atstovei Tatjanai Znamenskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyriaus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš valstybės 7280,80 litų turtinės ir 105940,22 litų neturtinės (moralinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais. Nurodė, kad nuo 2004 m. birželio 14 d. iki 2005 m. gegužės 6 d. jis buvo neteisėtai sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) dėl šių neteisėtų valstybės institucijų veiksmų:

1) 2004 m. gegužės 10 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) informavo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui;

2) 2004 m. gegužės 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis kelia grėsmę valstybės saugumui, kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su teikimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyrių (toliau – Kauno m. VPK VP Migracijos skyrius) kreiptis į teismą dėl jo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre;

3) 2004 m. birželio 10 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino Migracijos departamento teikimą ir priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini);

4) 2004 m. birželio 14 d. Kauno miesto apylinkės teismas patenkino Kauno m. VPK VP Migracijos skyriaus teikimą ir priėmė sprendimą sulaikyti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre iki 2004 m. rugsėjo 14 d.;

5) 2004 m. rugsėjo 14 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas patenkino Kauno m. VPK VP Migracijos skyriaus teikimą ir priėmė sprendimą pratęsti pareiškėjo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2004 m. spalio 15 d.;

6) 2004 m. spalio 14 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas patenkino Kauno m. VPK VP Migracijos skyriaus teikimą ir priėmė sprendimą pratęsti jo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2004 m. gruodžio 15 d.;

7) 2004 m. gruodžio 13 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas patenkino Kauno m. VPK VP Migracijos skyriaus teikimą ir priėmė sprendimą pratęsti jo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2005 m. kovo 15 d.;

8) pareiškėjo prašymai peržiūrėti sprendimą dėl jo sulaikymo ir paleisti jį iš sulaikymo buvo netenkinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 3 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 31 d., Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. sprendimais;

