Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-03-17 · Administracinė byla Nr. I-3215-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-03-17
Bylos Nr.
I-3215-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
K. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3215-142/2015
Proc. Nr. 3-61-3-01160-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. U. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. rugpjūčio 27 d. ir buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 112A, kurios plotas apie 8 kv. m, su dar 3–4 asmenimis. Pareiškėjui nebuvo išduota patalynė. Po to pareiškėjas buvo perkeltas į kitas kameras, kurių plotas taip pat apie 8 kv. m, kuriose taip pat buvo laikomas su 3–4 asmenimis. Tokiu būdu Lukiškių TI-K neužtikrino teisės į teisės aktais nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą. Pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo itin mažas atsižvelgus dar ir į baldų, sanitarinio mazgo užimamą plotą. Be to, kamerose nuo sienų ir lubų lupasi tinkas, dažai ir krenta ant galvų, į lėkštes. Nėra galimybės valgyti kameroje prie stalo, nes pastatyti staliukai labai maži. Beveik visose kamerose siaučia tarakonai, naktimis baisu užmigti. Kamerose nėra nei kaip apsisukti, nei kaip praeiti, trūksta gryno oro. Kamerose neįmanoma pailsėti. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo pareiškėjo sveikata.

Atsiliepimas

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą (b. l. 114–116). Paaiškino, kad atsakovas neteisingai nurodė, jog 2013 m. rugpjūčio 27 d. kameroje Nr. 112A ir 2013 m. spalio 29 d. kameroje Nr. 118 buvo 1 asmuo, nes tuo metu kamerose buvo 3 asmenys. Pareiškėjas veda tvarkaraštį ir užsirašo, kokioje kameroje su kiek asmenų buvo laikomas. Taip pat Lukiškių TI-K neteisingai nurodo, kad pareiškėjas neprašė pagerinti gyvenimo sąlygų, pareiškėjas teikė tokius prašymus, tik jie dingdavo. Pareiškėjas buvo vedamas į kiemelį pasivaikščioti, tačiau tame kiemelyje neįmanoma užsiimti fiziniu lavinimu, sportuoti. Pareiškėjas yra parašęs daug prašymų psichologei, tačiau iškviestas buvo tik du kartus. Rašė prašymą psichiatrui, nors pareiškėjui buvo depresija, tačiau jam nebuvo skirta vaistų. Prašėsi pas odontologą, nes kentė skausmus, tačiau nebuvo nuvestas, tik kai parašė skundą Kalėjimų departamentui, buvo nuvestas pas gydytoją praėjus mėnesiui. Pareiškėjas prašė pagerinti maistą ir daug kitų dalykų, tačiau prašymai nebuvo užregistruoti.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, šaukimas jam įteiktas (b. l. 130), Marijampolės pataisos namai nurodė, kad pareiškėjo bausmės pabaiga 2015 m. vasario 13 d. (b. l. 127).

Atsiliepimas

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 13–17). Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K negali reguliuoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnių reikalavimų. Dėl tokio teisinio reguliavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, taip pat nurodo laikotarpius, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ar suimtieji. Tam reikalingas inventorius išduodamas. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna, dezinfekuoja. Pagal sudarytą sutartį kompetentingos institucijos kamerose nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas su skundais dėl laikymo sąlygų į administraciją nesikreipė. Pareiškėjas turėjo galimybę kiekvieną dieną bendrauti su jo kameras kuruojančiu Socialinės reabilitacijos būrio viršininku, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti nuosavą ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę ir teisinę literatūrą, periodinę spaudą. Pareiškėjas kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimus gryname ore, kur turėjo galimybę užsiimti fiziniu lavinimu, sportuoti. Pareiškėjui visada buvo suteikiama reikiama pagalba ir gydymas, skiriami ir duodami vaistai, daromi reikalingi tyrimai. Pareiškėjas buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų. Pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo ilgalaikis, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių, dėl kurių būtų pagrindas atlyginti žalą. Skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Atsakovo nuomone, nėra įstatyme nustatytų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto. Teigia, kad nėra sąlygų neturtinei žalai priteisti.

Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas aiškina, kad jam būnant Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir Lukiškių TI-K šie reikalavimai yra gerai žinomi.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi ir nesant tokio tikslo, įmanomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimas. Pastebėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime lemia išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo laikomas, prašė šiuos duomenis išreikalauti iš Lukiškių TI-K. Vėliau atsiliepime į atsiliepimą nesutiko su Lukiškių TI-K nurodytu kamerose laikomų asmenų skaičiumi, tačiau nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų jokiais įrodymais. Todėl teismas vadovaujasi atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis. Pagal atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 13–14), pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. rugpjūčio 27 d. ir periodiškai buvo iki 2014 m. vasario 20 d. Pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2013 m. spalio 22 d., nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d., nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d., nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. sausio 28 d., nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 11 d. Per visą 135 dienų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 5 dienas ir dalį 5 dienų. Likusias dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose.

Išanalizavus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad beveik per visą ginčo laikotarpį buvo pažeistas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, spręstina, kad iš tiesų asmenims tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Atsakovas neneigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d., kai buvo patalpintas į kamerą Nr. 112A, jam nebuvo išduota patalynė. Pareiškėjas nekonkretizavo, ar jam neišdavė švarių lovos skalbinių, ar minkštojo inventoriaus. Atsakovas teikė įrodymus dėl lovos skalbinių ir minkštojo inventoriaus išdavimo pareiškėjui kitais laikotarpiais (b. l. 44–47), o dėl šių priemonių išdavimo 2013 m. rugpjūčio 27 d. įrodymų nepateikė. Darytina išvada, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodyto pažeidimo, todėl konstatuotina, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus (higienos normą HN 76:2010, teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas) privalėjo veikti.

Atsakovas teikė įrodymus, kad daugumoje kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atliktas remontas (b. l. 61–74), Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų (b. l. 49–60). Pats pareiškėjas nekonkretizavo, kurioje konkrečiai kameroje nuo sienų byrėjo tinkas, buvo atsilupę dažai. Taip pat šiuo klausimu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją, Visuomenės sveikatos centrą. Nesant pareiškėjo skundų, nebuvo atliekamas joks tyrimas šiuo klausimu, todėl šiuo metu nustatyti buvus higienos normos pažeidimą (kamerose nuo sienų byrėjo tinkas, atsilupę dažai) tam tikrose kamerose neįmanoma. Todėl pareiškėjo skundo argumentai šiuo klausimu atmestini.

Iš Lukiškių TI-K pateiktos 2014 m. kovo 18 d. pažymos Nr. 24-1244 matyti, kad visose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, buvo stalas (b. l. 48). Taigi buvo sudaryta galimybė valgyti prie stalo. Byloje nėra duomenų, kad pats pareiškėjas dėl per mažo stalo ploto būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, o ši atsisakiusi spręsti pareiškėjo nurodytą problemą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokių nors normų reikalavimus šiuo klausimu, yra nepagrįsti.

Į bylą pateikti įrodymai, patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija imasi priemonių kenkėjams (vabzdžiams, graužikams) naikinti (b. l. 20–29, 99–106).

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė registruoti jo skundus, paduodamus bet kokiu klausimu (pvz., jis prašė pagerinti maistą). Lukiškių TI-K aiškina, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų į administraciją nesikreipė. Pareiškėjas Lukiškių TI-K veiksmų (kad neregistruoja jo skundų) neskundė Kalėjimų departamentui ir dėl to Kalėjimų departamentas negalėjo pateikti ginčo klausimais turimų įrodymų. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytų Lukiškių TI-K galimų pažeidimų šiuo metu nėra galimybių įrodyti (joks tyrimas šiuo klausimu nebuvo atliekamas ir šiuo metu nustatyti kokias nors aplinkybes neįmanoma).

Pateikta asmens sveikatos istorija patvirtina, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo teikiama medicininė pagalba (b. l. 76–89). Tuo tarpu suteiktų medicininių paslaugų kokybės tyrimas nėra administracinio teismo kompetencija.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, taip pat 2013 m. rugpjūčio 27 d. neišduota patalynė. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, periodiškai sudaro iš viso 128 paras (atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 5 dienas ir dalį 5 dienų). Kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas. Be to, pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant Lukiškių TI-K, tačiau šiuo aspektu Lukiškių TI-K pagrįstų argumentų nepateikė. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Kamerų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, patalynės neišdavimas 2013 m. rugpjūčio 27 d., žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas sprendžia dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė stresą, didelių dvasinių skausmų. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad, pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (ne ištisai, o periodiškai iš viso 128 paras), konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės gydymo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir dėl šių aplinkybių buvimo byloje duomenų nėra pateikta, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuriai kompensuoti priteistina 750 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. U. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. U. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 750 eurų (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Halina Zaikauskaitė