- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-08-16
- Bylos Nr.
- A-975-662/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02056-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- V. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. I. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 1–5, 26, 33), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2013 m. kovo 22 d. jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m gyvenamasis plotas. Gyvenamosiose patalpose buvo ankšta. Žiemos metu buvo šalta. Gyvenamosiose patalpose buvo statomos dviaukštės lovos. Nurodė, kad plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvę baldai. Pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, kaliniams turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 4 kv. m gyvenamasis plotas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 12–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2013 m. kovo 22 d. pareiškėjas atliko terminuoto laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Pareiškėjui ne visą laiką buvo užtikrintas 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, tačiau toks trūkumas sąlyginis, kadangi pareiškėjui dienos metu buvo sudarytos galimybės vaikščioti lokalinio sektoriaus ribose, o į gyvenamąją patalpą grįždavo tik miegoti. Nurodė, kad pareiškėjas dėl įkalinimo sąlygų arba perkėlimo į kitą būrį administracijai prašymo nepateikė, taip pat į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ir administraciją dėl gyvenamųjų patalpų temperatūros nesikreipė. Pažymėjo, kad prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 22 d. sprendimu (b. l. 45–51) pareiškėjo V. I. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, pareiškėjo V. I. naudai 233 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pirminį skundą pareiškėjas teismui pateikė 2015 m. spalio 29 d. (b. l. 9). Teismas atsižvelgė į šias aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė konkrečias gyvenamąsias patalpas, todėl teismas darė išvadą, kad vertinamasis laikotarpis periodiškai (buvo išvykęs etapu – b. l. 17) skaičiuojamas nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2013 m. kovo 22 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 13 straipsnio, 20 straipsnio normomis, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, kurios reglamentuoja ieškinio senatį.
Priimdamas procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, numatančia, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismas nurodė, kad LVAT šiuo klausimu yra suformavęs nuoseklią praktiką ir šią ginčo situaciją vertinti kitaip, reikštų akivaizdų ABTĮ 13 straipsnio, 20 straipsnio, Teismų įstatymo 33 straipsnio reikalavimų pažeidimą.
Teismas pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taip pat, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.
Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktu, kuriame nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. LVAT taip pat yra suformavęs administracinių teismų praktiką, kad minimali gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose – ne mažiau kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas paminėjo, kad teisės aktai neįpareigoja gyvenamojo ploto normą skaičiuoti be baldų ploto, o taip pat teisės aktai nedraudžia statyti 2 aukštų lovų.
Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Šią argumentaciją teismas taikė pareiškėjo tvirtinimams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan.
Teismas vertino neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 straipsnio kontekste. Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas darė išvadą, jog nebuvo pagrindo pripažinti, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės Konvencijos 3 straipsnio turinio prasme.
Teismas taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant bausmės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.
Teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį, jo neilgą trukmę, į tai, kad pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo periodiškai pertraukiamas (etapavimas į kitas įstaigas) ir į tai, jog nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų tiesioginę įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, taip pat nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 233 Eur.
III.
Pareiškėjas V. I. apeliaciniu skundu (b. l. 62–64) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą, netaikyti senaties termino ir priteisti iš atsakovo 35 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu senaties terminu, nurodo, kad EŽTT praktikoje nėra numatytas senaties terminas dėl valstybei atstovaujamų ir pavaldžių įstaigų. Pažymi, kad senaties terminas negali būti taikomas, kadangi pažeidimas yra tęstinis.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Alytaus PN trūko baldų, tinkamo apšvietimo, trūko klozetų, taip pat kameros buvo nesutvarkytos. Atkreipia dėmesį, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kadangi šešiais sanitariniais mazgais naudojasi 100 žmonių, kitu atveju – 5 sanitariniais mazgais – 200 žmonių. Pažymi, kad prieš naudojantis sanitariniu mazgu, reikėjo laukti eilėje.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, apeliaciniu skundu (b. l. 54–56) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjui priteistos 233 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl gyvenamojo ploto, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, po darbo gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita – su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Be to, įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Be to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Paaiškina, kad tik nuo nuteistųjų noro, teisingo prasmingos veiklos susiplanavimo priklauso, ar jie dienas leis būdami miegamojoje patalpoje, ar užsiims naudinga, konstruktyvia ir prasminga veikla. Atsakovas pažymi, kad santykinai mažą patalpų plotą kompensavo suteikta judėjimo laisvė.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 69–71) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Alytaus PN tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl buvo pažeista subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis sąlygomis. Pažymi, kad buvo kalinamas 2 metus ir 8 mėnesius Alytaus PN, kiekvieną dieną neužtikrinant pakankamo ploto kamerose. Be to, atsakovas nurodė neteisingus duomenis apie gyvenamojo ploto matmenis. Gyvenamojo ploto buvo skirta apie 1,5 kv. m.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 73–75) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteisiama 233 Eur neturtinei žalai atlyginti, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas apeliacinio skundo argumentais. Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, o ne kamerose kaip nurodo pareiškėjas. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo tinkamai taikytu ieškinio senaties terminu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII–1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII–1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš pataisos įstaigos administracijos veiksmų, neužtikrinant jam (pareiškėjui) tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN gyvenamojo ploto požiūriu.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Taikė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos ieškinio senaties terminą iki 2012 m. spalio 28 d. ir priteisė jam 233 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2013 m. kovo 22 d. periodiškai (kai nebuvo išvykęs etapu) buvo kalinamas Alytaus PN netinkamomis sąlygomis, t. y. vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstai mažo neturtinės žalos atlyginimo aspektu, taip pat dėl ieškinio senaties taikymo.
Atsakovas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pataisos įstaigos darbuotojų neteisėti veiksmai konstatuoti nepagrįstai, pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas ne visada buvo pakankamas, tačiau pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti įstaigos ribose. Net ir konstatavus kokius nors netinkamus administracijos veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamu atveju
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2013 m. kovo 22 d. Tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. spalio 29 d. (b. l. 9). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus, įvertinęs pareiškėjo pirminio skundo padavimą – bei ar nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senaties skaičiavimą nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2013 m. kovo 22 d. ir dalį pareiškėjo skundo reikalavimų atmetė šiuo pagrindu.
Dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataiso namų, neteisėtų veiksmų
Pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minimalų pareiškėjui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, jį apskaičiavo, patalpos plotą (19,81 kv. m) dalindamas iš joje įrengtų miegamųjų vietų (8) skaičiaus. Taip pat rėmėsi bylos duomenimis, išrašais iš perkėlimų žurnalo (b. l. 19), nuteistųjų, kurie buvo 6 būryje, sąrašais ir lentele su 6 būrio miegamųjų duomenimis (b. l. 18).
Taigi pareiškėjui kalint 6 būryje miegamajame ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtinta minimalaus ploto norma. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo aspektu įstaiga atliko neteisėtus veiksmus.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Taip pat LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir LVAT praktikoje yra pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261–3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.
Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo konkrečiu atveju yra svarbios bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Šiuo atveju pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Alytaus PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įstaigoje įrengtose sporto aikštynuose, lankyti specialiąją profesinę mokyklą, biblioteką, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į itin ilgą kalinimo perpildytose kamerose trukmę (987 dienos), į tai, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 233 Eur suma laikytina per maža kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atsižvelgdama į galiojantį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirtai žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Alytaus PN, atlyginti teisinga priteistina suma yra 350 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. I. (V. I.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui V. I. (V. I.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.