9) 2005 m. kovo 14 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas patenkino Kauno m. VPK VP Migracijos skyriaus teikimą ir priėmė sprendimą pratęsti pareiškėjo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2005 m. birželio 15 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pirminis jo sulaikymo pagrindas, t.y. keliama grėsmė valstybės saugumui, iš kurio kilo kiti jo sulaikymo pagrindai, buvo tariamas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 19 d. nustatė, kad pareiškėjas nekelia realios grėsmės valstybės saugumui, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gegužės 6 d. pripažino, kad tokia išvada yra pagrįsta ir paleido jį iš sulaikymo. Todėl, pareiškėjo nuomone, jo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre nuo 2004 m. birželio 14 d. iki 2005 m. gegužės 6 d. buvo neteisėtas. Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjo patirta turtinė žala turėtų būti apskaičiuota atsižvelgiant į minimalią mėnesinę algą, todėl pareiškėjui padaryta žala dėl negauto darbo užmokesčio sudaro 5976,67 litų (326 dienos x 550/30 litų per dieną = 5976,67 litų). Be to, dėl neteisėto sulaikymo pareiškėjas nepasinaudojo integracijos teikiama parama už 87 dienas. Gyvenamųjų patalpų nuomai integracijos metu buvo skirta 270 litų per mėnesį, komunalinėms paslaugoms integracijos metu buvo skirta 58,2 litų per mėnesį, piniginei pašalpai integracijos metu buvo skirta 121,5 litų per mėnesį. Todėl dėl integracijos nutraukimo pareiškėjo patirtą turtinę žalą sudaro 1304,13 litų (87 dienos x 270/30 litų per dieną = 783 litai; 87 dienos x 58,2/30 litų per dieną = 168,78 litų; 87 dienos x 121,5/30 litų per dieną = 352,35 litų; 783 + 168,78 + 121,5/30 = 1304,13). Viso pareiškėjo patirtą turtinę žalą sudaro 7280,8 litų (5976,67 litų + 1304,13 litų = 7280,8 litų). Remdamasis Europos žmogaus teisių teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje Karalevičius prieš Lietuvą, kurioje už 85 dienas neteisėto sulaikymo Teismas priteisė 8000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, tai yra 324,97 litų per dieną, bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo neteisėtai sulaikytas 326 dienas, jam turi būti priteista 105940,22 litų neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodė, kad beveik metus jis taip ir nebuvo informuotas, kodėl kelia grėsmę valstybės saugumui ir kodėl yra sulaikytas, todėl negalėjo savo sulaikymo net efektyviai apskųsti. Tuo pat metu jam grėsė išsiuntimas į (duomenys neskelbtini), kur kiltų pavojus jo gyvybei bei sveikatai ir kur jis galėtų patirti kankinimus. 9 mėnesiai pareiškėjo integracijos tapo neefektyvūs dėl po jų sekusio ir pareiškėją psichologiškai traumavusio beveik 11 mėnesių neteisėto sulaikymo. Pareiškėjui grįžus iš sulaikymo, pablogėjo jo santykiai su pažįstamais žmonėmis, sulaikymas neigiamai įtakojo pareiškėjo reputaciją.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą (b. l. 42-44) su juo nesutiko. Nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK) būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra valstybės tarnautojų veiksmų neteisėtumo faktas. Mano, kad Migracijos departamento 2004 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. (15/6-14)-H-862 yra pagrįstas ir teisėtas; nesant Migracijos departamento neteisėtos veikos, jam nekyla civilinė atsakomybė. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą dėl Migracijos departamento atliktų veiksmų. Remdamasis šiais motyvais bei tuo, kad Migracijos departamentas nepriėmė ir neturėjo įgaliojimų priimti sprendimą sulaikyti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre, mano, kad Migracijos departamentas negali būti Lietuvos Respublikos atstovu šioje byloje. Paaiškino, kad 2003 m. kovo 3 d. Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui buvo leista laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių. Išduotas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2004 m. balandžio 22 d. 2004 m. kovo 31 d. Migracijos departamentas gavo pareiškėjo prašymą išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių. 2004 m. gegužės 10 d. gavo VSD atsakymą, kuriame buvo nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, kad VSD nenurodė priežasčių, dėl kurių pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl Migracijos departamentas negalėjo nei vertinti šio pavojaus pagrįstumo, nei palyginti šio asmens keliamos grėsmės su grėsme, kuri galėtų iškilti užsieniečiui, jeigu šis būtų išsiųstas į kilmės valstybę. 2004 m. balandžio 30 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir UTPĮ), kuriame nebenumatyta galimybė išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių. Todėl, sprendžiant dėl pareiškėjo teisinės padėties, buvo taikomos minėto įstatymo 35 straipsnio l dalies l punkto nuostatos, ir 2004 m. gegužės 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-14)-H-862, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad minėtas sprendimas priimtas nepažeidžiant įstatymo normų. Taip pat paaiškino, kad Migracijos departamentas, kaip valstybės institucija, privalanti užtikrinti, kad įstatymo normos būtų vykdomos, privalėjo imtis veiksmų, užtikrinančių UTPĮ 113 straipsnio vykdymą. Todėl 2004 m. gegužės 14 d. Migracijos departamento sprendime Nr. (15/6-14)-H-862 įrašytas pavedimas Kauno m. VPK VP Migracijos skyriui kreiptis į teismą dėl pareiškėjo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre yra pagrįstas teisės aktų reikalavimais. Be to, nurodė, kad UTPĮ 126 straipsnio l dalies 3 punktas nustato, kad užsienietis yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, o to paties įstatymo 127 straipsnio 4 dalis nustato, kad minėtu atveju sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo priima teismas. Todėl mano, kad Migracijos departamentas nepažeidė teisės aktų normų, kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu spręsti pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą.

Atsakovo atstovas VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 46-48) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl galimybės išduoti pareiškėjui leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, 2004 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (15/6-14)-10K-13303 kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydamas suteikti informaciją, ar pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje nekelia grėsmės valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamentas 2004 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (09)-19-31RN pateikė informaciją Migracijos departamentui, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Todėl Migracijos departamentas, remdamasis VSD pateikta informacija, 2004 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-14)-H-862 neišduoti tokio leidimo pareiškėjui bei nusprendė kreiptis į teismą dėl šio asmens sulaikymo tol, kol nebus išspręstas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos. 2004 m. birželio 10 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos teritorijos į (duomenys neskelbtini). Mano, kad tiek Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimas dėl pareiškėjo sulaikymo, tiek Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimai dėl pareiškėjo sulaikymo termino pratęsimo buvo teisėti ir pagrįsti, nes buvo nustatyta, kad tuo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo be teisinio pagrindo, t.y. jam išduotas leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių buvo pasibaigęs ir teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pratęstas, o pareiškėjas tuo metu neprašė jam suteikti pabėgėlio statuso. Be to, tiek Kauno miesto apylinkės teismas, tiek Švenčionių rajono apylinkės teismas, vadovaudamiesi UTPĮ 113 straipsnio l dalies 7 punktu, konstatavo, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, kad 2004 m. gruodžio 20 d. pareiškėjo prašymas, adresuotas Migracijos departamentui, sustabdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos bei suteikti jam pabėgėlio statusą, iš esmės pakeitė jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikos teritorijoje ir įpareigojo teismą iš naujo įvertinti visas galimas grėsmes, susijusias su pareiškėju, ir priimti atitinkamą sprendimą dėl jo tolimesnio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokiu būdu, mano, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl neteisėto bei nepagrįsto sulaikymo yra nepagrįsti bei atmestini, nes tuo metu tiek Kauno miesto apylinkės teismui, tiek Švenčionių rajono apylinkės teismui buvo pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl užsieniečių teisinės padėties" 113 straipsnio 1 dalies 2 bei 7 punktus, reglamentuojančius asmens sulaikymo pagrindus.

Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau — Teisingumo ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 50-51) prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad reikalaudamas žalos atlyginimo pareiškėjas turi įrodyti neteisėtų veiksmų faktą, priežastinį ryšį, žalos dydį bei kaltę. Atsakomybė dėl teismo ar teisėjo veiksmų atsiranda tik esant jų kaltei. Kaltė turi būti konstatuota įstatymų nustatyta tvarka. Teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas savaime dar nėra kaltės įrodymas. Pastebėjo, kad 2005 m. balandžio 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra akcentuota, jog esminis teismo sprendimo motyvas yra tas, kad prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo terminas buvo pratęstas iki 2005 m. liepos 14 d., o užsieniečiui laikino teritorinio prieglobsčio atveju suteikiama teisė būti Lietuvos Respublikoje tol, kol nagrinėjamas jo prašymas suteikti prieglobstį (pareiškėjui laikinas teritorinis prieglobstis buvo suteiktas tik 2005 m. sausio 14 d., o nagrinėjamas klausimas dėl 2004 m. birželio 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo). Taip pat pažymėjo, kad 2005 m. gegužės 6 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nekonstatavo, jog pagrindo pareiškėjo sulaikymui nebuvo, o padarė išvadą, kad šie pagrindai išnyko. Taigi, Teisingumo ministerija padarė išvadą, kad minėtuose procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota teismo neteisėtų veiksmų, todėl civilinė atsakomybė negalima. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 5366,67 litų turtinės žalos atlyginimo ir 107333,33 litų neturtinės žalos atlyginimo. Skundas dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo grindžiamas Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 4 straipsniu, tačiau minėta norma reglamentuoja žalos atlyginimą ne teismo tvarka, be to, nurodoma nuostata taikoma, kai yra duomenų, kad asmuo dirbo ir gaudavo pajamas. Todėl mano, kad šiuo atveju analogija negalima ir žalos dydis turėtų būti nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis. Be to, mano, kad reikalaujamos neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai didelis ir gali būti patenkintas minimaliai, įrodžius visas kitas civilinės atsakomybės sąlygas.

Atsakovo atstovas Kauno m. VPK VP Migracijos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 54-56) prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2004 m. balandžio 22 d., pasibaigus pareiškėjui išduoto leidimo galiojimo laikui, jo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje buvo laikomas neteisėtu. Dėl to atsirado teisėtas pagrindas jį sulaikyti. 2004 m. birželio 10 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad 2004 m. balandžio 2 d. Kauno m. VPK VP Migracijos skyrius pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 201² str. skyrė pareiškėjui nuobaudą – įspėjimą. Tą pačią dieną Jonavos rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio pareigūnas skyrė pareiškėjui nuobaudą - 300 litų baudą pagal ATPK 50 str. 2004 m. birželio 13 d. pagal tą patį ATPK 50 str. Žaliakalnio policijos komisariato Viešosios policijos Prevencijos poskyrio pareigūnas skyrė pareiškėjui kitą nuobaudą - 300 litų baudą. Nurodė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirbo, nebuvo registruotas darbo biržoje, neturėjo pastovios gyvenamosios vietos, artimų giminaičių, suteikiančių jam išlaikymą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, taip pat į Migracijos departamento sprendimą dėl kreipimosi į teismą su teikimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nebuvo pagrindo siūlyti taikyti jam alternatyvias sulaikymui priemones. Nurodė, kad, 2004 m. birželio 14 d. Kauno miesto apylinkės teismui priėmus sprendimą pareiškėją sulaikyti ir apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre, Kauno m. VPK VP Migracijos skyriaus pareigūnai vykdė šį sprendimą. Atvykus prie Užsieniečių registracijos centro, pareiškėjas pabėgo nuo jį lydėjusių pareigūnų. Tačiau 2004 m. birželio 16 d. jis buvo sulaikytas ir pristatytas į minėtą centrą. Pažymėjo, kad gyvendamas Užsieniečių registracijos centre pareiškėjas pažeidinėjo buvimo jame tvarką ir darė teisėtvarkos pažeidimus. Nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl sulaikymo termino pratęsimo, buvo atsižvelgiama į pareiškėjo teisėtvarkos pažeidimus ir jį charakterizuojančius duomenis, taip pat Užsieniečių registracijos centro informaciją, kad (duomenys neskelbtini) ambasada Lietuvos Respublikoje nepatvirtina galimybės išduoti pareiškėjui grįžimo pažymėjimą į (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, kad visi teismai, kurie nagrinėjo su pareiškėjo sulaikymu susijusias bylas, nustatė, kad pareiškėjo sulaikymas buvo teisėtas ir pagrįstas iki atsirado naujų aplinkybių (laikino teritorinio prieglobsčio suteikimas). Todėl nesutinka, kad pareiškėjo sulaikymas nuo 2004 m. birželio 14 d. iki 2005 m. gegužės 6 d. buvo neteisėtas. Nurodė, kad valstybės institucijų veiksmai nėra pripažinti neteisėti, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo bei Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimais pareiškėjas nuo 2004 m. birželio 14 d. iki 2005 m. gegužės 6 d. buvo sulaikytas ir apgyvendintas Užsieniečių registravimo centre. 2005 m. balandžio 19 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjas nėra tiek pavojingas, jog valstybės saugumui ar viešajai tvarkai kiltų pavojus ar reali grėsmė. Vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gegužės 6 d. konstatavo, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš naujo išnagrinėjus bylą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) 2005 m. balandžio 19 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo nuspręsta panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. birželio 10 d. sprendimą ir atsisakyta išsiųsti (duomenys neskelbtini) pilietį B. B. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), nes buvo padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjas nėra tiek pavojingas, jog valstybės saugumui ar viešajai tvarkai kiltų pavojus ar reali grėsmė, be to, buvo rimtas pagrindas manyti, jog jį išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jam gali grėsti persekiojimas, kankinimas bei su juo gali būti nežmoniškai elgiamasi, todėl darytina išvada, jog B. B. sulaikymo pagrindas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai išnyko. Vyriausias administracinis teismas 2005 m. gegužės 6 d. nusprendė pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimą, kuriuo paliktas galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimas ir pratęstas B. B. sulaikymo terminas iki 2005 m. birželio 15 d., bei Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimą, kuriuo pareiškėją nuspręsta sulaikyti, panaikinti, tačiau pareiškėjo prašymo dėl alternatyvios sulaikymui priemonės – apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų – taikymo, netenkinti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo iš esmės grindžia Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimu byloje, kuriuo teismas pareiškėją paleido iš sulaikymo bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. sprendimu, kuriuo buvo nustatyta, kad pareiškėjas nėra tiek pavojingas, jog valstybės saugumui ar viešajai tvarkai kiltų pavojus ar reali grėsmė. Pareiškėjas, teikdamas skundą dėl žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtų veiksmų faktą, priežastinį ryšį, žalos dydį bei kaltę. Iš byloje esančių Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimo bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. sprendimo matyti, kad nebuvo konstatuota neteisėta valstybės institucijų veika pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, be to, Migracijos departamentas iš Valstybės saugumo departamento gavo duomenų, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pagal UTPĮ 113 straipsnio 2 ir 7 punktuose esančius sulaikymo pagrindus ir sąlygas bei numatytas 116 straipsnyje procedūras pareiškėjas valstybės institucijų buvo sulaikytas bei pagal UTPĮ 127 straipsnį 4 dalį jos kreipėsi dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių įrodymų, kad valstybės institucijos, atlikdamos veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, viršijo savo kompetenciją, pažeidė įstatymus, reglamentuojančius užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje. Tai patvirtina ir jau minėti teismų sprendimai. Remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. bei Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimų analize, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir jo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre nebuvo pratęstas ne dėl to, kad jis buvo neteisėtai sulaikytas, bet dėl to, kad išnyko sulaikymo pagrindai.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kaip vieną iš pagrindų nurodo Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 4 straipsnį. Šiuo pagrindu pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas, nes pagal šio įstatymo 4 straipsnį, yra reglamentuotas žalos atlyginimas ne teismo tvarka. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti 7280,8 litų turtinės žalos. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu taikant sulaikymą valstybės institucijos veikė (neveikė) neteisėtai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti turtinę ir neturtinę žalą.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - priteisti jam iš valstybės 7280,80 litų turtinės ir 105940,22 litų neturtinės (moralinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmė teismas, kurio nešališkumas kelia abejonių, bei remiasi laikraščio (duomenys neskelbtini) straipsniu, kuriame kritikuojami užsieniečiams palankūs teismų sprendimai ir cituojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, kurio komentarai pareiškėjui sudaro įspūdį, kad teismo pirmininkas pareiškėjo sulaikymą laiko teisėtu bei daro spaudimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad skundžiamame teismo sprendime konstatuota, kad 2005 m. gegužės 6 d. pareiškėjas buvo paleistas iš sulaikymo ne todėl, kad jo sulaikymas buvo neteisėtas, o todėl, kad išnyko sulaikymo pagrindai, tačiau nebuvo paaiškinta, kokiu būdu tai atsitiko. Teigia, kad įrodė, jog jo teisinė padėtis reikšmingais laikotarpiais buvo tokia pati – jis buvau prieglobsčio prašytojas. Tvirtina, kad jokios aplinkybės byloje nepasikeitė, jokie sulaikymo pagrindai negalėjo išnykti, o sulaikymas nuo 2004 birželio 14 d. iki 2005 m. gegužės 6 d. tiesiog buvo neteisėtas.

Pareiškėjas mano, kad jo sulaikymas buvo akivaizdžiai neteisėtas, nes esant toms pačioms bylos aplinkybėms jis buvo sulaikytas, o vėliau paleistas iš sulaikymo. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad patirtą žalą jis įrodė, o jau tinkamai pritaikyti įstatymus yra teismo pareiga.

Atsiliepimas

Valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti bei nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime. Akcentuoja, kad pareiškėjas prieglobsčio prašytoju tapo tik 2004 m. gruodžio 20 d., tai yra, po to, kai jis pateikė Migracijos departamentui prašymą, prašydamas sustabdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos bei suteikti jam pabėgėlio statusą. Nurodo, kad būtent šis prašymas iš esmės pakeitė pareiškėjo teisinę padėtį Lietuvos Respublikos teritorijoje ir įpareigojo teismą iš naujo įvertinti visas galimas grėsmes, susijusias su pareiškėju.

Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu bei nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime.

Teisingumo ministerija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti bei atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime. Be to, pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teismo šališkumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko nuomonę negalima vertinti kaip spaudimo darymą teismui. Pareiškėjo minimame straipsnyje nuomonę išsakė ne bylą nagrinėjantis teisėjas ir pati išsakyta nuomonė negali būti vertinama nei kaip teisinga, nei kaip neteisinga. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas nepagrindė pareiškėjo manymu padarytos žalos dydžio.

Kauno m. VPK VP Migracijos skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad pareiškėjas ne kartą padarė įvairaus pobūdžio pažeidimus, todėl sprendžiant klausimą dėl sulaikymo termino pratęsimo buvo atsižvelgiama ir į pareiškėjo teisėtvarkos pažeidimus ir jį charakterizuojančius duomenis. Mano, kad pareiškėjo minimas straipsnis (duomenys neskelbtini) negali būti pagrindu abejoti teismo šališkumu. Pažymi, kad pareiškėjo integracijos laikotarpis nutrūko ne dėl jo sulaikymo (kaip neteisėtai esančio LR), bet pasibaigus leidimo laikinai gyventi LR galiojimui, todėl turtinės žalos atlyginimas atsižvelgiant į mėnesinę algą (kurios jis niekada ir negavo), nepasinaudotos integracijos paramos, negautos gyvenamųjų patalpų nuomos, komunalinių paslaugų, piniginės pašalpos yra visiškai nepagrįstas. Tvirtina, kad neturi jokio teisinio pagrindo, neturtinės žalos paskaičiavimai už neteisėtą sulaikymą, kadangi užsieniečio sulaikymas yra teisėta priemonė, numatyta neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančiam užsieniečio apgyvendinimui.

2006 m. gegužės 12 d. Teisingumo ministerija pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui Europos žmogaus teisių teismo nutarimą dėl pareiškėjo pareiškimo (duomenys neskelbtini) prieš Lietuvą priimtinumo. Teisingumo ministerija nurodė, kad galimybė pateikti šį dokumentą atsirado bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, nutarimas betarpiškai susijęs su pareiškėjo pareikštu reikalavimu, kadangi iš esmės yra priimtas dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu bei taikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnį, kuriuo grindžiamas ir pareiškėjo skundas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių teismo nutarimas dėl pareiškėjo pareiškimo prieš Lietuvą priimtinumo apima pareiškėjo sulaikymo laikotarpį nuo 2004 m. birželio 13 d. iki 2005 m. kovo 30 d. ir neapima likusio laikotarpio. Atsakovės atstovai Valstybės saugumo departamento, Migracijos departamento, Kauno m. VPK VP Migracijos skyriaus atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas kelią reikalavimą dėl žalos, padarytos jo manymu neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jis 326 dienas (nuo 2004 m. birželio 14 d. iki 2005 m. gegužės 6 d.) buvo neteisėtai sulaikytas Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir URC) dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyriaus, Kauno miesto apylinkės teismo, Švenčionių rajono apylinkės teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmų.

Valstybės civilinės atsakomybės pagrindai yra numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.272 straipsniuose. Įvertinus šių straipsnių ir juose išdėstytų teisės normų turinį, matyti, kad juose nustatytos sąlygos, kurioms esant atsiranda valstybės civilinė atsakomybė, skiriasi priklausomai nuo to, kokio asmens (institucijos) ir kokiais neteisėtais veiksmais ar aktais buvo padaryta žala. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį valstybės atsakomybė atsiranda, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tačiau vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 3 dalimi, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės dėl teismo priimto nuosprendžio, sprendimo ar nutarties, CK 6.271 straipsnio nuostatos netaikytinos. CK 6.272 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad paminėtoje straipsnio dalyje numatytais atvejais, t. y. dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, valstybės atsakomybė atsiranda, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tačiau CK 6.272 straipsnio 2 dalis aiškiai nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

Dėl paminėtų priežasčių, šioje byloje visų pirma turi būti nustatyta dėl kokios valstybės valdžios institucijos ir kokių, pareiškėjo nuomone, neteisėtų veiksmų padarytą žalą pareiškėjas prašo atlyginti.

V.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas teigia, kad jis 326 dienas (nuo 2004 m. birželio 14 d. iki 2005 m. gegužės 6 d.) buvo neteisėtai sulaikytas URC dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyriaus, Kauno miesto apylinkės teismo, Švenčionių rajono apylinkės teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmų. Pareiškėjo nuomone, dėl šių neteisėtų veiksmų (neteisėto sulaikymo) jam buvo padaryta žala. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad ankstesni teismo sprendimai, t. y. teismo sprendimai priimti iki 2005 m. gegužės 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo, bei jo sulaikymas buvo neteisėti. Taigi savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas kildina būtent iš neteisėto sulaikymo.

Iš pareiškėjo nurodomų aplinkybių ir argumentų, matyti, kad jis nekelia jokių reikalavimų, kurie būtų susiję su jo sulaikymu 2004 m. birželio 13 d., o savo neteisėto sulaikymo pradžią jis sieja iš esmės su Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimu, pagal kurį jis buvo sulaikytas ir apgyvendintas URC. Skunde vardindamas valstybės institucijų veiksmus, dėl kurių neteisėtų veiksmų jis patyrė žalos ir kurie buvo atlikti po 2004 m. birželio 14 d., pareiškėjas nurodo atitinkamus teismų sprendimus (nutartis), kuriais jo sulaikymo terminas buvo pratęstas arba jo skundai ir prašymai, susiję su jo sulaikymu URC, buvo atmesti.

Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ) 114 straipsnio 2 dalis numato, kad ilgiau kaip 48 valandoms užsienietis teismo sprendimu sulaikomas Užsieniečių registracijos centre. UTPĮ 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad “jeigu yra šio Įstatymo nustatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, su teikimu sulaikyti užsienietį ilgiau negu 48 valandoms arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę į apylinkės teismą pagal užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje vietą kreipiasi policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūnas per 48 valandas nuo užsieniečio sulaikymo momento. Užsieniečio dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas <...>”, o 2 dalis nustato, kad “teismas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą teikimą nagrinėja Administracinių bylų teisenos įstatymo ir šio Įstatymo nustatyta tvarka”.

Atsižvelgiant į paminėtas UTPĮ nuostatas, darytina išvada, kad sprendimą dėl užsieniečio sulaikymo ilgiau kaip 48 valandoms priima teismas. Nei ABTĮ nei UTPĮ nenumato, kad teismas, gavęs teikimą sulaikyti užsienietį, neturi diskrecijos teisės ir privalo būtinai priimti sprendimą sulaikyti užsienietį. Juolab, kad aiškinimas, jog teismas, gavęs teikimą sulaikyti užsienietį, privalo būtinai priimti sprendimą dėl jo sulaikymo, nesiderintų ir su konstituciniais teismo veiklos pagrindais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje, kuris numato, jog teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Be to, UTPĮ 115 straipsnis aiškiai nustato, kad teismas, nagrinėdamas teikimą sulaikyti užsienietį, užsieniečiui gali paskirti ir alternatyvią sulaikymui priemonę.

Atsižvelgdama į paminėtas nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, gavęs teikimą dėl užsieniečio sulaikymo, turi diskrecijos teisę ir įstatymų nustatyta tvarka turi teisę bei privalo svarstyti tokio teikimo pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaudamasis taikytinais teisės aktais spręsti, ar yra pagrindas užsienietį sulaikyti, ar taikyti alternatyvias sulaikymui priemones. Taigi būtent teismo procesiniai veiksmai (kompetentingos institucijos teikimo sulaikyti užsienietį įvertinimas ir išnagrinėjimas) ir teismo priimtas sprendimas sukuria juridinį pagrindą sulaikyti užsienietį ilgiau kaip 48 valandoms ir tokiu būdu tiesiogiai lemia užsieniečio sulaikymą. Kompetentingų institucijų veiksmai pateikiant teikimą dėl užsieniečio sulaikymo ir sulaikymo termino pratęsimo nesukuria juridinio pagrindo užsienietį sulaikyti ir tiesiogiai nenulemia jo sulaikymo, nes būtent teismas vertina ir sprendžia, ar atitinkamų institucijų prašymai yra pagrįsti bei teisėti. Jei kompetentingos institucijos teikimas dėl užsieniečio sulaikymo ar jo termino pratęsimo būtų nepagrįstas ir neteisėtas, teismas turėtų tokį teikimą atmesti ir jo netenkinti. Todėl net jei kompetentingos valstybės institucijos kreiptųsi į teismą su nepagrįstu ir neteisėtu teikimu dėl užsieniečio sulaikymo ar sulaikymo termino pratęsimo, tiesioginė žalos dėl tokio neteisėto sulaikymo priežastis būtų ne neteisėtas kompetentingos institucijos veiksmas, o teismo sprendimas sulaikyti užsienietį pagal nepagrįstą ir neteisėtą teikimą.

Jau minėta, kad pareiškėjas prašo atlyginti žalą dėl neteisėto sulaikymo URC, kuris truko ilgiau kaip 48 valandas ir kuris pareiškėjui buvo paskirtas, o vėliau ir pratęstas, atitinkamų teismų sprendimais. Taip pat minėta, kad būtent teismas sprendžia dėl užsieniečio sulaikymo ilgiau kaip 48 valandoms. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės kelia reikalavimą dėl jo manymu neteisėtais teismo veiksmais (teismo sprendimais jam skirto (o vėliau ir pratęsto) sulaikymo) padarytos žalos atlyginimo. Atitinkamai, darytina išvada, kad vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 3 dalimi ir CK 6.272 straipsniu, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pareikštas reikalavimas ir keliamas valstybės civilinės atsakomybės klausimas iš esmės sietinas ne su CK 6.271 straipsniu, o su CK 6.272 straipsniu, nustatančiu valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų.

VI.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl “turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis)”. Teisėjų kolegija pastebi, kad teismo veikla, sprendžiant jo kompetencijai priskirtas bylas, negali būti laikoma viešuoju administravimu, nes spręsdamas konkrečias bylas teismas vykdo teisingumą.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (toliau – ir Teismingumo kolegija) 2005 m. gegužės 9 d. nutartyje pažymėjo, kad “teisiniai santykiai dėl žalos atlyginimo savo teisine prigimtimi yra civiliniai teisiniai santykiai; žalos atlyginimo klausimus reguliuoja civilinės teisės normos, ir pagal bendrąją taisyklę, tokie ginčai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, CPK 1 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 straipsnis). Taigi ši procesinė teisės norma yra tiesiogiai susijusi su minėtiems ginčams spręsti taikytina materialinės teisės norma, t. y. šiuo metu galiojančio CK 6.271 straipsniu “Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų”. Be to, 2005 m. rugsėjo 23 d. nutartyje Teismingumo kolegija pažymėjo, kad “jeigu, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą bei dalyką, sprendžiant dėl reikalavimo priteisti žalą pagrįstumo minėta CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta nuostata netaikytina, toks ginčas dėl žalos atlyginimo bus nagrinėtinas ne administraciniame, bet bendrosios kompetencijos teisme. Tuo pačiu taip pat būtina turėti omenyje ABTĮ 16 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, įvardijančias bylas, nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai”.

Pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį “administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti <…> Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu”.

Atsižvelgdama į paminėtas nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad administraciniams teismams nepriskirtinos ir yra neteismingos bylos, kuriose reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš esmės keliamas dėl neteisėtais teismo (teisėjo) procesiniais veiksmais, neteisėtais teismo sprendimais ar nutartimis padarytos žalos atlyginimo ir iš esmės sietinas ne su CK 6.271, o su CK 6.272 straipsnio nuostatomis.

VII.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš esmės kelia reikalavimą dėl jo nuomone neteisėtais teismo veiksmais (teismo sprendimais jam skirto (o vėliau ir pratęsto) sulaikymo) padarytos žalos atlyginimo, pareikštas reikalavimas sietinas su CK 6.272 straipsniu, todėl vadovaujantis ABTĮ 15 straipsniu, ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi toks ginčas nepriskirtinas ir neteismingas administraciniams teismams. Byla pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnį ir 22 straipsnio 1 dalį teisminga bendrosios kompetencijos teismams. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos administracinis teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, todėl vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 1 d. sprendimas naikintinas. Kadangi byla teisminga bendros kompetencijos teismams, vadovaujantis ABTĮ 133 straipsniu, 70 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 27 straipsnio 1 punktu, 29 straipsniu, byla perduotina nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos teismingumą teismas privalo patikrinti ex officio, o bylos išnagrinėjimas pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Todėl nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nekėlė bylos teismingumo klausimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimas dėl esminio proceso teisės normų pažeidimo ir bylos perdavimas bendrosios kompetencijos teismui nelaikytinas bylos nagrinėjimo ribų peržengimu (ABTĮ 136 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalimi, 133 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 1 d. sprendimą panaikinti.

Bylą pagal teismingumą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasRomanas KlišauskasGintaras KryževičiusEdvardas SinkevičiusAlgirdas Taminskas